Atsakymas durnai skaitytojai

Pykčio - ne per daug. Jo per mažai. Nes pyktis - vienintelis vaistas dideliam kiekiui žmonių, kurie mums nuodija gyvenimą savo bukumu, savo pamokslaujančiu tonu, savo nebranda ir lėkštomis, pavėpusiomis įžvalgomis, kurių nereikia toleruoti (skirtingai nuo to, kaip jums pasakys jau apkartę iki užtėmimo akyse tolerastijos baltieji balandžiai, kuriems kažkas papasakojo, kad jų vapantis, mikčiojantis "duok durniui kelią" požiūris yra taurus ir visuotinai priimtas).

Štai tinkalalapyje "Londonietė" buvo perspausdinta mano recenzija iš šio blogo, apie japonišką lakštinių restoraną.

Ir ką tu pagalvosi, kažkokia varliagalvė skaitytoja parašė štai tokį komentarą:

"Nepykit, bet "straipsnio" (jeigu sita rasini galima tokiu pavadinti) stilius - tragiskas. Kazkoks minciu kratinys. Jokio rislumo. Man labiau panasu i kazkoki plana, fraziu rinkini, negu tvarkinga rasini. Baisu... Rasytojui turetu buti nors truputi geda toki pateikti spaudai, tuo labiau, kad savo svetaineje reklamuoja keleta savo knygu..."

Ignoruoti? Ne, ne šiandien, pagalvojau aš. Štai mano atsakymas:

Nepykstu, nėra už ką pykti. O kodėl turėtų būti gėda ("nors truputį")? Kad kažkokiai mažaraštei pusblondinei vištai, neturinčiai supratimo nei apie rašymą, nei apie skaitymą, NEPATIKO? Big deal. Prašom varyti atgal pas savo supermamas ir ten skaityti tvarkingus rašinius, prieinamus jūsų vaikiškam intelektui, su šypsniukais ir lotuliukais. Tarpausinės masės augyba - daugeliui jūsų socialinės kilmės supermamų yra lėtas procesas, o jums plaštakų kontrolė, leidžianti pirštagaliais maigyti sausainių trupiniais apibarstytą klaviatūrą, akivaizdžiai išsivystė anksčiau, nei kognityvinės funkcijos. Ar pakankamai rišliai išaiškinau?

Jei kvankai nepaaiškinsiu, kad ji kvanka, liksiu neatlikęs savo pareigos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nereikia tylėti, kai nepatinka: reikia sakyti, ir sakyti aiškiai, kad suprastų, ir žinotų. Net jei nepasikeis, kad būtų užsiregistravę ir prisimintų, ką apie juos galvoja.

Nes durniui ne kelią reikia duoti. Durniui reikia virtualiai duoti į galvą, arba mažų mažiausiai leisti suprasti, kokią vietą kitų žmonių pasaulyje užima jis ir jo kvaili vapesiai.

Debilų generacijos ženklai. Yahoo avatarai: subtilus kvietimas smurtauti.

Tie skaitytojai, katrie mane seka ant Feisbuko beigi Tviterio, žino, kad šiek tiek dažniau nei labai dažnai aš prapliumpu neapykanta, kuri atsiranda beveik iš niekur ir sukibirkščiuoja taip, kad paskui neišvengiamai būrys geradarių, taikdarių, tolerastų, balanso ieškotojų, "to be fair" harmonijos optimizatorių ir neapykantos nepriėmėjų puola mane raminti. (Prieš kelias dienas, pasidžiaugus ministrės Šimonytės drąsiu ir nedviprasmišku paaiškinimu runkeliams, kad jie buki runkeliai ir turėtų baigti vapėti apie ką nesupranta, buvo daug pasipiktinusių jos "nepriimtinu tonu", o Arkadijus Vinokuras lryte surašė tokį zyziantį ir zanudnai graudų paaimanavimą, kad norisi pakviesti kokį nors ministrą paburnoti dar, kad būtų vėl apie ką rašyti).

Šį kartą man užkliuvo Yahoo avatarai, tie debiliški piešinukai, kuriuose skystapročiai interneto naudotojai vaizduoja save taip, kaip jie save įsivaizduoja, ir taip, kaip nori, kad juos matytų kiti. Kartais už jų užkliūnu, kai ieškau internete ko nors, ir Yahoo Answers išmeta atsakymą.

Šiaip tai yra, žinoma, verkšlenančių debilų susirinkimas, papuoštas išsigimusios kalbos - be gramatikos, be skyrybos, be didžiųjų raidžių, ir pamargintas idiotiškais sutrumpinimais, liudijančiais apie rašančiųjų intelektą, prilygstantį smulkaus graužiko protui. Šis plakatas labai gerai iliustruoja:

Bet baisiau už viską yra naudotojų avatarai. Šlykštūs, savimi patenkinti išpopinto jaunimo veideliai - visokių rasių, visokių odos spalvų ir šukuosenų, bet vienodai pretenzingi, pabrėžiantys savo šiknavertę "individualybę" sušiauštais plaukais, ožio barzdelėmis, ausinėmis (nes jie klausosi savo debiliškų iPodų net ir avataruose), wrap-around akiniais, auskarais antakiuose ir stud'ais nosyse.

Dar jie labai daugelis mėgsta šlykščius "messenger bags", bet avataruose nesimato, išskyrus kartais diržą, kuris eina skersai krūtinės. Toks krepšys geriausia jei būna su kokiu idiotišku užrašu.

Dar jie mėgsta be galo stilingą apavą, tokias smirdančias baskietkes purvinais šniūreliais, jos irgi išreiškia jų individualybę ir kokie jie yra stylish.

Nekenčiu visos šios giminės. Visos išlepintos kartos, įsitikinusios savo teise ne tik į mokslą ir maistą, bet ir iPhonus, nemokamus skaipo skambučius, nemokamą WiFi, keliones su nuolaida miesto transportu, atpigintus bilietus į kiną, tėvų perkamus laptopus, "gap year" dyką gastroliavimą po pasaulį; jie visi yra pirmieji vartotojai viso "FairTrade" smegenų plovimo, "žmogaus sukeltos klimato kaitos" bulšito, jie visi yra įsitikinę, kad darbas jiems turi būti creative, inspiring ir promoutinti jų personal growth. Jie nebenori dirbti burgerinėse ir degalinėse, nes tai jiems yra McJobs: jie nusipelno kai ko geresnio.

Jie visą laiką kalba apie tai, ko jie nusipelno. Įkyrūs, buki, pretenzingi aukos. Štai vienas jų (courtesy Flickr).

Pamačius jų snukelius, kyla nenumaldomas noras jų atžvilgiu taikyti prievartą. Daužyti jiems per makaules jų dievinamais baltais Apple Mac kompiuteriais, o paskui paskutinį kartą trinktelti į tarpuragį iPhone'u ir apraizgius baltu iPod'o laidu palikti voliotis prie organinio maisto parduotuvės.

Išdžiūvusios smegenys barsto nuodais gimtąją kalbą

Nuotraukoje: kalbos normintojai pasirengę Jums padėti, jei turite problemų ar klausimų.


Kartais nėra vietos jokiam pakantumui ar supratimui. Šįkart tolerancijos nebus.

Skaitau antraštę iš Delfi:

L.Donskis: jei Š.Korėjos futbolininkų „neprižiūrėtų“ saugumas, jie visi išsilakstytų

ir toliau tekste: "Europos Parlamento narys profesorius Leonidas Donskis yra įsitikinęs, kad kiekvieną šios šalies futbolininką „prižiūri“ saugumiečiai, nes antraip visa rinktinė pasiprašytų politinio prieglobsčio."

Šitas įrašas nėra profesoriaus Donskio kritika. Aš netikiu, kad jis taip galėjo parašyti.

Kas nusprendė, kad tuos žodžius, pažymėtus raudonai, reikia dėti į kabutes?

Tai yra mano nevilties staugimas. Šitas įrašas yra apie rašytinio žodžio amebas, pribaugintos smegenų žievės invalidus, trūkčiojančius iš baimės, paralyžiuotus savo baudžiauninko sąmonės, įsitikinusios, kad kalbą jiems paskolino pasinaudoti pasmirdę unteriai iš kalbos gestapo kabinetų.

Jie drebančiais ir šlapiais iš baimės delnais negrabiai čiupinėja savo kalbą, bijodami jos, kaip senmergė užtaisyto pistoleto, jie taip sustingę iš baimės ir iš drebulio prieš valdžią, iš savo apsišikusios, iškišusios liežuvį meilės načalnikams ir taisyklėms, kad net savo tėvų kalba savo mintis bando surašyti apsisaugodami kabučių prezervatyvais, mat gali atsitikti, kad kažkuris žodis galės būti panaudotas ne tiesiogine, ne pirmąja prasme, taukuotais nuo lašękų pirštais ištepliotame tarybinių pseudomokslo nuokrušų prieš keturiasdešimt metų surašytame žodyne. Tie, kas tuos žodynus rašė, dabar kikena savo karstuose, skrepliuotai kosčiodami machorka ir Belomor-Kanalu.

Mokytojos, kurios išmokėt šiuos žmonės dėti į kabutes, tuometinės žurnalo "Moksleivis" korektorės ir visokios filologinės metodininkės - jūs turėtumėt atsakyti už tai, ką padariusios. Jūsų švelnios rankos ir tušinukai po 35 kapeikas prisidėjo prie lietuvių kalbos naikinimo daugiau, nei tarybų valdžia. Pragaro liepsnos ir smalos kubilai nebus jums gailestingi.

Indų restoranas angliškoje provincijoje: ar verta?

Laikraštis tiesa.com

Mano pažintis su indų virtuve prasidėjo paprastuose restoranėliuose, anglų meiliai vadinamuose „curry houses“, arba tiesiog „my local Indian“, kurie seniai nebepriskiriami egzotinio maisto kategorijai. Tai tiesiog penktadienio vakarienė ir daug alaus, kaip vilniečiams kokia „Čili pica“.


Turbūt reikėtų sakyti: susipažinau su indų ir bengalų virtuve, nes, kaip sako patys indai, tai, kas Anglijoje vadinama indų virtuve, yra greičiau Bangladešo patiekalai. Bet kadangi pats Bangladešas yra sąlyginai naujas dalykas žemėlapyje, paprastumo dėlei vadinkime tai indų virtuve.

Vietinės užeigos mielesnės

Prabangus indiškas restoranas, kaip koncepcija, man visada kėlė įtarimą. Atrodo, kad tai tie patys padažai ir patiekalai, kaip ir kitur, tik patiekti gražesnėse lėkštėse. Visada vertinau „vietines“ užeigas, neaprašytas kritikų, ir kaimų indiškus restoranėlius, nes į juos turistai neužeina vien dėl jų vietos. Ir nors nieko nepaprasto ten nėra (kažkas jau rašė, kad visi Anglijos indiški restoranai panašūs maistu, kaip McDonald’s mėsaininės), bet juose visada maloniai aptarnaujama ir jauku.

Yra kažkoks malonus prasidedančio savaitgalio jausmas: sėsti į minkštą kėdę, siurbti šaltą alų ir traškinti popadamus (paplotėlius, patiekiamus prieš maistą), vartant meniu ir sprendžiant, kokio aštrumo ir agresyvumo padažais kankinsime skrandį šįvakar.

Princes Risborough – senas ir gražus miestelis Bakingemšyro grafystėje, valanda automobiliu nuo Londono centro. „Radhuni Restaurant“ tame miestelyje rado 550 metų senumo pastatą ir, kaip patys sako, ten įrengė skoningą ir prabangų restoraną. Kalstyti įmantrūs indiški žalvario šviestuvai tinka prie senovinių sijų, o plačiaekranis televizorius, laukiamajame tylomis rodantis Bolivudo filmus, irgi negadina vaizdo.

Meniu patvirtina pirmąsias abejones, kad uniformuoti padavėjai ir prašmatnus interjeras, o ne maistas yra pagrindinė priežastis brangesniam meniu. Valgiaraštyje – tie patys patiekalai, kaip ir visuose indų restoranuose. Galbūt jie kiek rafinuočiau aprašyti, bet iš esmės tas pats: Indija, Pakistanas, Bangladešas – iš visų regionų po truputį. Iš šiaurės – daugiau žolių, iš pietų – daugiau pipirų, pomidorų ir visokių, kad ir mango, vaisių.

Blanku

Šatkaros vištiena su pomidorais („Shatkara Chiken“) buvo tipiškas aštrokas Pietų Indijos patiekalas. Bet pati vištiena – nepakankamai marinuota, viduje blyški ir primenanti neįdegusias miestietės studentės kojas pirmą atostogų dieną. Galėjai numanyti, kad vištiena dideliais kiekiais perkama iš didmenininkų ir pasirinkta pagal pigumą.

Ryžiai irgi nebuvo išskirtiniai. Ne, atsiprašau, išskirtiniai, nes dubenėliai (gana stilingi, keturkampiai) buvo reto mažumo ir labiau priminė sojų padažo indelius japonų restoranuose. Tokio mažo ryžių kiekio porcijoje dar nebuvau matęs. Matyt, pagal verslo planą kiekvienas lankytojas turi užsisakyti po du dubenėlius, ir taip restoranas užsikala sau pelną, nes kito pagrindinio pelno generatoriaus (gėrimų) antro stiklo prisišaukti sunku, kiek teko spręsti iš mojuojančių rankomis lankytojų.

Vištiena su mangais irgi buvo blanki, labiausiai buvo juntamas cukrus. Šis patiekalas dažniausiai užsakomas vaikams (kaip ir garsioji kokosinė Kormos vištiena, „Chicken Korma“), todėl jiems patiko. Bet taip pat būtų patikęs ir cukraus vatos gniutulas.

Padavėjų arba per daug, arba per mažai

Krosnyje kepta duona naan buvo tik vidutiniška. Kol atnešė, dar neataušo, bet sukrito ir neteko fantastinio purumo, kai, karštai garuojanti iš vidaus, ji plėšoma lengvai ir maloniai.Beje, iš virtuvės tą duoną mums nešė ilgokai, nes restoranas pasirodė bejėgis išspręsti daugelio brangių ir pobrangių restoranų problemą Didžiojoje Britanijoje: padavėjų pasamdoma daug, bet jų laikas ir energija nukeliauja ne ten, kur reikia. Jei jūs – vienas pirmųjų klientų, padavėjai kone lipa ant galvos ir neduoda kvėpuoti savo svetingumu. Kas 30 sekundžių klausia, ar ko nors netrūksta, vis bando pilti vandenį į dar visai pilnas stiklines.

Paskui restoranas prisipildo žmonių, ir tada padavėjų neprisišauksi. Jie laksto, vienas kitam trukdydami, o klientai kilnoja rankas, bandydami paprašyti dar vieno bokalo alaus. Beviltiškai.

Mirtinai sušalę desertai

Tą kartą vairavau, todėl alaus neužsisakiau. Užtat pasirinkome butelį vyno, kuris buvo egzotiškiausias dalykas visame meniu: „Sauvignon Blanc“ iš Indijos, Nandi Hill Grover Vineyards, 12,95 svaro. Vynas iš Indijos – skamba taip pat nenatūraliai, kaip jachta iš Mongolijos. Jo ir skonis buvo keistokas: nebuvo citrusinės gaivos ir tropinių vaisių, kuriais džiugina ši vynuogių rūšis Australijos ir Naujosios Zelandijos vynuose. Bet paragauti buvo verta – bent galima bus pasakyti, kad esi gėręs indiško vyno.

O jau kas visiškai nesiskyrė nuo kitų indų restoranų, tai amžinasis desertų meniu. Tas pats laminuotas lankstinys su tais pačiais ledais „suvenyriniuose“ plastikiniuose indeliuose. Jie užšaldyti iki Marso paviršiaus temperatūros ir kainuoja 0,35 svaro didmenos bazėje, o restorane parduodami už 3,50 svaro. Užtat vaikai gali pusvalandį daužyti sušalusius į akmenį ledus šaukštais, bandydami atsignybti gabalėlį, ir nors trumpam palieka tėvus ramybėje.

Negaliu pasakyti, kad vakaras buvo blogas. Tiesiog kainos ir kokybės santykis nenudžiugino – vakarieniavome 4 suaugę ir 4 vaikai, už patiekalus ir butelį vyno sumokėjome 160 svarų, įskaitant arbatpinigius. Bet pastatas įspūdingas, ir „senoji biblioteka“ yra gera vieta paganyti akis. Laiko tam tikrai turėsite pakankamai, ypač laukdami padavėjų.

Kur: „Radhuni Restaurant“, The Old Library, Church Street, Princes Risborough, Bucks HP27 9AA.

Kada: dirba kasdien 12:00–14:30 ir 18:00–23:00.

Daugiau informacijos www.radhunirestaurant.co.uk

Nauji vėjai restoranuose: kai valgytojai tampa buhalteriais

Vyno žurnalas, Nr. 19

Sakyti, kad ekonomikos krizė užkabino restoranų verslą – tas pats, kas sakyti, kad cunamis, nušlavęs pajūrio kurortą, sukėlė nepatogumų turizmui. Nors daugelis restoranų dar atvėrę duris, bet jiems teko visiškai pertvarkyti savo verslą. Klientai, atrodantys lygiai taip pat, kaip ir prieš porą metų ne tik ateina rečiau: jie ateina su visai kitomis viltimis ir kitokiais planais.

Paprasčiausia (ir neteisinga) prognozė buvo tokia: restoranams ir kavinėms ateina galas, nes, girdi, žmonės, prispausti sunkumų ir suplonėjusia pinigine, pradės valgyti tik namie.

Ne visai taip, arba, tiksliau, visai ne taip. Visiškai atsisakyti valgyti mieste gali tik nedaugelis: psichologiškai lengviau yra mesti gerti, rūkyti ar nustoti pirkti naujus drabužius. Žinoma, čia nekalbama apie tą kartą, kurią ekonominė padėtis dar devintajame dešimtmetyje atpratino nuo restoranų, prieinamų tik naujiesiems gyvenimo šeimininkams: tiems, kas galėjo lakstyti automobiliais tamsintais langais, pirkti virtus džinsus iš „komercinių parduotuvių“ ir už didelius pinigus net smaguriauti tikro šokolado saldainiais, kai visi kiti valgė sojų pupelių masės pakaitalą ir „marmeladinius saldainius“, apibarstytus baltu cukrumi, kurių konsistencija bei spalva priminė sutirštėjusio pramoninio tepalo gumulus, matytus ant lokomotyvų ašių.

Tai kartai, kurios atstovams dabar šešiasdešimt, septyniasdešimt metų, krizė užsitęsė labai ilgai – daugiau nei dešimtmetį – ir pakeitė jų įpročius visiems laikams.

Tiems, kas brendo ir gyveno laimingesniu laiku, yra kitaip. Valgymas prie staliuko, valgių pasirinkimas iš meniu ir pokalbis su padavėja žmogui yra svarbus ar malonus ne tik pats savaime: tai nuramina ir patvirtina, kad gyvenime dar liko šiokio tokio normalumo, kad dar yra gero gyvenimo prošvaisčių, nepaisant viso vargo – baimės netekti darbo, sumažinto atlyginimo ir nemažėjančios būsto paskolos įmokos.

Teko skaityti vieno rašytojo prisiminimus apie jo vaikystę ir atostogas, praleistas keliaujant automobiliu po gimtąją Ameriką: jo tėvas, nors ir ne varguolis, bet užaugęs Didžiosios depresijos laikais, nenorėjo leisti pinigų niekur ir niekam, todėl rinkdavosi labiausiai apšepusius motelius ir tik kartais nusileisdavo – tuomet šeima atsidurdavo restorane prie stalų su staltiesėmis, o stiklinėse su kola ir vandeniu cinguliavo ledo gabaliukai. Tada tas vaikas žinojo, kad gyvenimas yra geras, ir viskas bus gerai. Tą patį jaučiame ir kiekvienas iš mūsų, kai atsisėdame ant patogios kėdės prie švaraus stalo, ištiesiame kojas priešais save ir neskubėdami skaitome valgiaraštį.

Be šių teigiamų emocijų visiškai apsieiti būtų labai sunku. Todėl restorano neatsisakoma, tiesiog einama į jį rečiau, o kai einama – išsirenkamas kitas. Sunkmetis apsisuko gerais pinigais ne tik bankroto administratoriams ar batų remontininkams bei siuvėjams, keičiantiems paltų ir švarkų pamušalus (nuėjus į vieną tokią siuvyklą Vilniuje, įdomu matyti ant pakabų toli gražu ne varguolių apdarus: apsiaustai ir striukės, už kuriuos buvo mokėti tūkstančiai ir kurių savininkai dar visai neseniai nė neketino rūbų taisyti).

Per krizę verslas kaip ant mielių (arba – kaip ant kepimo miltelių) augo picerijose ir pigiuose kiniško maisto restoranuose: jie nusiurbė daugelį klientų, kurie anksčiau eidavo kitur. Pakito ir pačių valgytojų elgesys: klientai dažnai ateina tik tada, kai turi kokį nuolaidos kuponą ar kai galioja ypatingas pasiūlymas (anksčiau restoranų nuolaidų kuponus karpydavo tik paskutiniai šykštuoliai: nors nuolaidos kuponą skalbimo milteliams arba naujoms padangoms nesibodėdavo išsikirpti niekas, restoranuose kapeikauti absoliučiai daugumai atrodė nesolidu ir netauru). Atsivertę valgiaraštį, jie atsisako tų dalykų, kurie anksčiau sunešdavo restoranui visą pelną – užkandžių, desertų ir kavos.

Taip pat elgiamasi ir prabangesnėse vietose: ten, kur baltos staltiesės, kur servetėlės ne popierinės ir prie kiekvienos lėkštės guli daugiau nei viena šakutė. Restoranų savininkai nuo Los Andželo iki Stokholmo tvirtina, kad pagrindiniai pasikeitusio elgesio požymiai yra trys: atsisakoma užkandžių, atsisakoma desertų ir pasirenkamas paprastesnis vynas. Nuosavas restorano vynas (house wine) iš butelių be etiketės, ne bjaurus, bet ir ne įdomus: atrodo kaip geras, alkoholio irgi turi tiek, kiek priklauso, tačiau beveidis ir neįsimenantis. Valdiškas.

Pastaroji naujiena savininkams muša skaudžiausiai: vieno butelio vyno antkainis dažnai atneša savininkui daugiau pinigų, nei jis sugeba uždirbti iš pagrindinių patiekalų, ruošiamų brangiai mokamo virėjo iš daug kainuojančių ir greitai gendančių produktų. Restoranų savininkai apie tai kalba nenoriai, bet šis aspektas jų stilingas sales ir įmantrius meniu jungia su pigiausiomis mėsainių ir kebabų užkandinėmis: ten iš šnypščiančios kolos popieriniame puodelyje taip pat uždirbama triskart daugiau, nei iš paties maisto.

Taigi prabangesnėse vietose lankytojų elgesys pasikeitė labiausiai: picerijose ir anksčiau buvo įprasta, kad klientas paiso patiekalo kainos, pirštu iš lėto braukia meniu ieškodamas „ypatingų pasiūlymų“ ir atsargiai žiūri į alkoholinius gėrimus, o į brangius restoranus žmonės eidavo ne sutaupyti, o todėl, kad gali sau leisti daug mokėti. Didelė sąskaita būdavo ne tik logiška vakaro pabaiga, bet ir svarbus visos patirties akcentas; jos nebuvo purtomasi. Dabar dažnai esama atvirkščiai: nueiti, skaniai pavakarieniauti ir daug neišleisti – štai kur maloni užsklandėlė. Iš to dabar gaunamas papildomas malonumas.

Visi klientai ėmė mąstyti kaip įstaigų buhalteriai, per akinių stiklus priekabiai žiūrintys į darbuotojo prašymą kompensuoti išlaidas viešbučiui ir maistui dalykinėje kelionėje ir linguojantys galva.

Keičiasi patys patiekalai, kuriuos žmogus linkęs užsisakyti: nepaisant to, kad į restoraną dažniausiai einama ne sočiai ir pigiai pavalgyti, tai yra prisikimšti kalorijų, pasirinkimo skalė šiuo metu klientai linksta prie jaukumo maisto, šilumos virtuvės (comfort food): jie pageidauja ne kepsnių, o pyragų, varškėčių ir vištienos sparnelių tirštame, saldžiame padaže, ne austrių ir krevečių, o šiltos, pieno prisisunkusios bulvių košės bei miltinių patiekalų su tirštais ir riebiais sviestiniais užpilais, ne tuno kepsnių ir švelniai pakepintos jūros lydekos, o daugiaryžio su grybais ir švelnių pertrintų sriubų, ne sušių, žalios žuvies ir jūros gėrybių (sašimių), o storų ir švelnių lakštinių (udon) sultinyje, su žuvies gabalėliais ir vos pavirtu kiaušiniu, išleidžiančiu geltoną, kaip saulėlydis, trynį į karštą sultinį.

Visi šie valgiai ne tik užlieja šiluma: jie primena namuose paruoštą maistą, vadinasi – nebrangius patiekalus, dėl kurių nepasmerktų ir jūsų mama, pati į restoranus nevaikštanti ir kitiems nepatarianti, todėl nuo jos slepiate, kai kirpykloje išleidžiate 50 litų: sužinotų – pasmerktų.

Vis dėlto vienas dalykas lieka nepakitęs – arbatpinigiai. Dar daugiau, restorane gudravęs ir visaip nepastebimai sutaupyti bandęs klientas dėl to širdies gilumoje jaučiasi mažumėlę nepatogiai, todėl arbatpinigių nepamiršta ir pažeria netgi truputį dosniau, nei prieš dvejus metus.

Birželio kamandyruotė į Lietuvą: optimistiška ataskaita irgi beigi pastebėjimai

Nuotraukoje: mano laikinasis biuras Vilniuje.

Beveik savaitę buvau Lietuvoje, galima sakyti, priešatostoginio pasiruošimo ir leidybinės komercijos darbų. Buvau pristatinėti savo naujosios knygos, Kelionių istorijos, apie kurią jau gana prirašyta, tai nebepasakosiu.

Pirmą kartą susitikimuose pamačiau daug žmonių, anksčiau matytų tik feisbuke, ir mano naujojo tinklapio autorių dizainerį Andrių Pekarską, kuris priedo prie dizaino ir programavimo darbų, net sugebėjo sužvejoti iš mano daugybinių interviu citatą "Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės", kurią padarė tinklalapio ašimi. Citata yra  straipsnio antraštė online leidinyje londonietė.lt, kurio redaktorė Dovilė Ilevičiūtė sutiko pravesti mano pristatymą Londone, Lietuvos ambasadoje, birželio 29 dieną. Štai kaip viskas susiję ir susipynę tarpusavyje.

Kaune sutikau legendinį Grumliną - Gintarą Rumšą - kuris su ponia atėjo į Kauno Akropolį patikryti mano pristatymo ir apie tai parašė (ten parašyta ir apie kitus įdomius dalykus, pvz., rusų kalbą mūsų gyvenime - todėl nereik bijoti, kad įrašas bus vien tik apie mane). Jaučiausi pagerbtas ir sukuklintas - ir kartu nusiminęs, kad negalėjau pasišnekėti su juo ilgiau, o laksčiau kaip pasiutęs po knygynus ir bibliotekas. Gal kitą kartą.

Trakų rajone buvau Rūdiškėse, ko gero, mažiausiame miestelyje iš visų, kur yra vykę mano susitikimai su skaitytojais - kaip visada, šilti žmonės ir geri klausimai - dėl tokių susitikimų nieko negaila, nei laiko, nei benzino. Ten biblioteka glaudžiasi lentpjūvės administracijos patalpose, ir apkaltos medžiu sienos bei besisukantys laiptai iš vidaus primena senus aristokratų namus kur nors Vienos pakraštyje. Dar buvau Kaune, Šiauliuose ir Birštone.

Pakeliui iš Kauno, važiuodamas į Prienus, pravažiavau pro mamos gimtąją Garliavą, kuri dabar įgavusi visokių keistų skambesių ir konotacijų tautos sąmonėje, o man vaikystės prisiminimas - prie Garliavos yra Pažėrai, o ten bažnyčia, kapinėse prie kurių palaidotas mano diedukas, Juozas Marčiulionis. Garliavoje susitikinėsiu su skaitytojais rugsėjo mėnesį - dabar jau yra visi aiškūs mano turų ir garstrolių tvarkaraščiai, kuriuos sudarė nenuilstantys žmonės leidykloje "Baltos lankos".

Apskritai, kalbant apie visokius sentimentalius dalykus, tai pavyko man su mano teta pasivažinėti po Kauną, kur aplankiau seniai nebūtas vietas: ir Kauno klinikas, kur gimiau, ir netoliu nuo suremontuoto geležinkelio tunelio pravažiuoti, ir aišku buvo dar vienas pristatymas mano mylimoje Mažojo Ąžuolyno bibliotekoje Radastų gatvėje (oficialiai ji vadinama Kauno Apskrities Viešąja Biblioteka), kurion jau buvau sugrįžęs žiemą, bet noriu grįžti dar ir dar. Ir, pagaliau, nakvojau savo gimtąjame name Aluntos gatvėje, kur viskas likę nuo mano studijų laikų antrame aukšte, kaip memorialiniame muziejuje: ir mano darbo stalas, ir užuolaidos tos pačios.

Vilniuje, ant MG Baltic dangoraižio stogo, buvo pagrindinis ir didysis knygos pristatymas, vedamas Algio Ramanausko-Greitai: buvo šilta ir gražu, Vilniaus stogais tikrai lakstė basakojė vasara, o kadangi viskas vyko dviem valandom anksčiau, nei Rod Stewarto koncertas Vingio parke, sumirkęs po tropiniu taifūnu, visi sėkmingai išvengė lietaus ir iki valiai pasidairė į Vilnių iš paukščio skrydžio. Geriau, nei parašė dalyvavęs superblogeris ir Lietuvos partizaninės-chuliganinės rinkodaros krikštatėvis Rokiškis, neparašysiu. Skaitykit čia. Apie kalbų bei svarstymų turinius ir literatūrinius planus parašė ir Eglė Digrytė Delfyje - straipsnis išėjo intriguojantis ir kiek avansinis, nes sumanymas, kuris išsprūdo į straipsnio antraštę (būsima knyga apie tai, kaip Užkalnis mokys anglus apie rytų europiečius) yra dar labai žalias. Bet tiek terminas "rytų Europa", pritaikytas Lietuvai, tiek pažadas papasakoti užsieniečiams apie lietuvius sugeneravo neeilinį komentarų pliūpsnį.

Kaip visada per tokias trumpas gastroles, buvo maža miego ir trūko laiko. Bet sugebėjau nuvažiuoti į Ukmergės rajoną pas Artūrą į sodybą prie ežero, išsiperti pirtyje, ežere išsimaudyti ir užkąsti. Mėsa, beje, vėl kepta toje pačioje kepsninėje, kuri paveiksluota "Kelionių istorijų" 165 psl. Štai ji - kitu kampu. Tai kas, kad kitą rytą reikėjo jau šeštą keltis.

O dar buvau pakviestas į teliką ir kartu su Martynu Starkumi prieš futbolo čempionato rungtynes, per pertrauką ir po jų komentuoti žaidimą beigi visokius pletkus ir prognozes (žaidė Anglija su JAV) - maikutę buvau prisiderinęs prie naujosios knygos viršelio.

Net sunku viską paminėti, todėl labai bijau, kad ko nors nenuskriausčiau aplenkęs dėmesiu. O grįžęs iš Lietuvos dar spėjau tapti Lietuvos tinklaraštininkų susitikimo Blogout 2010 rėmėju, kur prisijungti pakvietė garbusis Andrius Kleiva, jauniausias iš Lietuvos interneto autoritetų ir autoritetingiausias iš internetinio jaunimo.

O dabar - liko tik šešios savaitės iki kito užvažiavimo, tąsyk jau atostoginio.Rugpjūtyje susitikimai Palangoje, Klaipėdoje ir Nidoje ir šiek tiek poilsio beigi įdegio prieš rugsėjį, kai bus priduodama nauja knyga - "Prijaukintoji Anglija", ir rugsėjo pabaigoje laukia neregėtų apimčių turas po Lietuvą.

Studentai, nenusiminkite: ne visi žurnalistai yra neurotiški egomaniakai

Šio tinklaraščio redakciją pasiekė pranešimai, kad studentai, rašantys kursinius, bakalaurinius ir kitokius darbus ir kreipęsi su klausimais į plačiai žinomo Dundukų Spa ir Leprozoriumo tinklaraščio (dar žinomo kaip Račo blogas) vadovą, buvo ne vieną sykį, bet dukart išskalbti Tautos Mokytojo Nr. 1.

Jo Šviesybė, pasirodo, yra ne juokais suerzintas jaunimo, kuris, išlepęs nemokamo mokslo, dabar galvoja, kad gali imti ir šiaip sau prašyti kad Ekselencija atsakinėtų į klausimus, ir dar iki tam tikro dedlaino. Savo pastabose Mokytojas primena, kad jis ne šiaip sau koks susiraukęs bambeklis nuobodyla, 10 valandų per dieną kompulsyviai dundenantis pavargusius neva ironiškus atsikirtinėjimus kiekvienam jį suerzinusiam dundukui (pvz, "gerbiamasis ***, jūsų pastabos labai vertingos, bet pirma išmokite rašyti, paskui galėsite diskutuoti"). Studentai turėtų nepamiršti, kad jis yra Atsakingas Darbuotojas (vadovauja žinių agentūrai) ir yra politikos apžvalgininkas, todėl jo laikas, galima sakyti, aukso vertės.

Studentai, pasiskaitę išsipūtusio ego baliono bumbėjimo, gali klaidingai pagalvoti, kad toks elgesys yra būdingas žurnalistams. Tai nėra tiesa.

Šalyje yra daug sveikų, nesusireikšminusių žmonių, kurie sugeba kalbėti su studentais ir kitais, nepalydėdami to bendravimo pasipūtusiais vaitojimais ir užuominomis apie tai, koks brangus jų laikas ir kaip jiems reikia bučiuoti rankas.

Pastaba: studentai, besimokantys apie požymius, primenančius F22.0 (kliedesinį sutrikimą), gali, atvirkščiai, rasti panašiuose tekstuose daug medžiagos savo darbui.

Pigus ir geras japoniškas valgymas Londone: Ramen Seto

Pagalvojau, kodėl man nepradėjus rašyti restoranų apžvalgų? Valgyti mėgstu, raides pažįstu.

Su japonų maistu yra taip: brangius japonų restoranus pasaulyje rasti labai lengva, gerus - žymiai sunkiau, o kad būtų nebrangūs ir geri, tai jau visai keblu. Japonų virtuvė neturi būti brangi (pačioje Japonijoje skanus valgymas yra visiems, o ne tik turtingiesiems). Tačiau  į užsienį ji pirmiausiai prasiskverbia kaip brangi egzotika.

Aš daug laiko praleidau, Londone ieškodamas gero ir nebrangaus japonų maisto, ir iki šiol geriausias radinys buvo Asakusa Camden'e (265 Eversholt Street, NW1 1BA, metro: Mornington Crescent, tel. 020 7388 8533), ne pigiausias, bet tikrai nebrangus didelio asortimento apsilupęs ir susigrūdęs, bet labai autentiškas restoranas. Jis žavėjo geriausia udon lakštinių (nūdlų) sriuba Londone ir puikiu unguriu (unagi) bei labai gerais sušiais. Tačiau jis - ne atsitiktiniam svečiui: sekmadieniais uždarytas, ir toks populiarus, kad staliuką užsakinėti reikia prieš savaitę.

Pigios japonų virtuvės ramstis - nūdlai (arba lakštiniai, arba makaronai): ramen, soba. udon. Kaip ir daug kas Japonijoje, išmokta iš Kinijos, fantastiškai pigu, sveika ir šildo šaltą dieną. Japoniškų nūdlų sostinė yra Sapporo - šiaurinės salos Hokkaido sostinė, o Britanijoje ligi šiol populiariausios nūdlinės yra Wagamama tinklas (jų yra ir kitur Europoje, prie Lietuvos arčiausiai - Danijoje; taip pat JAV, Artimuosiuose Rytuose ir Australijoje). Wagamamoje viskas tvarkoje, gerai organizuota, greita, tik brangoka, ypač jei užsisakinėsi visokius užkandžius.

Nari ir Yoshie sušių mokykla Londone (kur ritinėlius lipino ir lietuviško kulinarinio supertinklaraščio autorė Beata Nicholson) neseniai rekomendavo Seto Ramen. Nuėjom patikrinti.

Restoranas mažytis, ir vieta tokia, kur gero maisto nesitikėtum rasti - už Hamleys žaislų parduotuvės nugaros. Hamleys of London - viena didžiausių pasaulio žaislų parduotuvių. Aplink ją Regent Street'e - turistų minios, kišenvagiai ir grūstis. Reikia nerti į šoninę gatvelę, ir Seto Ramen rasite ten.

Vietos maža (Londone - nieko naujo), bet iš anksto užsisakinėti nereikia. Pradžiai paėmėm sušių - pasirinkimas labai nedidelis, nigiri su skumbre, lašiša, tunu, už du: £2.40 - £2.80. Viskas labai gerai, matyt, daug ir įvairios žalios žuvies nelaiko, kad negadintų ir nereikėtų išmesti, čia žmonės ne dėl sušių ateina.

Kepti koldūnai - gyoza - su lašiša buvo absoliučiai fantastiški: dideli, kvapnūs, £4.80 už šešis (lyginant svorį su Wagamamos gyoza, čia gal dvigubai labiau apsimoka). Labai priminė lašišos koldūnus, kuriuos kažkada Vilniuje, Radisson SAS viešbutyje, duodavo su grietine ir raudonais ikrais.

Marinuotos daržovės, tsukemono, kainavo tik £2.00 ir buvo geresnės, nei vidutiniškai pasitaiko Londone.

Dukra valgė vištienos teryaki don'ą (dubens apačioje ryžiai, viršuje papildas, šiuo atveju, vištiena). Teryaki padaže kepta vištiena, Japonijos girdyklų-užkandinių (jakitorijų) standartinė užkanda, mėgstama europiečių ir dažnai už japonijos ribų sugadinama, padaroma per riebi ar per saldi. Čia - nieko panašaus, kondicija puiki, ploni lakšteliai, malonu griebti ir skanu kramtyti.

Ramen lakštinių sriuba su jūros gėrybėmis, seafood ramen (£6.80 už nežmoniško dydžio dubenį) paliudijo, kad ši vieta specializuojasi lakštinių srityje ir ne veltui yra rekomenduojama. Rameno sriubą iš priedų pažinsi:  čia jų buvo nepagailėta. Ne, ne tik nepagailėta: pridėta taip, lyg krevetės, šukutės ar žuvies šlapianka (japoniškas "fishcake", suraikomas ir dedamas į sriubas) būtų nemokami. Vienintelis persergėjimas: jei nori suvalgyti sriubą, visko kito reikia atsisakyti, nes netelpa. Aš pusę sriubos turėjau palikti.

Gėrimai - standartiniai, arbata, sakė ir alus. Yra importuoto (t.y., ne Europoje gaminto) Sapporo, 650 ml skardinėse. Anksčiau jis Anglijoje būdavo importuotas iš Japonijos, dabar - iš Kanados, bet vistiek geriau, nei visa europietiška japonų alaus imitacija (Anglijoje virtas Asahi yra gana liūdnas dalykas). Japonų alus - dažniausiai nuo ryžių prieskonio salstelėjes, kiek primena Švyturys Ekstra Draught, kurį Lietuvoje kai kas vadina "bobišku". Man jis patinka, gal dėl to, kad primena Japoniją.

Servisas restorane - vidutiniškas, dalis padavėjų - kinietės, ir, deja ne nuovokumo konkursų nugalėtojos. Tačiau nėra ko norėti, kai taip pigu ir kai daugelis klientų nepalieka arbatpinigių.

Ramen Seto - mano didžiausias restoraninis atradimas Londone 2010 metais. Drąsiai rekomenduoju.

Ramen Seto, 19 Kingly Street, London W1B 5PY. Tel. 020 7434 0309. Artimiausios metro stotelės: Piccadilly Circus, Oxford Circus. Kasdien nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro, sekmadieniais iki 20:00.

Pirmoji naujos knygos, "Kelionių istorijų", recenzija

Pasirodė pirmoji naujos knygos, "Kelionių istorijos", recenzija. Parašė Sigita Šimkutė. Labai gerai atsiliepta ir nekritiškai, tai perspausdinu su pasimėgavimu.

Pati knyga trenks per knygynus kitą savaitę, sužibės suspinduliuos naujas tinklalapis, ir bus paskelbti susitikimų su skaitytojais grafikai, kurie nustebins net pačius beprotiškiausius svajotojus. Tiek po Lietuvą nebus važinėjęs niekas.

---
Auksinės kelio dulkės: apie Andriaus Užkalnio knygą "Kelionių istorijos"

Sigita Šimkutė

Mielas skaitytojau, ši recenzija yra labai bloga. Jos skaityti tikrai „neapsimoka“. Kodėl? Todėl kad prirašiau komplimentų ir visiškai nekritiškų pastabų. Taip norėjau parašyti ką nors aštraus, neigiamo ir kandaus, tačiau įpusėjusi Andriaus Užkalnio knygą „Kelionų istorijos“ supratau, kad nieko gero iš to nebus – vien tik cukraus vatos debesėliai.

„Keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos“ (Sigitas Parulskis, „Trys sekundės dangaus“).

Žurnalistas Andrius Užkalnis mėgsta keliauti. Negali sakyti, kad jis neturi fantazijos – tiek „prifantazavo“ savo pirmojoje knygoje „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kad pirmasis leidimas skaitytojų buvo iššluotas beveik per dvi savaites. Šiuo metu knygynuose – ketvirtoji laida.
Nenustebsiu, jei antroji rašytojo knyga „Kelionių istorijos“ susilauks ne ką mažesnės šlovės. Vieni ją pirks iš inercijos, kiti – iš smalsumo. Buvę žurnalo „Istorijos“ skaitytojai pirmiausia nepatikliai pavartys – kam pirkti knygą su tekstais, kuriuos jau skaitei? Jie dar nežino, kad į „Kelionių istorijas“ sugulė keli nauji pasakojimai, o senieji – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti. Tai – lyg ir tos pačios kelionės, bet skirtingos jų istorijos. Jas galima skaityti ne vieną ir ne du kartus. Aš skaičiau pirmą kartą.

„Kelionių istorijos“, kaip ir visos įdomios knygos, turi didelį minusą – ją norisi skaityti. „Du skyreliai prieš miegą“ ima ir pavirsta keturiasdešimčia neplanuotų puslapių. Knyga įtraukia: užbaigi vieną skyrių ir norisi sužinoti, o kas toliau – kuo ypatinga kita šalis, kas slepiasi už naujo skyriaus pavadinimo. Laimei, „Kelionių istorijos“ tėra 328 puslapių apimties. Vienos nakties turėtų pakakti. Tačiau turint omenyje, kiek daug liko nepasakyta, kiek šalių neapžvelgta – na, ar galima taip be proto mylimai Italijai skirti tik du skyrius apie Siciliją ir Veneciją – knyga galėjo būti ir storesnė. Nebūčiau supykusi.

Pervertus „Kelionių istorijas“ į akis krenta, kad knygoje mažokai nuotraukų. Jos nedidelės ir šykščios. Mėgėjiškos, bet tikros, paimtos iš autoriaus asmeninio archyvo. Tokių nuotraukų turime mes visi, jos įrodo, kad tikrai Ten buvome ir tikrai Tai matėme. Ir vis dėlto jos tokios neįdomios kitiems žmonėms... Andrius Užkalnis tą puikiai supranta, viename interviu neseniai tarstelėjo: „...tas bjauriausias lietuviško keliautojo kūdikis: kelionių fotografija“. Tai nėra ta knyga, kurioje reikėtų fotografijų – viskas papasakojama žodžiais. Nežiūrėkite į tas nuotraukas, nieko neprarasite – skaitykite.

Knygoje man labai patiko, kad pro visažinio toną (kas pačiam Užkalniui kažin ar patinka) išlenda ir nuoširdumas – jei kažko nesuprantama, tai ir nesistengiama suprasti per prievartą. „..Tadž Mahalis, kaip ir visa Indija, – per didelis ir per sudėtingas, kad greitai perprastum“, rašo autorius ir prisipažįsta, kad nesupranta šios šalies, neranda už ką ją dievinti ir kelti į aukštumas. Bet tikrai norėtų dar kartą ten sugrįžti. Pabandyti iš naujo.

„Kelionių istorijos“ nėra kelionių vadovas, bet rašoma ir apie juos. Autorius viską pasakoja iš asmeninės patirties – nepriimkite to rimtai, gal kai kurios šalys jums ilgą laiką atrodė visai kitokios, nei kaip apie jas parašė Andrius Užkalnis. Aš pati sužinojau nemažai naujų dalykų: kad gruzinų virtuvė geriausia ne Gruzijoje, o už jos ribų, kas nulėmė, kad Amerikoje mėgstamos itin didelės maisto porcijos, kodėl lietuviai nėra entuziastingi keliautojai.

Andrius Užkalnis be gailesčio baksnoja į kompleksus ir trūkumus – tiek mūsų, tiek svetur gyvenančių žmonių ir jų šalių. „Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad į daug ką galiu pažiūrėti iš šalies“, – tvirtina jis. Turbūt jis teisus. Kai kurie dalykai vis dėlto lieka grynai asmenine nuomone ir pasirinkimu – na, nemėgstu aš mėsainių, o Užkalnis juos dievina. Skaitydami „Kelionių istorijas“ nusiteikite, kad asmeninės autoriaus nuomonės knygoje bus labai daug. Be jos, tiesą sakant, nebūtų taip įdomu.

Knygoje nėra epų apie kojas trinančius batus, pečius slegiančią kuprinę. Nerasite patarimų, kaip susikrauti lagaminą, pigiai pragyventi svetimame mieste. Andrius Užkalnis neslepia, kad kai kurie kelionių malonumai kainuoja, jie turi kainuoti. Tad jeigu esate taupus, ar net šykštus žmogus, jums šios knygos skaityti „neapsimoka“ – susierzinsite ir tiek. Kur tai matyta, išleisti 1 500 litų už naktį viešbutyje? Kur rasti tokius apartamentus, sužinosite knygoje.

Tie, kurie pažįsta Andriaus Užkalnio rašymo manierą, jo kritiškus vertinimus ir pašiepiantį toną, šioje knygoje jie susidurs su dviem skirtingais žmonėmis. Taip, knygos autorius yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau dauguma mūsų neįsivaizduoja, kad Užkalnis galėtų pasakoti nepašiepdamas, nepeikdamas – visiškai ramiai ir jaukiai. Jis gali.

Du pavyzdžiai. Pirmas:„Amerika: mėsainių, dešrainių ir picų kraštas, konservuoto ir šaldyto maisto dykumos. Nutukusių ir bukų čiaumotojų žemė. Aš šiandien jums apie visa tai pasakosiu visai kitaip. Aš nesišaipysiu. Aš garbinsiu <...> Tačiau jei norite dar kartą pakrapštyti europiečių ir trečiojo pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius ir kvailus žmones, toliau šio straipsnio nebeskaitykite, geriau atsiverskite kokį interneto puslapį, kur burnojami „pindosai“, „amerikosai“ ir „jankiai“, ir smaginkitės ten iki valiai“. Tai buvo Andrius Užkalnis.

Antras: „Kaip Venecija, plevenantis miestas-sapnas, kur namai tirpsta rūke, susiliejusiame su vandeniu, kaip Niujorko ir Tokijo dangoraižių kvartalai, kur natūralios gulsčios gamtos linijos pastatytos vertikaliai ir ištemptos į dangų, ir atrodo, lyg viskas būtų nukreipta kitaip nei priklausytų būti, taip pat ir Nida yra keistai pasuktas pasaulis, perkreipta erdvė ir sukeistos vietos: kitur vandens upės sruvena tarp smėlėtų krantų, o čia smėlio ir pušų upė teka tarp dviejų vandenų, kurie sudaro skystus ošiančių kopų tėkmės krantus“. Tai irgi buvo Andrius Užkalnis. Ir šis žmogus man nė kiek nepanašus į tą pirmąjį.

„Kelionių istorijose“ sugulė ne tik pasakojimai iš kelionių po užsienio šalis, bet ir Lietuvą – greta Niujorko ir Tokijo sau vietos rado Vilnius ir Nida. Pastarajai autorius knygoje skiria nemažai dėmesio, pripažindamas, kad pajūrio kraštas dažnai atrodo kaip kita valstybė, ne Lietuva. Iš tiesų, atostogos Nidoje savo kaina prilygsta kelionei į užsienį. Šioje vietoje kas antras lietuvis atsidūsta, o pagiežingi skaitytojai pradeda autorių vadinti „buože“. Tuo tarpu Užkalnis šypsosi.

Knyga man patiko. „Kelionių istorijos“ yra iš tų, kurias galima skaityti dar ir dar kartą. Kai kurie dalykai, minimi knygoje, su laiku pasens, pasikeis, bet vis tiek išliks įdomūs. Kaip kad pasakojimas apie Rusiją – kelerių metų senumo tekstas šiandien yra istorijos metraštis, kurį ir šiandien smagu skaityti. Nesvarbu, kad tai, kas buvo tada, nebeatitinka tos realybės, kuri yra dabar. Vieno žmogaus kelionės, jų prisiminimai ir įspūdžiai nekinta – tik nusigludina laiko tėkmėje. Nereikšmingos smulkmenos pasimiršta, o tai, kas svarbiausia – lieka. „Kelionių istorijos“ yra nugludintos, todėl ir vertos skaityti. Kaip rašo Andrius Užkalnis, „...pasaulis vis dėlto didesnis nei kartais atrodo“ – ši knyga tai Jums įrodys.

http://ashtroka.livejournal.com

Lengvesnis žanras: kai virtuvėje prasideda kruvinos muštynės

Savaitgaliui kai kas lengvesnio.

Kolegė rašytoja, UK gyventoja, celebrity ir kulinarė Beata Nicholson turi valgių tinklaraštį ir didelį Facebook puslapį, kur yra virš 9000 gerbėjų (palyginimui: "Užkalnio skaitytojų klubas" turi 32 gerbėjus, tai štai Jums ir prašom).

Paprastai ten kalbamasi apie maistą bei gamybą, bet štai aną dieną viena skaitytoja uždavė klausimą apie šafraną, kuris nepaliko kitos skaitytojos abejinga (ir ji apie tai nurodė pirmajai).

Sakyti, kad užvirė mūšis, būtų per silpnas pasakymas: tikros skerdynės ir viduramžių kova, kokios seniai nemačiau interneto platybėse.

Kadangi vertinu gerą realybės šou, leidžiu sau perspausdinti dialogą žemiau. (Puslapis yra visiems atviras, viešas ir jokių paslapčių čia neatskleisiu). Įsipilkit kavos, atsisėskit patogiau ir skaitykit. Raudonai ir riebiai pažymėjau geresnius dvikovos momentus.

---

Ugne Rupsyte Sveikos visos mielos kulinares ;) turiu labai klausimeli didziuli :) gavau to brangiojo ir labai vertinamojo (nezinau kieno) prieskonio Šafrano, ir ka man su juo veikt gal kas zinot :)?


Wed at 8:22am · Comment ·LikeUnlike · Report

Ieva Jatulytea :) tai o savo nuomonę galima turėti prieskonių klausimu ar jau nebe?..

Wed at 8:45am · Ugne Rupsyte ka cia situ norejot pasakyt? siaip tai specifinis prieskonis ir belekur jo nepanaudosi, man rods nelb zinot kas tai per daiktas is vis...

Wed at 9:04am · Ieva Jatulytea 'nežinau kieno' vertinamas šafranas toks ir yra :).. ar nesu girdėjusi apie jį?.. na, ne miške gyvenu, - girdėjau.. o ką privalau viską išbandžiusi būti? - įvairovė milžiniška, - neįmanoma -- tiesiog, piktina visa gauja kvaištelėjusių paauglių, negalinčių užsičiaupti nei minutei ir dėl smulkmenų kvaršinančių galvą Beatai ir normalioms moterims ... duoti jums, mielosios, pylos reiktų kaip reikiant..

Wed at 9:09am · Ugne Rupsyte atsiprasau kad recepto paklausiau, nes tikrai nezinau, o cia sventos anabeles galit nevaidint, ir aciu kad stipriai pajauninot..jei jums diena nekokia, nereik ant kitu issiliet, geros dienos, ir nevaidinkit pasaulio gelbetojos - "normali moteris"

Wed at 9:18am · Ieva Jatulytea tai kiek jums metų?.. (iš viso draudimas turėtų būti, nes tikrai metų skirtumo nepaisot visiškai).. man 34, o jums kiek?..

Wed at 9:21am · Ugne Rupsyte koks jums skirtumas? tikrai pakankamai kad atsakyciau uz savo veiksmus, o jei jums kas nepatinka, tai jusu metu moterys nesiardo, tiesiog protingai patyli...ir geros dienos, jus man nei autoritetas nei gimine. jei neturit ka patart - galit nesirodyt su savo erudicija "ispudinga".

Wed at 9:25am · Renata Pilikauskienė na ir razborkes prasidėjio:) mielosios nesipykit. Ugne man irgi šafranas tik matytas girdėtas bet nė karto dėl savo brangumo nenaudotas. Žinau tik kad jis dera su ryžiais ir aplamai rytų virtuvei lygtais:)

Wed at 9:35am · Ugne Rupsyte Renata, aciu ;) nieks nesipyksta, tik kazkam dienele matyt ne ta is geruju :)o kalbant apie Safrana tai tiesiog nenoriu sugadint gero daikto :)

Wed at 9:37am · Renata Pilikauskienė pagal kaina tai tikrai labai labai prieskonis. esu per "planet food" maciusi kaip ji deda į troškinius egzotiškus visokius:) o šeip net arbata skaninama su šafranu.

Wed at 9:42am · Ugne Rupsyte tai del to labai labai ir nesinori sugadint :) aciu labai uz info :) dar internete paieskosiu ko nors idomaus, bet kol kas tik visa istorija jo :)

Wed at 9:45am · Ieva Jatulytea pakankamai, bet ne man pakankamai.. mieloji.. Ugnyte.. nenoriu bartis čia su tavimi, bet atsiimsi ir be mano dalyvavimo..

Wed at 9:53am · Ugne Rupsyte cia priimt kaip grasinimus? jei neturit i tema ko pasakyt, tai eikit pabegiot ar pasivaiksciot, gal aprimsit, ir kas per zvaigzde kad cia man vadovaut ir aiskint kaip su jumis, jusu ekselencija, bendraut. senmerges sindromai prie zmoniu kabinetis ar kas jums?

Wed at 9:57am · Ieva Jatulytea :)) kur čia tau pavadovausi??

Wed at 10:04am · Ugne Rupsyte na tikrai ne jums man vadovaut, atsirado pasaulio tvarkytoja...geros dienos!

Wed at 10:13am · Loreta Dzelekaute Labuka,Ugne, LRyte buvo mieliniu bandeliu su safranu receptas kazkada.Kiek girdejusi, tai ji deda visur,nes jis ne priduoda skonio,o naudojamas,kaip skonio stipriklis ar kazkas panasaus. O ponele Ieva J. tai gal girta?! Nekreipk demesio, Ugne. Geros dieneles!

Wed at 11:31am · Ieva Jatulytea kam tai Ugnytei to šafrano?.. mieloji Loreta.. a? tegul gal ji dar pasimoko kur nors ir pavalgo normalaus maisto be prieskonių.. (...) o po keliolikos metų galės ir tuo domėtis.. rytietiškais prieskoniais..

Wed at 11:37am · Vaida Bielskytė Rimkūnė Ieva, jums tikrai bloga diena, nes užsipuolėt kitą žmogų dėl nieko. Taip atrodo iš šono objektyviai vertinant.. Neberašykit, nes ir pati pykstat vis labiau ir kitiems nuotaiką gadinat.. linkėjimai

Wed at 12:31pm · Ieva Jatulytea bet kodėl gi, Ramune?.. man tai nėra labai sunku, ir darosi vis įdomiau, - kas dar bent kiek reaguoja į situaciją.. ir kaip reaguoja.. taip, Jums iš šalies tikrai gerai matosi :), nes , kaip suprantu, ne Lietuvoje esat, o aš čia, deja, sėdžiu ir pykstu, kad negaliu niekur išvykti.. turbūt, tai tiesa, - linkėjimai...

Wed at 12:46pm · Ieva Jatulytea oi, Vaida :)) --- tikrai girta, jau vardų nebematau.. :)

Wed at 12:50pm · Beatos Virtuvė oi cirkininkes:)) labai cia smagiai pasibaret, ir dar del ko del safrano!!! shiaip as jei ko nors nezinau tai einu i wikipedia, paskaitau ir tada zinau :))) o shaip as turiu irgi safrano bet nenaudoju jo taip daznai kaip kokiu kmynu...safranui pagrindinis dalykas yra tas kad jis turi issitirpti kame nors tai yra buti naudojamas su kokiu nors ... See Moreskysciu...pvz bandelem tai reikia ji piene shiltame palaikyti...ryziam ir rytietishkam prieskoniams...bet siaip ne visada tas safranas buna tikras, kartais ten ne to augalo ziedelius nuskabo...zodziu taikomes moterys!!! o shiaip tai tikrai kartais taip smagu pasibarti...sakyciau netgi sveika...kraujas uzverda, medziagu apykaita greiteja...negali gi visada but romatishkas ir taikus...

Wed at 1:09pm · Ugne Rupsyte Aciu visoms uz patarimus, nusprendziau plova pagardint situo prieskoniu, ziuresiu kas gausis :) o del Ievos kuo toliau tuo labiau atrodo kad cia fake'as, lai smaginas,a gaila?

Wed at 1:22pm · Ieva Jatulytea mieloji, Ugnyte, aš nežinau, ką reiškia tavo žargonas.. fake' as.. :) (...) bet ko gi tu dar nori?.. :) turėtų būti draudimas asmenims iiki 30 metų brautis į vyresniųjų pokalbius (...).- aš nenoriu su tavimi aiškintis santykių - per jauna esi, - jau sakiau.. sėkmės tau, mieloji, ir nusiramink..

Wed at 1:37pm · Ugne Rupsyte aciu dievui kad jauna, bet ne tokia kiaura ir priekabiaujanti kaip 34 metu normali moteris...jei noresit - susizinosit ka tas fake reiskia, erudite matai...pyktis nenori, matyt matai kad uzkliedejai...cia supykai kad safrano neturi ar kas? jau risliai rasyt nebeina kai nuo kitu pylos gavai uz savo amziaus moteriai "tinkama" elgesi :)

Wed at 1:42pm · Ieva Jatulytea eruditė, čia tavo žodis.. na, susižinojau - tai yra apsimetėlis, nerealus asmuo - pirmą kartą girdžiu, beje.. nea, aš tikrai reali, ir jokios pylos negavau - tik perskaičiau, ką Beata tau (ir man) parašė.. na, jai, Beatai, kaip žinai, berods, jau virš 30, - taigi, ji į tavo amžiaus merginų gretas jau nebepatenka.. - su ja ir kalba kita.. o tau - apie 24, manau, (taigi, dar 10 metų pagyventi turėtum, kad susikalbėtume kaip lygios)..

Wed at 2:09pm · Ugne Rupsyte nelabai ir noriu su tavim susikalbet, jei netiko kaip zodzius sudeliojau tai kaip normali moteris galejai patylet, pati prikibai o dabar atmaskiu nemetyk...ne ant tos uztaikei kad su zemem maisyt galetum, nepatinka - laisva...poniute matai neitiko zodziai, eik geriau ko nors skanaus pasidaryk nesiputojus ar gera filma paziurek.erelis erelis siknoj surelis.

Wed at 2:29pm · Ieva Jatulytea 2006 m. baigei mokyklą, aš - 1994 m. - taigi 12 metų skirtumas.. sakau, keliolika metų mus skiria, mieloji.. aš dirbau mokykloje, mokiau tokias, kaip tu.. turiu aukštąjį išsilavinimą, Ugnyte.. ir laikausi nuomonės, kad šafranu domėtis tokio amžiaus dar anksti.. :) nes tikrai nežinai, ką su juo reikia daryti, - pati juk sakei.. gerai, kad Beata gali duoti patarimų, bet ar tikrai jie bus tinkamai suvokti???

Wed at 2:30pm · Ugne Rupsyte cia savo isprusimo lygio gali nedemonstruot, ka man dabar daryt kad jaunesne, gimdytojams priekaistus pareikst? kad ir skirtumas bet cia nei kiek gudresne nepasirodei...o ne tau sprest kuom man dometis kuom ne, vieni 50ties gamint nemegsta kiti nepamena nuo kada tai daro...tad ne tau cia aiskint, nezinojimas nenuodeme, tik noras nezinot kas kita...... See Moreo kaip matai as domiuos ir klausiu...tikiuos 34 nebusiu tokia pilna pagiezos ir noro vadovaut kitu gyvenimams, nepamirskit kad ne mokykla cia.kuo toliau tuo labiau atrodo kad bandot kompensuot kompleksus internetinej erdvej tokiu savo elgesiu.

Wed at 2:41pm · Ausra Marcinkeviciute Nebesuprantu, kas cia vyksta...???

Wed at 3:41pm · Ugne Rupsyte Ausra, jei zinociau pasakyciau :) matyt dabar tam tikro amziaus reik sulaukt, kad gamint butu galima :)

Wed at 3:45pm · Ieva Jatulytea va va, paauk dar šiek tiek, o tada jau reikšk savo mintis.. su visais necenzūriniais žodžiais iš kalinių žodyno.. ir keisk toną.. nes taip 'putodama', kaip čia 'pasirodei', tikrai pašnekovų neturėsi.. atrodo, supratai esmę.. - tam tikro amžiaus reikia sulaukt.. linkėjimai Beatai iš vaikų darželio..

Wed at 4:52pm · Ieva Jatulytea o kas čia, Ugnyte, yra?.. kuo mokykla tau neįtiko? ("nepamirškit, kad ne mokykla čia, o internetinė erdvė?")...?

Wed at 5:56pm · Ugne Rupsyte ne mokykla kad vadovautum...o keiksmu niekur cia nematau ir siaip jei keikiuos tai tik lietuviskai (asilo nuotrauka, kad sketis pilve issikleistu, ir panasiai), atsirado mat aiskintoja, ir kazi kuri cia putoja, nepatinka - atsijungi, poniute ant zirnio...blem 34 metai moterai, o ardos kaip piemenka, smagumelis, buciau norejus tokia mokytoja turet, bent butu is ko pasijuokt ir per danti patraukt...

Lietuviams užsienyje nebeužtenka tik bendros tautybės, kad bendrautų vieni su kitais

"Pinigų karta" (antradieniais 21:20 per LTV) paprašė, kad pakomentuočiau jų temą apie tai, kodėl lietuviai yra emigracijoje vis labiau patys savaime, ir mažai dalyvauja visuomeninėje veikloje.

"Paskutinio tyrimo apie visuomeninę lietuvių veiklą rezultatai buvo labai iškalbingi. Jokia visuomenine ar socialine veikla neužsiima net septyni iš dešimties gyventojų ir tik kas dešimtas apklaustasis teigia randantys laiko papildomam užsiėmimui po darbo," rašo "Pinigų karta".

Štai ką parašiau:

Andrius Užkalnis: Emigrantai vieni kitų nevengia, bet ir nebendrauja tik dėl lietuviškumo

Man rodos, lietuviai yra labiau individualistai, o ne bendruomeniniai padarai. Žinoma, kiekvienoje visuomenėje yra visokių žmonių, bet tarp lietuvių daugiau tų, kurie yra laimingiausi patys su savimi ir su savo šeima, o ne kolektyve. Aš turiu prisipažinti, kad pats esu labai individualus žmogus, ir todėl man natūraliai priimtinesni ar mielesni tokie, kurie yra panašūs į mane.


Žmonės, nesijungiantys į bendruomenes, nebūtinai tik žiūri televizorių. Galbūt jie skaito, galbūt važinėja, galbūt fotografuoja, gal gamina valgyti, bet nebūtinai organizuotoje bendruomenėje. Yra dar tokia aplinkybė, kad žmonės, kurie yra natūralūs bendruomenės organizatoriai, aktyvistai, dažnai iš aplinkinių išsiskiria ne tik savo energija, bet ir garsesniu elgesiu. Tai retai priimtina lietuviško mentaliteto vidurkiui. Gerklingi individai su polinkiu komanduoti ir rūpintis, kad visiems būtų linksma, daugeliui lietuvių nėra patys geidžiamiausi pašnekovai.

Tačiau šiaip lietuviai šiais laikais aktyviai nevengia tautiečių – ši padėtis pasikeitė. Prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, buvo daug tų, kurie dirbo nelegaliai. Todėl pati "lietuvio užsienyje" sąvoka turėjo kažką neteisėto. Kai kurie, atvykę dirbti, bijojo, kad kiti lietuviai jų nenureketuotų arba neįduotų valdžiai. Tie, kas mokėsi, dirbo ir gyveno teisėtai, nenorėjo būti matomi greta tų, kieno reputacija buvo neaiški. O kieno reputacija buvo aiški? Todėl daugelis žmonių verčiau sėdėjo tyliai ir užsisklendę. Senosios bendruomenės buvo sutrikusios dėl naujų tautiečių antplūdžio, senbuviai buvo išgąsdinti, ir ta reakcija virsdavo arogancija ar įkyriai pamokomu tonu.

Dabar padėtis pasikeitė. Žmonės laisviau renkasi savo draugų ir pažįstamų ratą – tiesa, nebūtinai organizuotą, nebūtinai formalios bendruomenės rėmuose.

Esama dar ir kito aspekto: anksčiau (sakykim, prieš pusę amžiaus ir daugiau), kai kelionės buvo retos ir brangios, bendruomenes jungdavo pats buvimo užsienyje faktas. Žmonės atsidurdavo užsienyje, dažnai beveik nemokėdami kalbos; jiems apskritai tai buvo pirmasis išvykimas į užsienį, kultūrinis šokas ir jausmas, kad reikia paramos. Buvo daugiau priežasčių burtis. Aš lietuvis, tu lietuvis – vadinasi, natūraliai turime būti kartu.

Dabar emigracijoje esantys tautiečiai nėra vienintelis būrys žmonių, su kuriais kiti emigrantai gali bendrauti. Ryšius su senais draugais galima palaikyti lengvai ir pigiai elektroniniais kanalais, per socialinius interneto tinklus, pagaliau galima dažnai keliauti į "senąją šalį" ir nenutraukti su ja ryšių. Tokiu atveju žmogus pradeda reikliau dairytis, su kuo jis bendrauja emigracijoje. Jis nesiruošia leisti laiko su bet kuo, vien tik todėl, kad jis lietuvis: kruopščiau žiūri, kad pažįstami būtų iš panašaus socialinio rato. Tai ne snobizmas ir ne "pasikėlimas": žmonėms reikia bendrų temų, apie ką kalbėtis, o tam reikia bendrų patirčių. Pats buvimas svetimoje šalyje vis rečiau yra pakankama priežastis bičiuliautis.

Labiausia sujungia bendri interesai: kelionės, žvejyba, sportas – ir šiuo požiūriu lietuviai emigracijoje nėra iš esmės kitokie nei lietuviai Lietuvoje. Dar labai suvienija bendri vaikų poreikiai – man rodos, bendruomenės greičiausia formuojasi aplink kokias nors mokyklėles arba net vaikų bendravimą savaitgaliais. Pagaliau, juk ir Lietuvoje tvirčiausios šeimų draugystės atsiranda, kai esama panašaus amžiaus vaikų, kurie leidžia laiką kartu savaitgaliais ir per atostogas.

"Išskirtiniai" ir ekologiniai kvepalai - pinigų melžimas iš durnelių, sako Užkalnis

Straipsnis išspausdintas popieriniame leidinyje, Lietuvos Ryto "Vartuose". Nuoroda į internetinę versiją čia, bet reikia registruotis.

Patirtis – iš oro uostų


Andrius UŽKALNIS

Specialiai LR iš Londono

2010-04-13

Išskirtinis pirkėjas, o ne kvapas. Beveik vienodi buteliukai. Mažos parduotuvėlės, draugiški pardavėjai. Ir visada nemaža kaina. Už ką moka išskirtinių kvepalų pirkėjai? Ape tai svarsto penkiolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis žurnalistas A.Užkalnis. Jis daug keliauja po pasaulį ir veltui laiko oro uostuose neleidžia – uosto dešimtis kvepalų. Per ilgą laiką tai virto domėjimusi kvepalų istorija ir jų mada.

Jie įsitikinę, kad moka už išskirtinumą, už tai, kad kvepia ne taip, kaip visi. Ne už minios, o už subtilų ir išskirtinį kvapą.

Būtų puiku, jei taip ir būtų. Tačiau išskirtinių kvepalų gerbėjai moka už norą ištrūkti iš minios.

Juk be galo malonu ne tapti paklusnia reklamos auka, paskui piemenį bėgančia avimi, o tariamai sužinoti tiesą, kuri pašnibždomis perduodama tik išrinktiesiems.

Talentingų kūrėjų – nedaug

Gamintojai žino, kad yra dvi stereotipinės pirkėjų grupės: vieni perka kvepalus, nes jų gamintojai garsūs, kiti perka tokius, kurių neperka tie, kurie perka pirmuosius.

Ir vieniems, ir kitiems galima sėkmingai parduoti kvepalus, tik reikia žinoti, kaip tai padaryti.

Taip pat itin populiarūs šiuo metu ekologinių produktų turgūs didmiesčių centruose. Tai ne šiaip vieta nusipirkti skanesnių lašinių ar kvapesnės duonos. Tai proga pasidžiaugti, kad neini su banda į prekybos centrą.

Tačiau jei nebūtų tų prekybos centrų, tie ekologiniai turgeliai prarastų dalį patrauklumo, mat daugelis čia ateina ne dešros ar riestainio nusipirkti. Tai – naujoji bažnyčia. Kas savaitę čia ateinama atnaujinti savo moralinių įžadų.
Išskirtinius, retus kvepalus dažnai kuria tie patys parfumerininkai, kurie savo darbus siūlo ir didiesiems gamintojams.

Kvepalų kūrėjų pasaulyje nėra daug, jie dirba su tomis pačiomis medžiagomis. Tiesa, ekologiškų kvepalų gamintojas tikina viską darantis išskirtinai iš natūralių žaliavų.

Tačiau jo, kaip ir visų kitų gamintojų, buteliuke yra kvapiosios medžiagos, ištirpintos etilo alkoholyje su dažikliais (natūraliais ar sintetiniais).

Kvepalai brangesni, nes naudojamos tik natūralios medžiagos, – pasaka lengvatikiams.

Garsaus tapytojo paveikslo kaina skiriasi nuo paprasto tepliotojo šimtą kartų ne todėl, kad garsus dailininkas naudoja brangią drobę ar storiau tepa dažus. Medžiagos kainuoja tiek pat.

Kvapų formulės – panašios

Pats kvapas visuomet yra viena pigiausių kvepalų sudedamųjų dalių (pakuotė dažnai kainuoja brangiau nei kvapnioji esencija – jau nekalbant apie reklamą, kuri sudaro didžiąją kvepalų kainos dalį).

Kvapas ruošiamas laikantis tų pačių principų: viršuje (tai yra tas kvapas, kuris jaučiamas tik papurškus) yra lengvos, greitai išnykstančios, citrusinių vaisių ir gėlių natos; apačioje (tas aromatas, kuris išlieka ilgiausiai) – santalmedis, muskusas, oda, tabakas. Tokią pat formulę naudoja ir retų, ir masinių kvepalų kūrėjai.

Taisyklės vienodos, produktai iš esmės tie patys, tik vieni puikuojasi ant visų populiariausių žurnalų viršelių, o kiti parduodami patyliukais, ne kiekvienam žinomose parduotuvėse. Ak, tas mitas apie mažą restoranėlį ir mažą parduotuvėlę, kuriuos aplenkia turistai, – visų pasaulio snobų repertuaras.
Tas, kuris ieško retų kvapų, jų gali rasti ir oro uosto parduotuvėlėse, ir Europos bei JAV didmiesčių senose universalinėse parduotuvėse, ir nukainotų kvepalų lentynose.
Išskirtiniai tapo kaip visi
Pačius kvepalus – ryškius, originalius, įsimenančius – greičiau pasiūlys didieji gamintojai. Ir tik todėl, kad jie apskritai siūlo didesnį kvepalų pasirinkimą. Mažieji rinkos atstovai dažniausiai siūlo nuspėjamas kombinacijas, nes negali sau leisti rizikuoti.
O garsi kompanija rizikuoja, mat žino, jog nesėkmės atveju visada pagelbės vidutinis gaminys. Tokio masinio skonio sinonimu yra tapę „Aqua di Gio Pour Homme“. Šie Giorgio Armani sukurti kvepalai tapo patys sau priešais. Visi pradėjo juos kopijuoti, mat jie buvo išskirtiniai, visus žavėję. Taigi buvo reti, bet tapo kaip visi.
Būtent didieji gamintojai yra sukūrę daug išskirtinių, retų kvapų, kurie greitai išpopuliarėja, tačiau netrukus ta banga nuslūgsta.
To kvapo nebelieka kiekviename biure ir koncertų salėje. Tada jis vėl tampa retas.
Išskirtiniai kvapai vyrams
* Kvepalai „XS Black“, kuriuos prieš kelerius metus pasiūlė Paco Rabanne, yra lyg sirupas, kvepiantis karamele ir braškių uogiene. 100 ml – 160 Lt.
* Christiano Dioro 1988 metais sukurtus vyriškus kvepalus „Fahrenheit“, kurie apstulbino santalmedžio ir smalos bei degančios gumos kvapu, šiandien kvapų gurmanai atranda iš naujo. 100 ml – 319 Lt.
* Mados namai „Hermes“ 2006-aisiais išplėtojo automobilinių aromatų temą. Jie pasiūlė kvepalus „Terre d'Hermes“, kurių viršutinė nata yra apelsinai, o apatinė – sunkus, niekaip nepranykstantis dyzelinių degalų tvaikas. 100 ml – 250 Lt.
* Šokiruoja saldūs kvepalai „Pi by Givenchy“, kuriuose stipriausiai jaučiama vanilė. 100 ml – 230 Lt.
* Tiesiog nepadoriai prieskoniniai Calvino Kleino mados namų kvepalai „Obsession“, kur mandarinai, jazminai ir kalendros susipina į keistą kvapą, primenantį meduolį. 100 ml – 180 Lt.
* Begėdiškai trenkiantys tabaku ir balno oda – jau kelis dešimtmečius parduodami Antonio Puigo kvepalai „Quorum“. 100 ml – 180 Lt.
* Ko gero, geriausias drąsaus kvapo pavyzdys yra 2007 metais Gucci sukurtas „Pour Homme“. Aprašomos kvapo natos – baltieji pipirai, imbieras, papirusas, gintaras ir oda – mažai ką pasako. Tik papurškus paaiškėja sumanymas: šis vyriškas tualetinis vanduo kvepia ką tik nudrožtais pieštukais. 100 ml – 170 Lt.

"Vartai", 2010 m. balandžio 13 d.

Enciklopedija apie sutrikimą, kuris vadinasi "Supermama.lt"

"Pipedija", garsiausia Lietuvos durnysčių enciklopedija, kartais ne vien nesąmones rašo, o paduoda medžiagos apmastymams. Pasirodė straipsnis apie garsiojo superforumo www.supermama.lt nuolatines gyventojas.

Straipsnis, kaip ir didelė Pipedijos dalis, ne silpnų nervų skaitytojams: štai tik viena citata (arba, kaip pasakytų supermamos, citačiukas): "Dalyvių vardai demonstruoja ne tik infantilų spelingą, bet ir užslėptas ambicijas ir kompleksus: valdinga66, mylima-mylima, angeliuxxx, katycia5000, valdovė80, spygliukas, ežiukė, drakoniuxx. Tikslesni vardai būtų KompleksųMaišas55, AmžinasPMS, zyzlė45, zanuda9 ir viršsvoriuxx."


Nuorodų sekimo statistika rodo, kad straipsnis žada būti mega-populiarus (anais metais, pačios Pipedijos teigimu, enciklopedijos reitingų viršuje buvo Kedys), o nebrendylos žiniasklaidos atstovai, tokie kaip mes, su susidomėjimu seksim, kokia bus reakcija, kai tą straipsniuką atras pačios Supermamos.

Baltos lankos, juodos avys miesto skruzdėlyne

Prisimenant lietuvišką mįslę apie baltas lankas ir juodas avis, visuomet dingčiojo, kad mįslė nėra itin vykusi, nors ir labai graži. Kaip ir „šarangė varangė po stalu susirangė“ – iš penkių žodžių du nieko nereiškia, o visa mįslė gali būti įmenama kaip tik nori: po stalu gali susirangyti ir nukritęs nuo kėdės megztinis, ir dulkių siurblio vamzdis. Bet aš ne apie tai.

Kuo miestas panašus į knygos lapą, o jo gyventojas – į raidelę?

Raidės popieriuje yra tikrai lyg daugybė juodų padarėlių. Kaip skruzdėlytės ant smėlio – arba kaip žmonių minios didmiesčių sankryžose, į kurias galima iš viršaus žiūrėti pro dangoraižių langus ir galvoti, kaip visos tos skruzdėlytės galų gale nusigauna ten, kur joms reikia. Jos nuskuba ten, kur jų darbas, ten, kur jos kiekvieną dieną kuria, ir skruzdėlynas toliau auga. Tie žmonės, panašūs į skruzdėlytes, yra kone ryškiausias, regimiausias miesto gyvenimo vaizdas.

Kai kuriose Tokijo sankryžose (jų sistemą vėliau nusižiūrėjo ir Londonas) pėstiesiems į kitą gatvės pusę galima eiti ne tik skersai ir išilgai, bet ir įstrižai. Dar daugiau, minios ten plūsta vienu metu ne dvejomis kryptimis, o aštuoniomis, tad chaoso ir atsitiktinio judesio įspūdis dar didesnis.

Bet atsitiktinumas tik vaidenasi. Kiekvienas taškelis, kiekvienas minios vabalėlis juda sąmoningai (juo labiau minioje didmiesčio centre: čia nebūna be reikalo vaikštinėjančių). Lygiai taip pat ir popieriaus lape nė vienos raidės nėra atsitiktinės, kiekviena eina po tos, prie kurios yra prikabinta, ir po tos, kuri yra prisikabinusi prie jos, ir virtinių virtinės dėliojasi į daiktus, veiksmus, savybes, o iš jų dėliojasi istorijos ir jausmai.

SKAITYMAS – LYG ŽIŪRĖJIMAS Į MIESTĄ

Jei manai, kad čia parašiau kažin kokią banalybę apie žodžių karolius, pagalvok dar kartą apie juos: jų sekos yra neįtikėtinos. Kiekviena raidelė – tai kažkieno pirštu paspaustas klavišas; tai tūkstančiai, milijonai tokių paspaudimų. Vien šiame straipsnyje jų – keliolika tūkstančių. Vienoje knygoje – šimtai tūkstančių. Knygyno lentynoje – dešimtys milijonų. O dar yra bibliotekos, kur tų knygų – nepaprasta daugybė, ir vėl reikia dauginti iš skaičiaus su daug nulių. Kokia protingos pastangos koncentracija! Juk nė viena tų raidelių neatsirado atsitiktinai (žinia, klaidų būna, bet jos kyla iš netikslaus, o ne iš atsitiktinio veiksmo).

Beje, apie skaičius su nuliais. Kažkada pirmą kartą nuvykęs į Indiją paėmiau laikraštį ir, skaitydamas ekonomikos naujienas, nustebau, kad ten dideli skaičiai grupuojami ne po tris skaitmenis (10 000 000, 5 688 300 arba angliškame užrašyme su kableliais 10,000, 000), o po pirmųjų trijų skaitmenų pradeda grupuotis grupėmis po du (dešimt milijonų rašoma taip 1,00,00,000). Iš pradžių galvojau, jog tai korektūros klaida – tas grupavimas buvo toks neįprastas ir keistas, lyg būtų kelios raidės žemyn galva.

Maža to, didelius kiekius indai skaičiuoja ne tūkstančiais ir milijonais, bet „lakais“ (lakh), šimtais tūkstančių, ir „krorėmis“ (crore) – dešimtimis milijonų. Tai dešimtainė sistema (ir ne kokia nors pragariška angliška imperinė tvarka, kuri, rodos, buvo sumanyta tam, kad išbandytų žmonių kantrybę - iki 1973 m. decimalizacijos Didžiojoje Britanijoje vienas svaras būdavo dalinamas į 20 šilingų, o šilingas – į 12 pensų. Taigi svare būdavo 240 pensų. Atvykelius painiodavo ne tik visiškas anachronizmas, ginėja, kuri buvo „pagerintas“ svaras iš 21 šilingo - jomis skaičiuodavo kainas ir atlyginimus aristokratai ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai - bet ir puskronė, aštuntadalis svaro, prilygstanti dviems šilingams ir šešiems pensams.), Atrodytų, Indijoje neturėtų būti didelių problemų, bet iš vėžių išmuša akimirksniu, kaip žiemos ir vasaros laiko keitimas, jei namie daug laikrodžių, ir ne visi iš jų yra persukti.

Visa tai mane privertė sužinoti vietos laikraštis, atsiverstas prie pusryčių Delyje. Tai vienas geriausių būdų greitai prisiliesti prie šalies: atsiverskite vietos laikraštį (jei skaitote angliškai, tai bus nesunku padaryti ir ne angliškai kalbančioje šalyje – nors anglų kalba parašytas leidinys, nuo Japonijos ir Filipinų iki Turkijos ir Rusijos, gal ir nebus tobulas atspindys, nes rašytas užsieniečiams, kuriame problemos bei naujienos artimesnės pastariesiems, o ne vietiniams).

Jei šalis kalba Jums suprantama kalba, tada būtinai imkite laikraštį, bet ne nacionalinį, o to miesto, kuriame esate. Jei esate mažame miestelyje – dar geriau, ten naujienos dar labiau koncentruotai provincialios, vietinės, tik saviems rūpimos. Pasijusite lyg patekę pas to miesto gyventojus prie pusryčių stalo.

Anoniminis viešbučio restoranas, su kaitinančių lempų spindesiu (kad neatauštų maistas), blizgančiais chromuotais dangčiais, dengiančiais dešreles, šoninę ir kiaušinienę, su ąsočiais, pilnais apelsinų ir greipfrutų sulčių ir su kavos aparatų užimu, taps erdvia Jūsų virtuve, o vietos laikraštis neskubėdamas pasakos vietos gyventojų istoriją.

Vietos gyvenimas pinasi iš transporto kamščių, perstatomų tiltų ir estakadų, miesto autobusų tvarkaraščių keitimo, vietos valdininkų korupcijos kaltinimų ir pažadų geriau tvarkytis po rinkimų, naujų parduotuvių atidarymo ir mažų vietos džiaugsmų, kurie arogantiškiems sostinių gyventojams atrodo apgailėtinai. Yra geras šiam reiškiniui apibūdinti angliškas būdvardis, neturintis lietuviško atitikmens – parochial, tai reiškia „parapijos masto“. Naudojamas perkeltine prasme (o beveik tik perkeltine prasme ir naudojamas) jis – visada neigiamo tono, visada iš aukšto žvelgiantis.

Bet iš tikrųjų parapijos masto naujienos yra tiksliausias vietos gyvenimo atspindys, ir pamatęs jį, lengviausiai gausi peno vaizduotei ir supratimui apie lankomą vietą.

Gyvendamas Ganoje, vakarų Afrikoje, skaitydavau vietos spaudą kiekvieną rytą: be skelbimų apie vardų keitimus, siekiant didesnės sėkmės gyvenime, ten buvo keisčiausių dalykų, kokių nesitikėtum ir tarptautinėje žiniasklaidoje nerastum. Kai kuriose Afrikos šalyse, esančiose į pietus nuo Sacharos, kur daug dėmesio skiriama mistikai ir kur gyvena keisti ir archajiški tikėjimai, manoma, kad pakeitus vardą, galima pakeisti nesėkmingą gyvenimo tėkmę. Todėl suaugę žmonės keičia vardus į tuos, kurie jiems, kaip jie galvoja, atneš laimę, o apie keitimą praneša vietos spaudoje, klasifikuotuose skelbimuose

Štai, pavyzdžiui, sukčiai nugvelbė iš Italijos avialinijos biuro Ganos sostinėje Akroje visą knygelę tuščių bilietų blankų, išsinuomojo prie turgaus kelioms dienoms kioskelį, ir iš jo prekiavo bilietais į Italiją (suprantama, apie jų galiojimą net kalba nėjo, ir kioskas nebuvo panašus į oro bendrovės biurą, bet pirkėjai gundėsi „patrauklia kaina“, prekyba vyko kaip iš pypkės, kol nesibaigė bilietų blankai). Apie tai, kad jų neskraidins, keleiviai sužinojo tik po mėnesio, oro uoste. Straipsnyje buvo neigiamai atsiliepiama apie bendrovę, „beširdiškai atsisakiusią“ gabenti apgautuosius. (Tokio požiūrio atgarsius buvo įdomu stebėti Lietuvoje, kai prieš metus bankrutavus didžiausiai šalies aviacijos bendrovei, tuščiomis rankomis likę keleiviai, supratę, kad neatgaus pinigų, bandė gėdinti užsienio aviacijos bendroves, kad šios nesutinka „suprasti situacijos“ ir nemokamai skraidinti.)

O dar kitoje istorijoje, primenančioje viduramžių pasaką (bet istorija tikra, iš kriminalinės kronikos), du nedorėliai pagrobė miesto lūšnynuose nekaltą mergaitę ir ketino vežti į kaimo vietovę, parduoti garsiam žyniui, nuovirais ir užkalbėjimais gydančiam nuo impotencijos ir kitų negalių.

Pinigų gydymui neturintiems vyriškiams buvo pasiūlytą atgabenti mergaitę, kurią (tiksliau, jos kūno dalis) galėtų panaudoti magiškiems gydomiesiems tepalams ir užpilams gaminti. Nevykėliai pacientai nesugebėjo nugabenti aukos į kaimą, nes nesukrapštė pinigų transportui. Kol jie ieškojo finansavimo, mergaitė buvo užrakinta sandėliuke. Iš jo ji išsivadavo, o grįžę savo grobio patikrinti, nusikaltėliai rado laukiančią policiją. Šiuos makabriškus dalykus skaičiau prie pusryčių, kramsnodamas kukurūzų dribsnius ir gerdamas kavą. Afrikos laikraštis pasakojo viską taip, kaip mūsų laikraštis pasakotų apie automobilio vagystę ar buitinį ginčą: ne kaip egzotiką, o kaip gyvenimo dalį.

Laikraštis, žurnalas ar knyga – keliautojo draugai, ir ne tik todėl, kad sutrumpina ir praskaidrina ilgą sėdėjimą lėktuve ar traukinyje (būtent dėl jo žmonės, valandų valandas praleidžiantys darbo kelionėse, yra geriausia laikraščių auditorija, jie niekur nepabėgs, jiems reikia skaitymo medžiagos, nes protas, neužimtas veikla, pradeda maištauti, jį užima nemalonios mintys, nuobodulys ir galvojimas apie tai, kaip bėga laikas, dunksint viešojo transporto ratams).

Skaitomas tekstas sudaro vienišam keliautojui kompaniją. Turint rankoje knygą arba laikraštį, nereikia prie pietų ar vakarienės stalo sėdėti vienam, liūdnai žvelgiant pro langą (tiksliau, sėdi vienas, bet vienišas nesi).

Vienišas keliautojas – kas gali būti liūdniau? Viešbučių restoranuose juos lengva pastebėti. Juos sodina prie mažiausio staliuko, jei jie nebando protestuoti – o aš visada nepažįstamo miesto viešbutyje atėjęs vienas valgyti, bandau įžūliai susirasti didelį, platų stalą, kad turėčiau kur pasidėti visą skaitymą medžiagą, kuri yra taip pat svarbi kaip ir tai, ką deduosi į skrandį.

BIBLIOTEKA – LAIKE SUŠALĘS SENOVĖS ATSPINDYS

Biblioteka miesto dvasiai reikalinga ne mažiau nei ligoninė ar policijos nuovada, bet apie ją vis mažiau žmonių prisimena. Nors bibliotekos stengiasi suspėti su laiku, daug kur jos tampa vieta, kur galima nebrangiai arba nemokamai naudotis interneto ryšiu arba rasti seną periodiką, kurios kompiuterių laikmenose nėra.

Kuo toliau, tuo labiau į bibliotekas žiūrima, kaip į keistus anachronizmus: kam, girdi, reikia surištų popieriaus lapų, kai namie visi turi kompiuterius, kai netrukus (rodos) galima bus elektronines knygas parsisiųsti į kišeninius kompiuterius ir baltos plastmasės skaitykles, kuriuose rymos šimtai tomų.

Tik ne viskas taip paprasta. Žadantiems, kad elektroninės knygos išstums spausdintas, kaip patogesnės ir malonesnės, patarčiau prisiminti pažadus, girdėtus prieš trisdešimt metų, kad natūralios vilnos ir medvilnės audinių, sunkiai ir brangiai išgaunamų, besiglamžančių, nepatvarių, jau greitai nebereikės – juos pakeis „patogūs, ryškūs, ilgaamžiai, praktiški“ audiniai iš neilono ir kitokio sintetinio pluošto.

Žmogui patinka knygą ar žurnalą laikyti rankoje, perversti puslapius, jausti popieriaus plonumą, čiupinėti pirštais viršelio blizgesį arba rupų audinį. Bet yra dar ir kita aplinkybė: knygų lentynos, jų nugarėlių šilta marguma yra ne tik geriausias jaukumo atributas, tai pats jaukumas, tai jo esencija.

Tai jau anksčiau žinojo didelių dvarų savininkai, kur biblioteka - ne viešoji, o asmeninė - buvo vizualiai šilčiausias ir maloniausias kambarys. Jis ir jaukus, ir kartu lengvai atveriamas svečiams ir menkai pažįstamiems: į miegamąjį juk bet ko nesikviesi. Būtent čia, o ne puošniose, bet šaltose menėse, anksčiau mėgta pozuoti portretams, prie knygų nugarėlių, atverstų atlasų, gaublių ir žiūronų. Dar buvo menė su medžioklės trofėjais, tik jis tiko ne visiems dėl prikišamo vyriško brutalumo, o bibliotekos nevengdavo niekas.

Šiandien tai suprato daugelis dizainerių, projektuojančių viešbučių ir barų interjerus. Knygų lentynos jaukumą patalpai padovanoja ne blogiau, nei kitas tradicinis būdas, apkalimas tamsiu medžiu. Prisimindamas viešąsias erdves, kur tekdavo vakaroti pasaulio miestuose, kiekvienąsyk pripažįstu, kad smagiausias jausmas – geru oru ar blogu, žiemą ir vasarą, pavargus ar pailsėjus – būdavo ten, kur sienomis bėgo knygų lentynos.

SKAITYMO GAUSA, KAIP MIESTO ALEGORIJA

Kaip bare vyno buteliais nukrautos sienos dažniausiai žada daugiau įvairovės, daugiau kvapų ir atradimų nei mirtingasis gali išragauti per visus apsilankymus toje užeigoje iki gyvenimo galo, taip ir knygų gausos grožis yra pertekliuje.

Perteklius, perviršis, per kraštus bėganti gausa yra ne tik gerovės simbolis (ne veltui rytietiškuose turguose kraunamos kuo aukštesnės įvairiaspalvių vaisių stirtos).

Knygų gausa didelio miesto bibliotekoje - tai priminimas skaitytojui apie jo vietą bendrame kontekste (jis yra tik vienas iš daugelio, vienas iš minios, tų knygų yra daugiau, nei jam gali prireikti per visą gyvenimą būtent todėl, kad jos yra ne vien jam). Toji gausa – ir labai vaizdus paveikslas apie visą aplinkinio pasaulio įvairovę. Lentynos su knygų nugarėlėmis – lyg žemėlapis į žmonijos supratimą, į tai, kas sudėta jos protuose.

Tai supratau (ir labai staigiai, šoko būdu) pirmą kartą Japonijoje, Osakoje, nuėjęs į didelį knygyną. Iki tol jau metro stotyse ir gatvėse stebino, kad visi pavadinimai gali būti užrašyti keistais hieroglifų paveikslėliais: žmonės skaitė laikraščius ir komiksus, o aš nesupratau nė žodžio, tik atskiri ženklai buvo vizualiai pažįstami.

Užėjęs į knygyną ir beieškodamas nedidelio skyriaus, kur buvo knygos anglų kalba, ėjau per sales, žingsniuodamas tarp lentynų, pilnų prikrautų knygų su hieroglifais, nesuprantamais man. Kulinarija, inžinerija, menas, interjerai, mezgimas, komiksai, knygos apie meilę ir apie nusikaltimus, verslininkų ir biznio vadovų saviauklos literatūra, finansų sėkmės ir lieknėjimo vadovėliai, lentyna po lentynos, aukštas po aukšto, milijonai puslapių – ir viskas kita kalba, viskas man nesuprantama, bet prieinama milijonams žmonių, vaikštančių aplink mane.

Ten kelioms akimirkoms skausmingai suvokiau, kaip turi jaustis beraščiai žmonės (jų daugiau, negu mums atrodo, tik mes su jais beveik niekad bendraujame, jie neturi laikraščių ir žurnalų, jie neparašo laiškų ir komentarų interneto portaluose, jie nematomi ir neįtakoja mūsų gyvenimo, nes negali turėti gerų darbų ir priimti jokių sprendimų šiuolaikinėje visuomenėje).

Vaikščiojau po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai, kažkur viduriuose jausdamas, kad turiu, privalau, išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, kuris nuo manęs uždarytas nematoma siena, galiu knygą paimti nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys mano atžvilgiu hermetiškai uždaras. 

Panašų jausmą – tik ne tokį aštrų – galima patirti, paėmus į rankas gausiai iliustruotą žurnalą, parašytą visai nepažįstama kalba (arba dar geriau – nepažįstamais rašmenimis): vaizdai kalba, bet tekstas prie jų yra nebylus, matyti tik jo kiekis, akivaizdžiai galima įvertinti tik tai, kiek teksto ten yra, bet tau nepasiekiama.

Miesto IQ, 2010 m. vasaris-kovas