Pykčio - ne per daug. Jo per mažai. Nes pyktis - vienintelis vaistas dideliam kiekiui žmonių, kurie mums nuodija gyvenimą savo bukumu, savo pamokslaujančiu tonu, savo nebranda ir lėkštomis, pavėpusiomis įžvalgomis, kurių nereikia toleruoti (skirtingai nuo to, kaip jums pasakys jau apkartę iki užtėmimo akyse tolerastijos baltieji balandžiai, kuriems kažkas papasakojo, kad jų vapantis, mikčiojantis "duok durniui kelią" požiūris yra taurus ir visuotinai priimtas).
Štai tinkalalapyje "Londonietė" buvo perspausdinta mano recenzija iš šio blogo, apie japonišką lakštinių restoraną.
Ir ką tu pagalvosi, kažkokia varliagalvė skaitytoja parašė štai tokį komentarą:
"Nepykit, bet "straipsnio" (jeigu sita rasini galima tokiu pavadinti) stilius - tragiskas. Kazkoks minciu kratinys. Jokio rislumo. Man labiau panasu i kazkoki plana, fraziu rinkini, negu tvarkinga rasini. Baisu... Rasytojui turetu buti nors truputi geda toki pateikti spaudai, tuo labiau, kad savo svetaineje reklamuoja keleta savo knygu..."
Ignoruoti? Ne, ne šiandien, pagalvojau aš. Štai mano atsakymas:
Nepykstu, nėra už ką pykti. O kodėl turėtų būti gėda ("nors truputį")? Kad kažkokiai mažaraštei pusblondinei vištai, neturinčiai supratimo nei apie rašymą, nei apie skaitymą, NEPATIKO? Big deal. Prašom varyti atgal pas savo supermamas ir ten skaityti tvarkingus rašinius, prieinamus jūsų vaikiškam intelektui, su šypsniukais ir lotuliukais. Tarpausinės masės augyba - daugeliui jūsų socialinės kilmės supermamų yra lėtas procesas, o jums plaštakų kontrolė, leidžianti pirštagaliais maigyti sausainių trupiniais apibarstytą klaviatūrą, akivaizdžiai išsivystė anksčiau, nei kognityvinės funkcijos. Ar pakankamai rišliai išaiškinau?
Jei kvankai nepaaiškinsiu, kad ji kvanka, liksiu neatlikęs savo pareigos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nereikia tylėti, kai nepatinka: reikia sakyti, ir sakyti aiškiai, kad suprastų, ir žinotų. Net jei nepasikeis, kad būtų užsiregistravę ir prisimintų, ką apie juos galvoja.
Nes durniui ne kelią reikia duoti. Durniui reikia virtualiai duoti į galvą, arba mažų mažiausiai leisti suprasti, kokią vietą kitų žmonių pasaulyje užima jis ir jo kvaili vapesiai.
