Anglijos vynas: hobio triumfas prieš verslą

Vynas iš Anglijos, pagalvojau, ar tik nebus nesusipratimas? Tas pats, kaip kojomis sukioti automobilio vairą: išmokti galima, bet ar reikia?

Britanijos gyventojai yra vieni energingiausių vyno gėrėjų pasaulyje, kone pusė viso pasaulio aukščiausios kainų kategorijos vynų perkami ir parduodami būtent Londone; čia – galingiausi Europos vyno pirkliai, Britanijos sostinės vyno vertinimo renginiai, vertintojai ir somelje nustato kartelę visiems kitiems, tačiau Anglijos vynas? Daugelio nuomone, tai kaip juvelyriniai dirbiniai arba rankinukai iš Rusijos: naudotojų ir mėgėjų daug, poreikis didelis, bet tai, ką jie daro patys... Ačiū, geriau nereikia.

Niūrų pavasario savaitgalį nuvažiuoju į Stanlake Park, vieną žinomų Anglijos vyno dvarų – netoli nuo mano namų, Barkšyro (Berkshire) grafystėje, į vakarus nuo Londono. Grafystė – vienintelė iš visų šalies grafysčių oficialiai vadinama „karališka“ (joje yra Vindzoro pilis, Jos Didenybės vasaros rezidencija). Viskas aplink Londoną šimto kilometrų spinduliu – kone nepertraukiami, miūriai vienodi dviaukščių namų skruzdėlynai, sandėliai, garažai ir keliai bei greito maisto restoranai su kur ne kur pasilikusiais senoviniais miestukų centrais, parkais ir dar neužstatytomis žalumos dėmėmis.

Tvaifordas (Twyford) – vienas tokių miestukų, su siauromis gatvelėmis, bažnyčiomis ir maža geležinkelio stotimi. Greta glaudžiasi senas Stenleiko (Stanlake) dvaras, įkurtas dar XII amžiuje: tai, ko turistai tikisi iš Anglijos: raudoni mūrai, apipinti vijoklių – bet pats dvaras yra savininko asmeninio gyvenimo teritorija, į kurią nesiveržiu. Atvykėlius ir pirkėjus savininkas, Piteris Dartas (Peter Dart) priima „rūsyje“, kuris yra ne rūsys, nes ne po žeme, bet vyninės parduotuvė.

Nors diena ne turistinė, ir sezonas dar neprasidėjęs, svečių ir pirkėjų yra (kone visi, kurios mačiau, užsieniečiai). Vasarą, sako Piteris, jų būna žymiai daugiau, stovėjimo aikštelė tarp dvarą supančių vynuogynų būna pilna automobilių. Žmonės atvažiuoja ragauti ir pirkti, kartais dvare būna degustacijos, galima užkąsti. Tai labai gerai įsivaizduoju, nors šiandien ir ne tokia diena: Britanijos gyventojo gamta ir orai nelepina, ir niekas kitas, kaip anglas, nesugeba mikliai pasidžiaugti geru oru, išsitempti į atokaitą groteles mėsos kepimui, lauko baldus (kuriuos turi kiekvienas padoresnis šeimininkas, net jei ir sodas mažytis, o pasinaudoti jais tenka tik kelis kartus per metus), ir atkimšti vyno butelį. Vynas lauke, tarp medžių – efemeriška svajonė, kurios uodegą ūkanotų salų gyventojas griebia kiekvienai progai pasitaikius.

Piteris Dartas nesutinka, kai pavadinu jį vyndariu. „Aš ne vyndarys, aš verslininkas, aš visą savaitę dirbu Londone, o čia mano hobis“. Jis nusipirko dvarą dar ir todėl, kad jam ir jo šeimai buvo patraukli mintis gyventi senoviniuose mūruose. Pagalvoju: tikrai, turėtų būti žymiai smagiau, nei standartinis pasiturinčios klasės atstovo būstas: penkių miegamų dviaukštis namas su trimis vonios kambariais ir dviem garažais pusvalandžio atstumu nuo Londono centro, važiuojant traukiniu. Aš irgi būčiau nieko prieš, jei tik galėčiau atlaikyti tokį ritmą: po darbo savaitės, kuri bet kuriame verslininkui yra ne keturiasdešimties valandų, savaitgaliais užsijuosti prijuostę ir pasitikinėti svečius, pilstant vyną, pasakojant apie dvarą ir skaičiuojant pinigus.

Vyndarius ir kitus specialistus jis samdo, įranga – sava, įsikūrusi senuose dvaro ūkiniuose pastatuose. Skirtingai nuo daugelio kitų vyninių, Stanlake Park gali patys apdoroti iki 200 tonų vynuogių per kiekvieną derlių. Gamybinių pajėgumų užtenka ir savo, ir kitų vynuogynų derliaus perdirbimui. Iš šito pinigų nepasidarysi, sako Piteris, nors vyno ūkis už visas gamybos išlaidas sumoka pats, subsidijuoti jo nereikia. Jis sako, kad gal kai kurios iš Anglijos vyninių ir sugeba pasidaryti pelno, vargu ar daugelis ir net ir tos – vargu ar kiekvienais metais. Žadėtas globalinis atšilimas, kelias vasaras Anglijoje dovanojęs karštesnes vasaras ir brandinęs saldesnes uogas, vėl atidėtas, rodos, nenumatytam laikotarpiui. Žurnalistų kalbos apie tai, kad dėl klimato ilgainiui Anglija prilygs bent jau Portugalijai pagal vynų gamybos apimtis, liko tik žurnalistų kalbomis ir pagelto kartu su laikraščiais, kuriuose buvo išspausdintos.

Taigi dažniausiai žmonės Anglijoje užsiima vynininkyste, nes jiems patinka toks gyvenimo būdas, kadangi gyvenimas ne miesto grūstyje, bet kaime ir dar savo dvare – nuo Pramoninės Revoliucijos laikų yra anglo širdyje giliai paslėpta svajonė, vargiai pasiekiamas idealas, kaip japonui – namas su nuosavu karšto vandens baseinėliu kalnuose, kurį pripildo mineralinio vandens šaltiniai. Svajonė, retai kada išsipildanti. Jos saldžių vaisių ragauja tik reti laimingieji.

Kadangi didelių pelnų nesitikima, Stanlake Park savo 25 akrų (maždaug 10 hektarų) vynuogynuose gali leisti sau smagintis, augindami daugybę vynuogių rūšių. Tai ne tik anglo ausiai gerai pažįstamos Pinot Noir, Chardonnay ir Gamay, bet ir Pinot Meunier, Dornfelder, Gewurtzraminer, Ortega, Bacchus, Muller-Thurgau, Madeleine Angevine, Scheurebe – daugiausia tai, kas veista ir tobulinta vokiškajame vynininkystės pasaulyje, kaip ir dera, nekaršto klimato šalyse.

Ragauju vyną: raudonasis Ruscombe, iš Triomphe ir Dolnfelder vynuogių, fermentuotas su odele siekiant pagilinti spalvą ir skonio gilumą, lygus, lyg nepiktai ir neįkyriai vaisinis, bet nepribloškiantis ir nestuksenantis kumščiu per stalą. Galiu įsivaizduoti save jį geriant sode, galbūt su švelniais mėsiškais patiekalais.

Baltasis įspūdingesnis: Regatta – gaivios žolės ir žiedai, tik ne saldūs, ne tropiniai, bet santūrūs, iš pievų, beveik lietuviški savo kuklumu. Tikra vasara. Kings Fumé – vienintelis brandinamas ąžuolo statinėse, sviestas ir vanilės saldumas. Čia tikriausiai nuo statinės ta vanilė.

Vynai kokybiški, bet ar gali konkuruoti savo kainų kategorijoje? Vargu, mano Piteris Dartas. Jis pats eksportu neužsiima, specializacija ne ta, be to, siuntimo kaina padvigubins jau ir taip nepigaus vyno kainą pirkėjui. Šis vynas parduodamas arti prie namų, jis, kaip ir kiti angliški vynai – vietos įdomybė, patiekiamas aplinkinių restoranų ir „gastropubų“ („gastronominių aludžių“ – senų smuklių, kur ne vien alus, bet ir neblogas vyno sąrašas, ir padori virtuvė su profesionaliu šefu), kur žmonės nori mėgautis vietos maistu ir vietos gėrimais. Namų gamyba, apčiuopiamas lokalumas – šio dešimtmečio mada, ir jai angliškas vynas labai tinka. Maža to, noras vartoti vietos prekę skatina ir atlaidesnį požiūrį į kainą: jei angliški vynai konkuruotų tik pagal kainos ir kokybės santykį, ir negalėtų naudotis sentimentalaus „vietiškumo“ stygele pirkėjo sieloje, vargu ar čia klestėtų vynininkystė taip, kaip dabar.

Iš Stanlake Park vyninės parduotuvės pono Darto vynas kainuoja nuo 7 iki 10 svarų (28-40 litų), dar jo kartais galima nusipirkti brangiuose supermarketuose „Waitrose“, bet ne visuose ir ne visada. „Jei nueičiau su Jumis į Waitrose, už tokią kainą lentynoje tikriausiai Jums rasčiau geresnį vyną, nei šis“ sako Piteris. Atvirumu nėra ko stebėtis: jis sutinka, kad anglišką vyną žmonės renkasi visai ne dėl to, kad jis pigesnis arba už tą pačią kainą siūlo geresnę prekę, arba kad vynas toks, kokio kitur neparagausi. To niekas ir neteigia.

Galynėtis su Prancūzijos, Italijos ar naujojo pasaulio vynuogynais, dosniais orais ir sena gamybos tradicija nėra prasmės, ir tuo Anglijos vyndariai neužsiima. Jie nesiūlo unikalaus produkto ar nepakartojamo skonio. Iš esmės, tai profesionaliai dirbantys mėgėjai, darantys ir pardavinėjantys neblogą, nors ir nepigų, vyną, tuo užsiimantys dažnai vien todėl, kad galima (o ne todėl, kad reikia), ir besidžiaugiantys tiek pačiu procesu, tiek ir jo rezultatais. Be kita ko, jie paneigia mitą, kad anglai viską pirmiausia apskaičiuoja buhalterio protu, o širdis įsijungia tik paskui. Nieko panašaus. Šie žmonės vyną daro, vedini pirmiausiai jausmų. Sąžiningas hobis, dar ir dorai atliekamas – ne taip jau maža.

"Vyno žurnalas", 2009 m. gegužė

Elitas: nemylimi, bet reikalingi

Trumpas ir paprastas žodis, bet mums reiškia tiek daug. Ir naudojamas jis keistai: tie, kas apie elito atstovus atsiliepia blogai, dažniausiai patys norėtų jais būti. Tie, kas pasiekia tuos virtualiuosius namus, kuriuose gyvena elitas, pasižiūri pro langą į gatvę, ir grįžti ten nebenori – bet vadintis elitu vengia. Tie, kas vadina save elitu, greičiausiai nėra jokie elito atstovai: dar daugiau, jei apie save kalbi, kad atstovauji elitui, tai visi sužino, kad tikrai jam nepriklausai.

Priklausymas šiam klubui irgi keistai apibrėžiamas. Viena vertus, narystę Jūsų tvirtina būtent tie, kas nėra to klubo nariai. Be to, skirtingai nuo aristokratinio klubo, kur yra brolybės atmosfera, elito nariai vieni kitų nemėgsta: kai vienas elito atstovas kalba apie kitą, dažniausiai pradeda ir baigia tuo, kad anas, kitas, tik vaizduoja esąs kažkas. O iš tikrųjų jis – niekas, tik apsimetėlis.

NUO KO PRASIDĖJO?

Mes klaidingai manome, kad žodis ir samprata atsirado tik neseniai, kai vieno buvusio prezidento trumpo valdymo laikais, visuomenėje susidūrė runkelių ir elito armijos.

Tai būtų labai supaprastintas vaizdelis: prastuomenė mato „elitą“, kaip ciniškus, gudrius ir gerai pasiklojančius ir šiltai išsimiegančius bjaurybes, įpratusius atsiriekti storesnį kąsnį, o aukštuomenė žvelgia į „runkelius“ kaip į tinginius, girtuoklius ir išlaikytinius, besigviešiančius perdalinti svetimą gerą.

Elitas buvo visuomet, ir sovietinis periodas nebuvo išimtis.

Techniškai elito egzistavimas paaiškinamas labai paprastai. Kiekvienoje visuomenėje (absoliučiai kiekvienoje, net ir pusiau laukinėse šalyse) žmonės pasiskirsto į daugumą – tuos, kam vadovauja kiti, ir mažumą – tuos, kas vadovauja kitiems. Čia kalba ne tik apie politinę valdžią: kitus valdo ne tik tie, kas kontroliuoja policiją, kariuomenę ir kalėjimus. Tas pats galioja tiems, kas sugeba gydyti žmones, geriau už kitus suprasti įstatymus ar projektuoti namus – tai vis profesijos, kurias sugeba daryti labai nedidelė mažuma.

Politikai ir valdžios atstovai irgi turi tik nedaugeliui priklausantį norą ir sugebėjimą vadovauti. Nesiraukyk, skaitytojau: niekas tau neliepia manyti, kad politikais tampa tie, kas yra protingesni už kitus. Arba tie, kas būtinai doresni, tyresni ar tauresni. Tai idealas, taip pat tolimas nuo realaus gyvenimo, kaip ir sauskelnių reklamoje rodoma šeima: mama, viduryje nakties žavi ir idealiai sušukuotais plaukais, tėvas, negalintis nustoti šypsotis, nes trečią valandą ryto reikia pervystyti mažylį, ir raudonskruostis bamblys, kuris arba laimingas kikena, arba miega.

Politikais tampa, paprastai šnekant, tie, kas netingi, nes didžioji dauguma žmonių gyvenime nenorėtų tokio darbo. Sugebančių vadovauti tarp mūsų labai mažai, vadovauti norinčių ir turinčių energijos stumdytis alkūnėmis, kad prasimuštum prie vairo, yra kiek daugiau - bet ne tiek daug, kad visiems jiems neatsirastų darbo.

Ir čia iš esmės jokio skirtumo, ar kalbame apie išsivysčiusią demokratiją, ar komunistinį režimą, ar primityvią ir korumpuotą diktatūrą, kur ginantys savo teisę būti viršuje paremia smegenų gebėjimus ginklais ar kariuomene. Skiriasi tik būdai, kaip prasimušama viršun. (Kuo labiau civilizuota visuomenė, tuo labiau ji linksta, kad jai vadovautų ne tie - arba ne tik tie - kieno didžiausi kumščiai; tai nulėmė natūrali atranka: nors geriausias medžiotojas turėdavo daugiausiai mamuto mėsos, bet pavasario sulaukdavo tas, kas pasirūpindavo malkomis žiemai ir kailiais.)

Bet kuriuo atveju, viršun veržiasi mažuma, kuri ir yra elitas. Elitas – tai tie, kas turi valdžią, bet ne tik politine, o valdžią pačia plačiausia prasme. Šia valdžia džiaugiasi, kas turi kažką tokio, kas reikalinga kitiems, ir ko visiems nepakanka, ir galima savo nuožiūra skirstyti: įgūdžius, žinias, gebėjimą gerai nuspręsti, geriausią balsą, greičiausias kojas, stačiausią krūtinę, balčiausius dantis.

Kuo mažiau sugebančių kažką veikti, tuo geriau už tai atlyginama. Nė vienoje visuomenėje negausi daug pinigų už darbą, kurį patenkinamai atlikti yra daug norinčių ir sugebančių. Čia ir yra liūdnas atsakymas į retorinį klausimą, kuriuo dažnai kamuojasi mąstytojai: pažiūrėjus į uždarbius, nejau visuomenei reikalingesnis jaunuolis, labai taikliai mėtantis oranžinį kamuolį i krepšį, negu žemdirbys, auginantis javus, arba mokytojas, mokantis vaikus lietuvių kalbos? Atsakymas paprastas: jiems moka ne pagal tai, kiek jie reikalingi visuomenei, o pagal tai, kiek yra galinčių ta veikla tinkamai užsiimti.

AR STATUSAS PAVELDIMAS?

Prieštaringiausias elito bruožas – tai, kad elitas gimdo ir augina į save panašius (ir todėl į elitą prasimušti iš šono sunkiau, nes kiti jau gimsta su žymiai geresne starto pozicija). Turtingi tėvai sugeba atžaloms nupirkti geriausią išsilavinimą, kuris joms užtikrina gerus darbus ir geras pajamas, už kurias jie gali pirkti šiltesnę vietą po saule jau savo atžaloms.

Tai tiesa, bet ne visai. Jei procesas paliekamas savieigai, privalumai baigiasi vidutiniškai jau po trijų kartų [uždėkite, prašau, kirtį ant paskutinio skiemens]. Labai dažnai turtingų tėvų atžala turi protą ir išsilavinimą, bet neturi to, kas kažkada užtikrino jų tėvams vietą viršūnėje: atkaklumą ir sugebėjimą kovoti, alkūnėmis brautis ir nenuleisti rankų. Šios savybės beveik niekada neišsivysto automatiškai.

Būtent todėl daugelis pasaulio visuomenių – ne idealizmo, bet pragmatizmo vedinos – perėmė anglų aristokratų tradiciją auginti atžalas kuo griežtesnėmis sąlygomis, dažnai net pabrėžtinai atšiauriai. Tai ne kokio nors neracionalaus ir įgimto kuklumo išraiška. Kuklumas apskritai yra dažniausiai ne nedrąsaus būdo ar nuolankumo pasireiškimas, o labai racionalus pasirinkimas, kylantis iš pasitikėjimo savo jėgomis ir nenoro gyrimuisi švaistyti energijos.

Pasaulio šeimininkų palikuonys tyčia sodinami į akmeningą dirvą, nes per šimtmečius buvo pernelyg daug pavyzdžių, primenančių apie išlepintus karalių vaikus, kurie dar džiaugėsi pudruotu gyvenimu tėvų rūmuose, bet buvo pernelyg žiopli ir nepastebėjo, kad šalį ir turtus jau valdo kiti. Pačių įpėdinių vaikai ir anūkai likdavo visai tuščiomis.

Anglai sugalvojo, kad tiems jauniems žmonėms, kuriuos jų šeimos turtai apsaugojo nuo nepriteklių ir būtinybės kovoti dėl duonos kąsnio ir stogo, galima panašias, asmenybę ugdančias sąlygas sukurti dirbtinai – už didelius pinigus.

Kuo brangesnė angliška privati mokykla, tuo labiau ji šalta disciplina panaši į sustiprinto režimo nepilnamečių auklėjimo įstaigą, tik dažniausiai ji yra senoviniuose pastatuose, su gerai prižiūrėtomis vejomis ir su geru plaukymo baseinu. Anglijos mokyklos mušti vaikų jau negalima: valstybinės mokyklos tai uždraudė 1986 metais, o privačiose – tik 1999 metais, tačiau daugelyje mokyklų direktoriaus kabinete vis dar yra rimbas, kurį mokytoja atneša parodyti mažiukams ir dar padaužo per stalą, kad žinotų, kaip buvo auklėjami jų tėvai. Privačiose anglų mokyklose standartinis komandinis žaidimas – regbis, šiurkščiausias iš visų žaidimų ant žolės. Futbolą žaidžia masės.

Dar kietaširdiškiau auklėja vaikus patys turtingiausi visuomenės nariai – tie, kas gali už vieno vaiko švietimą per metus mokėti daugiau, nei vidutinis metinis atlyginimas šalyje. Jie leidžia vaikus į internatines mokyklas. Brangiausiuose iš jų vaikučiai gali patirti, koks gali būti nelinksmas gyvenimas: ne tik klasėse, bet ir miegamuosiuose, kur vėjas pučia per dviejų šimtų metų senumo langus, moksleivius šildo tik plonos antklodės, o kambariai apstatyti niūriau, nei vidutinio Skandinavijos kalėjimo kamera. Tai ne savaitgalio potyris – taip prabėga ilgi metai, o su tėvais susitinkama trumpam, per atostogas, arba savaitgalį nueinama kartu pavakarieniauti, kaip su tolimais giminaičiais.

Tai ne paskutinis pragaro ratas: karaliai ir hercogai tradiciškai turi jaunimui paruošę karo akademijas, kur jauno žmogaus ištvermė išbandoma iki galo ir kuriose psichologinis ir fizinis spaudimas jaunuoliui yra toks, kad paskui gyvenime tokį žmogų nebelabai yra kuo pabauginti: jis morališkai pasiruošęs valdyti šalį, korporaciją arba kariuomenę.

Visa tai skirta vienam tikslui – „charakterio ugdymui“. Žinių, mat, galima išmokyti ir vėliau, jei reikės, o kreivai išaugusio charakterio nebeištiesinsi už jokius pinigus. Todėl į šias mokyklas atžalas siunčia viso pasaulio turtuoliai, prezidentai ir karaliai, atsisakydami tėviško švelnumo ir žinantys, kad po kelių dešimtmečių jo vaikas rašys atsiminimuose: „Mano tėvai nuo manęs emociškai buvo labai nutolę“, ir pats savo vaikus siųs į panašias mokyklas, kad ir šie galėtų pasilikti tarp elito.

NE VIEN UŽ DIDELIUS PINIGUS

Jauno žmogaus paruošimas kovai turi didelę prasmę, nes tėvai žino: jam teks konkuruoti su tais, kas gimė neturtingas, bet buvo gerų genų, palankaus likimo ir Dievo apdovanotas, ir užaugo smailiomis alkūnėmis ir guviu protu. Natūraliai sunkus gyvenimas kovines savybes užaugina ne blogiau, nei patys negailestingiausi lotynų kalbos mokytojai, kėlimasis pusę šešių ryto ir liūto balsu riaumojantis seržantas kareivinėse.

Augančiam blogame rajone varvanosiui rizika, žinoma, didelė: narkotikai, policijos areštinė arba konkuruojančios gaujos peilis į pašonę mikliai užbaigs bet kokios karjeros užuomazgą. Tačiau tas, kas sugeba išgyventi ir išmokti skaityti ir rašyti, gliaudo gyvenimo akmenis kaip riešutus. Jo nebaugina pokalbis su akis draskančiu verslo konkurentu, o tiekėjams gailesčio ne mažiau, nei vaikystėje buvo kitiems gatvės gaujos nariams.

Elitas – skirtingai nuo aristokratijos – nėra uždaras klubas; kai kam, žinoma, lengviau į jį patekti (daugiausia dėl kilmės), bet durys nėra uždarytos niekam. Jos nerakintos, tik užvertos – bet ne visi turi pakankamai jėgų, kad galėtų jas pastumti.

SĖKMINGAI APSIGINA

Elitas negali pasigirti, kad jo teisę būti gyvenimo šeimininkais visi pripažįsta. Atvirkščiai: ši teisė yra nuolatos klausiama, purtoma, išbandoma, ir ją nuolatos tenka ginti.

Pagalvokite apie bet kurią gerai apmokamą profesiją. Praktiškai kiekvienai jų daug kartų pranašauta, kad ateina paskutinės dienos.

Gydytojus seniai turėjo pakeisti simptomų žinynai, pagal kuriuos galėtų išsigydyti kiekvienas ligonis, o paskui – kompiuterių programos. Teisme jau seniai kiekvienas turėtų galėti apsiginti pats, pasiskaitęs gerai parengtą vadovą. Apie tai, kad lėktuvams lakūnų seniai nebereikia, nes juos sėkmingai pakeičia autopilotas, menkai nusimanantys keleiviai kalba jau ne pirmą dešimtmetį (lakūnai dėl tokių kalbų nesisieloja, nes žino, kad viryklė kiekvienuose namuose neprivertė restoranų bankrutuoti). Taip pat jau nuo vaikystės girdžiu, kad vertėjams darbo liko geriausiu atveju penkeriems metams, nes paskui visą šį darbą padarys ištobulėjusios mašinos.

O jau apie žurnalistikos mirtį prikalbėta užvis daugiausia. Nebereikės nei redaktorių, nei žurnalistų: ir naujienas, ir nuomones surašys patys skaitytojai, kaip šiandien rašinėja komentarus bloguose ir portaluose, jie patys ir pripleškins ir nuotraukų, ir vaizdo klipų savo mobiliaisiais telefonais, ir bus tobula žiniasklaida, kur jokios hierarchijos, kur kiekvienas skaitytojas – kartu ir korespondentas. Net ir darinys specialus buvo sugalvotas: „vartotojo generuotas turinys“, kuris, girdi, po kelių metų valdys visą žiniasklaidą.

Tai buvo ne kas kita, kaip eilinis masės sukilimas prieš elitą. Elitas šiuo atveju buvo tie, kas rašo ir pasakoja kitiems, ir jiems buvo pritaikytas standartinis klausimas: ką, Jūs kažkokie ypatingi? Aš irgi taip galėčiau, ir dar geriau. Iš viso to išėjo šnipštas: kaip ir anksčiau, skaitytojai nori skaityti ir pinigus mokėti tiems, kas rašo geriau už kitus. Technologijos keitėsi, bet rašantis elitas liko. Po sukilimo viskas grįžo į savo vėžes.

ELITO ŽAISLAI IR SIMBOLIAI

Kodėl elito atstovai, jei jie protingesni ar gabesni už kitus, nesibodi savo turto simbolių: blizgučių ir skambučių, pradedant nuo laikrodžių ir rašiklių iki automobilių ir lėktuvų? Ar tai nėra neapdairu ir vaikiška, na, tiesiog neverta lyderio padėties ir jo statuso?

Sunkus klausimas. Iš tikrųjų, jei žmogus yra pakankamai protingas ir įtakingas, kad galėtų tvarkyti ištisas šalis, kariuomenes ar milijardus bankuose, tas, kuris po dvidešimties metų mokslo yra vienas iš nedaugelio išrinktųjų, galinčių knebinėti gyvo žmogaus smegenis – ar jam dar negana pasitenkinimo iš tikrųjų savo privilegijų? Ar būtina jam dar pranešti apie savo padėtį išorinėmis gerovės žymėmis, kai pati gerovė yra tik elito požymis, o ne lygiavertis sinonimas (elito atstovu retai tampama vien dėl noro būti turtingu – dažniausiai turtas, kaip šešėlis seka paskui profesinę sėkmę ir charakterio savybes)?

Atsakymas gal būtų toks: elito atstovas rodo savo turtus (kas rėksmingiau, o kas – labai subtiliai) ne dėl savęs, o dėl kitų, kad paprastesnei masei būtų aiškiau. Dėl šitos pačios priežasties viso pasaulio kariuomenėse juo aukštesnis karininko laipsnis, juo brangesnis munduro audinys, didesnis namas ir ilgesnis tarnybinis automobilis su vairuotoju. Įvairių šalių mokesčių mokėtojai moka už tai pinigus ne todėl, kad pulkininkas negalėtų komanduoti porai tūkstančių karių, jei neturėtų aukštesniojo karininko privilegijų. Eiliniai kariuomenėse tradiciškai būdavo paprasti vakarykščiai kaimo bernai, kuriems reikėdavo vaizdinių valdžios įrodymų, kad iškart matytų, kas yra viršininkas.

Vienas akivaizdžiausių ir elegantiškiausių priklausymo elitui požymių, kuriuos tik žino istorija, buvo Anglijos pinigų sistemoje iki 1971 metų, kai šalis perėjo prie dabartinės tvarkos (vienas svaras = 100 pensų).

Iki to laiko, kaip žinia, dvylika pensų sudarė šilingą, o dvidešimt šilingų – svarą. Be šios painios, tačiau suprantamos tvarkos, šalyje lygiagrečiai ir oficialiai veikė dar vienas matas, pagerintas pinigas: ginėja. Ginėja, anksčiau buvusi auksinė moneta, išimta iš apyvartos dar XIX amžiaus pradžioje, liko kaip „elito svaro“ pavadinimas: ji buvo sudaryta iš dvidešimt vieno šilingo.

Visiems – atlyginimas dvidešimties šilingų svarais, bet gydytojams ar architektams buvo mokama dvidešimt vieno šilingo ginėjomis. Ginėjomis įvertinama ne ūkio paskirties žemė ir žirgai-ristūnai (bet ne kinkomi ūkyje arkliukai). Jei teisininko honoraras sudarė šimtą ginėjų, žmogelis jam mokėdavo 105 svarus. Iš visų kurioziškų dalykų apie Angliją, kuriuos sužinojau per keturiolika gyvenimo šalyje metų, šis yra įstabiausias – vargu ar įmanoma elitui akivaizdžiau pabrėžti savo ypatingą padėtį: simbolinis priedas, tik penki procentai, bet malonu.

KIEK ROVĖ - NEIŠROVĖ, KIEK SKYNĖ - NENUSKYNĖ

Noromis ar nenoromis, kadangi elitas susijęs su pinigais, jis yra susijęs su nelygybe (labai maža dalelė žmonių valdo didžiąją dalį turtų), ir kadangi jam tenka išskirtinė vieta tos nelygybės viršūnėlėje, jis nėra daugumos mėgstamas. Tai neišvengiama. Tiems, kam sunku sudurti galą su galu, yra sunku susitaikyti su mintimi, kad yra nedaug tokių žmonių, kurie ne tik turi viską, kas jiems reikalinga, bet ir dešimt, šimtą kartų daugiau nei jiems reikia.

Aiški išvada, žinoma iš visų revoliucijų žmonijos istorijoje: reikia perdalinti, visiems užteks, visiems bus geriau, nes vis tiek vienas žmogus negali pasinaudoti tokiais turtais, kokius turi sukaupęs elitas.

Ir visuomet būna tas pats rezultatas: perdalinimas įvyksta, bet lygaus padalinimo niekuomet nebūna, ir tik pasikeičia saujelė tų, kurie viską kontroliuoja ir už viską atsako; bet vis tiek jų lieka labai nedaug. Nė viena revoliucija nepanaikina elito, tik pakeičia vaidmenų atlikėjus, bet žmonių grietinėlė lieka, ir išskyrus politinės valdžios viršūnėlę, net tos grietinėlės atstovai lieka tie patys (na, gal išskyrus tik kokią nors Kambodžą, kur kruviniausioje ir kraupiausioje XX amžiaus diktatūroje, skaičiuojant pagal nužudytą šalies gyventojų dalį, buvo kryptingai naikinami visi, kas tik buvo išsilavinęs, ir Raudonieji Khmerai uždraudė ne tik užsienio kalbas ir pinigus, bet ir raštą).

Nors atskiri elito atstovai gali nusigyventi, prasigerti ar numirti, pati struktūra pasilieka: viską valdo, kontroliuoja ir sprendimus priima mažuma, nepriklausomai nuo politinės sistemos. Ši akivaizdi neteisybė nedavė ramybės jau minėtiems revoliucionieriams, svieto lygintojams, mąstytojams ir bet kam, kas turi neramų protą, užduodantį begalinius klausimus ir nepriimantį esamos padėties.

Sistemos stiprybė ta, kad beveik visi, gavę valdžią (dar kartą patikslinu – valdžią plačiąja prasme), galimybę spręsti ir galimybę kontroliuoti, kaip gydytojas gali savo rankomis kontroliuoti, ar gyvens pacientas, o architektas savo nuožiūra nubraižo sienas, tarp kurių gyvens ir dirbs šimtai žmonių, ir net sugalvoja, ką jie matys pro langą, nes nuo jo noro priklauso, kur tas langas bus), supranta, kad užvis kvailiausia ir apmaudžiausia būtų išdalinti ją tiems, kas nesugebės ja dorai pasinaudoti. Tai baisiau už valdžios – įtakos, sprendimo taisės - atidavimą savęs vertam priešininkui. To paties elito atstovui.

"Miesto IQ", 2009 m. gegužė

Degtinė: vėlai konvertuotojo pagiriamasis žodis

Degtinę išmokau gerti vėlai – išmokė svainis. Pirma su juo gerdavau iš pagarbos, nes norėjau nenuliūdinti dosniai įpilančio žmonos vyresniojo brolio. Bet greitai pamėgau, ir dabar dažnai tysta seilė, pagalvojus apie skaidrųjį gėrimą.

O visą jaunystę jos nemėgau, net kvapas nepatiko. Gal ir gerai – degtinė man neužtemdyta studentiškais prasto gėrimo prisiminimais. Tik vieną kartą teko labai neskaniai degtinę gerti: 1994 metais dažnai važiuodavau iš Vilniaus į Minską, kur anuomet pažangioje spaustuvėje gaminome vieną leidinį. Vieną šaltą žiemos naktį autobusas sugedo pakeliui į Baltarusijos sostinę, vėlavo grįžti Vilniun, vėlavau ir aš kartu su juo. Pakeliui sugedo dar ir šildymas, ir snieguotais laukais važiavom šaltoje metalinėje dėžėje. Pakeleiviai – vežantys pigias baltarusiškas prekes parduoti Vilniuje – neišlaikę (o gal ir nelabai stengęsi valdytis) atsidarė degtinės butelį ir šildėsi tiesiog iš kaklelio.

Pasiūlė ir man („gersi, profesoriau?“ - nes buvau nežinia kam pasirišęs kaklaraištį). Kliuktelėjau tos drungnos degtinės, smagiau ar šilčiau nepasidarė. Na, gal buvo truputėlį šilčiau. Tik nuo manęs ir nuo mano sugėrovų sklido baltas alkoholinio kvėpavimo garas, kaip nuo gerai įšalusio butelio, ir autobuso langai buvo apšarmoję, kaip gerai atšalęs stikliukas.

Degtinė, vienas populiariausių pasaulio distiliuotų gėrimų (greta viskio, romo ir tekilos) yra apsuptas daugybės mitų ir nesusipratimų.

Kuriai tautai priklauso? Daugumos nuomone – rusams, tačiau, pavyzdžiui, lenkai į užsienį jos šiandien eksportuoja nepalyginamai daugiau, ir žymiai geriau žinomi garsiomis degtinės rūšimis, tokiomis, kaip „Wyborowa“ arba „Belvedere“.

Kokia degtinė geriausia ir švariausia? Nuo kurios mažiausiai skauda galvą kitą rytą? Čia irgi daugybė nuomonių. Pasiekusios tam tikrą kainą, visos degtinės rūšys pakankamai gerai išvalytos. O galvą skauda ne nuo paties etilo alkoholio – galvelę plėšiantį skausmą sukelia dehidracija, skysčių netekimas (todėl užsigerti vandeniu – labai gera mintis) ir pagirias sukeliantys priedai, dažniausiai dėl netinkamo išvalymo.

Nereikia pernelyg tikėti istorijomis apie „revoliucinius valymo būdus“, „penkiagubus anglies filtrus“, „unikalų valymą itin žemoje temperatūroje naudojant pažangiausias XXI amžiaus technologijas“. Viskas žymiai paprasčiau. Kaip pažymėjo vienas amerikiečių žurnalistas, dabar brangios degtinės filmuojamos per viską, išskyrus galbūt deimantus. Anglis, sidabras, medis, smėlis, marmuras, pienas, kiaušinių baltymai – viskas filtravimui, viskas tam, kad iš etilo alkoholio būtų išvalytos priemaišos.

Anglis kaip filtras naudojama jau seniai, tam ir aktyvuotos anglies tabletės, kurios geriamos apsinuodijus, kad sutrauktų, kaip kempinė, visą brudą. O pienas ir kiaušinių baltymai – natūralūs (nors ir labai brangūs) baltyminiai filtrai, „rišantys“ prie savęs priemaišas, o labiausiai – fuzelį, angliavandenilių fermentavimo šalutinį padarinį, aštriai kvepiantį bloga degtine.

Bet technologinio stebuklo čia jokio nėra. Degtinę tiesiog reikia gerai išvalyti. Tai nėra labai sunku, ir net brangiausios degtinės, kainuojančios šimtą litų už butelį, gamyba kainuoja tik nedidelę dalį tos sumos, kurią mokate parduotuvėje. Visa kita – tik mitas, tik įvaizdis, tik svajonė. Kaip kvepalai, kurių kainoje reklamos išlaidos dažnai sudaro didžiausią dalį, taip ir brangiosios degtinės yra daugiau tik troškimų pardavimas.

Garsiausioji šių laikų „itin brangi“ degtinė (žurnalistų sugalvotos „Super Premium“ kategorijos – prie jos skiriamos degtinės, kainuojančios virš 40 dolerių už litrą), jau tapusi klasika, prancūzų „Grey Goose“. Ši pilkoji žąselė kliuksi skaniai, yra neįkyri, bet „akluose“ degustavimuose retai kada gauna išskirtinius balus.

Aklieji degtinės degustavimai, kur nugalėtojai keičiasi vietomis, vos ne kaip Euroviziją laiminčios šalys, dar kartą įrodo tik tai, ką sako visi degtindariai: kuo geresnis, brangesnis šis produktas, tuo jis panašesnis į kitus brangius produktus. Tuo degtinė skiriasi nuo viskio ar konjako: skonio skirtumai labai maži, kad ir kaip apie „unikalų“ skonį trimituotų gamintojai.

Žinoma, jei degtinė yra grūdinė, o ne iš bulvių arba, gink Dieve, runkelių. Kai rusai giriasi, kad tik jų šalyje gaminama pati tikriausia, pati tyriausia, pati tobuliausia degtinė, o visokie švedai, suomiai ar amerikiečiai gamina tik „pramoninius surogatus“, aplipintus ryškiomis etiketėmis ir nesuprantančiais tikrosios gėrimo sielos, galima tik kreivai nusišypsoti.

Būtent Rusija kalta dėl to, kad degtinė buvo nuspirta nuo tauraus gėrimo postamento ir tapo proletarų gėralu: kai dėl pakeistos akcizų sistemos degtindariai XIX amžiuje pradėjo daryti degtinę iš bulvių. Bulvinė degtinė, pakeitusi kvietinę tiek Rusijoje, tiek tuose kraštuose, kuriuos Rusija valdė XX amžiuje, yra iš esmės prastesnis gėrimas, turintis daugiau ir sunkiau išvalomų priemaišų, ir daugelio specialistų kaltinamas dėl girtumo, keliančio agresiją, o ne mieguistumą. Prisimenama iš sovietinių laikų „Russkaja vodka“ – populiariausias bulvinės degtinės pavyzdys. Gėrimo receptūroje – ir, žinoma, „GOSTe“, valstybiniame standarte, buvo numatyta šiek tiek cinamono esencijos, kad būtų menkiau jaučiamas bjaurus kvapas.

Kažkada dėl tos pačios priežasties Anglijoje į džiną buvo dedamos kadagio uogos: kad užglaistytų pigiausio gėralo, skirto proletarams, smarvę. Tik nežinia, ar tas cinamonas, kurį Sovietų Sąjunga turėdavo importuoti iš Afrikos tai už valiutą, tai mainais už karinę pagalbą, tikrai visada patekdavo degtinėn.

Daugelis degtinės gamintojų visame pasaulyje į ją prideda truputį cukraus – esą jis gėrimą sušvelnina, padaro labiau aksominį. Kai kur to cukraus yra kiek daugiau, ir galima pajusti net šiek tiek saldumo – ne likerinio, bet vos vos pastebimą salstelėjimo gaidelę, kai šaltas gėrimas nudegina burnos ertmę.

Pagaliau priėjau prie pagrindinio klausimo: ar degtinę reikia gerti šaltą kaip ledas, ar tik atšaldytą? Atsakymo nėra. Ieškojau internete, ieškojau knygose – nuomonės pasiskirsčiusios po lygiai. Žinau tik tiek, kad pašaldyto gėrimo šalininkai yra labai karingai nusiteikę „-20^oC brigados“ atžvilgiu.

Girdi, tokia temperatūra užmuša bet kokį skonį, nepajusi nieko, tik produkto gadinimas. Apie šaldymo ydingumą kalba ir daugelio degtindarių technologai.

Nenorėčiau sutikti: geriant nedideliais gurkšneliais net ir labai šaltą degtinę, ji spėja sušilti pakankamai jau burnos ertmėje, o poskonis puikiai jaučiamas jau nurijus: alkoholis išdžiovina seiles ir sujaudrina skonio receptorius, todėl subtilias nateles galima lengvai pažinti.

Be to, jei netikite, kad galingas šaldymas nekenkia degtinei, imkite butelį kokio nors pigiausio birzgalo ir šaldykite nors iki Jupiterio paviršiaus temperatūros – net ir mažiausiai patyręs ragautojas pajus, kad geria brudą.

Pagaliau, šiltos – ar pošiltės – degtinės, dar ir kai kada patiekiamos didelėje viskio taurėje (tikras siaubas – padidina garavimo plotą) pirmiausia pajusite etilo alkoholio garų kvapą. Nežinau, kad jį pavadintų maloniu. To kvapo kuo mažiau, tuo geriau – mažas stikliukas sumažina garavimą, o kuo šaltesnis gėrimas, tuo menkiau garuoja.

Didžiausias malonumas, kurio netenka vos pavėsintos degtinės ragautojai – tai kylantys nuo nežmoniškai įšalusio butelio garai ir gėrimas, tingiai ir dusliai kliuksintis, kaip alyva. Vien dėl šito vaizdo, garso ir pojūčio velnio lašus verta labai atšaldyti, iki Arkties temperatūrų, kad butelis nudegintų šalčiu, paėmus į ranką.

"Vyno žurnalas", 2008 m. birželis

Anglija: be virtuvės, bet su valgymo tradicijomis

Apie anglų virtuvę tikrai niekas nėra pasakęs daug gero. Nebent kokia nors turizmą propaguojanti kontora, ir ta valstybės išlaikoma, o su valstybės parama gali būti išgirta viskas. Britanijoje vyriausybė giria net nacionalinę sveikatos apsaugos sistemą, nors visi kiti mano, kad ji labiau primena besivystantį arba neišsivysčiusį pasaulį.

Atvykėlių nuomonės blaškosi nuo susižavėjimo iki siaubo ir anekdotų. Viena vertus, šalis prikimšta atokiausių degalinės lentynų maisto. Iš kitos pusės – turbūt niekur kitur, išskyrus Ameriką, nerasi tokios gausybės įvairias pasaulio virtuves išpažįstančių puikiausių restoranų.

SIAUBO IR TAUKŲ PASAKOS

Baisios istorijos apie anglų dietą ne iš piršto laužtos. Sumuštiniai ant kempinės skonio baltos forminės duonos, bulviniai traškučiai penkis kartus per dieną (kartais jais dar pagardinami tie patys sumuštiniai: nukeliama viršutinė duonos riekė, užberiama traškučių ir vėl užvožiama).

Kam maža, legendinis šiaurės Anglijos gezų maistas chip buttie – karštos gruzdintos bulvytės, varvančios aliejumi, patiektos tarp dviejų baltos duonos riekių, ant kurių užtepama sviestuko.

Dar negana? Prašom! Gruzdintuvėje keptas šokolado batonėlis, „Mars“ arba „Snickers“. Aš nekliedžiu, jūsų akys neapgauna: batonėlį išvyniojame, įmerkiame tešlon ir – švyst į verdančius taukus. Valgomas Anglijos šiaurėje ir Škotijoje (tiesą sakant, skanaujamas dažniausiai penktadienio vakarą, prisivaišinus aludėje iki baltų arklių, kai kraujyje sumažėjęs cukraus kiekis sukelia alkio jausmą). Vienas anglų baras šį „skanėstą“ kurį laiką siūlė net Niujorke, bet tešloje keptas šokoladas amerikiečių nesuviliojo. O jūs manėte, kad tik mes, lietuviai, mokame kraupinti atvykėlius didžkukuliais su taukuota kiauliena viduje ir taukų, sūrių spirgų bei riebios grietinės padažu.

Kitas vakarinis maistas, kurį tradiciškai valgydavo darbininkai, išalkę po keturių penkių pintų alaus, – žuvis su gruzdintomis bulvytėmis. Anksčiau ji būdavo suvyniojama į seną laikraštį, dabar – į popierių. Valgyti galima tiesiog gatvėje, vienkartine medine šakute arba tiesiog – pirštais. Bulvės, išgriebtos iš taukų, apšlakstomos actu ir apibarstomos druska. Žuvis – dažniausiai menkė – apvoliojama tešloje; ji taip pat kepama karštuose taukuose. Patiekalas išpopuliarėjo XIX a. antroje pusėje, kai tralais Atlante pradėta traukti didžiuliai kiekiai žuvies, o ši toli gražu ne visa tiko prabangiam stalui. Tuo pat metu išplitus geležinkeliams, pigesnę žuvį buvo galima greitai išvežioti po visą šalį, ir menkė tapo darbininkų maistu.

Šiandien žuvį su bulvėmis anglas valgo ne iš bėdos, bet iš sentimentų: tai comfort food – jaukumo maistas, primenantis vaikystę, šiltus tėvų namus ir laimingesnes dienas, kai nereikėjo galvoti apie darbą ir buto nuomą. Man žuvis su bulvėmis irgi primena 1995-us metus. Tik atsikraustęs į Angliją, vakarienę valgydavau viešbučio kambaryje – atsinešdavau į popierių suvyniotos žuvies su bulvytėmis, kvepiančiomis actu ir karštu aliejumi. Pirmą vakarą užsigėriau sidru iš skardinės: nepastebėjau pirkdamas, maniau, alus, o pasirodė – obuolių vynelis.

Tačiau ar galima visa tai pavadinti nacionaline virtuve? Vargu. Kiti patiekalai – orkaitėje kepta jautiena, pyragai su mėsa, dešrelės su bulvių koše – pernelyg neoriginalūs, ir, tiesą sakant, pernelyg paprasti, kad galėtų pretenduoti į nacionalinės virtuvės vardą.

Anglija – viena pirmųjų šalių Europoje, kur senąsias valgymo tradicijas sutraiškė pramonės revoliucija. XVIII amžiaus pabaigoje žmonės masiškai kėlėsi iš kaimo į miestą, kur naujuose fabrikuose dundėjo naujos mašinos. Maistą irgi reikėjo gaminti pramoniniu būdu – žmogus atitrūko nuo žemės. Pirmoji, antroji karta nuo žagrės dar žino, kad pienas – iš karvės, miltai – iš grūdų, o jų vaikai šito jau nebesupranta, siūlas nutrūksta. Nebelieka švento žemės ir maisto ryšio, kurį jaučia tik tas, kas gyvena kaime, arba kas nors retkarčiais ten nuvyksta. Maistas tampa vien degalais kūnui.

Todėl maistas toks ir yra, kaip degalinėje. Apie dabartinį ministrą pirmininką Gordoną Browną kalbama, kad net prabangiuose restoranuose, kai nevaržo oficialus protokolas, vakarienei jis paprastai užsisako lėkštę gruzdintų bulvyčių, glumindamas kolegas ir kitų šalių lyderius. Tai, kas Prancūzijoje ar Italijoje būtų vertinama kaip prasčiokiškas skonis arba beviltiškas populizmas, anglams atrodo visai kitaip: žmogus neskiria dėmesio maistui. Asketizmas – gero išauklėjimo ir disciplinos požymis, pritinkantis valstybės vyrams.

Mėgautis geru vynu, egzotiškais padažais, garsių virtuvės meistrų kūriniais ar sezoniniais grybais ir daržovėmis daugeliui anglų – kiek įtartinas, nevyriškas užsiėmimas, dekadentiškas išsidirbinėjimas, labiau tinkantis užsieniečiui.

RAUDONO ŠILKO PAMUŠALAS

Anglų advokato uniforma – kostiumas. Niūrus, pilkas ar juodas, siūtas konservatyviai, bet pažiūrėk į jo šilkinį pamušalą – dažnai jis bus begėdiškai ryškios raudonos arba avietinės spalvos.

Tokia tradicija.

Taip pat ir su valgymu. Na ir kas, kad masės valgo šaldytą maistą, užbarstydamos jį bulvių traškučiais, na ir kas, kad vaikai ir paaugliai nutukimu ir ligomis, susijusiomis su mityba, jau pasivijo bendraamžius JAV. (Su pigaus ir nesveiko maisto tradicija mokyklose nebe pirmus metus kovoja ir televizijos įžymybė, virtuvės meistras Jamie‘is Oliveris, žinomas ir Lietuvos žiūrovams). Na ir kas?! Geriausių pasaulio restoranų sąrašuose, kuriuos renka ir skelbia autoritetingi žurnalai, bei „Michelin“ vadovuose, Anglija – ne užkampis, o vienas pasaulio kulinarinių centrų. Garsiausi šalies virėjai – Marco Pierre White‘as, Gordonas Ramsay‘us, Hestonas Blumenthalis ir jau minėtas Jamie‘s Oliveris ne tik gamina maistą, bet ir žeriasi milijonines sumas iš savo vardu vadinamų restoranų ir tviskančių puodų komplektų, konservuotų padažų, gausiai iliustruotų knygų ir visame pasaulyje rodomų televizijos serialų. Pasaulis, nesižavintis anglų virtuve, ausis ištempęs klausosi apie maistą pasakojančių anglų.

Beje, Jamie‘s Oliveris, mėgstantis vaizduoti paprastą vaikiną, gaminantį „paprastai ir lengvai“, yra iš pasiturinčios šeimos ir virtuvės meno mokėsi viename geriausių Londono itališkų restoranų „Neal Street Restaurant“. Jis yra klasikinių itališkų patiekalų specialistas, o Jamie‘o sukurtų receptų sudėtinių dalių kaina dažnai prilygsta vidutinės anglų šeimos savaitės biudžetui; pavyzdžiui, nepaprastai sultingame troškinyje vien jautienos išpjova, kurią gali pateikti tik geri mėsininkai, kainuos apie 80 svarų, arba 350 litų. Vidutiniam anglui tai ne šiaip brangu – tai visiškai neprieinama.

Nepaisant paplitusios nuomonės, kad Anglija – alaus kraštas, kur vynas jei ir geriamas, tai tik prastas ir iš nučiupinėtų taurių, jau seniai vyno čia išgeriama daugiau nei alaus. Ir ne tik. Profesionalių vyno vertintojų, specialistų, aukšto lygio vyno pirklių ir gėrėjų su išsipūtusiomis piniginėmis Anglijoje milijonui gyventojų tenka daugiau negu kur nors kitur pasaulyje.
Vyno magistras (Master of Wine, MW) – itin sunkiai gaunama kvalifikacija, vyno pažinimo olimpas, irgi skiriama Anglijoje. Žmonių, turinčių šį titulą, pasaulyje tik 277, mažiau nei Nobelio premijos laureatų. Kiekvienas stambus maisto parduotuvių tinklas stengiasi pasamdyti nors vieną vyno magistrą ir didžiuojasi juo, kaip klubas didžiuojasi garsiu futbolininku.

Kodėl toks atotrūkis tarp itin paprasto liaudies maisto ir kosminio „aukštosios virtuvės“ lygio? Tikriausiai todėl, kad, anglų įsitikinimu, tobulybės galima siekti tik tuomet, kai toks siekimas numatytas, suplanuotas ir už jį atlyginama. Kol sportas Anglijoje buvo mėgėjų laisvalaikio užsiėmimu, ūkanotosios šalies sportininkai mažai kuo galėjo didžiuotis. Kai sportas ir medalių siekimas tapo valstybės politika, Britanijos komanda 2008-ais metais iš Pekino olimpinių žaidynių grįžo pasidabinusi medaliais.

Taip ir su virtuve. Italijoje, Meksikoje ar Japonijoje šeimininkė stengiasi ne todėl, kad dalyvautų konkurse, o genama kulinarinės aistros, pasididžiavimo ir vaikystėje įskiepyto tobulybės siekio. Anglams maistas reikalingas tik skrandžiui prikimšti, jeigu, žinia, tai nėra verslo plano įkurti garsiausią miesto ar šalies restoraną dalis. Jei suplanuojama siekti puikaus lygio, tai pateikti pusėtiną produktą – taip pat nepriimtina, kaip stebinti tobulu maistu šeimyną, susirinkusią vakarienės.

"Vyno Žurnalas", Nr. 16

Apie Žiemą ir Miuncheną

Vienas tų straipsnių, kur buvo pradėtas rašyti apie vieną, o išėjo apie kitą. Norėjau parašyti apie Miuncheną, o parašiau apie snaiges ant blakstienų.

... ... ...

Būna miestų, kurie, rodos, čia pat, bet į kuriuos niekada neprisiruoši nuvažiuoti. Visąlaik moji ranka – tuoj, tuoj, spėsiu. Man tokie miestai buvo ir yra Šiauliai ir Panevėžys, kuriuose nebuvau niekada, nors Lietuvoje gimęs ir užaugintas. Ir dar Miunchenas.

Į Miuncheną lyg ir ruošiausi važiuoti, kai studijavau Kaune – tuomet, ankstyvais Lietuvos nepriklausomybės metais, kelionės pradėjo darytis paprastesnės, pasai dar buvo rusiški, tarybiniai, bet leidimą išvykti galima buvo gauti beveik be vargo. Dar tebebuvo sovietiniai traukiniai, vežantys į išsvajotus kraštus už labai nedidelę kainą, tik reikėdavo stovėti didžiulėse eilėse.

PAŽADĖTOJI BAVARIJA

Tais laikais mano draugai, trumpam atradę savyje susidomėjimą religija ir prasimanę pakvietimus į ekumeninį Taizé vienuolyną Prancūzijoje (jis tuomet tuos pakvietimus dalino į kairę ir į dešinę, kaip reklaminius popierinių nosinių paketus dalina merginos prie metro stočių Tokijuje), nusipirko bilietus ir keliavo po Europą. Paskui grįžę pasakojo apie tai, kokia fantastiška Europa, kokie puikūs, tviskantys, švarūs, kvepiantys miestai, ir lauko kavinės, ir šviesos, tik nėra pinigų tuo džiaugtis.

Mažai kas šiandien prisimena, koks mūsų žmonėms tuomet turėjo atrodyti tikras užsienis, koks kontrastas turėjo badyti akis. Ten, kur mes gyvenome, atrodė žmoniška tik tiems, kurie tuomet niekur nebuvo buvę (pavyzdžiui, kaip ir aš tuomet). Skardiniai kioskai, balos, purvas ir pigių cigarečių dvokas – dievaži, net Kauno „politinio švietimo namai“, Donelaičio gatvėje, kur kažkada įsikūrė ir prasidėjo atkurtasis Vytauto Didžiojo Universitetas, ir jo tamsus vidus, akmens apdaila ir bufetas su pikantiškomis salotomis vazelėse (ar prisimeni, kaip aliuminio šaukštelis jaukiai braukia per vazelės aliumininį dubenėlį?) ir dešrelėmis, plūduriuojančiomis karštame vandenyje greta kavos aparato, mums tada atrodė civilizuotai.

Ligi šiol nesuprantu, kaip mano draugai tuomet keliaudavo per tą vakarų Europą: kišenėje su trisdešimčia markių, su dviem šimtais frankų (ne dienai – visai kelionei), ar bet kuriuo atveju, su tokiomis kiauromis kišenėmis, kad 95% gyvenimo yra atskirta, kaip prekės uždarytos parduotuvės vitrinoje. Aš suprantu, kaip galima išgyventi (mintant atsivežtomis rūkytomis dešromis ir kietai virtais kiaušiniais ir nakvojant pakelėse bei vienuolynuose arba beldžiantis pas draugus, pažįstamus ir visai nepažįstamus žmones), aš suprantu, kaip galima pasiekti kelionės tikslą, bet iki šiol man sunku įsivaizduoti, ką jautė tie, kas taip keliaudavo.

Neįsivaizdavau, ir, tiesą sakant, nesistengiau sužinoti, todėl į Miuncheną tuomet nenuvažiavau. Nenuvažiavau niekur: keliavau tik paskui, jau pradėjęs dirbti ir jau gavęs Lietuvos Respublikos žalią pasą, ir pirmoji mano kelionė į „tikrą užsienį“ buvo į Helsinkį, kurį ligi šiol prisimenu, nes jis buvo mano pirmoji kelionių meilė. Tuomet jau galėjau sau leisti apsigyventi tikrame viešbutyje, nuvažiuoti taksi, ir net išgerti alaus. Skaitytojau, girdžiu Tave sakant - ir nusipirkti mėsainį. Taip.

O Miunchenas liko mano svajonėse. Iki šios žiemos, kai pagaliau prisiruošiau nuskristi ten prieš šv. Kalėdas, nes nėra geresnio laiko džiaugtis vokiškai kalbančiu pasauliu, nei Kalėdų metas.

Todėl, skaitytojau, nors straipsnis apie Miuncheną, jis šiandien bus tik idealaus metų laiko iliustracija. Man idealaus metų laiko.

KAI SNIEGAS UŽ LANGO ŽIBĖS

Gimęs lapkričio pabaigoje, visada mylėjau žiemą labiau, nei vasarą, ir šalti – labiau nei karštį. Vasara man visuomet buvo vulgari, čigoniška, rėksminga. Vasara man prasidėdavo nuo šienligės birželio mėnesį, kai čiaudėdavau ir raudonuodavo akys; ji nors ir buvo patogi, nes nereikėjo vyniotis šaliko ir dėtis kepurės, nuo kurios visuomet niežėdavo kaktą, bet vasara neturėjo savyje nieko tyro, nieko pakylėjančio, tik prispaudžiantį prie žemės karštį.

Sniegas ir žiema prasidėdavo tada, kai ateidavo mano gimimo diena ir kai baigdavosi rudas, jaukus ruduo, su lapais gatvėse ir kai viskas būdavo nudažyta bronzine spalva. Gimimo diena reikšdavo dovanas, o paskui būdavo Kalėdų laukimas, ir pradėdavo snigti, ir vieną rytą pažiūrėjus pro langą lauke būdavo taip ryšku, taip gaivu, kad net į mokyklą norėdavosi eiti.

Man nepaprastai norėdavosi Kalėdų, apie kurias žinojau iš knygų, žurnalų ir amerikietiškų filmų – blizgančių, kvapnių, ir padabintų raudona ir žalia spalvomis. Cinguliuojančių varpeliais. Ir tviskančių sniego atspindėta šviesa.

Lietuviška tradicija buvo žymiai santūresnė: daugiau ne blizgesio, bet šiaudų ir tošies, ir Kūčių stalo gama visai ne raudona ir žalia, bet rusva, pilkšva ir gelsva – silkutės, grybai, pyragas ir kūčiukai. Aš visą tai mylėjau, bet kartu norėjau to stereotipinio, traškaus ir blizgaus, amerikietiško Kalėdų ir žiemos paveikslo.

Net kai sužinojau, kad Kalėdų Senelio raudoni kailiniai – vos šimtmetį siekianti tradicija, ir susijusi su Coca Cola reklamomis, kai rudo ir saldaus gėrimo gamintojai pradėjo savo žiemos rinkodarą sieti su raudona spalva, man tie kailiniai ir jų spalva pradėjo labiau patikti. Net raudonąją spalvą, tiksliai tokią, kaip gėrimo etiketės, ir atitinkančią spalvų sistemos „Pantone“ standartą PMS 485 (jei kam įdomu), dizaineriai dažnai vadina tiesiog „Coca Cola red“ (kokakolos raudonoji).

Miunchenas, turtingoji Bavarijos sostinė, yra tokia vieta, kur radau visas savo žiemos svajones. Vokietija (todėl gal kiek spalvingesnė, nei santūri ir užsisagsčiusi apykaklę šveicarų žemė), bet Vokietija pietinė, todėl nebealsuojanti drėgnu jūros oru, ir jau besiglaudžianti prie Alpių ir prie Austrijos bei žvelgianti į Italiją ir Šveicariją. Iš čia visiškai netoli iki Insbruko ir Zalcburgo, austriškų Alpių miestelių, kurie negali pasigirti Bavarijos ir jos sostinės mastais, ekonominiais raumenimis ir turtais.

Bavarija – viena turtingiausių vietų pasaulyje, ir jei ši Vokietijos žemė būtų vertinama kaip atskira valstybė, ji būtų ne tik viena iš turtingiausių Europos šalių, bet septynioliktoji pagal dydį ekonomika iš visų pasaulio šalių.

Tu, skaitytojau, tikriausiai apie tai nepagalvojai, bet Lietuvos provincijos erelių statusą apibrėžiantys gaminiai – iš Bavarijos. Taip, ir „Audi 100“, ir „Puma“, ir „Adidas“. „Trys juostelės“, arba „paloskės“ – iš Bavarijos.

Ir, be abejo, garsiausias pasaulyje Miuncheno eksportas, pavadintas santūriu trijų raidžių sutrumpinimu, kurio daugelis vairuotojų negalėtų iššifruoti, nes meiliai vadina tiesiog „bemsu“, „bimbaliu“ arba tiesiog „chuliganke“. Pavadinimas ateina iš tų laikų, kai niekas pernelyg negalvojo apie šaunius bendrovių vardus ir jie nebuvo kuriami, pirkėjų grupes kankinant psichologams ir tikrinant jų reakcijas. „Bayerische Motoren Werke“ reiškia paprasčiausiai Bavarijos automobilių dirbtuves.

Šiandien atskridus į Miuncheną, bagažo salėje ant sienos pasitinka nežmoniško dydžio – kelių metrų aukščio ir krepšinio aikštelės pločio – BMW radiatoriaus grotelės, virš kurių blizgantis baltas ir žydras bendrovės ženklas. Kad nepamirštum, kur atvykai.

Bavarija liko nepaliesta Reformacijos, su kuria siejame Vokietiją. Tai - katalikiškas kraštas, ir galbūt dėl katalikiškos tradicijos čia žiemą daugiau puošmenų, daugiau blizgesio ir daugiau geranoriško pasipūtimo, nei kitur Vokietijoje, kur Reformacija mokino kuklumo.

TROŠKIMAS IR MALONUMAS

Gruodžio pabaigoje ėjau per šaltą Miuncheną, kurio senamiestyje, kaip įprasta Vokietijoje, Kalėdų mugė. Mugė, čiuožykla, ir, žinoma, karštas vynas, priminęs vaikystę ir Kaziuko mugę Vilniuje (tuomet tėvai tik paragauti jo duodavo, vos lūpas pamirkyti). Nors ir susijęs su šaltu lietuvišku pavasariu, kai vargšai verbų pardavėjai prisikemša į batus laikraščių, kad mirtinai nenušaltų kojų pirštų, stovėdami visą dieną, atmintyje išliko Gluehwein, karštas vynas, kvepiantis cinamonu, gvazdikėliais, apelsinais.

Šaltyje jį gerti, tiesą pasakius, nėra labai malonu – nudegina lūpas, jau apstingusias nuo šalčio; nuo karšto gėrimo jos prisimena apie pojūčius, kurie buvo šalčio užmigdyti, kaip dantų gydytojo injekcija užmigdo lūpą. Nelabai smagu gerti, ir puodelis degina rankas, bet vistiek geri, nes taip norisi ir reikia – klausiau aną dieną per radiją psichologo, aiškinusio, kad troškimas ir malonumas yra ne tas pats, ir kad jie dažnai, bet ne visuomet, susiję tarpusavyje.

Jau paskui pasidaro šilčiau, ir net labai nedidelis alkoholio kiekis tame vyno puodelyje maloniai svaigina, nes šaltyje greičiau kerta į kaukolę. Aptingusiu žingsniu vaikštai gatvėmis, dairydamasis po tą Kalėdų mugę, kuri yra keistas renginys: mažai kas ten šiandien perka dovanas namiškiams, riestainiai ir meduoliai daugiau perkami kaip atžymos, kad buvai ten, kad ne tik buvai, bet ir sugebėjai dalį to šalčio ir blizgesio parsinešti namo.

Štai jis, meduolis, širdelės formos, perrištas raudona juostele – todėl, kad žiema, o ne pavasaris, yra tikrasis romantikos metas.

Nėra gražesnių merginų, nei apsirišusios šalikais, ir pasislėpusios po kepurėmis, nėra malonesnio apsikabinimo, nei tas, kuris apglėbia apsnigtu paltu ir pirštinėmis, ir nėra puikesnio bučinio, nei šaltų lūpų bučinys.

Kai esi labai jaunas, ir dar nežinai, ar čia galima paimti merginą už rankos, ar nedrąsu, slidus šaligatvis tampa geriausiu draugu – slystelėjusi pati įsikabins, ir, jei bus viskas gerai, nebepaleis. Vasarą gimsta gašli aistra, o žiemą – ilga meilė, kad ir ką sakytų populiarių dainų štampai apie šiltą vasaros naktį ir laužus prie ežero.

Norėčiau būti tas, kas pirmasis pastebėjo snaiges ant blakstienų. Dabar tai – jau tik klišė, dažno naudojimo nuvarginti žodžiai, ir nebereikia būti poetu, kad galėtum pasakyti apie tai. Bet kažkas pastebėjo ir pasakė tai pirmasis.

Šaltas metų laikas, sniegas, ir varvekliai – ne vulgari pietietiška romantika, ne šlapių marškinėlių konkursai ir ne sėdmenis aptempiantys šortai, ne prakaituota klubo aistra; tai – paslėptas grožis ir uždengtas, bet alsuojantis jausmas, jo užuomina, kaip sniego užklotos pievos tik šnabžda apie tai, kokios jos bus vasarą.

"Miesto IQ", 2009 m. sausis

Kokių kavinių reikia Lietuvai?

Buvau paklaustas žmonių, kurie nepaisto ir neburba (kaip aš), bet daro - kokių kavinių Lietuvoje reikia?

Jei kas nors kurtų Lietuvoje kavinių tinklą, ką jame norėčiau matyti?

Iš to, kas jau yra Lietuvoje - kas geriausia mano širdžiai?
Lengviausia atsakyti į šį pastarąjį klausimą.

Pirmiausia, Lietuvoje yra puiku tai, kad šalis - šalto klimato, ir kad visur pasirūpinta tuo, kur pasikabinti striukę ar paltą. Tai puikus dalykas. Kabyklai turi būti vieta, ir jos turi būti pakankamai.

Dabar prie konkretumo.

Po to, kai užsidarė "Ritos Slėptuvė", interjero požiūriu puikiausia vieta visoje Lietuvoje yra "Neringos" rūsys (ta, pagrindinė pirmojo aukšto "Neringos" kavinė irgi yra labai gera, daugiausia tuo, kad mažai kas pakeista, ir tuo, kad turi ilgalaikę ir patikimą maisto "vinį" - bet apie tai vėliau).

"Neringos" rūsys, visų pirma, sušildo sienas knygų lentynomis. Yra du esminiai būdai padaryti jaukų interjerą: apkalti medžiu (tik ne kaip pirtį, nors ten irgi jauku), kas yra labai brangu, arba apsupti viską knygomis, kaip margu megztiniu. Visa kita - žemai pakabintos geltonokos šviesos, blausūs paviršiai - jau tik detalė, žinoma, irgi svarbi.

Knygų lentynos pasieniais - štai jums atsakymas. Prikimškite knygų, kurių nusipirksite pusvelčiui sendaikčių turguose.

Geriausias iš visų pasaulio barų, kurį teko matyti, Tokyo Park Hyatt viešbučio viršuje esantis New York Bar, tą margą jaukumą padaro vienoje pusėje lentynomis su buteliais, o kitoje - miesto panorama šešių metrų už šešių metro aukščio langų. Bet Vilniuje sunku sukurti kavinių tinklą, kurių kiekviena būtų 52 dangoraižio aukšte, ir kur už langų būtų margų švieselių jūra.

Antroji pagal gerumą vieta Lietuvoje: "Markus & Ko". Ten medis ir tamsiai žalia spalva (kažkas parašė: atrodo, kaip turtingo dėdės kabinetas, tikrai taip atrodo, ypač jei dėdė Amerikoje). Bet ne tik dėl to.

Ten paprastas ir trumpas meniu, ir yra pagrindinis patiekalas, kurio visi iš esmės ir ateina. Markuse yra kepsniai, Neringoje yra Kijevo kotletas (jį oficialiai vadina "Neringos" kepsniu, ar kepsniu "Neringa", ar dar kaip nors, bet tai yra puikiai padarytas Kijevo kotletas, ir čia nėra ko gėdintis ar vaidinti šikantį katiną: vadinkite savo geriausią patiekalą taip, kaip jį šaukia visi jūsų klientai).

Dar kartą kartoju: paprastas ir trumpas meniu. Net Double Coffee meniu yra jau per didelis, o apie Čili Picą tai aš net nekalbu. Begalinis meniu - tai garsus signalas apie blogą virtuvę, arba labai atmestinio požiūrio į valgį požymis.

Niekas nepatikės, kad Jūsų virtuvėje buvo puikiai įsisavinti, išragauti ir suprasti 150 patiekalų. Jei tai picerija, picų turi būti gal septynios, arba daugų daugiausia - dešimt, bet ne penkiasdešimt, su sunkiai suvokiamais, arba tik kosmetiniais, arba apskritai išgalvotais skirtumais.

Kiekvienas patiekalas turi būti su aiškia misija ir aiškiu taikiniu: vienam patinka labai mėsiška, kitam - labai žuviška arba su jūros gėrybėmis, trečiam - gal patinka aštriai, ketvirtam - norisi daržoviško, penktam - gal saldaus ir labai pikantiško. Ir daugmaž viskas. Neieškokite rūroje smegenų: valgių turi būti nedaug, bet pagaminami jie turi būti gerai, patikimai ir greitai.

Jei meniu kūrėjas negali paaiškinti, kuo tas patiekalas ypatingas, ir kam jis skirtas, tokio patiekalo neturi būti meniu apskritai - braukit jį lauk raudonu flomasteriu, ir kad jo kvapo daugiau nebūtų.

Tai ypač svarbu, kai kuriamas kavinių tinklas: prižiūrėti kokybę sunkiau, užtikrinti nuoseklumą - irgi sunku. Didelis meniu - tiesus kelias į klientų nervinimą: "šito dabar neturime". Šitos frazės neturėtų būti girdimos apskritai.

Ir dar - jokios saviveiklos, jokių vietos iniciatyvų apie bobučių receptus. Bobutės recepto didžiausias trūkumas yra tas, kad jam reikia bobutės, kuri daugiau neturi ką veikti, ir gali visą dieną būti prie puodų. Vėdarai ir cepeplinai - ne viešojo maitinimo patiekalas. Tai namų maistas, ir tegul lieka sau namie. Liaudiško lietuviško maisto ir taip Lietuvoje per daug, nes retai kur už namų ribų jį gerai pagamina.

Nebent tik Kaune, netoli Karmėlavos, įgyvendino gerą koncepciją tų didžiųjų cepelinų restoranai, į kuriuos susirenka atskridę iš užsienių emigrantai: vieno patiekalo restoranas, jei tas patiekalas geresnis, nei kitur - labai patikimas modelis.

Šiaip klientui reikia ne tik kad skanu būtų, bet ir kad būtų šiandien.

Po 10 minučių laukimo kavinėje arba 20 min. restorane lankytojo nuotaika pasidaro tokia, kad jo jau niekuo pasaulyje nebepradžiuginsi, net jei su juo atėjusi draugė pradės jį slapčia glostyti po stalu.

Ir nereikia snobiškų lia lia apie lėtą maistą ir kad va galima gyventi ir nesiaukojant kapitalizmui ir buhalteriams, o gaminant iš širdies tik tai, kas pačiam patinka. Jei pasaulyje nebūtų pinigų ir jei visi dirbtų už dyką, taip gal ir būtų gerai. Bet taip nėra, ir lėto maisto restoranai gyvena tik savo nedidelėje, bet patikimoje nišoje. Į tą nišą lietuviškos kavinės neįkiši, ir pelninga jos nepadarysi.

Snobams dar pasiūlysių pasižiūrėti, kaip geri ir garsūs šefai pasaulyje nesididžiuodami padaro savo restoranus oro uostuose, kur viskas sustyguota taip, kad gali suvalgyti užkandį, pagrindinį patiekalą ir išgerti kavą ir būti išėjęs per 30-40 minučių.

Dar grįšiu prie meniu. Dėl Dievo meilės, užmirškit idijotišką patiekalų krikštijimą. Tai tarybinis įprotis. Jame nieko nėra mielo ar patrauklaus, nebent norit, kad jūsų padavėjos lankytojai 20 kartų per dieną klausinėtų: "Nu tas reiškia karštas sumuštinis 'Gudrutis', tai kas į jį įeina?".

Visas tas salotas "Gaidelis" ar "Varpelis" ir kepsnius "Žara", "Panevėžio" pjausnius ir visą kitą briedą - į istorijos šiukšlyną. Jei Jūs manote, kad štai taip leidote savo personalui kūrybiškai pasireikšti ir padidinote jų atsidavimą bendrovei ir lojalumo jausmą? Geriau nuveškite juos į Druskininkus savaitgaliui, bet neleiskite kurti patiekalų pavadinimų.

Patiekalas turi vadintis pagal tai, kas jis yra, ir kas jame yra, ir galbūt kaip jis pagamintas, ir nieko daugiau.

Paprastumo principas galioja ir gėrimams, ypač kavinėse. Nekurkite begalių gudriais pavadinimais kavos gėrimų su plaktais ir suktais priedais bei papuošimais, kurių nemokės gaminti keturi iš penkių Jūsų darbuotojų. Kai kartais noriu pasikrauti neigiamos energijos ir pamatau itin savim patenkintą merginą prie prekystalio kur nors Starbucks arba Coffee Republic - tuojau paprašau kokio nors jų durniausiai pavadinto Frappu-crappu-chocka-berry-chino, ir tada patenkintas žiūriu, kaip arogancija akimirksniu išgaruoja ir prasideda baletas ant ledo.

Pirmiausia mergužėlei susiraukia snukis, kad reikės gaminti šitą nesąmonę, paskui ji pradeda lakstyti, kaip į subinę įgelta bezdžionė, ieškodama aplink visų reikalingų ingridientų (ji nežino, kur yra pusė iš jų, nes jos apmokymas užėmė 15 minučių vietoje nustatytų 5 dienų), paskui vistiek turi ateiti pamainos viršininkė, kuri su ja vargais negalais suranda viską, ko reikia (kaip joms atrodo). Kai gėrimas baigtas ir uždėtas dangtelis, mandagiai paklausiu, kodėl neįdėjo cinamono, nes ten va parašyta kad yra su cinamonu. "Cinamono mes dabar neturime". Tada aš atsisakau mokėti, nes padaryta ne tai, kas pažadėta, ir turi ateiti pamainos viršininkė, kad kasoje anuliuotų £3.45. Tuo tarpu už manęs stovi eilė žmonių ir siunta.

Nenorite, kad Jūsų kavinėje vyktų tokie dalykai? Tai nesudarykite jiems priežasties. Virkite kelias kavas, ir kiekvieną iš jų - puikiai.

Žinoma, nieko bloga, jei kartais norėsite meniu paįvairinti kokia sezonine kava ar riboto galiojimo laiko pasiūlymu (pvz., vasaros pradžioje - šalta kava su jonvabaliais). Bet tada pasirūpinkite, kad visur būtų visų reikiamų sudėtinių dalių, ir kad visi, kas jums dirba, galėtų tą gėrimą padaryti.

Iš kitų patarimų būtų tik tokie trumpi:

1) Neprigrūskite per daug stalų. Turi būti vietos atsisėsti, ir ne tik ploniems žmonėms. Nepamirškite storulių: jie valgo daugiausiai, ir sumokės daugiausiai. Tai gera logika. Kai pilvas remiasi į stalo kraštą, tai aiškus priminimas, kad jau reikia prašyti sąskaitėlės.

2) Stalai turi neklibėti. Tegul ką nori daro, tik tegul nekliba. Visi tie išsigimėliški lelijos formos kūriniai, gražiai atrodę ant popieriaus, yra netinkami gyvenime. Be to, Jūsų darbuotojai, užuot aptarnavę klientus ir ėmę iš jų pinigus, turės lakstyti valydami nuo tų stalų išlietą kavą.

3) Nekarpykite servetėlių per pusę tais iškrypėliškais lietuviškais trikampėliais. Gal jie kam nors ir primena kelnaites ir yra todėl malonūs priglausti prie lūpų, bet tokių žmonių mažuma. Geriau taupykite ką nors kitą, bet ne servetėles ir ne tualetinį popierių.

Viskas, dabar galite eiti kurti savo naujosios kavinės.

.

.

Kavinė: pasiskolintas geresnis gyvenimas

Nuo ko pradėti rašyti apie kavinių ir barų kultūrą? Pradėsiu nuo to, kad pirmoji mintis tokia: nemėgstu kavinių, ir todėl būsiu sveikiausias „kavinių kultūros“ kritikas, nes galiu kalbėti ne ašarotomis akimis ir nepūsdamas mėlynų mitų kamuolių. O antroji mintis, pasėdėjus ir kategoriškumui nurimus, buvo: nėra kavinių kultūros, bet kavinės pačios yra kultūros požymis ir sudedamoji dalis, nes kultūra yra tai, kas yra ne būtinybė, kultūra yra neracionalus laiko ir išteklių leidimas, kai jau patenkinti biologiniai poreikiai. Kavinė jų netenkina ir nesiekia tenkinti.

Ji yra prabangos laiko žymeklis - laiko, kurį galime panaudoti patys sau. Kavinė pati nekūrė civilizacijos, bet yra jos mylimiausia jaunesnioji dukra, mažoji lepūnėlė, atėjusi į pasaulį tada, kai nebe kiekvieną sekundę reikia atiduoti kovai už būvį.

AR TIKRAI PRISIDEDA PRIE KULTŪROS?

Kavinė – ne kultūros reiškinys, nors labai norėtų toks būti, o jose besitrinantys geistų būti vertinami kaip kultūringųjų klubo nariai, nes nėra tokio tinginio, pakampes trinančio nevykėlio, kuris būtų visiškai susitaikęs su mintimi, kad gyvenimas praėjo pro šalį. Tokie glaudžiasi prie pasakojimo apie „kavinių kultūrą“, apie tai, kad jie ne sėdi, stumdantys beprasmes kalbas, o, žinokite, brandina mintis, kurios išsivers į filmus arba knygas, kurios dar nustebins pasaulį.
Ir žinote, kas būna? Prisiplakėlių atsiranda tiek, kad kategoriškesni vertintojai per juos nebemato to, kas yra gero puikioje institucijoje, socialinėje saugumo salelėje, kur net ir labiausiai skubantis gali sau leisti atriboti dešimtį minučių laiko.

Aš noriu matyti kavinės įtaką realioje perspektyvoje. Knygos ir scenarijai rašomi prie darbo stalo, o ne prie ataušusios rudos kavos tirščių su draugais, kuriems irgi daugiau nebėra kur eiti.
Sėdėjimas kavinėje pats savaime – ne intelektinė veikla. Kavinės, kaip susirinkimo vietos, neformuoja nei kultūrinio, nei intelektinio elito, lygiai kaip stadiono tualetai neformuoja nacionalinio futbolo. XIX amžiaus Paryžiaus menininkai viską tą patį būtų sukūrę ir be kavinių ar barų, jie būtų bendravę kur nors kitur, o Vilniaus Universitetas būtų buvęs su tokiais pačiais privalumais ir trūkumais, jei nebūtų „Alumnato“ (nejaukios sostinės senamiesčio „jaunimo kavinės“, kur puodelį su prasta kava uždengdavo lėkštute iš po to paties puodelio ir eidavo rūkyti į buvusios seminarijos kiemą – iš tikrųjų, trijų eilių Renesanso arkos, kylančios viena virš kitos, tarp kurių prastas cigaretes traukdavo studentai, vien savo vaizdu su kultūra surišdavo žymiai labiau nei visos studentų tarpusavio kalbos).

Kavinė - ne ta lysvė, kurioje auga mintis; tačiau ji yra ta vieta, kurioje mėgsta būti minčių turintieji. Tai ne taip jau mažai: sukurta erdvė, kur gera protingiems. Gezai ir buduliai neina į kavines.

Tačiau net ir intelektualui kavinė – ne būtinybė, ne teisė ir ne gyvenimo prasmė. Kavinė - tai vis dėlto tik laiko stūmimas, nesiskiriantis nuo laiko stūmimo savo kambaryje prie televizoriaus (nei vienas, nei kitas nėra absoliučiai neigiama veikla, nes net ryklys, kuris visą laiką turi plaukti, miegodamas plaukia lėčiau).

Galima sakyti, kad nuobodžiavimas, plepėjimas su draugais - tai proto sąstingis, iš kurio niekas negali gimti, tik banalybė: o galbūt jis kaip tik reikalingas, kaip portrete veidui priešais reikalinga erdvė, "kad būtų kur žiūrėti", o smagiausiai jaučiasi toks kambarys, kuriame protingai išdėstyti ne baldai, o tuščia erdvė tarp jų. Krėsle sėdi užpakalis, o tuščioje erdvėje gyvena siela - būtent todėl tuštuma ir atokvėpis tokie reikalingi.


Kavinės mitas, kad ir kaip stengčiausi apkarpyti jam sparnus, visgi gyvas. Jis balzamuotas, papuoštas ir aprėdytas, ir mitologizuotas ištisų kartų (kiekviena karta lipdo epą iš naujo), apkaišytas fantazijomis ir juokingais sureikšminimais, daugelis kurių yra tragiškai banalūs, nes tokius pačius galima išgirsti bet kur pasaulyje, o „unikali kavinės atmosfera“ dažnai esti ne kas kita, kaip jaunystės priminimas.

Jis, jaunystės miražas, beveik kiekvienam žmogui yra emocija, galingesnė už protą: išskalbta ir išplauta laiko, tokia saldžiarūgštė, užpilanti tokiu palaimingu praeities mauduliu, kad dažnam, neatlaikiusiam šių syvų traukos, tampa ne tik veidrodžiu už nugaros, bet ir kelrodžiu visam likusiam gyvenimui.

Kavinė šiuose prisiminimuose yra kaip dekoracija teatre, kaip kino scenos „lokacija“. Tai tik vienas iš apstatymo variantų - bet negali ir be jo. Tai tik sąlyginis vietos nužymėjimas, ir nieko daugiau. Jaunystėje būdavo gera ne todėl, kad sėdėdavai kavinėje. Buvo šiaip gera, nes buvai jaunas ar jauna, neturėjai rūpesčių, galėdavai ištisą naktį nemiegoti ir kitą dieną jaustis puikiai, dar tikėjai tais, kas žada paprastus ir greitus receptus, ir atrodė, kad gyvensi amžinai. O kavinėje sėdėjai todėl, kad savo namų dar neturėjai, o tėvų namuose jau buvo įsibodę.

Ir tada ta vieta buvo antri namai, ir visos emocijos, su jais susijusios, buvo tokios, kokios tenka namams.

Lietuvoje, man regis, mes neturime ypatingos, nuo kitų besiskiriančios, kavinių kultūros. Galbūt todėl, kad esame mišinys lenkiškos ir skandinaviškos tradicijos. Iš pirmosios ateina šaltos ir asketiškos daugumos kavinių linijos (užtat kartu mėgstame didelius langus, iš kurių sklinda daug šviesos), o iš antrosios – meilė pyragiukams ir tortuliukams vietoje paprasto prancūziško ragelio („kruasano“) arba tiesiog vandens. Tikrai jaukių kavinių maža, nes visa kūrybinė energija sueina į aludes ir kepsnines, kurias lietuviai įrengia puikiai, nes įdeda į jas visą širdį.

Ir šiaip lietuviškos kavinės nėra itin svetingos; bet tas nesvetingumas pas mus kitoks, nei žymiųjų Paryžiaus kavinių, kur padavėjas save laiko „profesionalu“, didžiuojasi, kad dirba, ir nelabai patenkintas klientui, kuris trukdo jo dieną visokiais prašymais. Lietuviai pripažįsta, kad aptarnavimas yra darbo dalis, tačiau teisingai pataikyti teisingą jo toną mums sunku. Mes, širdyje valstiečiai, aptarnavimą suprantame arba kaip baudžiauninko nusižeminimą prieš poną, arba tokio išdidų šio nusižeminimo nebuvimą; draugiškas dirbančiojo santykis su atėjusiu mokėti pinigus mums niekaip nepavyksta.

Bet tai netrukdo vis pasiguosti gerais prisiminimais, kokios mūsų kavinės, girdi, labai garsėjančios. Tos mintys ir supratimai susiklostė tais laikais, kai „Pribaltika“ atvykėlių iš Rusijos tarpe buvo laikoma keistu, vakarietiškai prasistūmusiu Sovietų šalies pakraščiu, kur be kitų dalykų buvo (pavyzdžiui, pasakiškos gausos: nuolatos parduodamo sviesto ir kelių rūšių sūrio, parduodamo toje parduotuvėje vienu metu) nuolatos minimas Vakarų gyvenimo požymis - „jaukios kavinukės“.

Lietuvoje daugelis į šiuos saldžius žodžius įsiklausė taip, kad net patys jais patikėjo, ir įsiminė visą padavimą, nuo „Neringos“ kavinės, neva glaudusios pusę sostinės intelektinio potencialo, be kurios mūsų knygų lentynos būtų tuščios, iki kavinių greta teatrų, kur legendiniai režisieriai ir aktoriai neva brandino savo kūrybines mintis. Vargu ar tiesa visa tai: mes nebuvome talentinga kavinių kūrėjų tauta, tiesiog iš pareigos ir tvarkos jausmo darydavome tai žymiai geriau, nei kaimynai Rusijoje, kuriems visuomet labiau širdis linko prie didelių restoranų su muzika ir čigonų šokiais.

Šveicarai irgi nėra svetingiausi pasaulyje, tiesiog tie, kas turi kavines ir barus, tokie pareigingi, kad tiesiog neleidžia sau blogai priiminėti svečių.

O kūrėjai, kurių dvasios dabar, neva, ramsto garsiųjų Lietuvos meno žmonių užeigų skliautus, ten daugiausiai būdavo būtent pačių dažniausių sėdėtojų ir gėrėjų pasakojimuose. Jei kas nors galvoja, kad galima rašyti knygas arba tapyti, 29 mėnesio dienas zulinant kavinių kėdes, o vieną dieną prisėdus prie darbų, tai klysta: visiems žinomas neišsiblaivantis „gyvasis klasikas“, neatlimpantis nuo užeigų stalų, yra tik išimtis, patvirtinanti taisyklę – o gal ir ne, nes jo kūriniai yra ta pati banalybė ir tingus minios sąmojis.


Galvoju ir pats: kodėl taip stengiuosi pulti tai, kas kone visuotinai priimta kaip gėris? Turbūt todėl, kad pamatęs klišę arba visuotinai priimtą „teisingą variantą“, pasišiaušiu kaip ežys.
Skaitytojau, įsiklausyk į patį posakį: „jaukios kavinukės“ – man, asmeniškai, nubėga pagaugai nuo tokio nuobodžioms tetoms ir bambantiems dėdėms brangaus termino. Jau pats žodžių derinys nuvalkiotas, nieko nereiškiantis, nes kaip stiklo šukė jūroje nusigludina iki drumzlino pusiau skaidraus žalio ar rudo akmenėlio, taip ir šie žodžiai jau pabuvojo ant šimtų tūkstančių liežuvių ir yra ne pradžios ir be pabaigos, kaip beprasmis bėgimas ant judančio takelio sporto klube – po pasibėgiojimo ant jo esi ten pat, kur ir buvai.

Banalybė, apie kurią kalbu, yra tik užsnūdusios minties krutėjimas, kaip ir štai šis laikraščio ar žurnalo rubrikos pavadinimas: gerai pavartyk kokį nors spaudos leidinį, ir kur nors bus skyrius, pavadintas „Prie kavos puodelio“. Jei rasi tokį pavadinimą, žinok, kad ten minčių nebus, nes viskas jau užimta banalybės, užpildančios dusliai aidinčią tuštumą, kaip dumbliai užtraukia kūdrą, kurioje nėra judesio, ten šen bei ten šokinėja varlės. „Prie kavos puodelio“ – kai neturi ką papasakoti apie tai, ką aptarei su pašnekovu, paminėk, kas buvo ant stalo: kavos puodelis. „Gėrėme kavą, daugiau nieko nesupratau ir neprisimenu“ – štai ką sako toks pavadinimas.

NUOMOJAMA SVAJONĖ


Kavinė, kaip ir aludė, kaip ir baras – tos pačios kilmės reiškinys. Čia susitinka su žmonėmis tie, kam kviesti į savo namus lankytojus arba ankšta, arba nepatogu, arba nedrąsu (gal namai ne tokie, kuriuos norėtųsi rodyti). Tai trumpam išnuomota geresnio gyvenimo dekoracija, tai toks kambarys, kurio pats neturi, bet norėtum turėti (gal būtent todėl dažno baro apstatymas taip skaudžiai primena kokio nors buto svetainės puošybą – čia vazelė, čia išmoningas patrankos formos stovas buteliui, čia dar koks nors indiškas drambliukas; sako, anuomet net sąvoka tokia buvo „barmeno skonis“; būtent todėl kai kuriuose baruose savininkai griežtai nurodo, kad ant lentynos nuo kairės iki dešinės turi būti gėrimų buteliai, ir nieko, išskyrus butelius, net ir laisvos vietos turi nebūti, kad neatsirastų pagundos į tuščią vietą ką nors pastatyti).

Kavinės arba baro, viešos sėdėjimo vietos kultūra artimiausia toms šalims, kur visuomenė pakankamai pažengusi ekonomiškai, kad dirbantieji jau galėtų leisti sau po darbo kelias monetas išleisti pasisėdėjimui su pažįstamais su poilsį skatinančiu gėrimu, tačiau namuose pernelyg ankšta, kad galėtum ten kviestis draugus. Priiminėja namie arba tie, kas labai turtingi, arba tie, kas – atvirkščiai – net pigios kavinės nuzulintam puodeliui negali pririnkti.

Anglijoje, pavyzdžiui, pramonės revoliucija, neregėtai padidinusi darbo našumą ir sukūrusi besotį poreikį plienui, įrengimams, garo katilams, siūlė naujus darbus ir suvarė į miestus šimtus tūkstančių žmonių. Jiems kažkaip reikėjo pasiekti darbo vietas, o XVIII – XIX amžiuje viešojo transporto nebuvo, o arklių su karietomis fabrikų darbininkai negalėjo sau leisti. Todėl visus reikėjo apgyvendinti taip, kad jie galėtų ateiti į darbą, reiškia, sugrūsti kuo tankiau. Iš ten ir atsirado mažyčiai angliški namukai, tiksliau, ilgi, viso kvartalo ilgumo namai, suraikyti kaip batonai į siaurus butukus, kurių kiekvienas turi kilimėlio dydžio lopinėlį „sodo“ namo priekyje ir kiek didesnį – už namo, o viduje – mažučius kambarėlius. Svečių priiminėti ten nebuvo įmanoma, taip atsirado angliška institucija, „pabas“.

Pub yra angliškas sutrumpinimas nuo žodžių derinio „public house“, tai yra, „viešieji namai“. Tačiau nieko bendro su tuo, ką lietuviškai vadiname „viešnamiu“ (čia ne tik mūsų kalbos problema: girdėjau dar jaunystėje apie menkai keliavusį ispaną, atvykusį XIX amžiuje į Londoną ir išverstomis akimis pirmąją dieną rašiusį, kad čia ant kiekvieno kampo, ir dar su didžiulėmis iškabomis, „casa pública“, ko daugiau reikia gyvenime).

Aludėje anglas rasdavo tokią svetainę, kokią pats norėtų turėti, tačiau neturi ir gali apie ją tik svajoti – su židiniu, patogiomis kėdėmis, minkštais kilimais (prastesnėse, tiesa, lankytojams dažnai tekdavo tenkintis pjuvenų grindimis; pjuvenos sugerdavo išpiltą alų ir nebijodavo, kai ant jų kas nors spjaudavo). Įprotis sėdėti aludėje vakarais pasidarė anglo gyvenimo dalimi, bet skirtingai nuo tų šalių, kur kavinės pateikiamos kaip intelektinio gyvenimo arena, liko tik šilta ir jaukia girdykla, o ne kultūros namais.

Beje, prisiminkime dažnai cituojamą anglų priežodį „mano namai – mano tvirtovė“, ir kalbas apie tai, kad anglai nemėgsta kviestis nieko į svečius. Iš esmės tai tiesa, tačiau nekviečia ne todėl, kad nemėgsta, o todėl, kad 99% iš jų neturi kur žmoniškai pasikviesti, o prastai priimti ryžtasi tik pačius artimiausius pažįstamus, prieš kuriuos nėra gėda. Asmuo, su kuriuo esi pažįstamas galbūt dešimtmetį, dar nėra artimas pažįstamas. Todėl kavinė yra daugumos gyventojų neišvengiamybė. Tie, kas turi labai didelius namus, užmiesčio rezidencijas su menėmis ir svetainėmis, į kavines ir aludes nekvietinėja. Jie mielai priims prie savo židinio – jei, žinoma, dėl kokios nors priežasties esi jo draugas.

Darbo žmogaus baro kultūra, pakartodama tuos pačius industrializavimo vingius, atsirado po Antrojo Pasaulinio karo Japonijoje: miestai neišpasakytai išsiplėtė, žmonės į biurus važinėjo traukiniais, su bendradarbiais namie nesusitiksi, nes jie kažin kur gyvena, be to, jei ir gyventų, nes namai – tai ryžių čiužiniai, ant kurių ir miegama, ir valgoma. Be bendradarbių, kitų draugų kaip ir nėra, nes visas gyvenimas prabėga darbe. Todėl socialinis gyvenimas, bendravimas – griežtai už namų ribų. Išnuomotoje jaukumo svajonėje, svetingumo salelėje, kur prieš ateinant svečiams nereikia tvarkytis, nes sutvarko kiti.

NE IŠ GERO GYVENIMO

Apskritai, galvodamas apie kavines, supratau štai ką: jei tau gerai kavinėje, tau greičiausiai blogai namie. Net ir Europos kavinių kultūros idėjos įsikūnijimas, Vienos kavinės su laikraščiais ir Sachertorte, šokolado tortu su plonu abrikosų uogienės sluoksneliu viduryje, mane visada verčia galvoti – tai kodėl tie žmonės neskaito to laikraščio namie? Kodėl norisi iš ten pabėgti?


Tą patį galvoju ir žiūrėdamas Amerikoje, Anglijoje ar Vokietijoje į tuos, kas sėdi amerikietiškose Sietlo stiliaus kavinėse su nešiojamais kompiuteriais ir dirba – na, gerai, suprantu, jei esi svetimame mieste, atvykai į susitikimą pora valandų per anksti ir radai vietą prisiglausti, gal ir galima užjausti; bet daugelis jų į verslininkus nepanašūs; nepanašūs ir į „keliaujančius kariūnus“, kurie gyvena lėktuvuose ir moka išnaudoti kiekvieną minutę darbui, nes biure beveik nebūna.

Ne, daugumas atrodo kaip studentai, su nešiojamu kompiuteriu keliaujantys nuo vienos kavinės iki kitos, jie ieško čia namų, kurių neturi, ieško savo tylaus kampo, kurio negali rasti nei bendrabutyje, nei nuomojamame bute, kuriuo dalinasi su kitais. Aš irgi einu į kavines ten, kur esu svetimas ir kur man laikini namai yra viešbutis. Kambaryje kavos nesiverdu net tuomet, kai ten būna paruoštas kavinukas ir vanduo. Tada ieškau kavinės, kuri atstotų man mano namų valgomąjį, net jei negaliu nusipirkti tokio pat laikraščio, kokį rytais perku namie. Kaip ir rytinė kava, laikraščio skaitymas iš ryto su kava – geriausias ryto leidimas bet kurioje pasaulio vietoje, geriausios protui 30 minučių per visą dieną. Bet apie laikraščius parašysiu kada nors kitą kartą.

"Miesto IQ", 2009 m. balandis