Apie runkelių ir aukų humorą, lūzerių paguodą

"Lietuvos Ryte" kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė mano komentaras apie Erlicko humorą ir apie tai, kodėl jis patinka tam tikrai gyventojų daliai.

Užkruštų, nelaimingų, iš valdžios delno laukiančių malonės žmonelių vergiškas smaginimasis, krizenant į kumštį "iš valdžios", "iš pono" yra senas, kaip pasaulis, taip pat senas yra ciniškas, šlykštus šito durnumo eksploatavimas.

Komentaruose, kaip visad, smaguma. Įdomu pastebėti, kad labiau už Erlicką žmonės myli nebent tik Alyaksandrą Ryhoravičių Lukašenką, kurį stojo ginti mūru po vieno mano straipsnio. Kažkuo jie man panašūs, iš tiesų: a, tikrai, abu linksmina liaudį "liaudišku" humoru ir arkliškomis "filosofijomis".

Straipsnis žemiau.

------

Nuskriaustųjų humoras, opiumas liaudžiai

Nemaniau, kad dar kartą grįšiu prie šios temos, bet štai draugas nusiuntė internete sužvejotas naujas Juozo Erlicko įžvalgas apie krizę. Prirašė: „žinau, kad Andriui nepatiks“ - nes pažįsta mane ir yra girdėjęs, ką galvoju apie Gyvojo Klasiko kūrybą, o ypač apie jo neva gilias trumpas sentencijas, kurias išgirdęs lietuvis kur buvęs, kur nebuvęs, kone apsiašaroja iš juoko.

Ėmiausi skaityti, kas parašyta (dabar niekas nepasakys, kad neskaitęs metu šiukšlių kibiran). „Pagerėjimai: Sakau: tik džiaugtis reiktų, kad kainos kyla. Valgom vis brangesnį maistą, brangesni mūsų rūbai, daiktai… Argi tai ne gyvenimo kokybės ženklai?“

„Horizontai: Anava mažas senelis kad strykčioja didelėj parduotuvėj: kainos per aukštai! Aš gėdinu: pasiekem Europą! NATO pasiekėm! Pasieksim ir varškę!“

Ir tada supratau - Erlickas yra tik simptomas, tik ženklas, tik požymis. Pats rašytojas ir jo sąmojis nieko nereiškia, jis tik garsiakalbis, mėgstantis ir siekiantis prisikišti prie labiausiai sovietinės, labiausiai runkelinės, labiausiai įsižeidusios burnos, ir garsinantis iš tos burnos sklindančius atodūsius ir aimanas (būtent atodūsius - ne šūksnius, šūksniams ta burna neturi nei energijos, nei noro, nei motyvacijos; ji net ir piktinasi puse jėgos).

Jis paslaugiai tuos apgailėtinus vapesius perleidžia per save, raštinga ranka išguldęs, ir pateikia juos ant lėkštelės tai pačiai miniai. Bevardžiai autoriai džiaugiasi, matydami savo pačių mintis, meistro ranka ištašytas, ir krizena laimingi.

Nesipiktinkite tie, kas savęs nelaikote nei sovietinio ilgesio kamuojamais, nei runkeliais, bet vis tiek mėgstantys Erlicko kūrybą ir to nesigėdijantys. Pirmkiausia jūs neprivalote su manimi sutikti. Antra, mano vertinimai dar nieko apie jus nepasako. Tepatinka jums ši kūryba ir tejuokina - jei juokiatės su runkeliais, patys jais netampate. Bet su jais juokiatės, ir iš jų juokų juokiatės.

Nuskriaustojo krizenimas, šaipantis iš skriaudėjo, to nuskriaustojo nesutaurina ir sparnų jam nesuteikia. Jis tebelieka nuskriaustuoju.

Aukos sindromas - sunkiai išgydomas, ir vaistų nuo jo nėra. Iš jo ir juoktis nevalia. Panašiai kaip paranoja (kai iliuzija apie persekiojimą tampa svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi), taip ir savęs įsivaizdavimas esant auka, maža bejėge skiedrele, kurią blaško gyvenimo audros, įsijautimas į aukos vaidmenį yra liūdnas ir dažniausiai negrįžtamas - kuo toliau, tuo labiau klampinantis.

Kai „valdžios“ kaltinimas (lyg stichinės nelaimės, lyg Dievo paskirtos bausmės, kurios nepasirinksi, kaip nepasirinksi tėvų arba odos spalvos) perauga į gailestį pačiam sau, į pasidavimą likimui, nuleidus rankas, į primušto šuns išraiška veide, tada jau žinau, kad paprasčiausia prasta nuotaika ir nusivylimas pavirto negalia.

Tą ligą, aukos ir nuskriaustojo sindromą, savo tikslams panaudojantis ir įgarsinantis žmogus yra garbus ir moralus ne daugiau ir ne mažiau, nei tas, kas pirmas sugalvojo pavėpusius bebalsius ekstravertus (nemačiusius veidrodžio, bet nebijančius nei kamerų anei auditorijos) sukviesti į „talentų šou“. Toks pat ciniškas eksploatavimas.

Mano kartos žmonės ir vyresni atsimena dar ir „liliputų cirką“, itin žemo ūgio žmonių panaudojimą publikai juokinti. XIX amžiuje po muges buvo tampomi luošiai ir išsigimėliai, į kuriuos spoksodavo minia: ligos ir nelaimės panaudojimas pajuokai ir uždarbiui - senas, kaip pasaulis.

Neteisingai anksčiau vadinau Gyvąjį Klasiką taksistų ir turgaus moterėlių išminties ir sąmojo dainiumi - įžeidžiau taksi vairuotojus ir prekiautojus po atviru dangumi, dar ir nevykusiai paaiškinau problemą. Lėkštas humoras čia niekuo dėtas. Humoras normalus, tik jo kilmė ir tikslai - neskanūs.

Skaitau toliau Erlicką. „Stebuklų žemė: Sniego tai nėr… O besmegenių tiek, kad net koalicijas galima lipdyt.“ Supranti, skaitytojau? Gyvasis Klasikas siūlo Tau paaiškinimą. Šalyje blogai, bet TU dėl to, žmogau, nekaltas, kalti JIE, kiti; tai JI, valdžia - kvaila, korumpuota, trumparegiška - bet ji ne tavo kaltė, o reiškia, ir ne tavo problema.

Ją, tą valdžią, turbūt kažkas KITAS išrinko, tie visi besmegeniai, agitbrigadų vedėjai, Valdovų Rūmų sumanytojai, pagaliau, net nevykėlis aktorius, nesugebantis net ministro žmoniškai suvaidinti - visi jie iš kažkur kitur, visi jie ne mūsų sūnūs, dukros, marčios, žentai ir anūkai, o visiškai svetimi, ir todėl mes į juos žvilgt, žvilgt, šypt pro ūsą, ir juokiamės iš jų kartu su Klasiku. O juokdamiesi jaučiamės lyg susitaurinę, lyg apsivalę, lyg kokį gerą darbą atlikę.

Psichologai pasakytų - o jei ir nepasakytų, bala nematė - pasakysiu aš: tai „perkėlimo veikla“, psichologinės gynybos mechanizmas, kai suvokiama, kad esama rimtos bėdos ir kažką reikia daryti, bet konstruktyviai veikti nesugebama ar nenorima.

Tuomet daroma kažkas kito, nuo ko pasijuntama geriau - bet problemos tai nepašalina. Pašalina tik kaltės jausmą: žmogus nebesijaučia esąs slunkius, kurį valdžia - kurią jis pats išsirinko per nesupratimą ir patiklumą - apgaudinėja kaip norėdama, ir dar į akis juokiasi: „Aš - tavo nacionalinė vertybė“. Jis nebe pastumdėlis, jis valdžiai atkeršijo. Jis ją pamokė, suvarė ir pastatė į vietą. Dabar gali vaikščioti, aukštai iškėlęs galvą.

Taip žmogelis mano, ir Gyvasis Klasikas jam padeda puoselėti šią iliuziją. Lygiai taip pat anksčiau padėdavo ciniški juokdariai, kandidatuojantys į aukščiausius postus: atidavei balsą už aktorėlį-šposininką, gali būti patenkintas: pamokei valdžią, kitąsyk žinos, kaip su paprastu žmogum nesiskaityti.

Iliuzija naudinga abiem pusėms: žmogelis gali išleisti garą, o tikrasis jėgų balansas nesikeičia. Tos pačios nacionalinės vertybės gali patenkintais, sočiais snukiais gali toliau gyventi, kur gyvenusios. Žmogelis džiaugiasi ir nesupranta, kad šaipymasis iš valdžios nėra laisvės rodiklis (Sovietų Sąjungoje anekdotai apie generalinius sekretorius per ausis lindo).

Laisva ne ta visuomenė, kur netrukdomai šaipomasi iš valdžios: tikroji laisvė yra ten, kur piliečiai į valdžią mažai kreipia dėmesio, kur nesėdi iškišę liežuvį ir varvindami seilę, slapčia svajodami apie „ponų gyvenimą“.

Lietuvoje tikroji pilietinė visuomenė bus ne tuomet, kai kiekvienas pilietis iki smulkenų žinos, kaip kiekvienas ministras ar Seimo narys leidžia valdiškus pinigus, kiek kainuoja jo automobilis ir už kiek litų jis šiemet prisipirko rašiklių.

Pilietinė visuomenė ateis tada, kai daugumai žmonių valdžios gyvenimas bus neįdomu ir nesvarbu, nes jie jausis už ją svarbesni ir gyvens savo protu, bei stengsis ne dėl valdžios malonės, o dėl savo šeimos, savo ūkio ar savo verslo.

Todėl nesidžiauk, kai Gyvasis Klasikas kviečia sėstis su juo prie stalo ir pasijuokti iš valdžios. Tu manai, kad juokiesi su juo, bet jis paslapčia šaiposi iš tavęs.

Negaišk laiko, mokykis atmintinai jo lėkštus sąmojus ir kartok juos, vaizduodamas, kad taip pareiški savo nepriklausomybę - tavo nekenčiami seimūnai ir valdžiūnai kaip tik to iš tavęs ir tikisi.