Kūrybinėms davatkoms ir žurnalistikos nuoboduoliams - pagal nuopelnus

Išspausdino "Mediaforumas", pakalbino kolegė Goda Juocevičiūtė. Eina kalbos, kad norėjo perspausdinti vienas be galo garbus portalas, bet, sako, apsigalvojo (manyčiau, pabijojęs šimtais eilučių besitesiančių razborkių, kurios neišvengiamai prasideda su vienu iš čia aprašytų personažų - kaip, pavyzdžiui, čia - kai apie jį kas nors ką nors parašo; dabar laukiu, kada man bus penkiolikoje puslapių argumentuotai įrodyta, kad aš neteisus). Kaip rašė Pipedija, su tuo personažu visos diskusijos baigiasi tuo, kad "oponentas atsiduria komoje".

Bet čia ne apie Račą straipsnis: jis yra tik simptomas.

Kalba apie klinikinį, piktybinį, šlykštų NUOBODYBĖS ir BYLOJIMO kultą tautinėje žurnalistikoje.

----

Andrius Užkalnis: „Lietuvos žurnalistikoje toną diktuoja kūrybinės davatkos“

Žurnaluose ir interneto portaluose pasirodantys Didžiojoje Britanijoje gyvenančio Andriaus Užkalnio tekstai, persmelkti tiesmukai reiškiamos asmeninės nuomonės ir ironijos, gali būti vertinami kaip žurnalistinio įžūlumo ir subjektyvumo pavyzdys. Tačiau žurnalistikos mokslų nekrimtęs publicistas ir nesiekia savo komentaruose į globalius reiškinius bei pasaulį žvelgti neutraliai.


Pirmosios savo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ ir baigiamos rengti antrosios – „Kelionių istorijos“ autorius A. Užkalnis skaitytojus paskatina suabejoti autoritetais save Lietuvoje laikančių apžvalgininkų bei lietuvių kalbos ir mūsų žemdirbiškos literatūros puoselėtojų skleidžiamomis idėjomis – jose įžvelgia provincialumą ir bailumą. Skirtingose šalyse BBC monitoringo skyriuose dirbęs, daugybę pasaulio šalių aplankęs A. Užkalnis siūlo verčiau įkvėpimo semtis ir žurnalistikos sektinų pavyzdžių ieškoti Vakaruose.

Iš darbo skirtingose šalyse patirties ir gimė jūsų straipsniai kelionių temomis? Kokią nišą Lietuvoje jaučiatės užimantis rašydamas apie pasaulį, kitas tautas?

Apie keliones daugiausia pradėjau rašyti iš protesto ir beviltybės. Negaliu ramiai žiūrėti į beviltišką lietuvišką rašymo tradiciją. Atsiverti lietuvišką žurnalą, kur aprašytas koks nors kitas kraštas, ir gniaužiasi kumščiai iš beviltiško pykčio. Tiesiog privalėjau parodyti ir įrodyti, kad galima pasakoti ir kitaip.

Iš visos lietuviškos publicistikos rašymai apie keliones yra liūdniausioje padėtyje – karaliauja nuobodybė ir provincialumas. Kalbu ne tik apie straipsnių iliustracijas, kai patys keliautojai muilinėmis fotografuojasi: atsistoja prie kokio nors paminklo ir pozuoja, o paskui tas nuotraukas deda į spaudą. Tų rašinių stilius yra dar skurdesnis, negu nuotraukos. Tai mokyklinio rašinėlio stilius, iš kurio, deja, neišaugama: banalios metaforos, nuvalkioti palyginimai, minties bailumas.

Čia galima įžvelgti paradoksą: lietuviai (ypač – jaunesnės kartos) mėgsta keliauti, yra išsibarstę po pasaulį...

Mūsų lietuvių kalbos pedagogės ir tie, kas jas rengė, turi jausti didelę gėdos naštą. Užuot mokęsi vartoti kalbą, buvome mokomi tarnauti kalbai. Mes Lietuvoje tiesiog išveisėme visą kalbos mokyklą, smaugiančią kūrybiškumą ir fantaziją. Lietuvių kalba supančiota ir išniekinta vidutinybės kulto. Nei teatre, nei architektūroje, nei tapyboje, nei grafikoje, nei skulptūroje to nebuvo: ten Lietuvos meistrai buvo ugdomi, remiantis geriausia pasaulio praktika ir žiūrint aukštyn, į žvaigždes. Deja, literatūroje žiūrėjome į savo mėšlinas klumpes. Ir dar tuo didžiavomės. Ir didžiuojamės iki šiol. Turime iškrypėlišką polinkį atsilikimą pateikinėti kaip bravūrinį šaunumą: „Štai mes kokie! Jei jums smirda, neuostykit!“ Ne veltui daugelis lietuvių mėgsta pasigirti, kad jiems labai patinka rusų poetas Vladimiras Majakovskis, kurio chamizmą ir priešiškumą civilizacijai lietuviai suvokia kaip brutalų, netašytą žavesį.

Literatūroje beveik nebuvo sektinų pavyzdžių. Jei mums rašytojos pavyzdys buvo provinciali ir lėkšta Žemaitė, tai kelionių rašymo idealas yra bobelė, išvažiavusi poilsinės kelionės į Tunisą ir surašiusi tai, ką ji vadino „įspūdžiais“: „Pamatėme puošnius čiabuvių drabužius, pakerėjo ugningi liaudies šokiai, akyse raibuliavo ryškios turgaus spalvos“. Kai sakau „bobelė“, nenoriu įžeisti moterų. Tos moteriškės vyriukas po kelionės apskritai nieko nerašė ir nieko negalvojo. Todėl ji nors tiek už jį pranašesnė, kad išvis pasistengė bent ką nors parašyti.

Beje, dar XX a. pirmoje pusėje intelektualas Juozapas Albinas Herbačiauskas, švietęsis to meto Vakarų Europos elito aplinkoje, kritikavo lietuvių autorius dėl valstietiškos literatūros. Bet kaip atsikratyti tų mąstymo ir rašymo šablonų, įkalamų, kaip pastebėjote, dar mokyklos suole?

Valstietiškas pradas ir konservatyvumas padarė daug gero. Jis išsaugojo ir užkonservavo mentalitetą per okupacijos metus. Jis lyg tvora aptvėrė nuo rusiškos įtakos. Šiek tiek jos prasisunkė, bet labai mažai. Valstietiškas mąstymas tuo metu maitino tokius didžius kūrėjus kaip Justinas Marcinkevičius, kurį aš laikau, ko gero, reikšmingiausiu iš žmonių, kada nors rašiusių lietuviškai. Tačiau laikas bėgo, ir dabar aukšta mūrinė tvora, kuri yra smegenyse, daugiau kenkia, o ne padeda. Tie patys sakraliniai dalykai, kuriuos mokėjo pajusti ir atskleisti Marcinkevičius, tampa koktūs ir iš esmės antikultūriniai, kai juos propaguoja karingas, menkai išsilavinęs tautiškumo isteblišmentas. Gimtoji kalba ir viskas, kas su ja susiję, tapo ideologija. Lietuvių kalba dėl istorinių priežasčių buvo atskirta nuo mokslinės, techninės ir administracinės minties sklaidos. Todėl ji liko pritaikyta tik akėčių, karvašūdžių ir smilgų prie ežero raiškai. Kadangi kalba, kaip ką tik paminėjau, tapo ideologija, tai ir tas valstietiškas mąstymas tapo ideologijos pagrindu.
O keisti tai nėra kito būdo, kaip per kontaktų gausą, kalbų mokymąsi, filmų žiūrėjimą, knygų skaitymą. Esu sakęs, kad gausi emigracija mums yra lyg Dievo dovana. Kiekvienas salotas skinantis, grybus raunantis ir skiedinį maišantis žmogus Anglijoje ar Airijoje yra lyg mažytė orlaidė. Per ją išeina pristovėtas senas tvaikas.
Lietuvai reikia vakarėti. Tai mano nuomonė, ne visi su ja sutiks. Man atrodo, kad Lietuvą reikia varyti prie vakarietiškų vertybių geležine ranka, kaip kažkada Turkiją varė Mustafa Kemalis Atatiurkas, nepaisydamas natūralių savo tautos polinkių ir per daug neklausdamas tautos nuomonės. Jei ne jis ir jo politinė nuostata, šiandien vietoj gana civilizuotos šalies ten turėtume kažką panašaus į Iraną.Vienas iš švietimo atributų – didžiojo Švietimo, (aš čia ne apie vidurinę mokyklą kalbu) – yra ta, kad šviečiamieji patys nesuvokia jo būtinybės. Kažkada Henris Fordas, pirmasis pradėjęs masiškai gaminti automobilius, pasakė, kad jei būtų klausęs žmonių, ko jie nori, jie būtų paprašę greitesnio arklio. Tas pats yra su mentalitetu. Paklausk lietuvio, ko jam reikia, pradės kalbėti ką nors apie tai, kad reikia būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, kad būtinai reikia mokytis rusiškai, nes kuo daugiau moki kalbų, tuo esi turtingesnis, kad mums reikia draugauti ir prekiauti su visais, o ne Vakarams aklai lįsti į subinę. Todėl nemanau, kad čia reikia didelio konsensuso.
Taigi, jūs be užuolankų griaunate lietuvių sąmonėje susiformavusius stereotipus apie mūsų nacionalines vertybes, bet grįžkime prie Lietuvos žiniasklaidos. Kaip manote, kodėl vis dėlto vyrauja vienodos temos, trūksta požiūrių bei idėjų įvairovės, tarsi bijoma ar nemokama pajudinti šventų karvių, peržengti tabu?

Ir trūksta, ir bijoma, nes žiniasklaidos kadrus augina tie patys, kas profesionaliai užsiima kalbos smaugimu. O pavyzdžiai yra tragiški. Rimtais rašytojais, apžvalgininkais ir autoritetais laikomi susitaurinę, save įsimylėję ir dar savo misija įsitikinę asmenys: Artūras Račas, Rūta Grinevičiūtė, Nida Vasiliauskaitė. Jie visi yra pasiekę aukštumas: nuobodaus, nykaus graudenimo, lėkšto moralizavimo, visiško banalumo. Račas apskritai laikomas Lietuvos žurnalistikos sąžine. Žurnalistikoje toną diktuoja kūrybinės davatkos. Įdomiausia, kad ir blog‘uose dažnai vyrauja tokios pačios nuotaikos. Labiausiai gerbiamais laikomi didžiausi nuoboduliai ir moralizuotojai. Jie norėtų rašyti taip pat nykiai kaip Račas, tik dar neišmoko. Tai įrodo, kad numirusios minties užkratas yra giliai. Jis – ne išorinių jėgų padarinys. Jis – giliai viduje.
O dar yra problema, kad rašymas atskirtas nuo išmanymo. Išmanantysis, savo srities specialistas, dažnai nemoka rašyti, o mokantis rašyti nesidomi specializuotais dalykais, o jei juos ir perpranta, tai nemoka sudominti. Rašyti įdomiai yra ne privalumas, o būtina sąlyga – ir rašytojui, ir žurnalistui. Jei rašytojas neišmoko rašyti įdomiai, patraukliai ir suprantamai, jis yra tinginys ir netikėlis. Jis turi kuo skubiau išmokti savo amato arba susirasti kitą darbą. Jei žurnalistas nemoka surasti įdomių temų, jų ištirti ir papasakoti taip, kad būtų įdomu, jis yra veltėdis apsimetėlis, o ne žurnalistas.
Kas jums yra nuobodybės priešingybė? Juk ir net tie autoriai, kurie yra įsitikinę, kad jiems priklauso tiesos monopolis, nors rašo nykiai, turi ganėtinai didelę auditoriją gerbėjų, kurie, jei tik galėtų, mus ištremtų į negyvenamą salą vien už tai, kad mąstome ir mintis dėstome kitaip nei jų autoritetai.

Jei žmogus yra pastabus, jei gali įsidėmėti įvykių detales ir atsekti priežastis, dėsningumus, jam visi keliai bus atviri. Tada belieka išmokti aiškiai papasakoti apie tai kitiems. Mano nuomone, profesionalumas žurnalistikoje prasideda nuo užduoties suvokimo. Jei žmogus tiesiog pasakoja aplinkiniams tai, ko jie nežino, apie tai, ką jis pats jau sužinojo ir perprato, viskas pasidaro labai aišku. Deja, labai daugeliui susisuka galva: jie galvoja, kad jie turi misiją – kažkokio tiesos bylojimo, moralinio aplinkinių pakylėjimo, gėdinimo. Nuo šito jiems užsiblokuoja smegenys, ir jie nebegali atlikti savo tiesioginės funkcijos. Įsivaizduokite, jei taksi vairuotojas sugalvotų, kad jis turi misiją, ir nebenorėtų vežioti keleivių ten, kur jie nori važiuoti, o vietoje to visus vežiotų tik prie Katedros arba Aušros Vartų. Daugelis mūsų žurnalistų šiandien atrodo būtent taip.
Yra dar viena priežastis, kodėl mūsų žurnalistikoje taip daug teisuoliškumo. Kodėl tiek daug norinčių ne kalbėti ir ne pasakoti, bet byloti. Kiekvienoje visuomenėje yra tam tikras procentas tokių, kam maištavimas, protestas ir geismas būti Mesiju yra gyvenimo būdas ir prasmė. Čia Lietuva nėra unikali. Brandžiose Vakarų visuomenėse daug tokių elementų natūraliai susiurbia įvairios nevyriausybinės organizacijos, spaudimo ir lobizmo grupės, pagaliau angažuoti universitetai, kur jie sau randa prieglaudą. O Lietuvoje jiems didžiausia prieglauda yra žiniasklaida (anksčiau dar buvo ir literatūra, bet šiais laikais ten išties tik mikroskopinės galimybės užsidirbti pragyvenimui). Žiniasklaidos organizacijos tokiu būdu atlieka lyg ir kokią socialinę funkciją, surinkdamos tuos, kam neduoda ramiai miegoti „pašaukimas sakyti tiesą“. Jos sugeria tokius ir neutralizuoja jų energiją. Dar kažkiek užsilikusių mesijų sugeria tinklaraščiai ir koks nors „Livejournal“.
Manote, kad socialinė funkcija ir tam tikra misija neturėtų būti žiniasklaidos tikroji paskirtis?

Žiniasklaidos taip atliekama socialinė funkcija savaime nėra blogai. Tačiau žiniasklaida, vaidindama tokio buferio arba kempinės vaidmenį, pati susiteršia, ir ilgainiui nebegali atlikti kai kurių labai svarbių funkcijų. Kai bylotojai ir „tautos sąžinės“ įsikūnijimai tampa ne tik žurnalistinių kadrų kritine mase, bet dažnai ir leidinių vadovais, susidaro tokia padėtis, kai jaunimas, atėjęs dirbti į žiniasklaidą, rizikuoja persisunkti jų iškrypusiu, ideologizuotu supratimu apie savo darbą.
Tie, kas išvyksta mokytis į užsienį, ir dargi ten įgyja praktikos dirbdami, būna apsaugoti ir dažnai įgyja imunitetą. Grįžusius į Lietuvą juos nebe taip lengva perlaužti. Jie rašo ir pasakoja taip, kaip galvoja esant reikalinga, ir nesiruošia klausyti susireikšminusių autoritetų, jų bijoti arba jiems pataikauti. Manęs paklausite, ką noriu pasakyti, ar jau lietuviai tokie netikę, o vakariečiai tokie puikūs? Ne, noriu pasakyti tik tai, kad šiandien Lietuvos žiniasklaidai labai svarbu turėti kuo daugiau žmonių, kurie mokėsi rašyti iš bet kokio vakarietiško leidinio – angliško, prancūziško, amerikietiško – o ne iš nacionalinių gyvųjų klasikų kietai sučiauptomis lūpomis.
Jungtinėje Karalystėje gyvenate 15 metų, tad galite pažvelgti iš šalies ir į „juos“, ir į „mus“? Ko pasigendate senas žurnalistikos tradicijas turinčioje britų žiniasklaidoje?

Britų žiniasklaidoje pasigendu to, ką ji turėjo, ir ką vis labiau praranda – išsamumo. Visi suprantame, kad temos išgvildenimas ir supratimas reikalauja laiko. Žurnalisto laikas kainuoja pinigus. Išsamus straipsnis užima žymiai daugiau laiko, nei greitomis sustumta bendrybė. Todėl ir kainuoja žymiai daugiau. Šiuo metu tai panašu į nenumaldomą degradavimą.
Britanijos žiniasklaida buvo užkopusi labai aukštai, bet pamažu šliuožia žemyn – taip yra dėl ekonominių faktorių. Bet net šliuožiant žemyn, jai dar tolimas kelias, kol pasieks dugną. Todėl ji vis dar geresnė už lietuvišką. Bet tendencija yra neišvengiama. Gera žiniasklaida kainuoja labai brangiai, ir vis dažniau vietoje jos yra greitas ir pigus pakaitalas.
Lietuvos žiniasklaidoje pasiilgstu to paties, tik situacija žymiai sunkesnė.

Beje, knygoje pateikiate pavyzdžių, liudijančių, kad Anglijos žiniasklaida nėra tokia tyra ir padori, kaip kad pas mus madinga manyti. Tačiau kodėl tautiečiai mėgsta kartoti: „Va, ten tai tokio straipsnio niekas nespausdintų“, „Ten tai visai kitas lygis...“?
Taip sako, nes labai lengva tikėti iliuzijomis. Taip aiškina visada tie, kas tos užsienio žiniasklaidos nėra skaitę. Tie, kas nebuvę Anglijos ligoninėje, irgi mano, kad angliška sveikatos apsauga yra fantastiškai puiki, palyginti su lietuviška, ir kad „tik pas mus, Lietuvoje“ žmonės būna nugydomi, blogai diagnozuoti, apleisti arba ignoruojami.
O kokios įtakos Britanijos spaudai turi nepalyginamai didesnė rinka nei Lietuvos?

Didesnė rinka visų pirma reiškia didesnius pinigus. Britanijos laikraščiai, televizija ir radijas vis dar gali sau leisti siųsti į užsienį korespondentus, nors ir rečiau, nei anksčiau. Žurnalistikoje kokybė tiesiogiai priklauso nuo pinigų. Kiek moki, tą ir gauni.
Kitas dalykas – Anglijoje yra labai daug žmonių, baigusių geras mokyklas ir mokančių puikiai rašyti nepriklausomai nuo to, kokią profesiją jie vėliau pasirinko: gydytojo, advokato, architekto ar chemiko. Atsiranda savotiška kokybiško rašymo pasiūla. Tai automatiškai kelia kartelę. Anglijoje gebėjimas dėstyti mintis ir žodžiu, ir raštu yra privalomas elito atributas. Beveik visi jie sugeba atsisėsti ir surašyti nuomonę arba komentarą jiems rūpima tema geriau, nei bet kuris Lietuvos žurnalistas. Ne todėl, kad jie būtų protingesni. Todėl, kad juos nuo vaikystės mokė tai daryti, ir mokė tie, kas išminties sėmėsi iš antikos ir klasikos autoritetų, o ne iš drumzlinos tautinės kūdros.
Jūs, neturėdamas žurnalistinio išsilavinimo, ir radijuje dirbote, ir straipsnius rašote, ir knygas leidžiate.

Manau, kad nebūtina baigti tų informacijos ar komunikacijos mokslų, juo labiau kad Lietuvoje jie rašančius gadina, o ne tobulina. Net keista, bet vis dėlto yra tokių, kurie baigia žurnalistikos mokslus Vilniuje, ir lieka nesugadinti. Manau, kad žurnalistui svarbiausia išmokti pasakoti. Vieniems tai šiaip pavyksta, kitiems tenka mokytis iš teigiamų pavyzdžių, kaip teko mokytis man. Lengviausia yra, kai išmoksti užsienio kalbą, tada gali žiūrėti, kaip tai daroma pasaulyje, ir stengtis pačiam. Čia nieko gudraus nėra, tik mokytis iš geriausių.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

http://www.mediaforumas.lt/index.php?s=357&m=1&t=

Vilniaus knygų mugė: džiaugsmo ir gausos atsakas niurgzliams ir pesimistams

Vilniaus Knygų Mugėje buvau pirmą kartą, nes šiaip nemėgstu jokių mugių ir kolektyvinių renginių, bet šį kartą nebuvo įmanoma nedalyvauti: pristatinėjau dar kartą sostinės publikai ir pasirašinėjau skaitytojams savo knygą, kurios niekas nevadina pilnu vardu, o tik "Anglija". 

Knygų ir laukytojų gausa nežmoniška, ir geras atsakymas visiems tiems, kas sako, kad kultūros nebeliko, o liko tik Džordana Butkutė ir Zvonkė bei Minedas. Nesąmonė visai tai. Ir smalsūs lankytojai nuo pačių vyriausių iki jaunų, stebinančių savo įžvalgą ir žiniomis (pavyzdžiui, lietuviškos blogosferos vunderkindas ir tviterio virtuozas Andrius Kleiva, nepatingėjęs atvykti iš Palangos, ir pagerbęs mane savo apsilankymu bei dar aprašęs ir nupaveikslavęs).

Galėjau būti tik dvi dienas iš keturių - bet, nors pavargo kojos stovėti, su skaitytojais bendrauti, pasirašinėti ir visiems dėkoti ir šypsotis man buvo labai smagu. Kitą kartą norėsiu būti visas dienas. Sutikau net keturis klasiokus ir klasiokes: trijų iš kurių nebuvau matęs jau apie 20 metų (viena iš jų, Jūratė Daunoravičiūtė, net pakliuvo į Žilvino Beliausko darytą nuotrauką).

Mugėje teko pasirodyti ir naujame vaidmenyje: pristatinėjau Beatos Nicholson kulinarinę knygą ir man net buvo leista prisidėti pamaišant cibulius ir cukinijas kartu vykusiame šou, kur bandžiau Beatai uždavinėti gudrius klausimus ir valandą juokinti gausiai susirinkusius žiūrovus. Visur suspėjanti Enciklopedija Pipedija aprašė visą tiesą apie tai, kas ten vyko dar užkulisiuose, su gausiomis nuotraukomis ne spaudai.

Mačiau dar štai ką: kelis be galo savim patenkintus ir nuo vynelio suminkštėjusius senosios kartos literatūros veikėjus, kurie nesižemina stovėdami stenduose ir pasirašinėdami bei bendraudami su skaitytojais, o verčiau siurbia gėrimus su laipsniais visur, kur tik jiems įpila, ir (tikriausiai) tarpusavyje bamba apie tai, kad komercija nugalėjo jų tikrąjį meną. Rašytnamio kavinės įpročiai, išvilkti į dienos šviesą.

Iš keistokų dalykų, kurie galėjo būti kitokie: šiame didžiausiame šalies renginyje, kur iš esmės 95% visų operacijų vyksta grynais, nebuvo nė vieno bankomato. Bufete eilės pavalgyti buvo tokios, kokių nebuvau matęs nuo tarybinių laikų. Galėjo būti nors kokių bandelių su dešrelėmis ar ko nors panašaus. O gal literatūros mėgėjai yra aukščiau pilvo malonumų?

Buvo oportunistų, nelabai pažįstamų su gėdos jausmu: viena moteriškė šaltu veidu siūlė ir kaišiojo laukiantiems mano parašo "tuo tarpu" įsigyti savo knygas. Buvo rašytojų, bandžiusių iš manęs išgauti informaciją, kokiu būdu aš savo knygą "prastūmiau" ir "prasisukau su leidykla, kad išleido" - nes "buvau nunešęs rankraštį, tai jie nenorėjo". Kai paaiškindavau, kad jokių paslapčių nežinau, nueidavo nepatenkinti: "matau, kad nenorit sakyti"; jie buvo įsitikinę, kad žinau magišką būdą, tik nenoriu su jais dalintis. 

Lietuviškame internete šios knygų mugės proga labai daug kalbama apie e-knygas. Prisiskaičiau daugybę egzaltuotų straipsnių, postų ir tvytų apie tai, kad popieriui atėjo galas, bet aš per dvi dienas pamačiau šimtus skaitytojų ir gerai žinau, kad lietuviškai popierinei knygai elektroniniai formatai kol kas negresia. Pirkti "skaityklę" už 600 ar 800 litų, kad paskui turėti galimybę joje persiskaityti gal 1% (o gal 0,1%) to, ką galima nusipirkti lietuviškai popieriniame variante, norės tik mažytė dalis skaitytojų. Su angliškomis knygomis turbūt yra kitaip, bet sakyti, kad elektroninė knyga prieš popierinę - tas pats, kas skaitmeninė kamera prieš juostinę - būtų netikslu. 

Apie knygas ir skaitytojus: mintys po kelionių

Savaitę gastroliavau po Lietuvą, pristatinėdamas knygą. Panevėžys, Utena, Kaunas, Druskininkai, paskui vėl Kaunas. Per sniegus, per vėją ir šaltį, bet gerai, kad nuomota mašina - visureigis, tai niekur neįstrigau.

Negaliu išskirti nei vieno miesto ar susitikimo, nes visur buvo puiki publika: smalsi ir įdėmi. Kalbėti buvo lengva, net ir ten, kur reikėjo mikrofono, kurį nešiojausi rankoje kaip "stand-up" komikas. Be abejo, man pačiam ypatinga atmosfera buvo Kauno bibliotekoje Radastų gatvėje, nes ten vaikščiodavau, kai buvau VDU studentas. Ir apskritai aš juk kaunietis, iš Žaliakalnio. Ir dar ten žmonės prisiminė iš mano rašymų, kad man labai patinka Kauno Žaliakalnio funikulierius.

Buvo proga pagalvoti apie knygos finansinę pusę. Trumpai pasakius, jei nori knygą gerai prasukti, autorius turi pats leisti savo pinigus. Aš išleidau bilietams, benzinui, automobilio nuomai visą pirmojo leidimo honorarą. Kadangi SCANIA GTI bloge kaip tik buvo kalbama apie knygas bei pinigus, parašiau ten komentarą.

Tiesa pasakius, buvo labai gera važinėti po Lietuvą: sniegas ant asfalto žibintų šviesoje sukosi ir šoko, kaip vaiduoklių pėdos. Kaune važinėjau po nenukastas Žaliakalnio gatveles, ir švietė geltoni žibintai, ir visa mano vaikystė man buvo prieš akis: Alantos gatvė (ta, kur gimiau), Utenos gatvė, Kapsų gatvė, Molėtų gatvė, Kalniečių, Širvintų, Zanavykų. Man visada ten buvo ramu ir gera. Man nebuvo geresnės ir ramesnės vietos visą mano vaikystę, ir dabar lygiai taip pat pasijutau ten.

Pakeliui į Druskininkus užsukau į Valkininkų geležinkelio stotį ir nuvažiavau prie sanatorijos "Pušelė", kur kažkada mano a.a. tėvas dirbo dailininku apipavidalintoju. Man tuomet buvo 14 metų. Ten buvo viskas užsnigta, o sanatorijoje - remontas, deda naujus langus.

Pasirodė naujų "Anglijos" recenzijų: Kultūrpolyje knygą pavadino "popsu". To ne tik tikėjausi, to laukiau ir geidžiau. Kaip ir priklauso susilaukti tam tikro kultūros žmonių įvertinimo, kai knyga yra Nr. 1 iškart trijuose čartuose: "Vagos", BLK ir "Pegaso". Aš nepykstu, kad kažkam šiek tiek pavydu. Jau anksčiau esu sakęs, kad jei "tikrosios kultūros" žmones laiko save pranašesniais už "masinę kultūrą" ir "popsą", bet varvindami seilę ir springdami tik su popsu tesilygina, ir alkanomis akis žiūri, kaip parduodama Butkutės arba Radžio biografija, tai neįkvepia manyti, kad jie labai pasitiki savo pačių talentu, savo jėgomis ir tuo, ką jie daro.

Jei jie tikrai tokie jau aukštesni ir tauresni už pinigus, komerciją ir popkultūrą, tai į ją gal ir neturėtų visai kreipti į ją dėmesio, galėtų ignoruoti ir gyventi savo gyvenimą, ale bet labai jau glamūras, blizgieji žurnalai ir komercinė sekmė visgi jiems rūpi ir neramina.

O CityOut parašė neregėtai šiltai ir teigiamai. Ir dar paklausinėjo žmonių nuomonės, tikras žurnalistinis darbas, koks jis turi būti.

O dabar paskutinė naujiena: jau pavasarį pasirodys mano nauja knyga "Kelionių istorijos": čia bus mano seni rašymai iš amžinatilsio "Istorijų" žurnalo bei kelios naujos ir nemažos dalys, apie Afriką ir apie Kaukazą, niekur dar nepublikuotos.

Užkalnio keistos knygos 2-asis leidimas: po miestus ir rajonus

Čia daugiau informacija ir datos, o įdomių minčių nelabai daug. 


Ketvirtadienį, sausio 20 d., 1900 val. Lietuvos ambasadoje Londone - knygos pristatymas ir susitikimas su skaitytojais. Žinau, kad esu prasikaltęs Lietuvos bendruomenei Didžiojoje Britanijoje: bendravau mažai, į renginius nevaikščiodavau, buvau turbūt pasipūtęs.


Bet ambasada vistiek priėmė ir gražiai anonsavo, o knygą pristatyti sutiko garsioji Beata Nicholson (Beata yra aprašyta net Pipedijoje, kur daugelis taikosi, bet ne visi pakliūna), kuri jungia lietuvišką skonį maistui su angliška jo įvairove. Aš savo knygoje irgi jungiu lietuviškus supratimus su angliška realybe, todėl Beatos pristatymas buvo natūralus pasirinkimas.


Sausio 25-31 d. būsiu Lietuvoje ir susitikinėsiu su rinkėjais (t.y., skaitytojais): Kaune, Panevėžyje, Utenoje, Druskininkuose ir, žinoma, Vilniuje. Tvarkaraščiai čia.


O kas nenori žiūrėti nuorodos, tai ir žemiau:



Sausio 21 d. ketvirtadieni, 19 val. LONDONAS
susitikimas LR ambasadoje, 84 Gloucester Place, W1U 6AU


Sausio 25 d. pirmadienį, 13 val. VILNIUS
autografai knygyne „Vaga“ („Knygų namai“), Gedimino pr. 50


Sausio 25 d., pirmadienį, 17.30 val. VILNIUS
susitikimas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, Trakų g. 10 


Sausio 26 d., antradienį, 17 val. PANEVEŽYS
susitikimas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Respublikos g. 14 


Sausio 27 d., trečiadienį, 17 val. UTENA
susitikimas Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, Maironio g. 12 


Sausio 28 d., ketvirtadienį, 17 val. KAUNAS
susitikimas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Radastų g. 2 


Sausio 28 d., ketvirtadienį, 19 val. KAUNAS
autografai knygyne „Baltos lankos“ (PC „Akropolis“), Karaliaus Mindaugo pr. 49 


Sausio 29 d., penktadienį, 18 val. DRUSKININKAI
susitikimas Druskininkų miesto muziejuje, M. K. Čiurlionio g. 59 


Sausio 30 d., šeštadienį, 13 val. KAUNAS
autografai knygyne „Vaga“ (PC „Mega“), Islandijos pl. 32 



Galiausiai, stilingas Londono lietuvių portalas "Londonietė" išspausdino ir paskelbė su manimi interviu.


Jo tekstas čia, žemiau:

Andrius Užkalnis: Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės

DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ, londoniete.lt

'Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį'. Dar visai neseniai išleistas kūrinys jau puikuojasi perkamiausių Lietuvoje knygų sąraše. Jos autorius Andrius Užkalnis penkiolika metų gyvena JK. Itin kandžiais pasisakymais garsėjantis rašytojas Lodonietei pripažino, kad svajonėse vis dėlto mato Vilniaus Senamiestį.

- Jūsų knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ iššluota nuo prekystalių. Džiaugiatės sėkme? Tikėjotės?

- Kur nesidžiaugsi: knygynuose jau antrasis leidimas, atsiliepimai kol kas teigiami.

Sunku pasakyti, ar tikėjausi: bijau, kad nenuskambėtų arogantiškai, girdi, kitaip nė būti negalėjo. Galėjo. Bet dėl tos sėkmės labai stengiausi – rašiau galvodamas apie skaitytoją kiekvieną minutę, o paskui negailėjau nei laiko, nei pastangų reklamai.

Būčiau nusiminęs, jei knyga būtų buvusi nepastebėta. Bet kad pirmąjį leidimą išpirks per dvi savaites ir kad jau pirmąją savaitę knyga bus pačiame „Vagos“ dešimtuko viršuje, tikrai nemaniau.

- Susilaukiate daug kandžių replikų, kažkas net yra Jus pavadinęs žurnalistikos Minedu. Tačiau atrodo, kad tuo mėgaujatės. Savo interneto puslapiuose esate įdėjęs daug pašaipių frazių apie knygą, apie save. Visiškai nebijote kritikos?

- Aš jos nebijau, bet ją labai įdėmiai skaitau. Dažniausiai būna taip, kad jei kam nors labai patinka, tai atsiras ir tokių, kam labai nepatinka. Tikiuosi, kad pirmųjų bus daugiau, nei antrųjų.

Bet visuomet rašau skaitytojui. Skirtingai nei kai kas galvoja, rašau ne dėl tų, kuriuos mano rašymai nervina, o dėl tų, kam jie patinka. Tačiau neigiama reakcija padeda suprasti, kokias stygas užkliudžiau. Čia kaip fotografija: šviesa ir šešėlis abu reikalingi, kad sukurtų vaizdą.

Neigiami atsiliepimai yra geriau, nei ignoravimas. Net tas, kas mane išvadino nesubrendusiu, nesusitupėjusiu, beraščiu – net tas žmogus perskaitė, ką aš parašiau, ir skyrė man dėmesio. Tai tokia didelė privilegija. Mes, rašantieji ir kalbantieji žiniasklaidoje, dažnai nepagalvojame apie tai, kiek daug mums skirta: auditorijos dėmesys. Todėl, kai matau penkis šimtus komentarų prie savo straipsnio, žinau, kad jį skaitė mažiausiai dešimt tūkstančių žmonių. Kaip galima skųstis? Tai geriausias darbas pasaulyje.

O kalbant apie tuos, kam nepatinka tai, ką aš rašau, visuomet prisimenu, kad iš tų knygų ir straipsnių, kuriuos skaičiau, mokiausi ir sėmiausi kažko vertingo net ir tada, kai rašymas absoliučiai nepatiko. Todėl viliuosi, kad kažką iš manęs pasisemia net ir tie, kam esu bjaurus. Jie bent jau aiškiau sužino, kas jiems nepriimtina. Tai irgi neblogai.

- Esate labai kandus rašytojas. Savo straipsniuose kritikuojate Juozo Erlicko humorą, buvusio klasioko pasisakymus. Ar yra žmogus, kurio nedrįstumėte kritikuoti?

- Nekritikuoju tuomet, kai nemanau, kad išmanau aptariamą temą. Pavyzdžiui, apie savo klasioko Daumanto Matulio pasisakymą rašiau, nes su jo nuomone apie „valstybinį“ požiūrį į savo šalies piliečius nesutinku. Nelįsčiau ginčytis su Daumantu biochemijos klausimais: jis biochemikas, o aš – ne. Juozo Erlicko humoras man tikrai nepatinka. Tai, kad jo kūryba yra šventa karvė Lietuvoje, mane tik paskatina pasišaipyti. O jau jei dar kas nors pasako „tau iki jo reikia priaugti, kad galėtum aiškinti“, tai man būna kaip raudonas skuduras jaučiui.

- Viename Jūsų kūrybos tinklapyje radau kukulių receptą. Galbūt tai ženklas, kad kita Jūsų knyga bus kulinarijos? Juk jos šiuo metu gan populiarios.

Iki kulinarijos knygos dar reikėtų priaugti. Kukulius ilgai tobulinau, pasiimdamas po truputį iš kelių tradicinių itališkų-amerikietiškų receptų. Dar gana skaniai (man taip atrodo) gaminu mėsainius ir kepu mėsą ant grotelių, su daug kvapnių dūmų, daug kaitros ir alaus, laistomo ant žarijų. Bet to knygai tikrai nepakaktų.

Kulinarijos knygos tikrai labai populiarios, ir kartelė labai aukšta. Padaryti kažką nematyto ir įdomaus būtų labai nelengva. Beata Nicholson parašė puikią knygą, interpretavusi modernios angliškos virtuvės – savo ruožtu labai paveiktos Italijos virtuvės idėjų – požiūrį ir pateikusi jį lietuviams. Gera kulinarijos knyga – tai ne receptai su gramais ir mililitrais, tai virtuvės ideologijos išdėstymas: ne kas ir ne kiek, o pirmiausia – kodėl ir kam.

- Girdėjau, kad NEpasiilgstate lietuviškos duonutės. Ko pasiilgstate, gyvendamas Anglijoje?

- Galėčiau ilgai vardinti. Vilniaus Senamiesčio grožio. Estetikos ir mistikos, kuri Vilniuje lenda per visas kiaurymes. Anglija yra labiau utilitarinė, ir dvasia pajungta funkcijai, o moderni angliška architektūra – išskyrus kai kuriuos įsimintinus viešuosius pastatus – yra buhalterių, o ne menininkų įkvėpta. Kai grįšiu į Lietuvą, stengsiuosi gyventi Senamiestyje – tai mano svajonė.

Ilgiuosi Kuršių Nerijos ir ypač Nidos. Kai ten nuvažiuoju, man tarsi sustoja laikas. Kaip Venecija, kuri yra stebuklų miestas, kurio neturėtų būti, taip ir Kuršių Nerija yra keistas žemės ruoželis, kur gamta ir žmogus pasiekė tobulybės, kuri yra pernelyg išgryninta, kad tiktų normaliam pasauliui.

Pasiilgstu Lietuvos žmonių rimto požiūrio į savo aprangą ir išvaizdą. Apdribusios, susivėlusios, be makiažo ir seniai odontologo ir dantų higienisto nemačiusios Anglijos moterys – ne visos, bet tokių daug - turėtų žeisti visą tautą. Angliškas polinkis į kūrybišką apsileidimą yra neestetiškas. Pažiūrėkite, kaip atrodo daugelis anglų – net ir turtingų – paspaudus šiems neįprastiems šalčiams ir pasnigus. Tuojau velkasi baisiausias sermėgas, dedasi apsmukusias kepures ir rišasi ištampytus šalikus, aunasi guminius batus ir atrodo, kaip persenę Glastonbury festivalio lankytojai arba kaip kokie karo laikų pabėgėliai.

- Jau penkiolika metų gyvenate Anglijoje. Planuojate grįžti į Lietuvą?

- Noriu grįžti į Lietuvą todėl, kad jaučiuosi per 15 metų labai daug išsėmęs galimybių Britanijoje, ir šiuo metu jos man didesnės Lietuvoje. Bent jau man taip atrodo. Žmonės į tai žiūri labai skirtingai. Kai kas perspėja, kad Lietuvoje krizė ir labai nelengva. Bet nelengva šiais laikais ir Britanijoje. Šalis nustekenta ir nudrožta daugiau nei dešimtmečio leiboristų vyriausybės, nuotaikos itin liūdnos. Jausmas ir nuotaikos čia šiandien lyg bankrutuojančioje parduotuvėje. Lietuvoje man atrodo smagiau.

Kada grįšiu - priklausys nuo įvairių finansinių ir organizacinių aplinkybių, bet norėčiau tai padaryti per artimiausius 18 mėnesių.

- Kiek žinau, darbuojatės BBC. Papasakokite apie savo darbo dieną.

Keliuosi be žadintuvo, išskyrus tuos atvejus, kai reikia kažką pakalbėti Lietuvos Radijui. Dėl laiko skirtumo tomis dienomis kėlimasis būna labai ankstyvas: kartais net ir penktą valandą.

Į darbą stengiuosi eiti pėsčiomis. Tai užima pusvalandį. Caversham‘as – senas miestukas, Reading‘o dalis į šiaurę nuo Temzės.

Darbe mano diena yra paprasta, kaip ir daugelio biuruose. Dirbu su žmonėmis, kurie užsiima Europos ir Pietų Amerikos žiniasklaidos stebėjimu. Kalbuosi, skaitau mano ir kitų skyrių žinias, einu į pasitarimus, atsakinėju į begales elektroninio pašto laiškų. Mano pareigos – administracinio, ne žurnalistinio, pobūdžio. Nors pagrindinė duona, žinoma, viso pasaulio žinios. Yra tekę daug keliauti, lankyti bendradarbius įvairiose šalyse, nuo Rusijos tolimųjų rytų iki Afrikos. Šiuo metu mano darbas - gana sėslus.

Vakarai ir naktys lieka kūrybai: rašymams, vertimams ir retkarčiais televizoriaus žiūrėjimui su taure vyno. Nepaprastai mėgstu žinias. Tai turbūt profesinis įprotis.

- Gyvenate Reading'e moterų apsuptyje (žmona Lina, dvi dukrelės – Monika ir Milda Marija). Ar esate kandus moterų atžvilgiu? Kokios yra lietuvaitės Andriaus Užkalnio akimis?

- Na ne, čia jau jos kandžios mano atžvilgiu. Aš gyvenu jų namuose, mano tik kabinetas trečiame aukšte, bet net ir ten ne viskas mano: be mano stalo ir kompiuterio kabinete dar yra ir žmonos, ir vyresnės dukros darbo stalai.

Lietuvaitės, man rodos, yra rūpestingos ir rimtos. Ir ambicingos. Bent jau iš to, ką matau aš, daugelis stengiasi turėti tikslą ir svajones, o ne plaukti pasroviui. Galėčiau pasakyti dar, kad jos – išvaizdžios ir susitvarkiusios, bet apie tai jau kalbėjome.

- Mėgstamiausios Jūsų vietelės:

a) Anglijoje:

- Londone, Brewer Street. Čia mano visi mėgstamiausi japonų restoranai. Ir Heathrow oro uostas – nesvarbu, kad purvinas, nudrožtas, gėdingai apsilupęs. Oro uostas – visuomet kelionės pažadas.

b) Lietuvoje:

- Nida. Lietuvoje man niekur nebūna geriau. Paskui – Vilnius, kur praleidau jaunystę, ir Kaunas, kur gimiau ir prabėgo mano ankstyvoji vaikystė ir beveik visos vasaros.

c) pasaulyje:

- Pasaulyje tiek daug nuostabaus. Kiotas Japonijoje – į kalnus kylančios šventyklos, apsamanoję akmenys. Čikaga – senieji dangoraižiai ir ankstyvi pusryčiai kur nors bevardėje užkandinėje. Mohavės dykuma Kalifornijoje. Sicilija, maži miesteliai kalnuose, kur tuščios akmeninės gatvelės. Ir Šveicarijos kalnai. Kai pirmą kartą nuvažiavau į Zermatt, kalnų kurortą prie sienos su Italija, man buvo taip gražu, kad vos tramdžiau ašaras.

- Kokią knygą patartumėte paskaityti visiems ir ką skaitote šiuo metu?

- Labai patarčiau visiems pasiimti geriausią pasaulio atlasą, kokį tik gali surasti, ir vartyti, ir skaityti miestų ir salų ir jūrų pavadinimus. Iš to gimsta svajonės.

Ką skaitau? Šį kartą dar kartą paėmiau E.T.A. Hoffmann‘o pasakas. Vokiška niūri mistika yra ne kiekvienam, bet man nepaprastai gražu.

- Apie muziką, kurią mėgstate, klausote, pagal kurią šokate.

- Labai mėgstu delta blues, seniausią ir labiausiai nenušlifuotą pietinių JAV valstijų bliuzą. Galiu be galo klausytis Bob Dylan‘o. Ir dar man labai patinka labiausiai begėdiškas, cukrinis, rausvas popsas, kokį tik galima įsivaizduoti: nuo Kylie Minogue iki „Mango“ ir „Aliukų“.

- Kino filmas.

- Nieko turbūt nenustebinsiu. „Krikštatėvis“, „Goodfellas“ ir „Amerikietiškas pyragas“ – nuo pastarojo taip gerėja nuotaika. „Kietas riešutėlis“ su Bruce Willis. Ir dar „Pasiklydę vertime“ (Lost In Translation); kiekvieną kartą nuvažiavęs į Tokiją, einu į tą viešbutį, tegu tik vieno kokteilio išgerti to viešbučio bare.

- Gyvenimo credo/posakis/filosofija.

- Aš linkęs tikėti, kad didžiausia nuodėmė ir didžiausias pažangos stabdis yra tinginystė. Tai nuodas, ėduonis, tai bet kokios kūrybos ir bet kokio pasiekimo priešas. Todėl tingėjimu bjauriuosi ir jo neatleidžiu niekam ir pirmiausia pačiam sau. Tarp žmonių, daug pasiekusių gyvenime, yra visokių: silpnų ir stiprių, šiurkščių ir malonių, tik nėra tarp jų tų, kas tingi rytais keltis.

Ir dar neatleidžiu ambicijų ir svajonių neturėjimo. Tai didžiausi pančiai, kuriuos tik galima įsivaizduoti. Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės, ir jos neturėjimas yra tolygus savižudybei. Gyvenimas baigiasi dar neprasidėjęs.

O dar yra posakis: „Būk atsargus su troškimais: jie gali išsipildyti“. Kuo toliau, tuo labiau stebiuosi, kaip tai teisinga.

- Kuo save lepinate?

- Galėčiau neleisti tiek pinigų geram vynui. Aš nesu didelis jos žinovas, vos skiriu vynuogių veisles ir pagrindinius būdingus skonius ir aromatus, bet vynas yra tokia begalinė įdomybė.

Kiekviena kelionė man yra kaip likimo dovana, bet daugumą jų tenka pirkti už pinigus. Labai daug pinigų esu išleidęs kelionėms. Ar tai lepinimasis? Turbūt. Bet to nesigailiu.

Ir dar turiu didelę vyriškų kvepalų kolekciją. Keliasdešimt buteliukų, kai kurie jų – labai reti, nebegaminami, pirkti iš specializuotų prekiautojų JAV. Man labai įdomu, kaip statomas ir kuriamas kvapas, nuo pirmųjų, “viršutinių” natų, atsiskleidžiančių vos papurškus ir greitai išgaruojančių, iki “žemutinių”, pasiliekančių ant odos dar ilgai.

- Ką patartumėte, ko palinkėtumėte lietuvaičiams.

- Palinkėčiau niekada neužsibrėžti virš savęs „stiklo lubų“ ir neatsisakyti svajonių, nes kažkas kitas Jums pasakys, kad tai neįmanoma. Gyvenime man teko sutikti kelis žmones, pasiekusius žemiškame gyvenime itin daug – karjeros, pinigų, šlovės. Jie dažniausiai išsiskyrė ne tik ir ne tiek talentu ir protu – nors nebuvo nei kvailiai, nei vidutinybės – bet nenustygstamu sugebėjimu atsikelti po nesėkmės ir kovoti toliau.

Apie runkelių ir aukų humorą, lūzerių paguodą

"Lietuvos Ryte" kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė mano komentaras apie Erlicko humorą ir apie tai, kodėl jis patinka tam tikrai gyventojų daliai.

Užkruštų, nelaimingų, iš valdžios delno laukiančių malonės žmonelių vergiškas smaginimasis, krizenant į kumštį "iš valdžios", "iš pono" yra senas, kaip pasaulis, taip pat senas yra ciniškas, šlykštus šito durnumo eksploatavimas.

Komentaruose, kaip visad, smaguma. Įdomu pastebėti, kad labiau už Erlicką žmonės myli nebent tik Alyaksandrą Ryhoravičių Lukašenką, kurį stojo ginti mūru po vieno mano straipsnio. Kažkuo jie man panašūs, iš tiesų: a, tikrai, abu linksmina liaudį "liaudišku" humoru ir arkliškomis "filosofijomis".

Straipsnis žemiau.

------

Nuskriaustųjų humoras, opiumas liaudžiai

Nemaniau, kad dar kartą grįšiu prie šios temos, bet štai draugas nusiuntė internete sužvejotas naujas Juozo Erlicko įžvalgas apie krizę. Prirašė: „žinau, kad Andriui nepatiks“ - nes pažįsta mane ir yra girdėjęs, ką galvoju apie Gyvojo Klasiko kūrybą, o ypač apie jo neva gilias trumpas sentencijas, kurias išgirdęs lietuvis kur buvęs, kur nebuvęs, kone apsiašaroja iš juoko.

Ėmiausi skaityti, kas parašyta (dabar niekas nepasakys, kad neskaitęs metu šiukšlių kibiran). „Pagerėjimai: Sakau: tik džiaugtis reiktų, kad kainos kyla. Valgom vis brangesnį maistą, brangesni mūsų rūbai, daiktai… Argi tai ne gyvenimo kokybės ženklai?“

„Horizontai: Anava mažas senelis kad strykčioja didelėj parduotuvėj: kainos per aukštai! Aš gėdinu: pasiekem Europą! NATO pasiekėm! Pasieksim ir varškę!“

Ir tada supratau - Erlickas yra tik simptomas, tik ženklas, tik požymis. Pats rašytojas ir jo sąmojis nieko nereiškia, jis tik garsiakalbis, mėgstantis ir siekiantis prisikišti prie labiausiai sovietinės, labiausiai runkelinės, labiausiai įsižeidusios burnos, ir garsinantis iš tos burnos sklindančius atodūsius ir aimanas (būtent atodūsius - ne šūksnius, šūksniams ta burna neturi nei energijos, nei noro, nei motyvacijos; ji net ir piktinasi puse jėgos).

Jis paslaugiai tuos apgailėtinus vapesius perleidžia per save, raštinga ranka išguldęs, ir pateikia juos ant lėkštelės tai pačiai miniai. Bevardžiai autoriai džiaugiasi, matydami savo pačių mintis, meistro ranka ištašytas, ir krizena laimingi.

Nesipiktinkite tie, kas savęs nelaikote nei sovietinio ilgesio kamuojamais, nei runkeliais, bet vis tiek mėgstantys Erlicko kūrybą ir to nesigėdijantys. Pirmkiausia jūs neprivalote su manimi sutikti. Antra, mano vertinimai dar nieko apie jus nepasako. Tepatinka jums ši kūryba ir tejuokina - jei juokiatės su runkeliais, patys jais netampate. Bet su jais juokiatės, ir iš jų juokų juokiatės.

Nuskriaustojo krizenimas, šaipantis iš skriaudėjo, to nuskriaustojo nesutaurina ir sparnų jam nesuteikia. Jis tebelieka nuskriaustuoju.

Aukos sindromas - sunkiai išgydomas, ir vaistų nuo jo nėra. Iš jo ir juoktis nevalia. Panašiai kaip paranoja (kai iliuzija apie persekiojimą tampa svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi), taip ir savęs įsivaizdavimas esant auka, maža bejėge skiedrele, kurią blaško gyvenimo audros, įsijautimas į aukos vaidmenį yra liūdnas ir dažniausiai negrįžtamas - kuo toliau, tuo labiau klampinantis.

Kai „valdžios“ kaltinimas (lyg stichinės nelaimės, lyg Dievo paskirtos bausmės, kurios nepasirinksi, kaip nepasirinksi tėvų arba odos spalvos) perauga į gailestį pačiam sau, į pasidavimą likimui, nuleidus rankas, į primušto šuns išraiška veide, tada jau žinau, kad paprasčiausia prasta nuotaika ir nusivylimas pavirto negalia.

Tą ligą, aukos ir nuskriaustojo sindromą, savo tikslams panaudojantis ir įgarsinantis žmogus yra garbus ir moralus ne daugiau ir ne mažiau, nei tas, kas pirmas sugalvojo pavėpusius bebalsius ekstravertus (nemačiusius veidrodžio, bet nebijančius nei kamerų anei auditorijos) sukviesti į „talentų šou“. Toks pat ciniškas eksploatavimas.

Mano kartos žmonės ir vyresni atsimena dar ir „liliputų cirką“, itin žemo ūgio žmonių panaudojimą publikai juokinti. XIX amžiuje po muges buvo tampomi luošiai ir išsigimėliai, į kuriuos spoksodavo minia: ligos ir nelaimės panaudojimas pajuokai ir uždarbiui - senas, kaip pasaulis.

Neteisingai anksčiau vadinau Gyvąjį Klasiką taksistų ir turgaus moterėlių išminties ir sąmojo dainiumi - įžeidžiau taksi vairuotojus ir prekiautojus po atviru dangumi, dar ir nevykusiai paaiškinau problemą. Lėkštas humoras čia niekuo dėtas. Humoras normalus, tik jo kilmė ir tikslai - neskanūs.

Skaitau toliau Erlicką. „Stebuklų žemė: Sniego tai nėr… O besmegenių tiek, kad net koalicijas galima lipdyt.“ Supranti, skaitytojau? Gyvasis Klasikas siūlo Tau paaiškinimą. Šalyje blogai, bet TU dėl to, žmogau, nekaltas, kalti JIE, kiti; tai JI, valdžia - kvaila, korumpuota, trumparegiška - bet ji ne tavo kaltė, o reiškia, ir ne tavo problema.

Ją, tą valdžią, turbūt kažkas KITAS išrinko, tie visi besmegeniai, agitbrigadų vedėjai, Valdovų Rūmų sumanytojai, pagaliau, net nevykėlis aktorius, nesugebantis net ministro žmoniškai suvaidinti - visi jie iš kažkur kitur, visi jie ne mūsų sūnūs, dukros, marčios, žentai ir anūkai, o visiškai svetimi, ir todėl mes į juos žvilgt, žvilgt, šypt pro ūsą, ir juokiamės iš jų kartu su Klasiku. O juokdamiesi jaučiamės lyg susitaurinę, lyg apsivalę, lyg kokį gerą darbą atlikę.

Psichologai pasakytų - o jei ir nepasakytų, bala nematė - pasakysiu aš: tai „perkėlimo veikla“, psichologinės gynybos mechanizmas, kai suvokiama, kad esama rimtos bėdos ir kažką reikia daryti, bet konstruktyviai veikti nesugebama ar nenorima.

Tuomet daroma kažkas kito, nuo ko pasijuntama geriau - bet problemos tai nepašalina. Pašalina tik kaltės jausmą: žmogus nebesijaučia esąs slunkius, kurį valdžia - kurią jis pats išsirinko per nesupratimą ir patiklumą - apgaudinėja kaip norėdama, ir dar į akis juokiasi: „Aš - tavo nacionalinė vertybė“. Jis nebe pastumdėlis, jis valdžiai atkeršijo. Jis ją pamokė, suvarė ir pastatė į vietą. Dabar gali vaikščioti, aukštai iškėlęs galvą.

Taip žmogelis mano, ir Gyvasis Klasikas jam padeda puoselėti šią iliuziją. Lygiai taip pat anksčiau padėdavo ciniški juokdariai, kandidatuojantys į aukščiausius postus: atidavei balsą už aktorėlį-šposininką, gali būti patenkintas: pamokei valdžią, kitąsyk žinos, kaip su paprastu žmogum nesiskaityti.

Iliuzija naudinga abiem pusėms: žmogelis gali išleisti garą, o tikrasis jėgų balansas nesikeičia. Tos pačios nacionalinės vertybės gali patenkintais, sočiais snukiais gali toliau gyventi, kur gyvenusios. Žmogelis džiaugiasi ir nesupranta, kad šaipymasis iš valdžios nėra laisvės rodiklis (Sovietų Sąjungoje anekdotai apie generalinius sekretorius per ausis lindo).

Laisva ne ta visuomenė, kur netrukdomai šaipomasi iš valdžios: tikroji laisvė yra ten, kur piliečiai į valdžią mažai kreipia dėmesio, kur nesėdi iškišę liežuvį ir varvindami seilę, slapčia svajodami apie „ponų gyvenimą“.

Lietuvoje tikroji pilietinė visuomenė bus ne tuomet, kai kiekvienas pilietis iki smulkenų žinos, kaip kiekvienas ministras ar Seimo narys leidžia valdiškus pinigus, kiek kainuoja jo automobilis ir už kiek litų jis šiemet prisipirko rašiklių.

Pilietinė visuomenė ateis tada, kai daugumai žmonių valdžios gyvenimas bus neįdomu ir nesvarbu, nes jie jausis už ją svarbesni ir gyvens savo protu, bei stengsis ne dėl valdžios malonės, o dėl savo šeimos, savo ūkio ar savo verslo.

Todėl nesidžiauk, kai Gyvasis Klasikas kviečia sėstis su juo prie stalo ir pasijuokti iš valdžios. Tu manai, kad juokiesi su juo, bet jis paslapčia šaiposi iš tavęs.

Negaišk laiko, mokykis atmintinai jo lėkštus sąmojus ir kartok juos, vaizduodamas, kad taip pareiški savo nepriklausomybę - tavo nekenčiami seimūnai ir valdžiūnai kaip tik to iš tavęs ir tikisi.

Užkalnio knyga: sunku paaiškinti, bet tikrai pasisekė

Tai štai, knygos "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" pirmasis leidimas iššluotas (rašymo metu dar buvo Vilniaus Akropolyje, bet Vilniaus centre jau nebe). Teko atšaukti papildomą pristatymą Vilniuje ir renginius Kaune, Klaipėdoje ir Nidoje gruodžio mėnesį. Spaustuvė spausdina antrą leidimą, kuris bus sausio pradžioje, ir renginius teks organizuoti iš naujo.

Skųstis būtų gėda, tik gaila skaitytojų, kurie norėjo ateiti į susitikimą su manimi, ir iš to nieko neišėjo. Aš labai atsiprašau, bet nei leidykla, nei autorius nenumatė tokio pardavimo greičio.

Man sunku paaiškinti, kodėl taip išėjo. Tikriausiai aktualios temos, patrauklios kainos ir ryškaus viršelio derinys. Ačiū visiems, kas skaito.

Užkalnio knyga apie Angliją - jau online prekyboje, pristatoma visame pasaulyje

Tai štai pagaliau, knygą galima nusipirkti visame pasaulyje.


Daugiau nieko nesakysiu, ką čia kalbėti, pirkit tiktai.


Spauskit čia.

Recenzijos apie Užkalnio knygą: su visa teisybe į akis

Pradėjo internete rastis knygos recenzijos - turiu pasakyti, gerai surašytos, dėmesingai ir atvirai.


Iš kritikos, kurią išgirdau: "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį", atrodo, kol kas nuvilia labiausiai tuo, kad mano skaitytojams žinoma agresija, nepakantumas ir aštrumas čia prigesinti. Ši knyga - tai tikrai ne 60 tūkst. žodžių "Lietuvos ryto" komentaras. Žanras visai kitas.


Paulius Viesulas Ambrazevičius

Perskaičiau tamstos knygą - man ji labai patiko, ir atrodo, tokio popso reikia lietuviui skaitytojui.

Bet ką čia apie gerus dalykus. Geriau apie blogus. Visų pirma, tai labai pasigedau skyrelio apie anglišką humorą, nors vyliausi, kad jis tikrai bus, visgi tai svarbus, ir lietuviui rečiau suprantamas Anglijos bruožas. Bet ką padarysi - pamenu, ką tamsta šnekėjai per Lietuvos radiją apie anglišką humorą, tuo ir pasitenkinau. Žinoma, buvo knygoje daigelių angliško humoro (šiek tiek apie "Monty Python" bei M. Paliną asmeniškai), bet norėjosi, kad tie daigeliai išaugtų bent jau į stipresnį flenciuką.

Kitas dalykas, kuris man truputį užkliuvo - knyga ir jos autorius ne visai aiškiai žino, kas ją skaito, laviruojama tarp visiško prasčioko ir profesoriaus Donskio: aiškinama, kas yra Baltijos kelias, simbiozė ir panašūs, savaime suprantami dalykai. Tas vietas skaitydamas pasijutau kvailesniu, nei esu, bet gal čia veikiau išimtis, nei taisyklė.

Be to, radau ir vieną faktinę klaidą - 94 psl. esančiame 94 paaiškinime, rašoma, kad du pirštai Anglijoje reiškia tą patį, ką JAV reiškia iškeltas bevardis pirštas. Gal čia redaktorių, ar korektorių klaida, bet tas pirštas yra vadinamas Didžiuoju.

Bet grįžtant prie gerų dalykų - smagu, kad vietomis prasimuša "užkalniškas" požiūris į lietuvį, be jo knyga būtų nebe tokia įdomi. Žavi ir patraukia pats knygos stilius, dėl jo malonu skaityti beveik kiekvieną žodį, kai kurios vietos net privertė tyliai prunkštelti, nors esu visiškas socialinis besijuokėjas - vienas retai iš ko juokiuosi.

Viskas, ko dabar norėčiau, tai kad Užkalnis pagyventų JAV bent 15 metų ir parašytų apie tai knygą. Pirkčiau, skaityčiau ir tatai skaitydamas permanyčiau.

http://ztkp.lt/

Simonas Bartkus

Simboliška, tačiau paskutinį šios knygos puslapį skaičiau tuo metu kaip “Aegean Airlines” A320 lėktuvio vyr. stiuardas pranešė, kad ruoštumėmės nusileidimui London Heathrow (vadinkit negerbiančiu kalbos, bet nekenčiu rašymo Hytrou) oro uoste.

Andrius Užkalnis yra 15 metų Londone gyvenantis lietuvis žurnalistas, dažniai drąsius įžvalgius tekstus rašantis į įvairius lietuviškus leidinius, pastaruoju metu dažniausiai matomas lrytas.lt. Knyga “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį” – rašinys apie anglų savybes, siekiant pažvelgti į priežastis.

Į ką knygą panaši? Pirmiausia man panaši į kelionių gidų knygutes, apie kurias pats Andrius Užkalnis yra anksčiau rašęs. Tačiau panaši į tuos įdomiausius pirmus 10-30 puslapių, kurie visada yra geresnėse ir brangesnėse knygutėse. Kur dar neprasideda turistinių objektų aprašymai ir visiškai niekam nereikalingos skiltys kaip “Where to eat” ir kuriose dažniausiai sutelkta vienintelė tų gidų vertybė – subjektyvus, nuo autoriaus sugebėjimų blaiviai įvertinti priklausantis, šalies aprašas – ko tikėtis iš šalies.

O šalis yra žmonės. Knygoje “Anglija…” rašoma praktiškai tik apie žmones – kaip jie reaguoja, kaip jie gyvena su tais dalykais, kurie pažįstami ir mums.

Jeigu esate įpratę iš Andriaus Užkalnio tekstų didelio kategoriškumo ir kartais drąsios provokacijos, tai knygoje yra kitaip – daug anksčiau jo išsakytų idėjų yra atkartota, tačiau švelniau, labiau struktūrizuotai ir pasvertai. Nepanaši ši knyga į atsiprašymą ir bandymą išpirkti visus žurnaluose ir laikraščiuose A.Užkalnio pakritikuotus ar galimai įžeistus – daug idėjų ir pamąstymų yra pakartota, tačiau publicistui būdingi aštrūs kampai nuglūdinti.

Knygoje daug dėmesio skiriama faktams – juos galima rasti enciklopedijoje, žynyne ar reklaminiame šalies lankstinuke, tačiau – patikėkit, niekur kitaip skaniai tų faktų nesuvalgysite.

Knygoje jaučiasi Andriaus Užkalnio mėgstama didaktinė stilistika – “mielas skaitytojau, tu taip nedaryk”. Teksto struktūra: pasakojimas su tiesiogiai ar netiesiogiai išreikštu pamokymu. Kai kuriuos pasakojamuosius sakinius skaitant tai ausyse išgirdau Algimanto Čekuolio balsą skaitantį tas eilutes per sekmadieninę popietės laidą (”… iš už stiklo dviračio greičiu riedančiam tojotos savininkui švokščia kiti vairuotojai”).

Jeigu laukiate iš manęs tiesaus patarimo, pirkti šią knygą ar nepirkti, sakau – pirkite. Pirmiausia, iš jos apie Angliją sužinosite realiai daugiau negu iš “Lonelyplanet” ar “wikitravel.org”. Jeigu ruošiatės važiuoti į šį kraštą pirmą kartą – perskaitykite prieš važiuodami, bus paprasčiau pastebėti jų gyvenimo elementus ir jau iš karto žinosite atsakymą į klausimą “kodėl taip yra”.

Martynas Žilionis

Tikrai nenorėjau, bet kol įspūdžiai neišblėso (ką tik perskaičiau vieną atsiliepimą), noriu pavogti šiek tiek laiko iš darbo. Bet prižadu kada nors jį kompensuoti.

Žo, vakar per pietus užsukau į vietelę, kur galima daug pigiau nei knygynuose nusipirkti gerų knygų. Be kitų dviejų, nusipirkau ir naujutėlaitę A. Užkalnio knygą “Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“.

Nusipirkau ir per pusdienį suvalgiau. Praktiškai tai reiškia, kad galiu drąsiai rekomenduotiu visiems, kas tik netingi skaityti ir turi tolimesnių ar artimesnių žmonių Anglijoje arba ir patys joje gyvuliuoja.

Pats esu ne kartą buvęs toje šalyje. Ir netrukus vėl ketinu vykti – reiktų brolį aplankyti ir dar vieną gerą bičiulį. Arba draugą. Tikrą draugą, apie kuriuos, kaip pastebi A. Užkalnis, patys anglai kalba mažai ir nenoriai :).

Taigi nors esu buvęs, nors nemažai apie ją žinau, nuolat seku, kas ten vyksta, bet nuoširdžiai sakau, kad knygoje sužinojau tokių dalykų, apie kuriuos anksčiau nenutuokiau. O pridėjus dar smagias detales ir skverbiantį autoriaus žvilgsnį, išeina neblogas derinys.

Na, kadangi jau pagyriau, galiu ką nors ir pakritikuoti (nors anglai viešai tuom ir neužsiimtų, kaip pastebi D. Užkalnis).

Labiausiai mane užkniso išnašos. Juodai. Ir šiaip jų nemėgstu, o čia – vos ne kiekvienam puslapyje tenka bėgioti akimis aukštyn žemyn. Ir kartais pačiose įdomiausiose vietoje nutraukti mintį ir sužinoti kartais tiesiog asmeninę autoriaus nuomonę vienu ar kitu klausimu. Kam tai daryti, jeigu knyga – ir taip asmeninė nuomonė (tą pabrėžia pats A. Užkalnis).

Na pvz., 50-a išnaša p. 58. Ji skamba taip: “Šaunuolis!”. ????? Juk jeigu jau norima tą pasakyti – galima skliausteliuose, pačiame tekste – o čia išnaša. Bumt akimis žemyn, perskaitai išnašą, susinervini ir ieškai, kur čia ji viršuje buvo.

Dar truputį erzina neapsisprendimas, kokiam skaitytojui skirta knyga. Ar toms tuštukėms, juodadarbiams statybininkams, dirbantiems šešias dienas per savaitę po 11 val. ir turintiems dvi mašinas, ar jau truputį mąstantiems ir daugiau nei devynias klases baigusiems skaitytojams?

Pvz., išnaša nr. 132, aiškinanti, ką reiškia žodis “žargonas”: “žargonu angliškai dažniausiai vadinami terminai, vienos grupės atstovų vietoj visiems suprantamų bendrųjų terminų”. Kokia prasmė tai papildomai aiškinti?

Dar vienas profesinis nusiskundimas. A. Užkalnis knygoje mini tikrai nemažai įdomių ir intriguojančių faktų, kurių šiaip nesužinosi kokiam eiliniame gide. Tas labai gerai ir įdomu. Bet jeigu nori tai patikrinti arba daugiau apie tai paskaityti? Kur tai padaryti? Sakau, būtų buvę visai ne prošal ir daug profesionaliau gale kokį nors nuorodų sąrašėlį pateikti. Bet, aišku, čia mano visiškai subjektyvus noras.

Dar apie apipavidalinimą. Nepaisant patrauklaus viršelio (nors galėjo būti ir koks ryškesnis), viduje grafinis apipavidalinimas skurdokas. Nuotraukos… Nu tokiam leidiny norisi geresnių. Aišku, tai didina jo kainą, bet vis tiek norisi. Vėl gi subjektyviai.

O dėl turinio sunkoka ginčytis. Žmogus, pragyvenęs ne vienerius metus, matyt, geriau žino, kaip ten yra. Vis dėlto kur ne kur man nesusiveda logika ir autorius jos nepadeda suvesti. Na, pavyzdžiui, knygoje nuolat kartojama, kad anglai yra ryškūs individualistai. Bet tuo pat metu aiškinama, kad viena iš labiausiai pastebimų savybių profesinėje sferoje – gebėjimas dirbti komandoje, kolektyve, sporto komandiniai žaidimai ir pan. Taip ne iki galo viskas susiriška.

Ai, ir dar suerzino požiūris i Jamie Oliver, kurio laidas mėgstu žiūrėti ir kuris mane įkvepia maisto gaminimui. A. Užkalnis aiškina, kad Jamie – puikus rinkodaros produktas, bet jo siūlomi receptai tinka tik pasiturintiems. Nors jis kalba dirbtine rytų Londono nelabai turtingų žmonių šneka, jo siūlomi receptai yra iš brangių produktų ir už vieno patiekalo kainą būtų neva galima pragyventi savaitę.

Taip, kai kurie jamie receptai iš tikrųjų brangoki. Bet tik kai kurie. Omletas, makaronai ir pan. kažin ar brangūs. Tiesiog aš asminiškai nerašyčiau to, ko nežinau. Šiuo atveju žinau, kad Jamie receptai gali būti pigūs.

Na, bet čia tik detalės. Bendras įspūdis apie knygą tikrai puikus. Dėl to dar kartą rekomenduoju turintiems ką nors bendro su Anglija, paskaityti.

P.S. Dar vienas faktas iš knygos, nedavęs man ramybės. Antroje išnašoje A. Užkalnis teigia, kad: “Knygų apie Šerloką Holmsą vertimuose į rusų kalbą ir džinas, ir viskis buvo “degtinė” – matyt, kad skaitytojas nesivargintų ir neprisirinktų nereikalingų minčių apie alkoholinių gėrimų įvairovę”. Įtariau, kad tai gali būti ne visiška tiesa (dėl to ir sakau, kad nuorodos būtų gerai). Tai štai kolegė padėjo rasti: http://lib.ru/AKONANDOJL/sh_scarl.txt :

“Грязь там была невылазная, а кругом ни души, разве что один-два
кэба проехали. Иду себе и думаю, между нами говоря, что хорошо бы сейчас
пропустить стаканчик горяченького джина, как вдруг вижу: в окне того
самого дома мелькнул свет”

Отсканировано с книги: Артур Конан Дойл. Собрание сочинений
в 8 томах. Том 1. Москва, издательство
Правда, 1966 (Библиотека “Огонек”).

"Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" knygynuose ir kasos aparatai tik barška

Laiku, kaip numatyta, knyga jau knygynuose. Atrodo, perkama neblogai (bent jau geriau, nei 'Valinskas', kaip sako specialistrai), ji trenkė per prekystalius kartu su Beatos Nicholson ir Nomedos Marčėnaitės spalvingomis kulinarijos knygomis, kurių bent jau vieną tikrai pats pirksiu.

Džiaugiuosi, kad pavyko pasiūlyti prieinama kaina: apie 21-23 Lt knygynuose, o iš leidyklos sandėlio (Kalvarijų 125 Vilniuje) tai ir išvis už didmeninę kainą, 14 Lt - iki metų pabaigos. Taigi kviečiu pirkti, skaityti ir sakyti, ką galvojate.

Skaitytojų pageidavimu - pristatymų ir pasirašymų grafikas gruodžio mėn. (sausio mėn. bus daugiau, bus ir Anglijoje, bus ir kituose Lietuvos miestuose):

• Gruodžio 19 d., 12 val. - Vilniaus Baltų Lankų knygyne (Ozo g. 25, AKROPOLIS)
• Gruodžio 29 d, 17 val. Kauno Baltų Lankų knygyne (Karaliaus Mindaugo pr. 49, AKROPOLIS)
• Gruodžio 30 d, 17 val. Klaipėdos Baltų Lankų knygyne (Taikos pr. 61, Klaipėda, AKROPOLIS)
• Gruodžio. 31, 14 val. Nidos kultūros centre "Agila" (Taikos g. 4, Nida)

Kas buvo Uroboro puslapiuose

Čia prieš kokį mėnesį mano 10 "ne" paprašė parašyti uroboras.lt ir garbusis Karolis Jachimavičius. Tai štai jiems ką surašiau tuomet.

1. Sakau NE banalybėms. Jos gimsta iš tingaus proto. Banalybės prasideda nuo liaudies patarlių ir “liaudies išminties” – pavyzdžiui, “žemiau žemės nenukrisi”. Liaudis neturi išminties, tik aritmetinį tamsumos vidurkį. George Carlin pasakė: “Įsivaizduok, koks durnas yra vidutinis žmogus. O pusė visų žmonių už jį dar durnesni”.

2. NEnaudok kalbos negalvodamas ir nesakyk tokių dalykų, kaip “faktai nepasitvirtino”. Jei jie nepasitvirtino, tai jie ne faktai, o įtarimai, spėjimai arba teiginiai. Jei šimtas avinų prieš tave pasakė nesąmonę, ji nepasidaro mažesne nesąmone.

3. NEmėgstų tų, kurie galvoja, kad nepirkdami didelių tinklų parduotuvėse, daro kažkam gerą darbą. Geras darbas yra padėti kam nors užnešti sunkius krepšius į ketvirtą aukštą, nupirkti alkanam valgyti arba mamai padėti sukasti daržą. Kai prisijungi prie savim patenkintų teisuolių vajaus ir dar užsidedi maikę, niekam gero nedarai.

4. NEužjaučiu “viešojo intereso” ir “viešųjų erdvių”. Visi geri dalykai atsiranda iš privačios iniciatyvos, privataus intereso ir asmeninių pastangų, o ne iš komitetų. Iš minios gimsta linčo teismas, talentų šou dalyviai ir Kaziuko mugė. Jei neliks nė vieno iš jų, mažai kas nukentės. Liaudies skonio ir sąmojo vėliavnešys yra Juozas Erlickas. Jis mažiau juokingas, nei “Dviračio šou” arba Kazlas – o kad galėtum ką nors sukurti lėkštesnio, nei šie veikėjai, tikrai reikia būti vėliavnešiu.

5. NEpasiilgstu lietuviškos duonutės. Galiu ją valgyti ir valgau, bet man nuo jos nepradeda groti širdies stygos. Juokiuosi, kai lietuviai Anglijoje varo ant vietos tradicijų ir visas vadina nesamonėm, bet patys krapšto paskutines monetas patriotiniam lietuviškam alui, kurio be etiketės neatskirtų nuo vokiško, švediško ar rusiško.

6. Su lietuvių kalbos tvarkytojais į vieną troleibusą ar lėktuvą NEsėsčiau, nes kada nors trenks Dievo pirštas, sugriaudės griaustinis ir juos nubaus; ir aš su jais tada nenoriu būti vienoje transporto priemonėje. Dangstydamiesi apsauga ir rūpesčiu, jie melioruoja ir sterlizuoja kalbą, jie nori, kad visi kalbėtų taip, kaip jie sugalvojo; jie nemoka jokių kitų kalbų, išskyrus rusų, ir todėl bijo anglų kalbos. Jie meluoja, kad jų dėka kalba yra saugoma. Iš tikrųjų kalba keitėsi, keičiasi ir keisis – ar su jais, ar be jų. Jie šarlatanai. Kalba yra mano, o ne jų.

7. NEklausau bauginimų apie klimato atšilimą, nes jis nuo žmogaus nepriklauso. Jei bus šilčiau, prisitaikysim. Jei bus vėsiau, užsisegiosim ir užsirišim šalikus. Žmonės prie visko prisitaikydavo. Klimatas šildavo ir šaldavo, kai dar nebuvo žmogaus.

8. NEpakenčiu neorganizuotų žmonių, jei jie priešais mane eilėje. Kai lauki prie bankomato, pasiruošk kortelę. Nepradėk knistis kišenėse prie jo priėjęs, kai visi laukia už nugaros. Kol lauki savo eilės prie kasos, irgi pasiruošk pinigus. Lietuvoje žmonės organizuotesni, nei Anglijoje.

9. Gatvėje susitikęs, NEsakyk “kokie žmonės!” – tas posakis nieko nereiškia. Jei žmogus tau pažįstamas, sakyk “labas”. Taip pat nesakyk “kur čia dabar vaikštai”. Jei nežinai, nuo ko pradėti pokalbį, tu tikriausiai apskritai neturi apie ką kalbėti. Eik nusipirk kokį pigų laikraštį, ten paskutiniame puslapyje spausdina senus anekdotus tokiems, kaip tu.

10. Nors vieną vasarą NEaiškink man, kad “Nida – neapsimoka”. Kiekvienais metais atsiranda dešimt žmonių, kurie geriau už mane žino, kur man reikia važiuoti prie jūros. Aš į Nidą važiavau ir važiuosiu. Šiemet net Naujiems metams važiuosiu ten, kad maža nepasirodytų.

Iš skrynutės: "Saulės ir kraujo persigėrusi žemė ir jos kulinariniai džiaugsmai"

Pamilau Siciliją prieš kelerius metus pirmą kartą ten nuvažiavęs, bet susižavėjimas tikriausiai atėjo jau anksčiau, per filmą "Krikštatėvis", o paskui per "Sopranus". Šiame seriale Italijos išeiviai - tiesa, Sopranų šeima kilusi ne iš Sicilijos, bet iš netoliese esančių Italijos pietų, Avellino miestelio, dažnai valgo kanolius (cannoli, vienaskaita - cannolo). Tai apvali tešlainio dūdelė, prikimšta labai saldaus ir kvapnaus balto ricotta arba mascarpone sūrio su cukatais, pistacijų riešutais ir cukraus sirupe virtais vaisiais. "Krikštatėvyje", tuojau po žmogžudystės, vienas Niujorko siciliečių kilmės nusikaltėlis primena kitam "mesti šautuvą ir pasiimti kanolius" - pyragaičių laukia namie šeima, net ir po kruvino darbo nevalia pamiršti deserto namiškiams.
Sicilijos saldumynai (pavyzdžiui, cassata - saldaus balto varškės sūrio tortas, irgi su cukatais, arba iš marcipano nulipdyti įvairius vaisius vaizduojantys - bet tos pačios nežmoniškai saldžios migdolų masės skonio saldainiai) - neeuropietiškai saldūs, atspindintys arabų įtaką ir tuos laikus, kai kulinarines madas ten kūrė žmonės iš šiaurės Afrikos. Kitas saldėsis - saldus, desertinis Marsala vynas. Tinkamas ne kiekvienam, būtent dėl spirituoto saldumo: net nebandykite juo užgėrinėti saldumynų, saldumynams reikia kelių puodelių stipriosios itališkos kavos (kiekvienas - antpirščio dydžio), ir dar butelio vandens.

Šios salos santykis su kulinarija - keistas. Pagalvojus - kraštas neturtingas, nualintas ne tik užkariautojų iš pusės Europos ir iš Afrikos pakrantės, ne tik filmuose ir knygose apdainuotos Mafijos (būtent Mafijos, iš didžiosios raidės - tikrosios sicilietiškosios mafijos, kurią visos kitos mafijos tik imituoja), bet ir imigracijos (daugiausia į Ameriką), ne prastesnės už tą, nuo kurios šiandien Lietuvoje - miesto penkiaaukščių ir kaimo aštuonbučių tuštėjimo metas. Antra vertus, toji ašarų pakalnė siūlo įvairų ir visame pasaulyje žinomą virtuvę.

Keista, bet tos turtingos virtuvės šaknys siurbia gyvybės syvus būtent iš skurdo tradicijos. Daugelis patiekalų gardinami duonos trupiniais - kriaukšlelės visada buvo džiovinamos ir smulkinamos ne iš dyko buvimo, bet kad neprapultų nė trupučio maisto. Šiandienos skanavimai - krevetės, kriauklelės, kalmarai - anksčiau buvo varganų pajūrio žmonių varganas maistas. Kalnuose buvo medžiojami triušiai. Pirmojo šalto spaudimo alyvų aliejus, kurio skirtingais - tai aitriais, tai gaiviais -kvapais šiandien mėgaujasi gurmanai, buvo nebrangus ir prieinamas vargšų maistas, kaip ir pomidorai, kaip ir sūriai. Juk ir sūris pirmiausiai buvo sugalvotas tam, kad galima būtų užkonservuoti (neturint nei šaldytuvo, nei pasterizavimo) pieną ilgesniam laikotarpiui.

Sicilijos vynui teko mažiau garbės, nei maistui. Kai kilmingieji Chianti iš Toskanos jau seniai yra pačioje vynų žvaigždyno aukštumoje, sicilietiški vynai vis dar yra vargšai giminaičiai. Net geriausioji ir garsiausioji Sicilijos vynuogė - Nero d'Avola, pavadinta pagal Avola miestelį, esantį netoli Sirakūzų, daugelio tebėra pripažįstama tik kaip Shiraz imitacija. Nors garbės Sicilijos vynui trūksta, bet kokybės ir skonio - per akis. Ar paprastas, šiurkštus, rustikinis vynas, kuris restorane kainuoja 3 eurus už puslitrį, ar rūpestingai subrandintas ir penkerių metų laikymo sušvelnintas Nero d'Avola, kainuojantis už 20 eurų už butelį nenuvilia. Man netikėtas derinys prie to brangesniojo buvo aliejuje virtos spurgos (vakarais dideliuose, cepelinams tinkamuose puoduose kunkuliuojančios ir parduodamos tiek Palerme, tiek Sirakūzuose, tiek kituose didesniuose miestuose). Spurgos parduodamos dar karštos, kainuoja skatikus - jos vadinamos zeppole (kaip cepelinai - jos tokios ir formos!), ir be tradicinių Neapolio užpildų, kaip cukraus pudra ar varškė, Sicilijoje juos gamina ir su ančiuviais, mano mėgstamiausia iš visų mažų sūrių žuvyčių. Tos cepelininės spurgos labai skaniai tinka su švelniu ir neperdaug tanino turinčiu vynu - geriausia iš storasienės stiklinės, ne iš elegantiškos taurės.

Aš dar nepaminėjau picos, bet tai tikriausiai atskira istorija: man šis paprasčiausias iš ubagų valgių - geriausia, paprastas receptas, pomidorai ir mozzarella, galbūt dar su ančiuviais - yra visas Italijos virtuvės triumfas. Kaip ir makaronai (kažkada lakštiniais vadinti - o kaip dabar teisingai lietuviškai sakoma? Juk maccheroni - tai tik viena iš begalės pastos rūšių, ir dar ne labiausiai paplitusi).

Sakoma, kad Sicilijoje kava vertinama net rimčiau, nei kitur Italijoje - keista, kad tai apskritai įmanoma, bet neįtikėtinai geros, labai stiprios kavos kultas man yra pasisveikinimas su Italija - dar oro uoste, ir atsisveikinimas, išvykstant. Paskutinį kartą, kai skridau iš Katanijos oro uosto, ten buvo remontas, ir vietoje kavinės tik "mažytis baras", kaip pasakė apsaugos darbuotojas. "Baras" buvo tik kioskas - greta pigių sausainių, saldainių ir kramtomos gumos, buvo ir kavos - nepatogiuose plastmasiniuose antpirštėliuose, bet, Dievas mato, tokia pat skani, kvapni ir juoda kaip derva - kaip ir kitur Sicilijoje.

"Vyno žurnalas", Nr 8 (2006)

Lietuvos Ryte: "Tai visgi Lietuva - laisva šalis ar ne?"

Sakykit man dabar, ką jūs galvojote prieš 20 metų, kai kalbėjote apie laisvę, kuri tuomet atrodė tolima? Ar galvojote apie laisvę gyventi, kaip patinka, jei netrukdote kitiems? Ar norėjote tik laisvės pasirinkti tai, kieno nurodymus gausite vykdyti? Aš labai gerai žinau, ko norėjau aš pats. Todėl dažnai lieku nustebęs, kai pamatau, kad ne visiems norėjosi to paties.

Knisdamas lietuvišką internetą, štai ką radau: straipsnis „Išvažiavimas studijuoti dėl mados žalingas šaliai“. Gal nebūčiau užsikabinęs, jei citata antraštėje nepriklausytų Daumantui Matuliui - mano geram draugui ir klasiokui; man sąžinė neleistų šiurkščiai atsakyti jam, bet perskaitęs negaliu neatsakyti niekaip, todėl prigesinsiu bjaurumą ir pasistengsiu vienąsyk kalbėti civilizuotai.

Daumantas, mokslininkas biochemikas, labai seniai išvažiavo į Ameriką, ten baigė mokslus ir gyveno 12 metų, paskui grįžo į Lietuvą. Daumantas - žinomas žmogus, puikus „sėkmingai grįžusiojo“ pavyzdys, įrodęs, kad ir Lietuvoje galima daug pasiekti ir nugriauti kliūtis. Jis žino, kur jam geriau, ir kaip jam geriau, ir aš ginčytis negaliu. Negaliu sutikti tik su tuo, kad Daumantas dažnai žino, kur ir kaip geriau turi būti kitiems.

Kalbėdamas apie mokslus užsienyje, jis sako: „Dabar kone labiau gerbiu tuos, kurie niekada neišvažiuoja, nes kai yra sunki situacija ir išvažiuoti tampa mada - geriau atvirkščiai. Jeigu mada dėl mados, o ne dėl žinių, aukšto lygio mokslo siekimo – tai žalinga šaliai.“

Daumantai, mes su tavim mokykloje sėdėjom vienam suole, ir tu mano draugas, bet, žinok, negaliu ramiai tavęs klausytis.

„Mada dėl mados“? O kas nors nustatė, kad „dėl mados“ yra blogai? Jei kam nors patinka mokytis ar dirbti Italijoje, nes ten skanesnis maistas, arba Prancūzijoje, nes ten gražiau išriesti bendramokslių studenčių užpakaliukai, arba nors ir Timbuktu, nes labai gražus miesto pavadinimas, ir jei jis pats prasimano pinigų tiems mokslams, tai gal jis nebėra laisvas pasirinkti? Gal, sakyčiau, įsteigiam kokią nors visuomeninės priežiūros tarybą, kuri prižiūrės ir dalins leidimus, kad niekas nevažinėtų mokytis ten, kur patys išsigalvoja, neišsinagrinėję potencialios naudos „šaliai“?

Dar kartą pasižiūrim į tuos žodžius „žalinga šaliai“. Daumantai, tu jau nepyk, bet patys žodžiai primena 1977 m. Sovietų Sąjungos konstitucijos paaiškinimus apie užtikrintas „žmogaus teises“ (o taip, ir Leonido Brežnevo konstitucija užtikrino ir žodžio, ir sąžinės, ir susirinkimų laisvę). Ten tik buvo pastabėlė, girdi, kai teisėmis naudojiesi, neturi kenkti „valstybės interesams“.

Žmogus kenkia savo šaliai, neatsakingai gyvendamas gyvenimą, mokydamasis ne ten, kur kviečia Didysis Tikslas, o ten, kur jam šauna į galvą? Tai gal mes viską ir visiems patvarkykim, kad nekvailiotų visi keliais ir klystkeliais, visus palaikykim už rankelių ir padėkim jiems teisingai pasirinkti, kad visą gyvenimą nugyventų atsakingai ir prasmingai Šalies vardan.

Pakelkit rankas, kas norėjo tokios laisvės, nes aš labai noriu žinoti, kiek yra nepykstančių, kai Šalies vardu juos moralizuoja dėl jų neidėjinio pasirinkimo.

Man pačiam jau studentiškas amžius seniai praėjo, bet aš neprisimenu, kad kam nors būčiau žadėjęs atsiklausti dėl savo gyvenimo prasmės. Visada maniau, kad laisvė tą ir reiškia, ne daugiau ir ne mažiau - kad aš gyvenu kaip noriu, ir pats renkuosi vertybes, ir jei nepažeidžiu įstatymų ir neminu kitiems ant kojų, tai niekieno netrukdomas pėdinu ir šokuoju ten, kur man patinka. Net jei ta mano kelionė ir netikslinga. Net jei jos nepatvirtino valstybinės naudos komitetas ir Šalies Interesų Tikslingumo Ministerija.

Klausiu, nes man tai labai svarbu: ar žmogus gyvena dėl šalies? Ar, atvirkščiai, šalis yra laiminga ir laisva tada, kai žmonės gyvena savo gyvenimus, darydami savo pasirinkimus ir klaidas, ir būdami atsakingi už visas sėkmes ir nesėkmes?

Jei net šviesūs ir išsilavinę žmonės, kaip mano bičiulis Daumantas, atrodo, norėtų riboti (arba bent jau moraliniu požiūriu įvertinti) laisvą pasirinkimą kažin kokio Šalies intereso vardan, ko stebėtis ir gūžčioti pečiais, kai iš „valstybininimo“ veiksmo ateina atoveiksmis. Tas pats jaunas žmogus, kurį pratino mąstyti ne apie save, bet apie Šalį, paskui ateina prie tos pačios Šalies valdžios ir nori, kad Šalis mastytų už jį ir pasirūpintų juo.

Toks išvalstybintas auklėjimo produktas, žiūrėk, tuksena į duris: „Aš turiu diplomą, o man neduoda darbo“.

Kolhoziniam protui tik taip ir šviečiasi: ne savo gyvenimą gyveno, šeimininkui mokėsi, tai tegul dabar „gaspadorius" jam ir darbą parūpina. Norėtųsi pasakyti, kad tavo gyvenimas, tu ir rūpinkis, bet kaip tu šitą išaiškinsi, kai jam jau anksčiau kiti prisakė apie Šalies gerovę ir klestėjimą galvoti? O tas klestėjimas, žinok, ateis tada, kai nuo stiprių ir puošnių valdžios rūmų doriems ir kantriems baudžiauninkams nubyrės kruopelės gėrybių.

Toks žmogus mąsto ne iš apačios į viršų (aš pasistatysiu gražų namą ir apsodinsiu jį gėlėmis, kaimynas pasistatys gražų namą, jo kaimynas irgi, ir tada turėsime gražų miestą iš gražių namų), o iš viršaus į apačią (pirmiausia įkurkim gražaus miesto komitetą, kuris iš visų surinks mokesčius ir tada pastatysime už visų lėšas gražius didelius rūmus, kuriuose išdalinsim kambarius, ir bus visiems gražu, nes mes taip pasakėm).

Šis mąstymas toks stiprus ir taip deformuojantis, kad, žiūrėk, net ir minios žmonių, išvažiavusių iš Lietuvos ir sėkmingai, savo iniciatyvos ir rizikos dėka, susiradusių užsiėmimų ir pajamų užsienyje, vis bliauna kaip avys: „Mus valdžia išvaaaaarė“, „mes niekam nebuvome Lietuvoje reikaliiiiingi“, „valdžia prieš mus vykdė genociiiidą“.

Atrodytų, jau jiems tai tikrai nereikėtų taip sakyti: jie ne tik suprato asmeninio pasirinkimo ir asmeninės atsakomybės prasmę, bet ją sėkmingai įgyvendino, ir vistiek negali pamiršti, kad galėjo būti ir kitaip. Užuot didžiavęsis, liūdnomis akimis žiūri per tvorą ir graudena, kad negavo iš pono dubenėlio putros.

Bet juk dabar tavo nuosavas dubuo trigubai didesnis ir viralas gardesnis, ir valgai kada pats nori, ir ne tada, kai ponas su samčiu įpila? „Tai kas, užtat anas būtų buvęs valdiškas.“
Kodėl apskritai parašiau šitą komentarą? Kad apginčiau pasirinkimo laisvę - apginčiau net ir tada, kai ją, tegul ir nežymiai, nori pareguliuoti net ir tie, kas siekia „aukštesnių tikslų“.

Todėl sakau: šalin rankas nuo visų studentų. Studentas, išvažiavęs mokytis - ar dėl mados, ar dėl karjeros, ar iš noro paskui grįžti ir dirbti Lietuvoje geriau už kitus, ar svajojantis pasilikti užsienyje ir ten dirbti iki pensijos - yra geras žmogus, ir sėkmės jam. Studentas, pasilikęs Lietuvoje, nes jam čia labiau patinka, nes jam smagiau paskaitų klausytis lietuviškai arba nori gyventi pas mamą - irgi ne mažiau geras, sėkmės linkiu ir jam.
Liūdina mane tik tas, kuris pats nežino, ko jam reikia. Šitam jau niekas nepadės.