Miestas turi būti miestu, o ne Kalabybiškėm

F*ck visą šitą socialistinės aptingusios mezzogiorno Europos kilnių ubagų ir work and life balance kultą, f*ck ir to kulto koplyčias ir maldos namus: visas tas pikolas kanopas su jų moody ir touchy feely šeimininkais ir forever uždarytom durim ir visą jų nekompetentingą apsileidimą, f*ck visas jaltas Žvėryno izbuškose, kur pachmielnas šefas atsivelka į darbą jau po to, kai prasideda darbo laikas, ir pavėpus barmenė klausia epinio klausimo: “O tai jūs šiaip pavalgyti atėjote?“, ir ta pačia kryptimi teeinie visi ironiški interjerai iš sulūžusių tarybinių baldų ir meniu, surašyti taukinuose mokykliniuose sąsiuviniuose, ir restoranai, kur vakaro pabaigoje yra tik trys buteliai alaus, nes neatvežė, ir visos mažybiniais pavadinimais kepyklėlės, krautuvėlės ir bezdyklėlės – vien dėl savo pavadinimėlių, kaip ir kavinukės ir restoranėliai, kurie didžiuojasi tuo, kad yra maži, silpni, mieli ir nišiniai.

Aš turiu jums nišą: nišą sienoje, į kurią galite eiti ir užsimūryti kartu su savo apsiseilėjusia, meiliai čepsinčia, šypsniukais apkaišyta klientūra.

Aš noriu restoranų, kurie dirbtų ir kuriuos čirkškėtų keptuvės ir griliai ir piltųsi atšaldyti džinai ir degtinės, maišytųsi su kola ir toniku, kur būtų daug laimų ir citrinų ir kur ledą gamintų šimtais kilų, nes jo daug reikia, kur durys būtų atviros beveik visą laiką, kaip kokiam Denny’s Amerikoje, aš noriu tokių vietų, kur būtų greitai ruošiamas maistas, kaip ir parduotuvių, kur sukrauta prekių iki lubų ir trys šimtai kasų, ir visos veikia greitai, aš noriu, velniai rautų, instant gratification, su ryškiom šviesom, neonu ir muzika.

Kas nori, galit gyventi sodybose ir augintis sau žolytes ir su tom žolytėm keptis omletukus ant organinio rapsų aliejaus ir susirišę kasas ašutų virvėm eiti žiūrėti į besiskleidžiančius lapus, o aš noriu benzino, akmens, lietvamzdžių, elektros, civilizacijos, ir kad dar būtų greta dangoraižiai, kad galėčiau panorėjęs ten per 10 min. nuvažiuoti, pakilti į 16 ar 26 aukštą ir iš viršaus žiūrėti į tuos pačius čerpių stogus iš viršaus ir gerti kokteilį. Skaityti visą straipsnį...

Kodėl aš daugiau niekad neisiu į Coffee Inn‘ą Pilies g. 3

Straipsnis pasirodė portale Laukinės žąsys.

L.B.Coliukė

Šiandien grįžau namo užvirusi ir visos verdančios emocijos (kaip neteisinga!) buvo išpiltos ant mano sutuoktinio. O tas, kas jas sukėlė, ir toliau su tokia itin šlykščia vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų išraiška kažką aptarinėja su tokiomis pat ilgakojėmis vištomis kolegėmis Coffee Inn‘e Pilies gatvėje. Kokios ten kolegės ir kokios ten darbuotojos, vos pilnametystės sulaukusios kvankos, kurios už kelias kapeikas, neturėdamos kito pasirinkimo, sutinka daryti kavas toje nudrengtoje zabegalovkoje ir rodyti visiems savo attitudą.

Taip jų toks darbas – tau rodyti attitudą ir niekur niekur neskubant, kaip kokiame sename juodai baltame sulėtintame kine pakelti ranką šen, pasukti ją ten, iš po 5 mm storio blakstienų žvilgtelėti pro langą ar paslapčia užmesti akį į naujai užėjusį vyriškos lyties atstovą.  Matyt taip jau yra ant tos Lietuvos, esi graži – vaikštai po podiumą, o esi negraži – eini daryti kavos ir duoti  attitudą Coffee Inn‘e.

Jau seniai mane erzina tas Coffee Inn‘as, bet dėl strategiškai patogios vietos vis einu ten kavos išsinešimui. Erzina dėl to, kad yra ŽIAURIAI lėtas aptarnavimas, kad tos mergos stovi ten kaip apsirūkiusios ir plepa kažką tarpusavyje, o jau kaip pradeda daryti kavą (o neduok Dieve dar kokią nors šaltą frappe ar kažką panašaus) tai jau norisi ir man eiti į lauką surūkyti kokias dvi cigaretes (nors aš visai nerūkau). Ką  be kavos jums dar reikia daryti toje nešvarioje skylėje? Visa kita gatavai padaryta ir sudėta į šaldytuvą. Oi atsiprašau, dar jums reikia tenai įkišti ranką ir paduoti kokį nors plastmasinį sumuštinį ar kokį cookie ar rocky road, kurių skonis yra toks nuplautas nuskalautas, kad burnoje šiugžda pjuvenomis.

O jų cupcakes pavadinčiau nuostabiu anglišku žodžiu disgrace. Bet, aišku, kepiniai ne tų mergų problema, jos tikriausiai ir miltų nuo sviesto neskiria, taigi jos tikrai nėra girdėję, kad paprasti lietuviški miltai yra per sunkūs biskvitiniams kepiniams, ir dėl to reikia naudoti 405D (karališkus, ekstra ir pan.). Ai, bet koks čia skirtumas dėl tų miltų.

Dar būna geras, kai užeina koks užsienietis. Tada aptarnavimas priklauso nuo jo/jos amžiaus ir lyties. Jei pasitaiko toks, kuriam iš šiknos dar pelenai nebyra – tai chroniškai užknistame veide atsiranda kreivos šypsenos užuomazga. Bet vakar, pvz., buvo toks senokas diedelis, kurio gimtoji kalba, įtariu, buvo hebrajų arba bent jau jidiš, bet ne, vis tiktai hebrajų. Na ir savo paties nelaimei jis pradėjo su ja maloniai kalbėti angliškai tik tam, kad būtų sutiktas vos šiek tiek į išorę išverstų lūpų panieka ir sukaustytais kalbos padargais išspaustu atsakymu, kad visos kavos ant lentos. O aš jau maniau, kad tokios žvaigždės tai angliškai kai pavaro… Pasirodo, ir angliškai nemoka ‚Is okay? Is okay?‘ – viskas, ką sugeba pasakyti.

Tai kas gi atsitiko šiandien, kad aš vos įėjus pro duris ir išrėkus visą informaciją savo mielam sutuoktiniui, puoliau prie kompiuterio ir dabar rašau tokiu greičiu, kad dūmai rūksta. 

Skaityti toliau…

Gan Bei City – šiuo metu man geriausias kinietiškas Vilniuje

Straipsnis iš portalo “Laukinės žąsys“. Rašo L.B.Coliukė.

Žinote, su kuo man asocijuojasi kiniškas maistas? Su įvairių Europos miestų Chinatown‘ų pigiais blizgučiais, nešvara ir netvarka, ir dar iš to chaoso sklindančiais Pekino anties kvapais. Vilniuje Chinatown‘o kol kas nėra, ir ačiū Dievui, nes nėra progos per Panoramą pamatyti kokių nors reportažų iš higienos komisijos reidų, pvz., Algirdo, Naugarduko ar Aguonų gatvėse, kuriuose būtų rodoma, kaip rūsiuose, kuriuose laikomas maistas, yra randama žiurkių, kirmėlių ar šiaip purvo kolonijų. Per BBC žinias tokius reportažus apie Londono ar kitų Anglijos miestų Chinatown‘us rodo bent kelis kartus per metus. Prisimenu net ir specialią laidą, kurioje iš pradžių aptikdavo ir nufilmuodavo reidą apie gėdingai higienos reikalavimus pažeidusį restoraną, po to jį uždarydavo, davę savininkui tam tikrą laiką ištaisyti klaidas, o po to jau filmuodavo jo restorano švarinimo veiksmus, kad smalsusis žiūrovas galėtų žingsnis po žingsnio sekti netvarkingo ir aplaidaus savininko ropštimąsi iš nuopuolio duobės.

Neišsigąskite, ši pastraipa ne apie Lietuvą, nes mūsų vaiskiame Lietuvos ore dar vis netvyro kiniškų patiekalų kvapai, kiniškuose restoranuose (kiek man teko lankytis) nėra tokių apsilupusių, mažų, kažkur į rūsį sukištų tualetų, iki kurių reikia nusileisti siaurais ir nudrengtais  laiptais, ir kuriuos puošia tokios mikroskopinės užrudavusios kriauklytės ir itin nehigieniškai atrodantis ne kartą panaudoto muilo gabalas. Tokios vietos viena ant kitos tiesiog lipte lipa, tarkim, Londone. Lietuvoje kinų restoranai, atvirkščiai, sudaro prabangos, tiesa, ne visada skoningos ir tokios over the top kitaiskos įspūdį, o tualetai juose visada nauji ir blizgantys.

Gal pas mus užvežė kinų iš kitokio geografinio regiono, o gal mūsų vietiniai kinai ėjo į geresnes mokyklas ir buvo atsakingų tėvų griežčiau supažindinami su elementaria higiena ir švara, o gal paprasčiausiai taip yra dėl to, kad mūsų vietiniai restoranai dar yra visai vaikai, palyginti su, tarkime, Londono Chinatown‘u, ir dar nenutekėjo tiek vandens ir laiko, kad neremontuojamos sienos pasidengtų lipniais riebalais, o laiptai nuo begalinio vaikščiojimo aukštyn žemyn, netektų savo tvirtumo.

Kinams Lietuva dar vis iki galo nepažinta žemė, ir, matyt, nėra jiems čia taip labai gerai, kad neatvažiuoja jų daugiau su visais savo vaikais, seneliais ir proseneliais, ir kad neužsiima sau viso rajono ir neprisistato savo mažų restoranėlių su maistu, kuris gaminamas iš galai žino ko, ir galai žino kokiais metodais.

Dar man kiniškas maistas Europoje asocijuojasi su pigumu ir primena visokius kažkada pažintus žmones, kurie dėl skūpumo ar paprasčiausiai dėl to, kad buvo studentai, eidavo į vieną 3 aukštų restoraną Londono Whitcombe Street, kur už £5 visai dienai prisikimšdavo ryžių su vienu iš meniu nurodytų patiekalų. Taip, šis maistas gali būti labai pigus (turiu omenyje Londone, ne Vilniuje).

Tačiau nors ir pažėriau čia tiek kritikos higienos klausimais, būčiau labai neteisi, jei nepripažinčiau, kad Londono Chinatown‘e būdavo skanu. Dažniausiai. Ir dažniausiai galėdavai suprasti, ką valgai. Maistas nebūdavo patiekiamas šiek tiek skirtingų atspalvių padažo balose, ir bet kaip supjaustytas ar sukapotas. Kiekvienas meniu patiekalas turėdavo savo skonį, kuris nebuvo toks pat, kaip kito ar prieš tai valgyto patiekalo. Mėsos ar žuvies gabalėliai dažnai būdavo aplipę ir glazūruoti padažu, ir būdavo beveik sausi ar traškūs, o ne gulėdavo nešvankios spalvos baloje, kaip, deja, teko matyti ir Rytuose, ir mano kolegos ir bičiulio Davido Krycko aprašytoje Pekino antyje.

Aišku, Davidas dar jaunas ir jo skonio receptoriai gal dėl jaunystės, o gal dėl to, kad augo ne itin išpuoselėtoje aplinkoje, dar nėra kaip reikiant įsijungę ir todėl jam visai nieko tos vandeningos Pekino anties košės. O man ten nepatinka, nes paklausus padavėjos (labai malonios ir paslaugios, tarp kitko, ir čia aš su Davidu visiškai sutinku), ar yra nors vienas patiekalas, kuris būtų sausas / traškus ir ne padaže, ji atsako, kad yra tik vienas – kalmarų žiedai, prie kurių padažas patiekiamas atskirai. Ir tai, kiek man teko ragauti, yra vienintelis pusėtinas to restorano patiekalas, ir niekaip niekaip aš negaliu parašyti kitaip, nors save ir bandau prikalbinti rašyti gražiai.

Taigi iki galo nusivylę kiniškuoju Naujamiesčiu ir varomi mano aplinkos žmonių poreikio kartais užvalgyti natrio gliutamato (kuris užeina tik kartais, o tai gerai įvairiomis prasmėmis, tarp jų – ir sveikos ir subalansuotos mitybos prasme), važiuojam į Gan Bei City Panoramoje. Kartu važiuoja ir minėtasis Davidas, šiaip labai mėgstantis azijietišką virtuvę, tačiau nesantis jai pernelyg išrankus.

Jau vakaras ir Vilnius skendi sutemose. Staliuką užsisakome telefonu ir paprašome, kad būtų prie lango. Protingas žingsnis, nes šeštadienio vakarą visi stalai užsėsti, visa krūva padavėjų laksto su elektroniniais užsakymų priėmimo aparatais ir patiekalų lėkštėmis. Jei gausite mažą staliuką prie scenos, jausitės labai nekaip, nes tie maži staliukai skirti taurei pasistatyti, o ne gausioms azijietiško maisto lėkštėms sudėlioti. Sėdėjau ir aš tenai prieš kurį laiką, ir vakarienė gavosi visai nekokia, nes vis reikėjo sukti galvą, kur vieną bei kitą lėkštę pasistatyti. Skaityti toliau…

„Osaka“: liūdnai, kaip ir visa japonų virtuvė Lietuvoje

Straipsnis iš portalo Laukinės žąsys.

Apie tai, kad japonų virtuvė Lietuvoje nedžiugina, jau rašėme – tuomet buvo kalbėta apie sušių restoraną, nuo parašymo laiko jau pakeitusį vietą ir tapusį praeitimi. Keista, bet pagal formulę įkurtos vietos prekybos centruose (apie vieną jų bus atsiliepimas artimiausiomis savaitėmis) dažnai sėkmingai nurungia “nepriklausomas” vieteles, kurios teoriškai turėtų būti geresnės. Nė velnio jos ne geresnės. Ir tam yra priežasčių, didžiausia kurių (kurią ir aptarsiu) nesuvokimas, kas daroma ir kodėl, ir polinkis į iniciatyvą, kuri nesiremia nei į žinias, nei į talentą.

Į Osaką atėjome be jokio išankstinio nusistatymo. Vieną sykį ten esu valgęs dienos pietus, kurie buvo pusė velnio, ir dar vieną sykį valgėme sušių, kurie buvo kažkur tarp pusėtinų ir nelabai gerų (jūros žuvis buvo su šaldytuvu pažįstama ne mažiau išsamiai, nei Klaipėdos atlikėjas, dainuojantis apie dviratuką, su policijos areštinėmis), bet kadangi tą sykį ištuštinau kelis japoniško pavadinimo alaus, tai viskas buvo daugmaž gerai (kaip ir daug kur Vilniuje, Asahi yra importuotas – importuotas iš tekančių telogreikų krašto, “kilmės šalis – Rusija“; šis rinkodaros ėjimas man nėra suprantamas, nes japonų alus – pakankamai specifinis, ir suchaltūrinti jį lengva, o Rusija negarsėja didelėmis aludarystės tradicijomis, šiaip jau net ir Anglijoje parduodamas čekų gamybos Asahi yra ne kažin kas).

Sušiai ten tikrai nėra patys blogiausi Vilniuje, bet ką reiškia daryti vidutiniškus sušius prastų sušių mieste? Nelabai daug ką reiškia.

Nenukrypkime nuo temos. Osaką rinkomės, kai mieste lijo, o mums reikėjo atšvęsti, ir viena geriausiai pažįstamų virtuvių pasaulyje – restorane, kuris yra daugelio laikomas geriausiu Vilniaus japonų virtuvės restoranu – atrodė, kaip geras pasiūlymas. Restoranas skelbia “modernią japonų virtuvę”, kas savaime nėra blogas dalykas, tačiau mane pati pretenzija nuteikė nelabai ramiai. Prieš pradedant siūlyti modernią, reikėtų bent jau pasiekti klasikinės lygį. Dailininkai, įvedinėję naujus vėjus mene – nuo impresionistų iki siurealistų ir kubistų – visų pirma buvo puikūs piešėjai, atkalę rankas tradicinėse piešinio studijose, nuo gipso iki akto, ir tuomet jau galėjo išsidirbinėti. Tas pats ir virtuvėje. Pirmiausia išmok kepti omletą (taip, ir japonų virtuvėje, beje, irgi). Tada galėsi išsidirbinėti.

Pirmasis patiekalas buvo “užkandis” (kaip ir), nors niekur kitur užkandžių japonų virtuvėje nesu matęs (nes ta virtuvė neskirsto patiekalų taip, kaip mes norėtume: salotos, sriubytė, karbonadas, džiovintų vaisių kompotas; ten net sriuba valgoma po kitų patiekalų, o ne pradžioje), ungurio su omletu gabalėliai, sudėti tokioje aukštoje lyg ir martinio taurėje, o gal vaziukėje, lyg kokios pikantiškos salotos politinio švietimo namų bufete. Keliais būdais vienas patiekalas gali būti neskanus ir prastai paruoštas? Ungurys buvo tolima ir liūdna japoniškojo unagi parodija – seniai buvęs konservuotas, pavargęs ir beveik beskonis. Nepadėjo ir tai, kad jis buvo per šaltas. Omletas – taip, tas pats kitur nuostabus tamago omletas, kur kiaušiniai ne išplakami, bet sumaišomi (kad nesusidarytų burbuliukai) su sojų padažu ir saldintu ryžių actu, japonų virtuvės pažiba ir visų vaikų, nevalgančių žuvies, džiaugsmas – taigi, tas omletas buvo pilkai-murzinos spalvos, irgi per šaltas, primenantis išvaizda seną poroloną iš nuvažinėto automobilio sėdynės ir pervirusių rusiškų makaronų skonio.Skaityti toliau…

Login 2012 - LOGIN2012: Andrius Užkalnis

BALSUOKITE ŠIRDIMI!!!

Login 2012 - LOGIN2012: Andrius Užkalnis

Gyvas hipsteris sėdėjo priekyje! (gerumo etiudas)

Kas mane pažįsta, tai žino, kad tarp visų dalykų, kuriems daug tenka piktų ir užgaulių žodžių, yra nepralenkiami du dalykai: debilai lėktuvuose* ir hipsteriais.

Šįryt skridau iš Tulūzos, o paskui Budapešto, į Vilnių per Lenkiją, ir štai BUD-WAW segmente priešais mane sėdėjo tikrų tikriausias pretenzingas hipsteris, kalbantis rodos angliškai, pasipuošęs anoraku, Ray Ban akyniais, su pisplaukių barzdike ir nusmukusiu klynu iki kelių (kaip paskui pamačiau), kai ta zoologinė būtybė nurėpliojo, iškrypėliškai tampydamasi visu savo Indie muzikos susilpnintu kūneliu, prie praėjimo.

Aš esu tikras, kad juos tokius veisia kažkur slaptose laboratorijose, CIA kalėjimuose, paslėptuose Rumunijos psichiatrinių požemiuose, veisia ir klonuoja pagal blizgių žurnalų atvaizdus. Skaityti toliau...

"Laukinės žąsys" rašys apie maistą taip, kaip norės Užkalnis

Su Andrium Užkalniu susitikome tyliame sostinės viešbučio bare, kur dauguma lankytojų - užsieniečiai, todėl niekas į mus nesidairo ir nekreipia dėmesio. Andrius sriubčioja viskį su ledu. "Jack Daniels", sako. "Man tas rūgštumas kažkoks ekstremalus, patinka".

Rašyti straipsnį apie vyriausiąjį redaktorių, kuris ir publikuos tavo rašinį - nelengva. Gal ir keistoka. Bet toks užsakymas, todėl pasistengsiu.

Andrius atidarė tinklalapį, pavadintą "Laukinės žąsys", kur viskas turėtų būti paprasta. Restoranų apžvalgos ir pokalbiai, susiję su maistu.

Kam dar vienas tinklalapis? Yra ir meniu.lt, ir restoranai.lt - ten jau visus surašė. Be to, Jūs turite savo Protokolus (www.protokolai.com), kur irgi kai kada vis parašot apie maistą.

Profesionalaus rašymo apie maistą, ypač maistą ne namie, Lietuvoje siaubingai maža. Jūsų minėti tinklalapiai registruoja pavadinimus, adresus, darbo laiką, ir dažniausiai įdeda tik šeimininko pateiktą aprašymą. Ten viskas tas pats. "Išskirtinė virtuvė, jauki aplinka, malonus aptarnavimas". Visa tai nieko nereiškia. O jeigu yra nuomonės, tai jos dažniausiai neįdomios, vienu sakiniu. "Puikiausias restoranas". "Buvau ten, per brangu, daugiau neisiu."

Apie maistą turi rašyti tie, kas moka rašyti. Moka rašyti tie, ką įdomu skaityti. Aš noriu, kad kiekvienas straipsnis būtų skaitomas kaip grožinis tekstas. Kad tai nebūtų mokyklinis rašinėlis, keliese atėjom, kur pasodino, ar greitai atnešė meniu, ar greitai priėmė užsakymą, kokios kainos, ir ar patiko. Ir galbūt kas perkepta, o kas ne. Tai neįdomu, bent jau man. Viename tinklalapyje, kur maisto apžvalgos šiaipjau geresnės nei kitur, moteriškė, atėjusi į japonų restoraną, parašė, kad jai miso sriuba nepatiko, nors ji visiškai nežino, kokio skonio turi būti toji sriuba. Tai kam tu apie tai rašai, vargeli tu?

Rašymas apie restoranus "Laukinėse žąsyse" bus neobjektyvus, be sistemos ir be privalomų nuorodų, išskyrus pavadinimą ir adresą. Apie kainas minėsime tik tai, kas svarbu ir tik tiek, kiek tai pridės tekstui vertės. "Laukinės žąsys" yra šiaipjau ne tam, kad padėtų susirasti pigiausius dienos pietus. Tai ne mūsų misija. Tai ne mūsų pridėtinė vertė.

Tai kas čia - arogantiški tekstai turtuoliams apie prabangų ėdesį elito apsuptyje?

Visai ne. Ne turtuoliams ir ne vien apie prabangius. Bet tikriausiai ir ne tiems, kas "taupumo sumetimais" nėra linkęs mokėti arbatpinigių. Jei negali sau leisti sumokėti žmoniškų arbatpinigių, neik į restoraną ir nevaidink pono, jei esi tik plikbajoris. Ir nesek pasakų "arbatpinigiai priklauso už gerą aptarnavimą". Šią dainelę dažniausiai dainuoja tie, kas niekur nemoka arbatpinigių dėl šykštumo. Jie visur ras prie ko prisikabinti.

O spektras bus labai platus. Jau įdėjau kiek anksčiau parašytą straipsnį apie "Fabus", labai nepretenzingą kaukazietiško maisto restorančiką Fabijoniškių gilumoje. Rašysim ir apie mėsainius, ir apie dešrainius kur nors degalinėje. Man svarbiausia, kad būtų istorija, kad būtų tema. Suprantate? Kad būtų įdomu skaityti.

O šiaip tai bus viskas taip, kaip aš pasakysiu. Tinklalapis bus pagal mano skonį ir mano supratimą.

Bus daug demaskavimų? Įslaptintų maisto inspektorių vizitų, kaip Michelin vadovų rengime?

Ne, ne. Aš čia nesiruošiu kažin ko vaidinti ar atlikinėti visuomeninės misijos. Man žymiai svarbiau parašyti apie geras vietas, o ne apie tragiškas. Istorijų apie beviltišką aptarnavimą, blogą maistą ir panašiai - pilnas internetas. Iš kiekvienos pasaulio šalies. Ir šiaipjau niekam neįdomu, arba nelabai įdomu. Man, kaip žurnalistui, sėkmingai veikiančios vietos yra žymiai įdomesnės istorijos.

Studijuoti, kodėl pavyko ir pavyksta, žymiai įdomiau, nei atlikinėti beviltiško restorano skrodimą po mirtinai blogos vakarienės.

"Laukinės žąsys" rašys objektyviai. Na, subjektyvumo mažoje šalyje niekada neišvengsi - yra ir pažįstami, ir draugai. Tačiau apmokėti tekstai bus aiškiai pažymėti. Reklama bus aiškiai matoma.

Bus reklamos?

Bus, čia ne labdara. Aš tiek visiems visko darau be atlyginimo, kad perkopus 40-ties metų ribą, dar vieną didelį projektą užkurti be minčių generuoti pajamas būtų vaikiška. Nors itin greito pelno nesitikiu. 

Tinklalapio rengimas yra nepigus malonumas, ypač tuomet, kai ruošia geriausieji. "Laukines žąsis" ruošė geriausieji, ir aš čia kalbu ne apie savo rašymą. Dizaineris Karolis Masilionis - vienas subtiliausių specialistų Lietuvoje, sugebėjęs pajusti ir suprasti mano sumanymą. Kiekviena raidelė ir brūkšnelis, visos balto oro erdvės, viskas čia sugalvota ir ilgai ruošta. Programavo Tomas Beniušis, didelės patirties specialistas.

Kodėl toks pavadinimas? Jis jums kažką reiškia?

Prieš pusantrų metų, idėja apie šį tinklalapį gimė atostogaujant Nidoje. Pamačiau, kad parašius apie "In Vino" mano tinklaraštyje, lankytojų skaičius pašoko neproprocingai. Skaitytojai tiesiog rijo tekstus apie maistą. Galvojau apie pavadinimą projektui, ir tuo metu mano dukros dainavo, žaisdamos paplūdimyje, "My favorite things" iš "Muzikos garsų". Ten buvo eilutė apie laukines žąsis, skrendančias su mėnuliu ant sparnų. Man to vaizdinio stiprumas ir įtaiga buvo neeiliniai, griebiantys už širdies. Žinot, tokios šaltos, pilkos, elegantiškos ir vienišos žąsys. Ir dar rudeniškai pilkas šiaurės dangus. Ruduo yra apskritai mano metų laikas. Aš gimiau rudenį, man viskas patinka, kas yra susiję su rudeniu.

Tuomet dar iš Kuršių Nerijos paskambinau dizaineriui ir pradėjome dirbti.

Kokios jūsų ambicijos? Jūs norite, kad tai būtų skaitomiausias maisto tinklalapis Lietuvoje?

Ne tik noriu, jis toks ir bus. Antraip nesiimčiau. Jis tikrai bus įtakingiausias ir labiausiai gerbiamas. Na, arba bent jau į jį bus kreipiamas didžiausias dėmesys.

Jums rašys ir kiti autoriai, ar čia vėl bus vieno aktoriaus teatras?

Rašys, žinoma. Vienas aš čia visko nepadaryčiau. Pradžioje, be abejo, turėsiu daugiau rašyti pats. Įdėjau kai kurias gerai pamirštas medžiagas. Jei laukčiau, kol surinksiu autorių kolektyvą, viskas užimtų per ilgai. Reikia pradėti ir tobulinti eigoje. Aš pradėjau, dar neturėdamas sudėtos visos masės informacijos, tinklalapyje dar yra krūva taisytinų dalykų, bet aš viską prižiūrėsiu ir sustyguosiu jau tinklalapiui veikiant.

Su Andrium Užkalniu kalbėjosi David Krycko

Daugiakalbystė, vakcina nuo provincialumo

Pranešimas, skaitytas Lietuvių kalbos institute, 2011 m. rugsėjo 23 d., Kalbos ambasadoriaus apdovanojimuose

Manęs paprašė pakalbėti šia tema, ir aš negalėjau ir nenorėjau atsisakyti.

Ko gero, nėra temos, kuri man būtų artimesnė. Daugiakalbystė, kalbų gausa, kultūrų maišymasis man yra ne šiaip spalvingas priedas prie normalios tėkmės, ne vien gyvenimo prieskonis. Tai būtina stiprybė ir keliantis vėjas po sparnais.

Dar daugiau – tai vakcina nuo provincialumo. Taip aš ir pavadinau savo pranešimą.

Ekonominiai daugiakalbystės privalumai yra tokie akivaizdūs, kad net gėda apie juos kalbėti ir kažką įtikinėti. Čia būtų lygiai tas pats, kas įtikinėti, kad sutvarkytas ir asfaltuotas kelias turi ekonominių privalumų prieš duobėtą žvyrkelį. Skaityti toliau...

Visas tekstas skelbiamas protokolai.com

airBaltic paskelbė bankrotą, bet Lietuvoje niekam neįdomu

Kai rašau apie tai, kad provincialumas mūsų šalyje gali būti užmušantis, aš pats galvoju, kad jau mačiau viską.

Bet ne viską. Latvijoje bankrutavo airBaltic, bet kadangi užims kelias dienas, kol pasekmės palies keleivius Vilniuje, todėl žmonėms, kurie turi kurmio regėjimą ir sraigės atmintį (juk kam įdomu, kad viskas jau buvo – ir flyLAL, ir Star1 atveju) tiesiog neįmanoma priversti runkelių nerimauti, kol neateis toks laikas, kai jiems fiziškai neleis laipintis į lėktuvą ir pasakys (ir pakartos), kad jų bilietas bevertis.

Tada jie pradės bliauti ir reikalauti, kad valstybė turi jiems kompensuoti, o štai nesužiūrėjo. Būna dar geresnis variantas: “aš neprivalau rūpintis oro bendrovės mokumu”. “Man neturi rūpėti.” Ne jo darbas rūpintis. Jo darbas laukti, kad pasirūpintų kiti, o kai neišeina – piktintis valdžia. Skaityti toliau...


Visas tekstas spausdinamas protokolai.com

Aš myliu Kauną. Ir ką jūs man padarysit?

Lietuvos rytas, 2011 m. rugsėjo 21 d.

Aš tikrai myliu Kauną, ir nebijau apie savo meilę kalbėti.

Myliu Kauną juo labiau, nes žinau, kad mano gimtojo miesto yra madinga nemėgti ir visaip iš jo šaipytis. Kauniečius reikia visaip pravardžiuoti ir kaunietišką kilmę pašaipiai svaidyti, kaip diagnozę.

„Kavenska“, vienas baisiausių apibūdinimų merginai, anksčiau reiškęs plastmasinius ryškių spalvų auskarus, dabar pirmiausia primena nežmoniško juodumo dažytus plaukus, kniaukiantį balso toną, rudmėsių atspalvio odą (ačiū soliariumui), vakarinį makiažą nuo pat ryto ir šiaip neišrankų skonį kiekvienoje gyvenimo sferoje.

Kai iš ko nors šaiposi minia, save laikanti rafinuota ir mananti, kad yra gero skonio, aš labai noriu šaipytis iš besišaipančiųjų. Aš niekada nepraleidžiu pro ausis, kai kas nors blogai kalba apie Kauną. Apie mane gali kalbėti kaip nori, bet Kauno apšnekinėjimas neliks nenubaustas.

Kaunas yra mano gimtasis miestas: gimiau Žaliakalnyje (tose pačiose A.Smetonos laikų Kauno Klinikose, projektuotose prancūzų architekto Urbain‘o Cassan‘o, kuris vėliau, jau po karo, Paryžių papuošė prieštaringiausiu sostinės dangoraižiu, Montparnasse‘o bokštu, nuo kurio ligi šiol spjaudosi architektūrinės tyrumos puoselėtojai). Pirmuosius gyvenimo metus leidau Žaliakalnyje (prie to namo Alantos gatvėje jau ruošiama memorialinė lenta – aktyviausius savo straipsnių komentatorius pakviesiu į atidarymą), tik į mokyklą mane leido jau Vilniuje. Išėjo taip, kad vilniečius mėgstu erzinti, sakydamas, kad esu kaunietis, o kauniečiai manęs irgi savu nelaiko, nes visgi aš kažkoks ne toks. Skaityti toliau…

Visas straipsnis yra išspausdintas tinklalapyje protokolai.com

Savaitgalis Dzūkijoje: kaimo turizmas ir vaikystės prisiminimai

Kai ateina toks kaip ir brandos amžius, tai pradedi grežiotis vis daugiau ten į viską, ką prisimeni iš vaikystės. Viena mano svajonių daug metų buvo tokia, kaip aš grįšiu gyventi į Lietuvą ir apvažiuosiu visas tas vietas, kuriose būdavau visai mažas.

Mano a.a. tėvukas labai mėgo Dzūkiją, ir įvairiais būdais ten nuomojosi, pirko ir kitaip užėmė kambarius, namus ir kitokį nekilnojamąjį turtą.

Kai buvau ikimokyklinio amžiaus, pora vasarų praleidau girininkijos name (antrame aukšte) Zervynose: tai nuostabiai išsilaikiusi senoji Lietuva, gatvinis kaimas, kur civilizacija dar neatėjo (ir, kaip atrodo, niekad neateis). Pro Zervynas (mano vaikystėje sakydavo: Zervynus) teka Ūla, kuri man visam gyvenimui liko švarios upės standartas. Ūla šalta, srauni ir skaidri – už ją šaltesnis tik mažytis Skroblus (bus čia ir apie jį).

O dar buvo Valkininkų geležinkelio stotis ir du kaimai prie Spenglos, mažo upelio, kuris įteka į Merkį – Vaitakarčmis ir Pučkornės, ir prisiminimai apie Varėną kaip apie tuomet buvusį civilizacijos centrą. Skaityti toliau...

Visas straipsnis publikuotas tinklalapyje Protokolai

Apie TV laidą “Užkalnio 5″: mitai ir realybė

Kaip jau buvo skelbta spaudoje, naujame BTV sezone, kuris prasideda rugsėjo 30 dieną, šioje televizijoje bus daug naujo, o naujausias ir labiausiai netikėtas dalykas yra pikto trolio Užkalnio debiutas televizijoje vedėjo vaidmenyje – laida Užkalnio 5. Apie ją šiek tiek jaupasakota, bet dabar galiu atskleisti daugiau, nes nekantri auditorija klausinėja ir nerimsta.

Garsus blogeris Zeppelinus parašė palinkėjimų, kuriuos verta perskaityti ne tik man, bet ir daugeliui žmonių, kurie ką nors nori daryti televizijoje arba kam televizija yra šiaip įdomu. Priešingai tiems, kas nepaliaudami kalba, kad Lietuvoje televizija yra labai baisi, aš manau, kad televizija yra lygiai tokia, kokios mes nedidelėje ir nelabai turtingoje šalyje nusipelnome, ir net šiek tiek geresnė. Užkalnio 5bus smarkiai geresnė – jei nežinočiau, kad tokia bus, tikrai nepradėčiau daryti. Viską, ką darydavau iki šiol, pasiekdavo kokį nors rodiklį – skaitomumą, perkamumą, komentarų skaitlingumą, įžeistųjų skaičių ir panašiai**. Tai ši laida irgi neturės būti vidutiniška. Skaityti toliau…

Visas straipsnis publikuotas adresu protokolai.com