Anglų humoras: išrinktųjų savigynos įrankis

Gajausias iš visų mitų, nuvalkiotas ir nutampytas: anglų humoras. Terminą žino visi, bet mažai kas paaiškins, ką jis reiškia. Jis kaip Londonas, tarybinio žmogaus matytas rusiškame filme apie Šerloką Holmsą – visų įsivaizduotas, mažai kieno aplankytas.

Kuo ypatingas angliškas juokavimas? Pats humoras, jo metodas ir struktūra, nesiskiria nuo to, apie kurį mastė filosofai jau nuo antikos laikų.

Humoro priemonės – nelaukta intrigos, problemos ar paslapties atomazga, itin nesugretinamų dalykų parodymas vienas šalia kito arba kito žmogaus kvailumo ar nerangumo išjuokimas, kuris leidžia besišaipančiam pajusti savo pranašumą prieš kitus (vaizdo klipai, kai šimtai tūkstančių žmonių žiūri krizendami internete, kaip kas nors sugadina sau ir kitiems automobilį dėl negrabaus vairavimo – irgi humoras, kaip ir klasikinės komedijos, kur žiūrovai nesustodami kvatoja, žiūrėdami, kaip žmogus nukrenta nuo kopėčių ir jam ant galvos išsipila kibiras baltų dažų). Čia Anglijoje viskas taip pat, kaip ir kitur.

HUMORO IŠ GYVENIMO NEIŠMESI

Tad kodėl anglų humoras laikomas ypatingu ir turi savo vardą? Greičiausiai todėl, kad anglai – kaip jokia kita tauta – humorą laiko sudėtine dalimi visko, kas vyksta aplink juos. Jie nežiūri į humorą, kaip į papildomą, nebūtiną, pasirinktinę gyvenimo dalį, be kurio galima apsieiti.

Humoras anglui – ne tas pats, kas lietuviui, kuris juokui skiria atskirą, kruopščiai atitvertą vietą, kad nesipainiotų rimtam gyvenimui po kojų. Lietuvis mėgsta juokauti nustatytu metu ir nustatytoje vietoje (ne tik lietuvis – taip elgiasi daugumas tautų). Humoristinės laidos per televiziją, agitbrigados ir užstalės juokai – visa tai atskirto, saugiai izoliuoto humoro pasireiškimai. Juokas ir šaipymasis – pernelyg galingi dalykai, kad galima būtų juos supinti su rimtu gyvenimu. Juokams – sava vieta, kaip humoro skiltis laikraštyje ar žurnale.

Angliškame laikraštyje, atvirkščiai, humoro tuo daugiau, kuo rimtesnė straipsnio ar komentaro tema. Labiausiai rašytojas leidžia sau pasireikšti, kalbėdamas apie niūriausius dalykus: nešvarą ligoninėse, dėl kurios ligoniai, nespėję išsigydyti nuo vienos ligos, suserga kita, apie nesantuokinį nėštumą paauglių tarpe, net ir apie žmogžudystes.

Neseniai vienas televizijos programų autorius, pasakojantis apie automobilius, laidoje koliojo sunkvežimių vairuotojus ir prisiminė neseniai pagarsėjusius atvejus apie prostitutes, dirbusias prie kelio nužudytas tolimųjų maršrutų vairuotojų. „Sunkus vairuotojo darbas – sustok, važiuok, sutok, važiuok, sustok, nužudyk prostitutę, vėl važiuok“, kraupokai juokavo žurnalistas. Televizijos priežiūros įstaigon skambino pasipiktinę klausytojai ir seniausios profesijos interesus ginanti profesinė organizacija pareiškė pasipiktinimą makabrišku humoru. Bet dar daugiau buvo pasipiktinusių tais, kurie piktinasi – gal neskoningas juokas ir blogai, bet bandymai uždrausti humorą – dar blogiau.

Nes humoras – neatimamas ir neatskiriamas siūlas anglo gyvenimo audekle.

Tuo pačiu reikia patikslinti: anglų meilė humorui – visai ne hipertrofuotas polinkis į nesustabdomą pajaco elgesį, kurį daugelio tautų pobūviuose demonstruoja visada atsirandantys kaimo kvaileliai, rinktiniai „humoristai-prikolistai“, raginantys visus kuo dažniau kilnoti stiklelį ir giminių susirinkimuose besikabinėjantys prie tų, kas elgesi tyliau: „Nu, Aldute, ko tokia nelinksma – nebūk surūgusi, jau ir taip beveik senmergė likai, visai vyro negausi...“.

Angliškas humoras – tai iš esmės lengvõs pašaipõs (ir pasišaipymo; dažniausiai - iš savęs) įpynimas į viską, kas vyksta per dieną. Anglas iš esmės viską, absoliučiai viską, nuleidžia juokais, o ypatingai rimtumą, ir kuo jis rimtesnis, tuo daugiau priežasčių pasišaipyti iš jo. Kad anglas, kalbėdamas, net it oficialioje kalboje apsieitų be tinkamai subalansuoto humoro, be savęs išjuokimo, be situacijos (net ir pačios rimčiausios) komiškųjų aspektų aptarimo, tema turi būti išties išimtinai kraupi ir siaubinga.

Galbūt tik kriminalinio teismo teisėjas, baigiamojoje nuosprendžio kalboje vertindamas nuteistojo žmogžudžio poelgį, galbūt tik gydytojas, pranešantis ligonio giminėms, kad jų mylimo žmogaus išgelbėti nepavyko, tris minutes apsieis be jokio pajuokavimo ir be šypsenos.

Lietuviui politikui arba dėstytojui jokia problema būtų sukalti valandos trukmės kalbą, kurioje nebūtų nė vieno pajuokavimo. Anglui tai būtų beveik neįsivaizduojama. Ir ministras su vyriausybės kolegomis, ir mikrochirurgijos profesorius, kalbantis su kitais labai mokytais gydytojais, ir gaisrinės saugos specialistas, vykdantis privalomą instruktažą daržovių pakavimo įmonės darbuotojams, pradės nuo pasišaipymo iš savęs („kaip čia man atsistojus, kad nesimatytų, kad užsidėjau skirtingų spalvų kojines“), pasijuoks iš kiekvienos savo kalbos klaidos („komtemen... komtepen... kotem... viešpatie, negaliu pasakyti žodžio kompetentingas, matyt, man mažiau reikia iš vakaro vaišintis viešbučio bare“), išsityčios iš savo rašysenos („lentoje surašiau tris pagrindinius požymius, bet vargu ar tai Jums padės, nes mano rašto dar niekas nesugebėjo išskaityti“).

Tai tęsis iki pat susitikimo pabaigos, kaip privaloma bet kokio pasisakymo dalis. Rimčiausios pastabos dažniausiai bus pareikštos privačiai, asmeniniame pokalbyje per pertraukėlę arba paskutinę minutę, jau koridoriuje – čia bus nuspręsta didžioji dalis esminių klausimų, o toji „oficialioji dalis“ greičiausiai bus tik privalomas, kiek nerimtai priimamas, švelniai pašiepiamas balastas.

Suaugę žmonės elgiasi kaip vaikai pamokoje, kai mokytoja aiškina rimtus dalykus, o mokiniai kikena, nes dėmė ant žemėlapio panaši į vyrišką lyties organą ar į triušį su penkiomis kojomis. Tik šiuo atveju mokytojo nėra, o toks elgesys laikomas normaliu.

Nėra net tokios minties, kad „juokauti čia ne vieta ir ne laikas“, kad „nieko juokinga čia nėra“. Vairuotoją, nelegaliai autobuso juosta bandantį prasmukti pro transporto kamštį, sustabdo policija. Vairuotojui labai nemalonioje situacijoje policininkas užpildo popierius, pagal kuriuos paskui teks susimokėti baudą, traukia kvitą iš bloknoto ir neatsargiai perplėšia jį perpus. „Nieko, aš jums išrašysiu naują, o šitą gal kas nors paims už pusę kainos“, šposija policijos pareigūnas, ir vairuotojui toks humoras neatrodo ne vietoje.

Nervingas jaunuolis su auskaru antakyje, grįžtantis iš atostogų Turkijoje, kažkuo nepatinka oro uosto muitininkams, jie atidaro lagaminą, ir tik pamanyk, cigarečių vežasi dešimtkart daugiau, nei leidžiama. Cigaretės konfiskuojamos, jaunuolis laukia, kol muitininkas užpildys dokumentus. Užpildęs sako – gaila, šįkart Jums nepavyko, Jūs kitą kartą skriskite trečiadienį, tuomet budi mano kolega Krisas, jis toks pavėpęs, kad praleis Jus viens-du-trys, be jokių problemų.

Vienintelė išimtis, kai galbūt oficialioje situacijoje bus sutramdytas pokštų ir smaikštumų srautas – kai prieš anglą yra užsienietis, ir iš pirmųjų frazių atrodo, kad jis tų juokų nesupranta, nes ir šiaip prastai supranta angliškai. Tada su juo bus bendraujama šaltai, formaliai ir garsiai, iš lėto tariant žodžius – savo nesupratimu jis automatiškai nurašomas į antros rūšies žmonės, tokius, su kuriais negalima juokauti dėl prasto kalbos mokėjimo.

Jie bus priskirti – deja, neišvengiamai – atskirtųjų statusui, su jais bus bendraujama tik dalykine kalba, be juokų, bet atsiradus po tokio pokalbio greta kitam anglui, ar bent užsieniečiui, sugebančiam juokauti, anglas vėl atgis, pralinksmės ir pasijus lyg žuvis vandenyje.

Gebėjimas suprasti humorą ir priimti jį taip, kaip to tikisi anglas-pašnekovas, ir bent minimalus sugebėjimas atsakyti kitu juoku yra pirmas ir dažniausiai vienintelis bilietas į „priklausymą“ vietos visuomenei. Žinoma, užsienietis visada liks užsieniečiu, ir niekada nebus priimamas už savą, net jei tobulai išmoks kalbą, bus įvaldęs puikų tarimą ir elgsis visiškai kaip anglas – tačiau būti pilnaverčiu visuomenės nariu galima, jei tik įvaldai humoro triuką. Niekas labiau nepasmerkia „amžinojo užsieniečio“, „svetimojo“ statusui, nei pernelyg didelis rimtumas, net ne pasipūtimas, o nesugebėjimas priimti humoro, kaip sudėtinės bendravimo dalies.

Užsieniečiui, žinia, daug kas atleidžiama, daug kas ignoruojama tiesiog todėl, kad tas žmogus – ne mūsiškis. Žymiai baisiau, kai taip elgiasi saviškis. Tuomet jau viskas, beviltiška – tokį nevykėlį tiesiai į atliekų krūvą.

Nėra politikui, pareigūnui ar vadovui baisesnės ydos, baisesnio profesinės kvalifikacijos trūkumo, greitesnio būdo baigti karjerą beviltiškame akligatvyje, nei pernelyg rimtas savęs vertinimas. Šito neatleis nė vienas žurnalistas, nė vienas komentatorius, pagaliau, nė vienas rinkėjas. Jei iš savęs nepasišaipysi, jei žiūrėsi į save per rimtai, iš tavęs pasišaipys kiti, ir sudirbs taip, kad nepasirodys per maža. Būsi sutryptas negailestingai, su sadistišku pasimėgavimu – net nepagalvotum, kad šitai sugeba daryti tyliai kalbantys ir pilkai atrodantys anglai. Sutikę žmogų, priimantį save pernelyg rimtai, jie tampa žvėrimis.

„He is taking himself too seriously“ (jis pernelyg rimtai save priima) – baisiausias pasmerkimas, kokį tik gali pasakyti anglas apie kitą žmogų. Net dabartinis premjeras, škotas Gordonas Braunas, kilęs iš pastoriaus šeimos, garsėjantis asketišku būdu, niūria veido išraiška, monotoniška intonacija, nuobodžiomis kalbomis ir nenoru šypsotis, yra priverstas kalbėdamas juokauti, nors jam tatai nelengvai sekasi. Atsisakyti humoro būtų greičiausia politinė savižudybė net ir tam, kas juokų nemėgsta.

SAUGAISI, KAI YRA KĄ PRARASTI

Iš kur toks noras šaipytis iš savęs? Visų pirma, tai – savigynos mechanizmas. Dar visai neseniai, tik prieš kokį šimtmetį, iš Londono buvo valdama didžiausia pasaulyje imperija. Didžiausia turtų ir finansų masė, kada nors buvusi vienos valdžios, vienos politinės sistemos rankose. Iš biurų pilkuose Londono pastatuose, nutūptuose balandžių, buvo kontroliuojami didesni pasaulio srautai, nei bet kada ir bet kur iki tol – ar po to per visą žmonijos istoriją.

Mažoje ūkanotoje saloje prie Europos krantų, šiaurės Atlante, buvo didžiausi pasaulio mokslo ir technologijų pasiekimai. Didysis Vakarų Geležinkelis (Great Western Railway), vedantis iš Londono Paddingtono stoties į Bristolį (iš kur garlaiviai plaukė į Ameriką) ir toliau į vakarus, kurio pagrindinė dalis buvo baigta 1841 metais, tais laikais buvo didesnis inžinerijos pasiekimas, nei XX amžiuje – skrydžiai į kosmosą arba prieš tūkstančius metų – Egipto piramidės. Geležinkelio lokomotyvų greitis, tiltai ir pylimai, stočių ir dirbtuvių technologija (daugelis tų dalykų yra naudojami iki šiol) anų laikų žmogui buvo labiau pasakiški, labiau neįtikėtini, nei šiandien mums yra įstabios moderniausios gamyklos ir laboratorijos, kuriančios neįtikėtiną kompiuterių ir ryšių įrangą.

Britanijos imperija savo aukso amžiuje buvo neišpasakytai turtinga ir laiminga šalis - ypač tiems, kam gerai sekėsi (žinoma, vargšų, elgetų ir vargo bičių buvo visuomet, o apie tą turtą kūrusias „pragaro manufaktūras“ rašė dar Čarlzas Dikensas).

Išsilavinę ir turtingi Anglijos žmonės, karališko kraujo aristokratai, karininkų šeimų atstovai tikrai turėjo ką prarasti. O kad neprarastų, dairėsi į kitus ir mokėsi iš liūdnų pavyzdžių. Prancūzijos aristokratija, pavyzdžiui, brangiai sumokėjo už beribį mėgavimasi gyvenimo malonumais, besaikiais dvarais, puošniais drabužiais ir akis badančia prabanga. Ten daugumai aristokratų, „senojo rėžimo“ atstovams XVIII amžiaus pabaigoje baigėsi blogai - atėjo laisvė, lygybė, brolybė, kartu su kuriomis atėjo revoliucija ir galvų kapojimas.

IŠRINKTŲJŲ SAVISAUGA

Anglijos aristokratija nenorėjo, kad jiems atsitiktų tas pat, ir kilmingieji patys išmoko saiko ir kuklumo, o užvis labiau – ypatingos sąvokos, neišverčiamos vienu žodžiu į daugelį kalbų: understatement. Tiesiogiai išvertus, tai užuomina, pasakymas ar parodymas nepabrėžiant, nebadant akių, bet išsamiai žodžio prasmę galima paaiškinti tik netiesiogiai.

Būtent pusbalsiu pasakyti, neryškiai nupiešti gerovės simboliai tapo Anglijos turtingųjų žyme: apie turtą liudija ne didžiuliai aukso žiedai, ne paauksuota karieta, o kostiumas, pasiūtas ne kur nors, o būtent toje Londono gatvėje, kur geriausi siuvėjai – Saville Row. Ant kostiumo išorės siuvėjo pavardė neparašyta – jo kirpimo kokybę ir audinį įvertins tik išmanantis (greičiausiai, tas, kas ir pats turi tokį kostiumą). Prestižinę gyvenamąją vietą liudija ne namo dydžio aprašymas, o tyliai sumurmentas gatvės pavadinimas arba pusbalsiu ištartas pašto indeksas. Kam reikės, tie supras.

Net ir etiketės nuėmimas nuo cigaro po kelių pirmųjų dūmo užtraukimų (kai cigaras sušyla ir priklijuotas etiketės žiedelis lengvai nusiima) – anglų įvestas įprotis. Aristokratų klube mojuojant cigaru su aiškiai matoma etikete, neduok Dieve, kas nors gali pagalvoti, kad giriesi rūkomo cigaro brangumu ir marke. Kad blogo tono įtarimų būtų išvengta, geriau tą etiketę išvis nuimti.

Apsimestinis kuklumas (ilgainiui tapus tikru), savęs sumenkinimas, šaipymasis iš paties savęs, iš savo šeimos, darbo ir namo, sugebėjimas parodyti neabejotinus turtus ir socialinę padėtį kaip menkus, nereikšmingus, kuklius – visa tai ilgainiui tapo gero tono ir gero išsiauklėjimo sinonimu. Čia humoras buvo ne tikslas, bet priemonė: kaip skiepai apsaugoja žmogų nuo ligos, nes sukuria imunitetą, po kurio užkratas nebaisus, taip ir nuolatinis savęs pašiepimas anglą apsaugo nuo to, kad jo nepašieptų kiti. Kai pats juokiesi iš savęs, kitam labai sunku ką nors pridėti, sugalvoti ką nors tokio, ko pats apie save dar nesi sugalvojęs.

Ten pat ir žymusis anglų mikčiojimas. Mikčioja, užsikerta, kalba suveltais sakiniais visai ne tie, kam sunku išsakyti mintis dėl įgimto bukumo ar prasto išsilavinimo. Labiausiai tokia kalba pasižymi tie, kas baigė pačias geriausias mokyklas ir mintinai moka garsiausias oratorių kalbas nuo antikos laikų iki Vinstono Čerčilio. Toks kalbėjimas – kilmės ir turto požymis. Sklandžiai kalba tik tie, kam reikia sklandžiai kalbėti, nes tai įeina į jų pareigas: karininkai, žurnalistai, kunigai, mokytojai, aktoriai, gal dar tinklinės rinkodaros pardavėjai, kurie beldžiasi į duris ir siūlo įstatyti visame name naujus langus. Tikrai turtingam ir kilmingam žmogui vargintis nereikia, jis papildomai susimenkins net ir kalba bei tartimi.

Suvelta kalba jam bus kaip pigus, penkiolikos metų senumo automobilis, kuriuo važinėjasi milijonierius, paveldėjęs iš tėvų dvarus ir fabrikus ir gyvenantis brangiausioje miesto gatvėje. Savo mašinyte jis net didžiuojasi: jo supratimu, iš sunkaus darbo praturtėjęs indų kilmės vaistininkas arba pakistaniečių kilmės advokatas, užsidirbę ar nusipirkę tviskančius Mersedesus, yra vulgarūs neišmanėliai.

„Mano automobiliukas toks prastas, kad aš jo net nerakinu – vis viena niekas nevogs, vagims būtų gėda tokį vairuoti,“ sako jis. Ir tas pats žmogus, besididžiuojantis sena mašinyte arba mobiliojo ryšio telefonu, kokio pasigėdytų ir elgetos prie Aušros Vartų Vilniuje, galbūt turi vilą Toskanoje (o gal ir Karibuose) – bet tai jau visai kitas dalykas, nebado akių, todėl yra leistina.

Bandymas kuklintis turi ir išvirkščią pusę: kadangi geras mokslas ir išsilavinimas kainuoja brangiai, madingas pasidarė neišmanymo demonstravimas. Sunkios stadijos pasireiškia kaip viešas gyrimasis nesugebėjimu be klaidų parašyti žodį iš keturių skiemenų arba pranešimas auditorijai, kad nežinai savo telefono numerio, „nes tingiu išmokti“. Suprasti tokio elgesio kilmę – nesunku, bet žavėtis nuo negaliu išmokti, nes juk niekas nesipasakoja su pasididžiavimu, kad negali susilaikyti nepagadinęs oro prie pietų stalo.

"Miesto IQ", 2008 m. gruodis

Vienišos salos vandenyno pakrašty

Nepaaiškinamo krašto paslapties saugotojos. Šiandien rašau apie Japonijos moteris: gal daugiau ne pasakodamas, ką apie jas žinau, kiek dalindamasis tuo, ko pats suprasti nesugebėjau. Jos –pagrindinė priežastis, kodėl daug kas lieka nesupratęs Japonijos, moteriškiausios šalies pasaulyje.
Moteriškiausia šalis: bet nejau šalys turi lytį? Ir net jei turi, tai argi moteriškos lyties yra būtent kraštas, kuris vakariečių vaizduotėje susijęs su samurajų kardais ir greičiausiais traukiniais, vyrų žaislais – vaizdo kameromis, kompiuterių žaidimais ir automobiliais? Su geišų vėduoklėmis ir vyrų svajonių išsipildymu, kur protinga ir graži gundytoja ne tik vis įpila stikliuką, bet ir džiaugiasi vyro sąmoju.

Milijonams vyrų Vakaruose japonė moteris (bent jau tas jos įvaizdis, kurį sudaro knygos ir filmai) yra pats geidžiamiausias, suvyniotas į spalvotą popierių ir perrirštas juosta su kaspinu, siurprizas po geismų eglute: palyginti su agresyviomis ir rėksmingomis emancipuotomis būtybėmis siaurais akiniais, blyškiomis kietai suspaustomis lūpomis ir suveltais plaukais, ieškančiomis kuo apkaltinti vyrišką kiaulių ir parazitų giminę, japonės yra tarsi pasakų personažai. Garsėjančios nuolankumu ir mandagiomis manieromis. Sukuriančios tobulą šeimos židinį, labiau tinkantį knygoms, o ne XXI amžiui.

Žinoma, viskas ne taip paprasta. Japonijoje su vyrais elgiamasi taip, ne todėl, kad jiems, vyrams, taip labiau patinka, o būtent todėl, kad ten - moterų pasaulis.

VAIKŲ DARŽELIS VYRAMS

Visa tai, kas taip žavi europiečius ir amerikiečius - žmona, paslaugiai išlydinti vyrą į darbą, panešanti jam iki durų apsiaustą ir portfelį, nepykstanti už begalinius pasisėdėjimus su draugais prirukytose girdyklose po darbo, nezyzianti dėl begalinių darbo valandų ("kada grįši namo?" "tai gal tau geriau darbe ir gyventi?" - tokių dalykų japonų vyrai iš žmonų išgirsti nesitiki), net ir toleruojančios vyro apsilankymus pas sekso paslaugų sferos darbininkes - visi šie dalykai - tikri, kažkada buvę ir pradingę, ir visai išgalvoti - yra ne daugiau, nei nedideli saldainiai japono vyro gyvenime, siūlomi jam kaip vaikui, mainais už gera elgesį ir neįsivaizduojamai sureguliuotą gyvenimą, iš kurio neištrūksi, kaip iš didelio pastato ilgame sapne, kur begaliniais koridoriais blaškaisi nuo vienų užrakintų durų prie kitų, nuo vieno neatsidarančio lango prie kito.

Japonų vyras – nuo pat mokyklos baigimo iki pensijos – yra kaip kareivis, tik gal vidutinis kariuomenės eilinis turi daugiau veiksmų laisvės ir platesnes pasirinkimo galimybes, nei vidutinis japonas tarnautojas, sukantis ratą, kaip voverė.

Teisybė yra tokia, kad moterys ligi šiol Japonijoje sprendžia daugumą dalykų šeimoje - nuo stambių ir smulkių pirkinių iki gyvenamojo namo ir trumpučių atostogų ilgo maršruto (trumpai atostogaujančios šeimos stengiasi per savaitę aplėkti šešias šalis, todėl dažnai japonų keliautojo programoje Paryžiui – viena diena, Romai – dar viena, Venecijai – pusdienis).

"Šeimos galva" neturi dažniausiai jokio akivaizdaus vaidmens ir nesprendžia faktiškai nieko. Namie už jį galvoja žmona, darbe – viršininkas ir bendrovė. Sykį gavęs tarnybą, dažniausiai dirbi toje pačioje firmoje visą gyvenimą. Apranga išsidirbinėti irgi nepavyks (visų kostiumai daugmaž panašūs, jokių išsišokimų – išsišokimas yra vienas baisesnių socialinių prasižengimų, nes aukština individą kolektyvo sąskaita).

Laisvalaikio labai mažai, juolab kad ir darbo laikas yra praktiškai nenormuotas, ir dažniausiai priklauso net ne nuo guvumo ar nuovokos, o nuo to, kada namo iškeliauja viršininkas (niekas nenori pagarsėti išeinąs namo anksčiau už kitus ir juolab už bosą – ne tik nepagarba, bet ir tinginystės užuomina).

Vienas iš nedaugelio dalykų, dėl kurių jis gali priimti sprendimą, yra baras, į kurį einą po darbo (bet ir to nepasirinksi, jei kartu eina bosas... jauti, skaitytojau, kaip sustyguotas gyvenimas?), tačiau net ir ryžių vynas ten bus pilstomas į tokius pačius mažyčius puodelius, iš kurių gėrė tėvai ir protėviai prieš tris šimtus metų, ir užkandžiai tikriausiai bus tokie patys, kaip ir valgomi milijonų kitų tarnautojų tūkstančiuose kitų prirūkytų barų - ant iešmukų suverta vištienos gabaliukai, dydžiu kaip riešutėliai, aplieti tamsiai rudu saldžiu padažu.

Ir dar gali pasirinkti komiksų žurnalą, kurį skaitysi, važiuodamas traukiniu namo.

Niekas labiau nepabrėžia ir nevaizduoja vyrų infantilumo, nei japoniški komiksų žurnalai. Manga, japonų komiksai, apie viską pasaulyje - nuo meilės istorijų ir erotikos (kur paauglės mokinės didelėmis akimis, trumpomis kasomis, uniformomis ir kojinėmis iki kelių suvedžioja vyriškius, negalinčius patikėti savo laime) iki kriminalinių nutikimų ir fantastikos - užima didesnę dalį Japonijos suaugusių vaikų gyvenime, nei galima įsivaizduoti sveiku protu. Pagalvok, skaitytojau – komiksai suaugusiems. Dėl Dievo meilės, tai istorijų knygutės su paveiksliukais, kur siužetas sukapotas į tokius kasnelius, kad nereikėtų kramtyti.

Jei nori suprasti, kad Japonija – kitoks kraštas, užeik bet kuriame mieste į knygyną ir surask komiksų skyrių (ilgai ieškoti neteks). Dešimtys metrų lentynų, kuriose komiksų knygos ir žurnalai. Savaitiniai leidiniai, kurių kasdien pasirodo dešimtys, ir ne kryžiažodžių knygelė, kiekvienas kurių storas, kaip telefonų knyga. Japonijoje per dieną mangos publikuojama daugiau, nei Lietuvoje visų knygų ir žurnalų kartu paėmus – per metus. Japonijos komiksų industrija verta 10 milijardų litų per metus. Tos šalies suaugę vaikai komiksams išleidžia apie 316 litų per sekundę.

Ir visa tai skirta vyrams, kad nebūtų liūdna, keliaujant į darbą ir atgal. Japonas vyras metro, kaip vaikas vežimėlyje, arba miega, arba žiūri knygeles su paveiksliukais. Trūksta tik buteliuko su žinduku (apskritai, valgymas gatvėje laikomas blogu tonu, vienintelė išimtis – tolimojo susisiekimo traukiniai, kur galima valgyti pietus iš kelioninės maisto dėžutės, nusipirktos stotyje arba čia pat, traukinyje).

O kaip geišos? Nejau ir toliau, rašytojau Užkalni, tvirtinsi, kad šalis, kur yra sena ir sofistikuota prostitucijos, iškeltos iki meno formos, tradicija, yra moterų šalis?

Tvirtinsiu. Pirma, geišos darbas – tai ne prostitucija, arba bent jau ne tradicinis kūno pardavinėjimas. Geiša yra linksmintoja ir savigarbos glostytoja, išsilavinusi labiau už vyrus, kuriuos linksmina, tačiau apsimetanti, kad kiekviena akimirka vyrų draugijoje jai teikia neapsakomą džiaugsmą, ir ne dėl ko kito, bet dėl tų vyrų sąmojo ir proto.

Antra, geišų šalyje taip mažai, tai tokia reta profesija (daugiausiai dėl nežmoniško paslaugos brangumo – mažai beliko galinčių ir norinčių mokėti už išsilavinusių kikenančių gražuolių draugiją). Geišos mitas yra ne mažiau blogai atspindintis Japoniją, nei pasakos apie nežmonišką tos šalies brangumą, apie kepsnius iš Kobės jautienos (karvės masažuotos rankomis ir girdytos alumi), kainuojančius kelis šimtus dolerių. Tai puikios istorijos primityviems užsienio žurnalistų straipsniams apie „tekančios saulės šalį“. Tokiais straipsniais Japonijos įvaizdis yra aplipintas baisiau, kaip paauglio kambario siena apklijuota dailiai nuaugusių merginų nuotraukomis ir automobilių, kurių jis niekuomet nevairuos, atvaizdais.

Visi tų straipsnių ir bukų televizijos siužetų „apie Japoniją“ esame prisižiūrėję daugiau, negu reikia – kokios nors irklavimo varžybos plastmasinėse voniose, arba robotas-šuniukas, aptarnaujantis restorano svečius, arba super-termometras, matuojantis bioritmus (ir žavėjęs mūsų gintaro krantų sveikatingumo maniakus, kurie persimetė nuo indiškų filosofijų prie technologijų, užtikrinančių sveikatą). Visa tai, kaip ir geišos, yra iš kvailos pasakos „taip gyvena japonai“ – bet tai ne daugiau panašu į tiesą, nei tvirtinti, kad vidutinis lietuvis gyvena ant Kryžių kalno arba Šv. Onos bažnyčioje, o dirba Grūto parke.

APVIRTĘS PASAULIS

Kai galvoji, kaip Japonija pasikeitė per pastaruosius pusę šimtmečio (daugiausia – po antrojo pasaulinio karo ir po JAV okupacijos), nežinai, kuo stebėtis – ar tuo, kaip radikaliai šalis yra visiškai, stulbinančiai kitokia, negu buvo iki tol, ar tuo, kaip keisdamasi iš esmės nepakito jos siela.
Kai atsiduri Japonijoje šiandien (net neminėsiu nuvalkioto požymių sąrašo – dangoraižiai, traukiniai, dirbtinės salos ir tobulas visko veikimas – po velnių, štai ir paminėjau; be galo sunku skaitytojui paaiškinti, apie ką nerašysi, apie tai neparašydamas), negali prisiversti suprasti, kad visą laiką iki XIX amžiaus pabaigos (kai šalyje buvo pradėtas nedrąsus modernizavimas – tiltai, geležinekliai, šiokia tokia šiuolaikinė gamyba) šis kraštas buvo uždaresnis pasauliui, nei Baltarusija ar Iranas šiandien.

Japonija ne tik neįsileisdavo atvykelių, prekiaudavo tik per atskirus pasirinktus uostus, žudė misionierius, bet apskritai buvo be galo atsilikęs, primityvus, valstietiškas kraštas, net raštą atsivežęs iš Kinijos (hieroglifai, kandži, net savo pavadinimu reiškia „kinų raštą“) , net tradicinio japonų aprėdo – kimono – kirpimą importavęs irgi iš ten.

Žiūrint į šiandieninę maisto gausą (kiekvienos japonų universalinės parduotuvės rūsys, prekiaujantis maistu, arba du, o kartais trys, to rūsio aukštai – tai beprotiškiausias kulinarinės įvairovės stebuklas, kuriam lygių nėra niekur pasaulyje, „liaudies virtuvės pasiekimų“ paroda, kurioje yra vietos viskam, išskyrus saiką ir savęs ribojimą) irgi sunku patikėti, kad dar XX amžiaus viduryje japonai buvo vieni skurdžiausiai mintančių žmonių pasaulyje, su primityvia dieta. Dar neseniai Japonijoje gyvavęs racionas sąlygojo vieną iš dažnai pastebimų žmonių bruožų – nedidelį šalies žmonių ūgį. Po karo pradėję maitintis sočiau, įvairiau ir labiau amerikietiškai, japonai pradėjo stiebtis į viršų.

Tačiau net toji primityvi dieta buvo sunkiai pakeliama (bet neverkšlenant nešama) šeimininkės laiko sąnaudų prasme. Skurdžiame ir kalnuotame krašte buvo tik vienas pagrindinis maistas, tik retkarčiais pagardinamas gabalėliu žuvies ar daržove. Japonės maitino šeimą ryžiais, kurie buvo verdami ir pusryčiams. Ką tai reiškė? Moteris turėjo atsikelti pora valandų anksčiau, nei visa šeima, užkurti ugnį, ir virti ryžius. Būtent todėl elektrinė ryžių viryklė, po karo atsiradusi kiekvienuose japonų namuose, užtaisoma iš vakaro ir ryte automatiškai įsijungianti, buvo didesnė laiko taupymo revoliucija, nei visos skalbyklės ir indaplovės kartu: tai buvo paprasčiausiai laiko gaminimo mašina, pagaminanti kiekvienai šeimininkei po dvi valandas miego ir dar daugiau laisvo laiko (nes ryžius verda ne vieną karta per dieną). Mažai kur kitur pasaulėje toks nedidelis buities automatizavimo reiškinys atnešė tokį staigų, dramatišką pasikeitimą žmonių gyvenime.
Apie tai, kaip Japonija nepasikeitė, galėčiau pasakoti be galo: bet pakaks pasakyti, kad tai ne tik buitis, gyvenimas ir miegojimas ant demblių, valgymas iš tokių pačių indų ir tokiomis pačiomis lazdelėmis, kaip ir prieš kelis amžius (Japonijoje kraštotyros muziejus yra nuostabiai nenuobodus dalykas – ten visi turistai įsitikina, kad viską, ko nespės pamatyti čia, galės apžiūrėti bet kuriame veikiančiame tradiciniame viešbutyje, nes per amžius viskas išliko taip pat, tik atsirado televizorius ir elektros lemputė).

Bet užvis labiausiai stulbina pareigos ir tvarkos kultas.

Skaitytojau, kai keliausi į Japoniją ir nustebęs žiūrėsi, kaip viskas veikia, kaip kiekvienas prekystalis, kiekviena bilietų kasa, kiekvienas registravimo tarnautojas viešbutyje ar oro uoste pradeda darbą tiksliai taip, kada turi pradėti; visos šlepetės ir batai viešbutyje išrikiuoti, kaip parodoje, ir geležinkelio bei lėktuvų tvarkaraščiai yra ne tuščias garsas, suprasi, ką aš sakiau apie moteriškiausią pasaulio šalį.

Nes taip prižiūrėti ir surikiuoti ir sutvarkyti viską, kaip yra sutvarkiusi Japonija, gali tik moteris arba pagal moters taisykles gyvenanti šalis.

Prisimenu, mano mama, nebegalėdama daugiau pakęsti apknistų namų, išmėtytų daiktų ir begalinio triūso, kurį aš paversdavau niekais per dešimt minučių, sakydavo tėvui: „kodėl tu negali man padėti, kai aš kovoju už tvarką?“. Man tai tuomet atrodė neįsivaizduojamai formali, sovietinio žargono frazė (kova už derlių, kova už taiką).

Tačiau dabar, kiekvienąkart nuvažiavęs į Japoniją, suprantu, kad tai ne šiaip sau numestas žodis – ši šalis su betvarke, neefektyvumu ir kitokiais vyriškos giminės netobulumo pasireiškimais kovoja, kaip šeiminkė, kaip moteris, ir kol kas tą kovą laimi. Todėl japonų moterys ir yra kaip vienišos salos vandenyno pakraštyje – ant savo pečių nešančios kovą su gyvenimu ir net negalvojančios pasiduoti.

Žurnalas "Miesto IQ", 2008 m. lapkritis

http://www.miestoiq.lt/zurnalas/

Nacionalinės aviacijos laidotuvės – ir ačiū Dievui

ĮŽANGA BLOGINIAM LEIDIMUI. Šį straipsnį, apie Lietuvos aviaciją ir apie idijotiškiausią iš visų Lietuvos mitų – kad nacionalinė aviacija reikalinga, nes kelia Lietuvos prestižą – jau seniai norėjau parašyti.

Prisiruošęs parašiau ir paskelbiau „Lietuvos ryte“, ir kadangi pasirodė šeštadienį, tai patys smarkiausi komentarai atsirideno jau pirmadienį, ir iš kelių (vis tų pačių IP adresų). Naujo šiaip nieko, „laimingas dauno snukelis“, „tokius straipsnius rašyt gali tik turintis nepilnavertingumo kompleksą, nepatenkintas gyvenimu ir visiems pavydą jaučiantis asmuo, „visiško idioto pamastymai”, bet reikia suprasti, kai kas darbe laiko neleidžia veltui.

Dar iš ten pat tankiai ir po daug rašoma į „Delfį“. Nieko, belieka tikėtis, kad greit rašinės iš namų. Labai norėtųsi.

Reakcijos į flyLAL bėdas yra, kaip visada, spalvingos. Nuo valdininkų, įsitikinusių, kad kažkas privalo juos tiesiogiai skraidintį į Briuselį, iki naminio raugimo aviacijos specialistų, siūlančių, kurias avialinijas reikia „pakviesti“, ir nenauja, bet amžinai keliama idėja, kad oro uostas reikalingiausias Kaune, nes, matai, yra geografinis Lietuvos centras, o Vilnius – „užkampyje“.

Kaip kaunietis, neturėčiau nieko prieš, išskyrus tai, kad niekas geografinio artumo principu nesirenka vietos oro uostams. 80% viso Lietuvos keleivių (ir ypač mokių keleivių) kontingento yra Vilniuje.

Būtent todėl didžiausias Norvegijos oro uostas yra pietuose esantis Oslas, o ne koks nors kaimas prie poliarinio rato, „geografiniame šalies viduryje“. Suomijos pagrindinis oro uostas yra Helsinkis, o ne Oulu. Prancūzijoje – tai Paryžius, o ne koks nors Bourges, kuris yra arčiau ir Marselio, ir Liono gyventojams. Bet mūsiškiams tu to nepaaiškinsi. Jiems atrodo, kad tikrai Kaune (arba dar geriau – Kėdainiuose ar Ramygaloje) reikia oro uosto. Na ką darysi.

Tai tiek įžangos. Straipsnis žemiau.

 

 

Lietuvos oro bendrovei eilinį kartą baigėsi pinigai, ir šį kartą gelbėtojų nematyti. Geresnę dovanos keleiviams ir visiems Lietuvos žmonėms Naujiesiems Metams sunku įsivaizduoti.

 

Aš neironizuoju. Man gaila keleivių, kurie nusipirko „flyLAL“ bilietus ir dabar bijo, kad vietoje skrydžio gaus riestainio skylę (nesakau, kad taip ir bus; galvok, skaitytojau, kaip tau pačiam atrodo: jei oro bendrovė, turinti dešimtis milijonų litų skolų, nemoka oro uostui už paslaugas, siūlo vyriausybei pusę akcijų už vieną litą, ir jai niekas komercinėje rinkoje pinigų nebeskolina – kaip tau atrodo, kokios jos perspektyvos?). Man gaila ir lakūnų, ir palydovių.

 

Žmonių gaila, bet „Lietuvos Avialinijų“ beprotybė kada nors turi baigtis (pavadinsiu senuoju vardu, ne naujai sintetiniu „flyLAL“, su dešimtmečio pavėlavimu imituojančiu mažų Europos pigių skrydžių avialinijų nuobodžius pavadinimus). Kada nors turi ateiti galas idiotiškam, primityviam praėjusio amžiaus nesusipratimui, neva Lietuvai būtina nacionalinė aviacija, ir kad ją reikia ramstyti valstybės pinigais.

 

Lietuva ne vienintelė, kur „nacionalinės avialinijos“ mitas, kaip ir kokia nors nacionalinės automobilių pramonė, buvo draudimais, kvotomis ir dvišaliais susitarimais saugomas nuo geriau ir pigiau dirbusių atėjūnų, lipinamas brangiais tiesioginių ir netiesioginių valstybinių subsidijų pleistrais ir kitaip puoselėjamas. Kaip nevykėlis šeimos narys, kuris yra netikęs, neturi darbo, visąlaik nesiskutęs, pasmirdęs ir pragėrinėja giminių pinigus, bet „vistiek savas“, todėl mes dar ir dar kartą jam pagelbėsime, sumokėdami už butą ir atveždami maisto.

 

Aviacijos penėjimas mokesčių pinigais – ne naujiena, tik daugumoje Vakarų Europos šalių ši keleivius siutinanti, ir visiems labai brangiai kainuojanti, tvarka baigėsi XX amžiaus pabaigoje. Lietuvos liūdna pasaka tesėsi ilgiau, nei kitur, o šių dienų nauji aviatorių verkšlenimai – „dėde, duokite centų bandelei“ – rodo, kad paskutinis pasispardymas dar, deja, neįvyko.

 

Galbūt mes patys kalti ir gauname tai, ko nusipelnėme. Galbūt negalime į aviaciją žiūrėti ramiai, kaip į paprastą keleivių verslą (niekas juk nesiūlo subsidijomis ramstyti, pavyzdžiui, taksi bendrovių arba kokius nors mikriukus varinėjančių verslininkų).

 

Galbūt mes, lietuviai, turime kažkokį keistą dvasinį ryšį su lėktuvais ir skraidymu: ir ant dešimties lito banknoto pas mus lakūnų atvaizdai, ir zvimbinėjimai sportiniais lėktuvais po tiltais sutraukia minias, kaip Sąjūdžio mitingai, ir net šalies Prezidentu pabuvo du pirštus pergalingai kilnojantis ir vis pagarbą atidavinėjantis pilotėlis, kitądien po išrinkimo visiems pranešęs, kad skraido ir skraidys, nes aviacija yra jo „gyvenimas“ (o mes galvojome, kad jo gyvenimas galbūt bus jo naujasis darbas ir naujosios pareigos, kai jam buvo patikėtas aukščiausias šalies postas,).

 

Priminsiu: po mūsų Nepriklausomybės atkūrimo, tautinė aviacija buvo viena ištisinė bėdų turgus ir išsipildymo akcija, toks ekonominių nevykėlių šou, kur nugalėtojų nėra, o kvailio vietoje pabaigoje lieka visa šalis.

 

Nekalbant apie prezidento lėktuvo „Jetstar“ pirkimus, vertus atskiro serialo, daugelis jau turbūt pamiršo nuolatinius „Lietuvos avialinijų“ lėktuvų areštus užsienio oro uostuose už nesumokėtus įsiskolinimus, žūtbūtines kovas, kad tik neduok Dieve joks konkurentas nepradėtų skraidinti pigiau ir neatimtų galimybės pardavinėti bilietus į Londoną po du tūkstančius litų (tais laikais, kai penki šimtai litų buvo neblogas mėnesinis atlyginimas), ne mėnesiais – ištisais metais neveikiančias interneto svetaines, kuriose negalima buvo nusipirkti bilietų, apie planus skraidinti keleivius per Atlantą ir lakūnų mokymą Amerikoje, kurio niekam neprireikė ir už kurį, kaip ir už visą begalinę apsileidimo, švaistymo ir nemokšiškumo epopėją mokėjo mokesčių mokėtojai.

 

Lietuviškoji aviacija nebuvo problema tik tokiems, kaip man, dažniems keleiviams, mokėjusiems didelius pinigus už prastas paslaugas: iki pat privatizavimo prieš kelerius metus už abejotiną privilegiją ir garbę Lietuvai turėti kelis lėktuvus, pažymėtus trispalve, buvo pumpuojamos subsidijos, valstybės garantuotos paskolos, netiesioginė pagalba per nukainuotą aptarnavimą valstybiniame oro uoste – visų Lietuvos piliečių pinigai. Palyginti su tautinės aviacijos projektu, visokie Valdovų rūmai atrodo kaip smulki ir pigi išdaiga.

 

Po privatizavimo viskas atrodė geriau, bent jau ta prasme, kad naujai pavadintas „flyLAL“ nustojo siurbti biudžeto pinigus. Nors lėktuvai ir persidažė šaltibarščių spalva, bet atsirado duslūs komercinio mastymo virpesiai, ir net buvo pradėti pardavinėti bilietai internetu, tiesa, iš svetainės, sumeistrautos tokia anglų kalba, kad ją galima skaityti, kaip poemą. Pažįstu bent dešimtį žmonių visame pasaulyje, kurie kiekvieno „flyLAL“ svetainės atnaujinimo nuorodas siuntinėja vieni kitiems, kaip anekdotus, susiėmę pilvus iš juoko.

 

Dabar štai pasirodė, kad laimės būta neilgos. Pinigai vėl baigėsi, pasiskolinti vėl nėra kur, bandymai konkurentus patampyti po teismus nedavė apčiuopiamos ekonominės naudos, ir vėl nekantrus kumštelis tuksena į valdiškas duris. Tiesa, šį kartą sakoma, kad valstybės pinigų nenorima – norima tik valstybės garantuotų kreditų ir kad kas nors už litą nusipirktų pusę bendrovės, kuri neturi nieko, tik keliasdešimt milijonų skolų. Kadangi verslo pasaulyje tokių kvailių nėra, tai buvo tikimasi, kad jų vietą užims Lietuvos valstybė.

 

Kadangi gėdos jausmas jei kada ir buvo, tai dabar jau dingęs, valdiško pinigo kaulijime graudenama, girdi, valstybė turi pasirūpinti savo aviacija, čia valstybinės svarbos reikalas, pagalvokite apie keleivius ir apie šalį. Ir sakoma, kad planas yra, tik leiskite įgyvendinti, praeis laiko, ir dirbsime pelningai. Kažkur jau visa tai girdėjau: nagi žinoma, čia tos pačios „Lietuvos avialinijos“ kiekvienais metais pasakodavo, kad kiti metai tai tikrai bus pelningi. Paskui visuomet atsirasdavo nepalankios sąlygos, nesąžininga konkurencija ir tamsių jėgų sąmokslas.

 

Anuomet, atsimenu, dar buvo aktyviai skleidžiama tokia versija, kad užsieniečiai apsimetė, neva nori privatizuoti mūsų avialinijas, persiskaitė mūsų verslo planus, begėdiškai pasivogė visas mintis ir tuomet įkūrė bendrovę Latvijoje, kuri štai dabar smaugia mus, dorus Dariaus ir Girėno palikuonis.

 

Ačiū Dievui, šį kartą Lietuvos vyriausybei užteko proto išvaryti pardavinėtojus lauk, ir „flyLAL“ skelbia apie atšaukiamus reisus ir sako, kad svarstomi ir kiti „variantai“ (reikia manyti, visi juos nesunkiai įsivaizduojame – paprastai, kai avialinijai baigiasi pinigai, nuobodžiai kartojasi toks pat variantas, kad jos lėktuvams skolon niekas nebepila kuro, o orlaivių savininkai skuba juos atsiimti).

 

Džiaugdamasis, kad neturiu nusipirkęs iš „flyLAL“ bilietų, tikiuosi, kad po metų jau nebereikės apie tai rašyti, ir kad tas nesusipratimas bus jau tik aviacijos istorija.

 

Nesupraskite manęs neteisingai. Kaimynų bendrovė, skraidanti iš Vilniaus oro uosto, irgi nėra svajonė. Pasaulyje pilna avialinijų su geresniu aptarnavimu, patogesniais lėktuvais ir be tokios bagažo tvarkos, atrodo, tyčia sugalvotos, kad keleiviams būtų kuo nepatogiau. Tačiau ta nepuiki bendrovė nors apsieina be mūsų valstybinių pinigų ir nuskraidina kur reikia, nespausdama ašarų pelenės istorijomis apie tai, kaip jie prisideda prie bendro vidaus produkto vienu milijardų litų per metus ir skatina ekonomikos augimą ir klestėjimą.

 

O man daugiau nieko ir nereikia. Man nereikia nacionalinės aviacijos, kaip aš ligi šiol apsieinu be nacionalinio lėktuvų gamintojo, be kosminės programos ir be lietuviško mobiliųjų telefonų fabriko. Nesugebate skraidinti, skraidins kas nors kiti. Šveicarija nepražuvo ir neiškrito iš pasaulio žemėlapio, kai bankrutavo jų nacionalinė oro bendrovė ir ant jos nuolaužų susikūrė kita, mažesnė, kurios savininkai dabar yra vokiečiai. Kaip nors nepražus ir Lietuva, kai nebeliks šaltibarščių spalvos lėktuvų.

 

Viena, ko prašau – dinkite iš akiračio daug neverkę ir nekankinę mūsų savo aimanomis, atsišaukimais bei badautojų vagonėliais prie Seimo. Niekam neįdomu.

 

Lietuvos  rytas, 2009 m. sausio 4 d.

Pasaulinis atšilimas: XXI amžiaus baubas

Šis straipsnis beveik prieš metus buvo pasirodęs "Istorijose". Dabar būčiau parašęs dar stipriau, ypač kai už langų balta, balta, kur dairais. Bet ištraukti, manau, verta. Nuotrauka: Valdas Vilūnas. 

Jaučiuosi, lyg būčiau pavėlavęs parašyti šį straipsnį. Klimato kaita jau nebėra madingiausias turtingojo pasaulio saviplakos ir atgailos įnagis. Šalčiausia per kelis dešimtmečius praėjusi žiema ir žadamas „laikinas“ atvėsimas skeptikams suteikė drąsos. Bet pakalbėti apie šią visuotinę isteriką, apie laikiną protų užtėmimą Vakaruose – tikrai verta.

 

Aš nenoriu šiame straipsnyje pradėti naujos diskusijos „už ir prieš“ – tų kalbų per kelis pastaruosius metus buvo daugybė, jos įkaisdavo iki žiežirbų ir visos pusės, joms pasibaigus, visos pusės likdavo įsitikinusios savo teisumu.

 

Spaudoje ir internete – tūkstančiai mokslinių ir ne tokių mokslinių straipsnių, kreivių, schemų ir nuotraukų, kurios man nieko neįrodo, nes jos visos tarnauja jau susigulėjusiai galvoje minčiai, kaip ir šimtus kartų per televiziją rodomas krintantis į jūrą Antarktidos ledo luitas, kuris tikintiems katastrofa patvirtina jų tikėjimą. Jie nenori girdėti, kad Antarktidoje ledai lūždavo ir krisdavo nuo tų laikų, kai atsirado tas žemynas. Ledynai traukėsi ir plėtėsi tūkstančius metų.

 

Aš ne apie pačią klimato kaitą noriu pakalbėti. Mąstau apie protų sušilimą: žinia, pasėdėjus per ilgai atokaitoje, pirma apima mieguistumas, o paskui pradedama nusišnekėti, kaip nuo kelių alaus bokalų.

 

Galiu Tau pažadėti, skaitytojau: „žmogaus sukurtą klimato kaitą“ mūsų vaikai ir jų vaikai prisimins, šypsodamiesi ir atlaidžiai linguodami galvas: ko tik praeityje tie senukai neišsigalvodavo. Žinoma, tuomet žmonija bus išsigandusi jau ką nors kito. Pavyzdžiui, tai, kad pasaulyje per daug medžių, ir jų šaknys gali suskaldyti žemės plutą, kuri dideliais gabalais atskils ir išskris į kosmosą. Arba susirūpinę matuos jūros druskingumą ir sakys, kad reikia riboti paplūdimiuose besipliuškenančių žmonių skaičių, nes nuo jų šlapimo jūra pasidarys tokia sūri, kad joje neliks nei žuvų, nei moliuskų, užaugs milžiniški druskos kalnai, iš kurių susidarys druskos salos vandenynuose.

 

Nesąmonė? Gerai būtų. Bet visos nesąmonės iš praeities, kurias mes šiandien prisimename, kažkada buvo priimamos labai rimtai.

 

Kai viduramžiais Europoje degino raganas ant laužo, ryškiomis liepsnomis traškėjo malkos, o miestų aikštės aidėjo mirštančiųjų riksmais, niekas negalvojo, kad čia spektaklis ar pramoga, „pasilinksminsime ir eisime namo“. Ne. Labai rimtai manė, kad kovoja su tikru blogiu, tikra grėsme. Ir šiandien Afrikoje, į pietus nuo Sacharos, atokiuose kaimuose kartais būna sugaunamos raganos – ir tiems, kas rengia susidorojimus su jomis, ir tiems, kas juose dalyvauja, visai neatrodo, kad jie užsiima kažkokia neracionalia veikla. Atvirkščiai, jiems tai rimtas renginys, tikra priemonė. Kova su negerovėmis.

 

NAUJŲJŲ LAIKŲ VIDURAMŽIŠKAS MASTYMAS

 

Sakysite – Užkalni, nevykęs rašytojau, gal geriau toliau pasakok apie šiltas jūras, tirštus Sicilijos vynus ir samanotus Japonijos akmenis, bet nesikišk ten, kur nieko nesupranti. Juk daugelis mokslininkų sutaria, kad klimato atšilimą sukėlė žmogaus veikla? Ar ne?

 

Atsakau: pasidomėkite, ką tie patys mokslininkai – dažnai iš tų pačių universitetų - yra gynę ir kaltinę per kelis šimtus metų. Džordaną Bruną degino ant laužo Romoje tik vos daugiau nei prieš keturis šimtmečius – jo mintys apie žemės sukimąsi buvo skandalingai nepriimtini to meto šviesiausiems mokslo protams.

 

Paklauskite, jei kada nors sutiksite jį aname pasaulyje, ką galvojo Galilėjus apie tai, ką jis gali pasakyti apie to meto mokslo vyrus. Tuomet irgi būta „konsensuso“, kad saulė sukasi aplink žemę.

 

Mokslo istorija nusėta tiek fantastiškais atradimais, ir tragiškais paklydimais. Kiekvienas žingsnis į priekį apkarstytas gėdingomis ir šiandien juokingomis teorijomis. Dar tik prieš šimtą metų – skaitytojau, tada dar buvo gyvi Tavo proseneliai – medicinos specialistai absoliučiai garantuotai, pagrįstai ir argumentuotai sutarė, kad onanizmas sukelia aklumą, delnų plaukuotumą, venerines ligas ir epilepsiją.

 

Žmonės per savo istoriją išmoko daug ko; mokslas daug ką suprato, tačiau beviltiškai nepakitęs liko vienas sugebėjimas: įsikandus kokią nors teoriją, mikliai surankioti faktus, kurie ją patvirtintų, ir užsimerkti į bet ką, kas tos teoriją galėtų paneigti.

 

Bet, skaitytojau - sakysi, klimato kaitos žmogiškąją prigimtį pripažino net Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija. Tikrai taip. Tik toji komisija yra apskritai net ne mokslininkų, o politikų susirinkimas, ir dar ne pačioje garbingiausioje pasaulio organizacijoje – Jungtinėse Tautose.

 

Kodėl taip sakau? Ogi prisimink, kiek, pavyzdžiui, ta Jungtinės Tautos prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės. Atsakymas: nė kiek - tik trukdė, kiek galėdamos, pagal Rusijos nurodymus.

 

Pagalvok, kiek gerbtina yra organizacija, kur Libijai – pasiūlytai daugelio apsivogusių, praskolintų ir badu marinančių savo tautas Afrikos valstybių – buvo suteikta teisė pirmininkauti Žmogaus teisių komisijai? Kiek pasitikėjimo kelia forumas, kur puspročio kolūkiečių diktatoriaus valdoma Baltarusija turi tokį patį balsą, kaip ir civilizuota Danija ar Japonija?

 

O mokslininkai – net ir patys sąžiningiausi – tik seka paskui užsakymų pinigus. Čia muziką užsako daugiausia vyriausybės, mokesčių mokėtojų pinigėlius dosniai dalinančioms madingiems tyrimams. Keletą metų pasaulyje ekologams, klimato specialistams, nebuvo daugiau žadančio – ir pelningesnio – tyrimo objekto, nei klimato kaita.

 

KALTĖS KULTAS

 

Vakaruose, kur senbuvių tarpe religija užima vis mažiau vietos, kur vis mažiau laiko ir minčių skiriama net ir tokioms šventėms, kaip Kalėdos ar Vėlykos, kur vaikai gimsta retai ir tėvams jau sulaukus brandaus amžiaus – ten sielose atsirado tuštuma, ir tą tuštumą reikia užpildyti.

 

Net ir labiausiai racionalus, užsiėmęs rimtais darbais, išsilavinęs Vakarų gyventojas, iš aukšto žiūrintis į „prietarus“, širdies gilumoje geidžia kažko, kas imtų jį už rankos ir vestų paskui. Jis nori (nors niekada neprisipažins) kokios nors mistikos, kokios nors paslapties ir didelio misijos, pareigos suvokimo.

 

Pareigos ir misijos suvokimo – bet geriausia tokio, kuris pernelyg neapsunkintų ir leistų toliau gyventi vakarietiškoje prabangoje, vakarais žiūrėti filmus dideliame ekrane ir valgyti ledus.

 

Geriausiai tokio, kuris nelieptų važiuoti kur nors į Afrikos džiungles, kaip tai darė XIX amžiaus misionieriai, ir gyventi ten be patogumų, be elektros, be vandentiekio ir kanalizacijos - nešant tikėjimą, kol paties nenusineš maliarija ar geltonasis drugys.

 

Geriausiai tokio, kur galima būtų pačiam truputėlį prisidėti prie veiklos ir karštai (ne truputėlį, o labai smarkiai) niekinti neprisidedančius – taip pat, kaip viduramžiais persekiojo eretikus, nes tingus protas ir mažas žmogelis nesugeba mylėti, tikėti ar džiaugtis be neapykantos. Jo širdelė per maža ir per silpna, o smegenys labai nepasitikinčios savo jėgomis, kad galėtų patirti šviesus ir teigiamus jausmus, neparyškintus tamsaus šešėlio. Jam negana pačiam eiti tiesiu keliu – jis nori, kad dar būtų nubausti tie, kas tuo keliu nenori eiti.

 

„Pasaulinio atšilimo“ panika šiam tikslui tiko kuo puikiausiai. Pirmiausia, ten yra aiškios blogio jėgos – godus pasaulinis kapitalizmas ir Jungtinių Amerikos Valstijų vyriausybė („nenori pasirašyti Kioto protokolo“ – nors retai kuris kaltinantis išmano, apie ką tas protokolas, arba žino, kad ne vien baisusis prezidentas Bušas atsisakė jį pasirašyti). Žiūrėkite, turtingasis, išsivystęs pasaulis sudaro vos dešimtadalį ar kiek daugiau pasaulio gyventojų („auksinis milijardas“), o visa tarša per juos. Taip galvoti ir lengva, ir patogu.

 

Nesvarbu, žinoma, kad atsilikęs pasaulis teršia ne mažiau, o skaičiuojant pagaminamoms prekėms – žymiai daugiau. Turtinguosius, su jų dangoraižiais, didžiuliais lėktuvais, cigarais dantyse, erdviais namais ir dideliais automobiliais taip saldu kaltinti, jie yra lyg pasakos dalis – nuo vaikystės pažįstamos, pasakos apie turtingąjį blogį ir taurųjį skurdą.

 

LĖKTUVAS – KAIP SENŲJŲ LEGENDŲ DRAKONAS

 

Naujojo tikėjimo liturgijoje daugiausiai keiksmų ir atsižegnojimų teko keleivinei aviacijai. Nors lėktuvų tarša sudaro tik mažytę dalį visų dujų, kurios patenka į žemės atmosferą, bet lėktuvas – tviskantis, didžiulis, garsus – buvo toks tobulas turtingo vakarietiško gyvenimo būdo simbolis (geresnis, nei automobilis, kuris jau seniai nėra vien tik Amerikos liaudies masėms prieinama prabanga), kad didžioji dalis žaliųjų protestuotojų ir medžių bučiuotojų sugužėjo su savo plakatais būtent į oro uostus. Jų tėvai kažkada panašiai blokavo naujų kelių statybas ir mojavo plakatais ir transparantais apie Motinos Žemės išniekinimą. Greitai miestuose nebebus kuo kvėpuoti, pasaulis uždus ir bus sutraiškytas šių šlykščių geležinių skėrių, kažkada kalbėjo šių dienų ekologinių triukšmadarių gimdytojai.

 

Žinia, viskas išėjo ne taip. Net ir didėjant pasaulyje ratų skaičiui, jų tarša sparčiai mažėja, nes automobiliai vis tobulesni, taupesni, ir lengvesni. Todėl šiandien žalieji nelabai mėgsta juos minėti – grėsmingos statistinės kreivės ten niekaip nesigauna, nebent apverstum jas žemyn galva.

 

Todėl pulti lėktuvus yra madinga, nes yra kuo gąsdinti. „Jei taip plėsis aviacija, po dvidešimties metų skrydžių kiekis gali išaugti kartis kartus,“ sako ekologai – tiesa, nelabai ką turėdami atsakyti į paprastą argumentą: jei Londone šiandien yra penki oro uostai, ir visi beveik pilnai apkrauti, ar tai reiškia, kad po tuomet Britanijos sostinėje Londone bus dvidešimt oro uostų? Ir ar tai reiškia, kad vidutinis anglas, šiandien skrendantis atostogauti maždaug pusantro karto per metus, tuomet turės šešias atostogas per metus? O kas tada dirbs? Juokinga. Daugumas susirūpinusių argumentų sprogsta taip pat paprastai, kaip muilo burbulai.

 

Kelionės oru tikrai auga. Nemaža žmonijos dalis būtent į lėktuvus šiandien pirmą kartą lipa taip, kaip po Antrojo Pasaulinio karo Amerikoje ir atsigaunančioje Europoje lipo į asmeninius automobilius. Žmonių mobilumas dar kartą pasikeitė. Vasarnamį galima nusipirkti už poros tūkstančio kilometrų – ir ne tik turėti, nei ir juo patogiai naudotis savaitgaliais. Tūkstantis kilometrų – pusantros valandos kelio.

 

Bet grėsmė pasauliui? Daugiausiai tik sunerimusių ir kaltės karštligės kankinamų žmonių galvose. Todėl avialinijos pardavinėja, kaip viduramžiais šventi žmonės be skrupulų pardavinėjo lengvatikiams indulgencijas (gali būti nuodėmingas, nueik ir nusipirk už kelias monetas atleidimą) – dabar tinklalapiai, parduodantys bilietus, po jų siūlo įvairius „žaliuosius kreditus“, „atmosferos taškus“, kurie skiriami įvairioms gamtos apsaugos organizacijoms, ir pastarosios, girdi, kompensuos mūsų planetai jūsų neatsakingo skraidymo pasekmes. Čia pat galite sumokėti vieną kitą dešimtį dolerių, o mes už jus pasirūpinsime gamta.

 

Tai ne daugiau, ne sąžinės nuraminimo tabletės, bet daugelio žmonių, kurie Vakaruose noriai tiesia rankas prie šių vaistų buteliukų, negalima kaltinti.

 

KALTĖS RELIGIJA

 

Mažai kas sugeba atsilaikyti prieš visuotinę psichozę. Atsiversk šiandien bet kokį laikraštį Amerikoje ir Vakarų Europoje, ir užplūsta tokia pūliuojančios kaltės, atgailos ir nevilties lavina, kad belieka tik stebėtis, kaip daug apie save mažyčiai žmonės įsivaizduoja. Žmonija pasaulyje gyvena tik akimirką, žemė gyveno milijonus metų iki žmogaus atsiradimo ir gyvens milijonus metų po to, kai žmonių pasaulyje nebeliks, nes augo ir nyko ne tik dinozaurai ir milžiniškieji asiūkliai – rūšys dingsta ir atsiranda visą laiką. Taip yra ir buvo ir žmogui gyvenant Žemėje, ir iki jo atsiradimo.

 

Visos mūsų „Raudonosios knygos“, visi dejavimai dėl prarastos gėlytės arba tigro arba plaštakės, amžinybės prasme, yra tik nepastebimos dulkelės. Kažkada ir mus prisimins, kaip išnykusias rūšis, kurios rašė ir skaitė štai tokius žurnalus, kaip „Istorijos“, parašytas kalba, kuri tuomet jau bus nebesuprantama.

 

Bet šiandienos žmogus viską mato kitaip. Jam atrodo, kad viskas eina blogyn – ir tik dėl jo kaltės. Todėl atsipirkimų už atostogų kelionę lėktuvu nebepakanka – o ne, šiuolaikinis kaltės kamuojamas (o iš tikrųjų – iš gero gyvenimo nebežinantis ką išsigalvoti, nes raškažis šikną drasko, kaip kitados sakė mano močiutė) Vakarų inteligentas turi sau nusistatęs visą Ekologinės Dorybės programą. Ji jam padeda jaustis teisuoliu, kuris rūpinasi gamta, planeta ir savo palikuonimis, ir iš aukšto baisėtis ir bjaurėtis tais, kurie nesukioja pirštuose XXI amžiaus rožantėlio karoliukų.

 

Parduotuvės maišelius jis naudoja keletą kartų – arba apskritai nusiperka daugkartinį grubios ir ekologiškai košerinės medžiagos krepšį (kurgi ne: tokiais pat krepšiais nešinos fotografams pozuoja Londono ir Los Andželo įžymybės, taip pat besirūpinančios savo įvaizdžiu; ant madingiausiojo iš jų užrašyta „Aš ne plastikinis maišelis“, ak, kaip sąmojinga ir žavu!“). Taip taupo žaliavas ir kovoja su tarša.

 

Automobilį jis nusiperka kiek taupesnį, nei vidutinis (nebūtinai patį taupiausią ir mažiausią, nes juk reikia važinėti patogiai). Visų kelionių automobiliu atsisakyti nežada: jam automobilis būtinas dėl ypatingų gyvenimo aplinkybių (t.y., sporto salė už pusantro kilometro, pėsčias neisi). Tačiau, mūsų inteligento nuomone, būtų labai gerai, jei automobilio atsisakytų kiti (jiems tiesiog nėra taip būtina važinėtis savo transportu).

 

Indelius nuo jogurto ir nuo grietinės jis kruopščiai išskalauja, prieš išmesdamas į specialų perdirbimo konteinerį. Daugelis tų konteinerių išverčiami į tuos pačius sąvartynus už miesto, kaip ir kitos šiukšlės – jie pastatyti ten ne tik mūsų turtingojo gamtos draugo, bet ir savivaldybės sąžinės nuraminimui, vykdant visokius nacionalinius ekologinius planus, vyriausybės pažadėtus prieš rinkimus.

 

Tas pats jogurtas, kaip ir kitos prekės, yra kruopščiai atrenkamos „vietinės“ – nes labiau nei moterų vienuolynų viršininkės baiminasi atvykstančio sodininko ar mūrininko, žaliojo rūpestėlio tarnas bijo baisiųjų „maisto mylių“, tai yra, iš tropikų ir tolimųjų žemynų atskraidinamų vaisių, krevečių ar pupelių. Jam nė motais, kad daugiausia kuro sudeginama ne tuos produktus atvežant, bet pirkėjams keliaujant į parduotuves jau savo mieste – nekreipkime į tai dėmesio, nes „vietos maisto“ išpažinimas labai svarbus naujojoje religijoje.

 

Žymiai svarbesnis, nei iš mados jau išeinantis „teisingos prekybos“ vajus. Ši – jau beužgęstanti religija – kvietė savo pinigais remti tolimų šalių ūkininkus. Dabar dėmesys šiam projektui nublanko – artimiausias morkas auginantis daržininkas pasidarė mielesnis už tolimosios Gvatemalos kavos plantacijų fermerį. Taip keičiasi dorybės supratimas ir labdaros mados.

 

TAIGI KĄ DARYTI?

 

O ką pats siūlai, Užkalni? Daugiau teršti? Kenkti gamtai? Naikinti gyvūnus?

 

Nieko panašaus. Man rodos, galima elgtis atsakingai ir dorai ir kartu neprarasti sveiko proto. Jei leidžia kišenė, keliauti kuo daugiau, nes gyvenimas trumpas. Vairuoti, kai mieste ne per didelis kamštis, ir kai prie vairo dar galima patirti kelionės malonumą. Nedaryti iš kasdienės buities – iš šiukšlių konteinerių, jogurto indelių ir itin taupių lempučių – religijos.

 

Verčiau susirasti kokį nors kitą sąžinės nusiraminimą – taurę vyno, gėlininkystę, knygą arba telefono skambutį seniai pamirštam draugui.

 

O atšylančiu klimatu galima džiaugtis – gal bus šiltesnės dienos, ir gal Nidoje bus šiltesnis vanduo, o birželyje miškuose greičiau prisirps žemuogės. Geros vasaros.

Išblaivinantis dušas idiotizmui

Perskaičiau spausdintą Lietuvos Ryte savo straipsnį, pasirodžiusį prieš pora mėnesių. Ir tikrai, kuo toliau, tuo labiau krizės padariniai atrodo, kaip nuostabiai išblaivinantys ir atvarantys į protą. Todėl vėl jį čia ir įdedu.

Kuo šiandien džiaugtis? Kas praskaidrina liūdesį ir niūrumą, kaip geltoną šviesą liejantis langas tamsioje gatvėje, kaip saulėtas rytas po lietingos nakties? Ar liko kuo pasidžiaugti, kai griūva pasaulio finansai, kai be pasitikėjimo deguonies bankai miršta, kaip medžiai nukirstomis šaknimis?

Lietuvą finansų audros bangos daužo dar ne visa jėga, pagaliau, ne tiek ir prisiskolinta, kiek Vakaruose. Kai kas, be abejo, džiaugiasi jau pačia krize, kaip trokštamu kapitalizmo mirties ženklu (apie tai rašiau prieš pora savaičių čia). Bet ne apie juos šneka.

Kapitalizmas nenumirė ir nenumirs – jau vien dėl to, kad labai jau nekokie konkurentai (Rusija? Kuba? Iranas? Venesuela? Vietnamas? Zimbabvė?). Ekonomikos ir verslo laisvė ir toliau duos geriausių rezultatų, palyginti su marksistų, anarchistų ar socialistų kliedesiais, kur viskas surašyta gudriai, tik teorijos įgyvendinimo pabaigoje - žmonės be batų, lentynos tuščios ir prie pasienio punkto sargybiniai su šautuvais, kad niekas nepabėgtų.

Bet pasikeitimų jau yra ir bus. Ne viskas bus tik blogai. Didžiausias privalumas: baigėsi neišsemiami kreditai visiems, kas jų norėjo; visiems, kas galėjo ir negalėjo išsimokėti. Užsuktas dosnus čiaupas.

Pinigus skaičiuosime taip, kaip skaičiavo mūsų tėvai ir seneliai – ką turi, tą turi; norai turi atitikti galimybes, išlaidos neturi viršyti pajamų.

Tai, kas anksčiau atrodė nuobodu, dabar vėl taps madinga. Suprasime tuos žmones, kuriuos Amerikoje ir Europoje vadino „depresijos vaikais“ – tuos, kurie išgyveno 1929 m. prasidėjusią ir dešimtmetį trukusią Didžiąją depresiją, didžiausią naujosios istorijos nuosmukį. Tie žmonės visam gyvenimui pasiliko smegeninėje randus, kurių negalėjo suprasti pokario siautulyje užaugę jų vaikai ir anūkai.

Tie, kas išgyveno Didžiąją depresiją, kiekvieną kartą, dėdami pinigėlį ant prekystalio, jaučiasi lyg artėdami prie bado ir mirties. Skolintis jiems – tik truputį priimtiniau nei vogti. Tiems žmonėms geriamasis vanduo iš butelio, specialus maistas šunims iš spalvotų skardinių ir vienkartinės sauskelnės buvo ir liko beprasmiško švaistymo, neatsakingumo ir trumparegiškumo požymiai. Daugelio mūsų seneliai ir tėvai yra tokie.

Dabar visi mes suprasime juos kiek geriau. Nes negauta paskola būstui arba bankrutavusi statybos bendrovė – tik žiedeliai. Diržų susiveržimas bus matyti ne iš karto. Pieną, duoną, obuolius žmonės pirks kaip pirkę, tačiau neribotai bus atidėtas naujos sofos ir naujo automobilio įsigijimas. Viskas, kas gali palaukti, – lauks.

Naujas televizorius, pirtis sodyboje, seniai išsvajotos atostogos – visa tai bus atidėta neribotam laikui. Negaus pinigų visi tie, kas statė pirtis, pardavinėjo automobilius, projektavo tviskančias virtuves. Kai tie žmonės neteks darbo, tada jau sumažės ir maisto pirkėjų, nes žmonės ieškos, kur užsidirbti, sprukdami į turtingesnes šalis. Tik ir turtingesnėse šalyse bus sustojusios statybos – reiškia, nebereikės tiek plytelių klojėjų ir dažytojų, o restoranams nebereikės bet kokios padavėjos, nes pačių restoranų bus mažiau, mat žmonės dažniau vakarieniaus namie.

Lengvo skolinimosi, lengvo leidimo ir pašėlusio darbo vietų kūrimo ratas, pasirodo, gali suktis ir į kitą pusę. Kas čia gero? Kad milijonams žmonių artėja skurdas? Išprotėjai, rašytojau? Skurdas pats savaime – nieko gera. Geriau turtas ir sveikata, nei turtas ir ligos. Bet sunkūs laikai ne tik vargina, bet ir aiškiau parodo, kur yra tikrieji prioritetai. Ir nepaisant to, kad kiekvienas sunkus ekonominis laikotarpis parankus demagogams, populistams ir menko subtilumo politikams, bet kolektyviniam visuomenės protui padeda geriau susigaudyti. Ne veltui skurdžiose šalyse mažiau verksnių, knebenančių savo sielos problemas psichologų kabinetuose. Ne tas rūpi, kai pilvas tuščias.

Atėjus sunkiems laikams, pirmiausia, kaip tarakonai po šalnų, kojas užverčia visi idiotiško šlamšto pardavimo šurmuliai. Prisiminkite, kokiomis durnių lauktuvėmis nešini beldžiasi į duris prekybos agentai, kai kyla ekonomika. Prisiminkite, ką siūlo parduotuvės. Stebuklingi dulkių siurbliai, naikinantys bakterijas ir erkes kilometro spinduliu (4000 Lt). Lyginimo lentos, purškiančios kvapnų vandens rūką ant baltinių ir atstatančius savininko potenciją (5000 Lt).

Kosmetika, suderinta su savininkės bioritmais ir kosmine energija, pagaminta iš žolelių, kurias Himalajuose augina akli troliai (drėkinantis kremas veidui – 400 Lt). Puodai ir keptuvės, pagaminti iš kosminių raketų plieno, ilginantys gyvenimą ir suteikiantys šeimininkei penkerius metus girtis prieš svečius. Televizoriai, kurių dydis – kaip dvigulis čiužinys, su visais namų kino švilpukais ir varpeliais – dvylika garsiakalbių ir kėdės kratytuvas, purtantis žiūrovą, kai ekrane rodomas sprogimas.

Visai šitai velniavai, visiems šiems persisotinimo žaislams ateina liūdni laikai, ir Dievas mato, ne per anksti. Ilgai laukiau.

Laukiau ne mažiau, nei tos dienos, kai ištuštės parduotuvės, parduodančios išpaikintam, nebežinančiam ko norėti vakariečiui visą sielos raminimo asortimentą. Kai neturi darbo ir skaičiuoji kiekvieną centą, mažiau rūpi, ar perkama kava išauginta sąžiningai atlyginant Pietų Amerikos ūkininkams pagal „Teisingos Prekybos“ programą. Kai nežinai, kuo susimokėsi kitą mėnesį už butą, mažiau rūpi skalauti išvalgytus jogurto indelius, kad jie būtų tinkamai perdirbti ir neįžeistų Motinos Gamtos bioritmų. Kai reikės rūpintis, kaip apšildyti butą, mažiau rūpės „žmogaus sukurtas klimato atšilimas“, specialus raudonas „iPod“ grotuvas, padedantis Afrikai, ir kitokios nesąmonės, kuriomis turtingiausias žmonijos penktadalis pradėjo užsiimti, nes nebebuvo nei tikrų rūpesčių, nei rimtų sunkumų.

Aš tikrai laukiu, kada moteriški krepšiai už tūkstantį dolerių nebebus laikomi „būtiniausiu sezono aksesuaru“, o bus priimami tik taip, kaip jie gali būti priimami: persirijusios visuomenės mada, kuri pateisinama tik tuomet, kai pinigai praranda prasmę, o tampa tik parašu ant kredito kortelės kvito. Tas pats ir apie vežimėlį vaikui, kuris būtinai turi būti paskutinio sezono ir kainuoti visus pora tūkstančių dolerių. „Tik tobuliausios XXI amžiaus technologijos Jūsų mažyliui“. Galiu lažintis, kad niekas už tokią prekę tiek grynaisiais nėra mokėjęs. Tai iliuzinis pirkinys: pabandęs už tą rankinę ar vežimėlį atskaičiuoti tikrus banknotus, kaipmat pajustum veiksmo beprotybę. Rankos pačios sustotų.

Ne veltui psichologai siūlo žmonėms, kurie nori kontroliuoti besaikį savo išlaidavimą, pradėti už viską mokėti grynaisiais. Laukiu, kol beprotiško šlamšto salonų liks mažiau, o daugiau atsiras batų taisyklų ir tokių parduotuvių, kur žmonės, gerai paskaičiavę, pirks ne vienkartinį šlamštą, o patikimą prekę ilgiems metams. Galbūt net nueis į biblioteką ir pasiims iš ten knygą porai savaičių. Nepakenks pagyventi truputį senamadiškai. Kompiuterių ir knygų niekas neatims, bet sveikas protas gal pradės pamažu atsigauti.

Sakysi man: „Bepigu tau, Užkalni, storu snukiu čia šypsotis, kai esi gerai prisiėdęs ir šiltai įsitaisęs“. Betgi krizė trenkia visiems, ir kaip ir visi, nebegaliu laisvai nuėjęs pasiskolinti tūkstančio ar penkiasdešimties, jei užsimanau itin egzotiškų atostogų, remonto ar naujo namo. Išblaivėjimas ir man: sėdžiu galvodamas, kas bus, jei nebeturės pinigų tie, kas spausdina mano straipsnius, jei nebebus tų, iš ko aš uždirbu sau ir savo šeimai. Todėl šaltas, realybės nupraustas laikas ateina visiems.

Bandysiu juo džiaugtis ir teigiamų pusių ieškoti jau vien todėl, kad kuo nors džiaugtis būtinai reikia, antraip ateinantys sunkūs laikai gali pasirodyti net pernelyg baugūs.

www.lrytas.lt 2008-10-14

Amžinai niekas nesitęsia. Sudiev, "Istorijos".

Ašarų nebus, nors širdelėje kiek graudu. Šiandien įdėjau (štai žiūrėk apačioje) du straipsnius iš šios vasaros "Istorijų". Gal bus dar vienas - paskutinis - jau parašytas ir parengtas spaudai, o tuomet jau viskas, šis etapas bus baigtas.

Daugiau nei dvejus metus rašiau į puikų žurnalą "Istorijos", kuris man buvo labai geras, atlaidus, kantrus mano klaidoms ir suteikdavo tribūną didesnę, blizgesnę ir populiaresnę, negu galėjau tikėtis. Parduotuvėse - prie kasos, kioskuose - pačiame priekyje siūlomas žurnalas buvo paauksuota svajonių platforma, kurios galėtų pavydėti daugelis rašytojų.

Jaučiausi sukuklintas ir išdidus, kai mano straipsniai šonais ramstėsi su protingais autoriais, puikiais fotografais bei iliustratoriais ir profesionalia literatūra. Žurnalas per tuos pora metų buvo suaugęs, solidus ir toks, žinote, save gerbiantis: jis nebebuvo kvailų televizijų spausdintas variantas, kaip daugelis kitų blizgių mėnesinių leidinių moteriškais vardais, kuriuose kiekviename po išsišiepusią marčėnaitę. Išgrūstas buvo visas "dišovas" rašymo pakaitalas, visokie runkelių auditorijai brangūs šerėnai atostogaujantys su žmonomis ir nusifotografę muilinėmis kameromis, mokyklinio rašinėlio stiliaus nuobodžiaujančių tetų numegztos banalybės ir neva dvasingi esė, kur visas dvasingumas susidarė iš daugybės daugtaškių. Daugtaškius ir šauktukus mėgsta tie rašytojai, kurie žodžiais nesugeba paliesti skaitytojo širdies. "Istorijose" buvo kitaip.

Atrodė, kad tai niekada nesibaigs - tačiau su žurnalu išsiskyrė meno redaktorius, mano buvęs kursiokas Zigmas, kurį pažįstu jau daugiau nei du dešimtmečius, o šį mėnesį išėjo ir vyriausiasis redaktorius Vytaras Radzevičius. Pasilikti be jų nebenorėjau, todėl nusprendžiau mandagiai pasitraukti pats, kol niekas nepasiūlė to padaryti. Apie žurnalą galiu pasakyti tik gerus žodžius: spausdino viską, mokėjo daug ir laiku, toleravo rizikingus juokus ir konfrontacines pastabas mano straipsniuose, kantriai aiškinosi, ką pripainiodavau. Linkiu jiems kuo didžiausios sekmės.

Be abejo, nuo mano rašymo skaitytojai niekur nepabėgs. Be "Lietuvos Ryto" internete ir "Vyno Žurnalo", kur rašau nuolatos (tegu ir su pertraukomis), turiu tam tikrų pasiūlymų, nes vyr. redaktoriai Lietuvoje nesnaudži; jei iš jų kas nors išeis, pranešiu, arba tiesiog nepranešęs rašysiu.

Dar kartą ačiū visiems, kas skaitė ir tiems, kas dar skaitys.

Jū-Tūbo džiaugsmai (video nostalgija)

(Angliškai gal reikėtų rašyti "Jū Čiūbo", bet vistiek tai yra referencas į YouTube)

Dėkoju mano kritikui ir nepamirštančiam manęs Justinui Žilinskui. Jis man dedikavo embedintą insertą (įklotą?) su rusišku multiku apie škatulką, kur yra mano gerai prisimenama eilutė "kalakolčiki zveniat, muzyka igrajet".

Nepaisant skeptiško požiūrio į visokią sovietinę nostalgiją (net ir tokius filmus, Jožikas Tumane), nuo kurio tempiasi visi, ką kolbasina sovoko ilgesys ir briedai apie geresnį meną, negu "šiuolaikinė sintetika", pažiūrėjau susidomėjęs ir tikrai pastebėdamas Yellow Submarine estetiką bei kone tiesiogiai nuluptas kartinkas iš Pink Floyd "The Wall".

(Autoriaus pastaba: Yellow Submarine net aršios savo jaunystės bitlomanijos laikais nelaikiau geru kūriniu - reto durnumo "overrated" vizualinis džankas, kurio neapsirūkęs neįvertinsi - kaip ir visi The Beatles filmai, nors kai kuriems jų nepadės net ir žolė.)

Ką norėjau pasakyti? Apie ką bazaras?

Ogi štai apie ką. Sovietinės nostalgijos paveldas, visi tie nesibaigiantys "Brėmeno muzikantai", nuo kurių alpėja visi 30-40 m. amžiaus perbrendę romantikai, kurio pilnas YouTube ir kitoks internetas, mane neigiamai užveda ne pats savaime, o dėl to, kad jis garbinamas visų tų atmarozkų, kurie prie jo limpa kaip musės prie šūdo, ir pradeda zvimbti apie tai, kaip viskas buvo tais laikais vėsu ir čiotka. Ir menas buvo, ir kinas buvo, ir duša buvo viskame.

Duokit jiems 10 minučių, ir visi pradės tiesiog spiegdami dūsauti, kaip virtuvėse klausydavosi Vysockio iš juostinio magnetofono, ir be to, žinoma, Cojaus (dar buvo, kiek atsimenu, kažkoks pridurkas-patriotas su barzda, kurį kažkokio rusų kultūrnamio užkulisiuose nušovė perestroikos laikais, Talkovas atrodo jo pavardė - "tarybinio roko" kankinių panteonas didelis ir visas smirda vienodai; taip, ir visas Akvariumas su Grebenščikovu irgi eina ten pat strojevym šagom).

Įdomiausia, kad dažniausiai visi tie kamentai paeina iš Kanados, Šveicarijos, Kalifornijos, Australijos ir iš bet kur kitur, tik ne iš to paties sovoko: matyt, viskas ten buvo gerai, tik išvažiavus dar geriau.

Ši autorefleksija prieina prie prasmingos pabaigos. Ne todėl užvažiavau kadaise ant Justino Žilinsko tikros ar menamos "rusofilijos", kad jis kai kurias rusiškas eiles išvertė, o man rusiškos eilės nepatinka.

Nepatinka man ne tos eilės, multikai ar dainos - nemėgstu daugumos žmonių, kuriems visi tie dalykai patinka. Neracionalus tatai požiūris, ir juokingas, bet ką aš galiu padaryti?

Snukių daužytojai megztais sijonais

Kadangi diskusija su lietuvių kalbos Talibanu skubiai perėjo į tą teritoriją, apie kurią priklauso rašyti mano blogo tualetiniame priede "Spjauk ir skalauk", ten ir įdėtas apie tai įrašas su citatomis.

(Nuotrauka: coolfreeimages.net)

Kultūros žmonės

Labai seniai nebuvau atnaujinęs blog'o. Dabar atėjo laikas.

Tema: mano straipsnis "Lietuvos Ryte" ir reakcija į jį.

Jei kas neturi laiko skaityti: klausiau, kam reikalingas Lietuvoje valstybinis kalbos reguliavimas, sakiau, kad anglų kalbos įtaką su rusų tapatinti yra neteisinga, ir prognozavau, kokia bus reakcija iš VLKK (Valstybinės Lietuvių Kalbos Komisijos).

Sureagavo skubiai, iš širdies ir visiškai taip, kaip reikia tikėtis iš agresyvių biurokratų, kurių "piemuo" paklausė, kam jie reikalingi.

Iškart matyti - kultūros žmonės. Šviesuomenė. "Atsiprašyti už įžeidimą", "normalioje šalyje jau sėdėtum cypėje", "iškaršti kailį", "piemuo", "mėgina sutrypti lietuvių kalbą".

Šviesos nešėjai, atėję į www.lrytas.lt komentarus, dar grasino baudžiamuoju kodeksu (ne naujiena - Albertas Drešeris savo manifeste irgi kvietė organus sutramdyti suįžulėjusius). Šį kartą net garsusis Pikasas, įsiutęs dėl mano asmeninės pašaipos komentaruose (palyginau jį su Radioshow personažais), ėmėsi svarstyti apie mano pilietybę ir pajamų deklaracijas.

Ką nors pridurti būtų sunku. Pats straipsnis - žemiau.

Grėsmė lietuvių kalbai - savanaudžių fundamentalistų prasimanymas

Anuomet, kai Lietuva dar tik stengėsi tapti ES nare, dažnai girdėjosi ciniškas ir nesąžiningas sąmojis: „Vienoje sąjungoje jau buvome, dabar į kitą veržiamės“. Nesąžiningas – nes lyginamas kalėjimas, kuris buvo naudingas tik jo šeimininkams (na, ir kai kuriems kaliniams, kuriems per kelis dešimtmečius zona pradėjo labai patikti), su savanoriška sąjunga, kurios privalumai nariams yra akivaizdūs.

Dabar vėl prikeltas senas baubas – anglų kalba. Kažkada su pasibaisėjimu lupta nuo kioskų reklamų ir persekiota UAB pavadinimuose, dabar anglų kalba, girdi, gresia taip pat, kaip anuomet grėsė visuotinis rusifikavimas.

Apie tai kalbėjo Valstybinės lietuvių kalbos komisijos pirmininkė Irena Smetonienė. Nors pastabos buvo proginės, skirtos spaudos atgavimui, kalbai ir knygai, bet pagal seną tradiciją VLKK jaustųsi nejaukiai, jei nors sekundei pamirštų apie savo draudžiamąją ir baudžiamąją funkciją.

Pradėkime nuo to, kam moderniai, savimi pasitikinčiai valstybei reikalinga tokia „komisija“? Pasaulyje – net ir mažų kalbų šalyse – kalbos nėra reguliuojama sfera, juolab reguliuojama valstybės.

Kaip ir meilė, dainos ar patriotizmas – sveikos šalys palieka tai tvarkyti patiems žmonėms. Prancūzija ir Islandija, daug valstybės dėmesio skiriančios kalbos tvarkymui, yra keistos, nebūdingos išimtys, o ne sektini pavyzdžiai. Kitur kalbos tyrimas ir puoselėjimas yra akademinis užsiėmimas, jei ir paremiamas valstybės, tai ne daugiau, nei retų vaismedžių veislių saugojimas arba kaimo bažnyčių chorai.

Lietuvoje, neturinčioje valstybinės religijos, ją pakeitė dogmatiškas ir kietakaktis kalbos reguliavimas, įgyvendinamas nelinksmų ir irzlių funkcionierių. Kažką primena?
Taip, Iraną – kaip Lietuva vėliausiai iš visų Europoje buvo pakrikštyta, Persija priėmė islamą vėliau, nei kitos regiono šalys, o po 1979 metų revoliucijos aršaus religinio elito vadovaujama valstybė puolė įrodinėti sau ir kitiems, kad uolesnių musulmonų pasaulyje nėra. Policija miestuose gaudo moteris, „nekukliai“ užrištomis skaromis, sostinėje ideologinį grynumą saugo ne šiaip sau kas nors, o „Kultūros ir islamiškosios išminties ministerija“, kruopščiai sekanti ir baudžianti visokius nukrypimus nuo religinio tyrumo normų.

Mes Lietuvoje ne ką blogesni – turime VLKK. Kalba, kuri turėtų būti visų lietuvių nuosavybė, yra priskirta vos ne farmacijai arba bankininkystei – mėgėjams čia ne vieta.

Kalbos komisija su tokiais, kaip aš, net kalbėtis atsisako (po mano komentaro, paskelbto www.lrytas.lt, vienas Lietuvos žurnalas norėjo surengti susitikimą prie apskritojo stalo su kalbos pareigūnais ir manimi – bet mokesčių pinigais apmokami „ajatolos“ sakė nematą reikalo pliurpti su kažkokiu plunksnagraužiu, paprastu kalbos vartotoju). VLKK anuomet net lygino save su krepšinio treneriais – girdi, į žiūrovų patarimus jie dėmesio nekreipia.

Kalbos reguliuotojai yra visiškai patenkinti tokia padėtimi: žmonių pritarimo jiems visiškai nereikia. Iš esmės Lietuvoje yra keli šimtai žmonių, kurie patys taisykles nustatinėja, patys jas supranta, patys jų laikosi ir patys yra įsitikinę jų reikalingumu. Bet koks bandymas klausinėti ar ginčytis ir užčiaupiamas tuojau pat: „Cit, o tu kas toks? Kas tau davė teisę apskritai apie tai kalbėti?“

VLKK interneto svetainėje forumo dalyvis net iš aukšto paaiškino man, kad kitose kalbose normos ir taisyklės nustatomos pagal vartotoją, o lietuvių kalboje vartotojas turi prisitaikyti prie taisyklių, taip kad, rašytojau, priimk realybę. Tokios logikos absurdiškumo jos išpažinėjams nepaaiškinsi – kaip ir Lietuvos ambasados biurokratams neįkalsi, kad ne jų reikalas duoti patarimus dėl registruojamų kūdikių vardų. Išpūs akis: „Kas čia tokio? Argi kenkia?“

Net pats žmogaus burnojimas prieš jam nepatinkančias taisykles yra priimamas kaip nedovanotinas akiplėšiškumas. Bandymas svarstyti tai, ar mums reikalingas lietuvių kalbos reguliavimas ir norminimas, šiais laikais yra kone tolygus siūlymui atiduoti Vilnių Lenkijai arba Kryžių kalne įrengti vandens pramogų parką.

Klausimas priimamas su tokiu šventu įsiūčiu (jei abejoji, skaitytojau, – pažvelk į www.vlkk.lt svetainę kitą dieną po šio straipsnio pasirodymo, ir pats nuspręsk, ar moku nuspėti ateitį), kad tikrai atrodo, jog ideologizuoto kalbos reguliavimo „politbiuras“ pats nėra labai tikras dėl savo vaidmens.

Irane didžiųjų ajatolų taryba irgi nemėgsta, kai kas nors klausia, kam jie reikalingi. Nes jų būtinybė akivaizdi tik jiems patiems.

Jei Užkalnis parašytų straipsnį apie tai, ar reikalingi gydytojai arba statybininkai, vargu ar kas pultų piktintis, tik nusišypsotų ir numotų ranka. Gydytojai gydo ligas, statybininkai mūrija sienas, o ką daro kalbininkai? Puoselėja kalbą? O kaip ta kalba gyveno tuomet, kai buvo lietuviai, bet nebuvo komisijų, inspekcijų ir institutų?

Šį kartą I.Smetonienė anglų kalbos įsigalėjimą prilygino rusifikavimui. Anglų kalba mojuojama lyg baubu neatsitiktinai: kalbininkų elitas beveik visas yra LTSR laikų palikimas, su Vakarais susidūręs tik neseniai ir paviršutiniškai. Anglų kalba šiems žmonėms – tai nepažįstama teritorija, nors kažkada šiek tiek ir išmokta, o sparčiai tą kalbą priimanti visuomenės dalis, kuri nuo to nė kiek nenukenčia, yra akivaizdus priminimas apie menkas VLKK sąsajas su gyvenimu.

Rusų ir anglų kalbų mokėjimas lietuviui yra principingai skirtingi dalykai. Sakysi, „ką išmoksi – ant pečių nenešiosi“, bet ne viskas taip paprasta. Kiekviena kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir kontaktų galimybė. Ankstesnis rusifikavimas ne tik turtino Lietuvos gyventojus galimybe skaityti Dostojevskį, bet ir nejučia siejo su ta erdve, nuo kurios dabar Lietuva bando nusisukti.

Anglų kalba duoda galimybę susisieti su kita erdve ir kitomis vertybėmis – teisingesnėmis, reikalingesnėmis ir pažangesnėmis.

Gamta nemėgsta tuštumos. Prieš dvidešimt metų, nemokėdami vakarietiškų kalbų, beveik visi mokėjo rusų kalbą, nes, kad ir kaip mylėtum lietuvių kalbą, literatūrą ir kultūrą, jos horizontai labai kuklūs. Blaiviai mąstant, galimybė daugumai gyventojų mažos kalbos šalyje gerai išmokti dvi užsienio kalbas yra nereali. Todėl valstybės reikalas – sąmoningai pasirinkti tą, kuri atspindi norimą šalies vystymosi kryptį.

Visuotinis anglų kalbos mokėjimas Skandinavijoje buvo svarbi ir nerūdijanti vinis, prikalusi tą regioną prie Vakarų. Rusų kalbos, kaip antrosios kalbos, dominavimas centrinėje Azijoje, ne mažiau nei natūralus polinkis į korupciją, lemia tų šalių rūgimą Rusijos įtakos sferoje.
Irena Smetonienė turėtų suprasti šį skirtumą. Jau pabodę išdidūs paistalai, neva mums reikia būti savimi, nesidairant į nieką, yra vaikiški ir naivumu primena sovietinę dainelę „Te visad šviečia saulė“. Lietuva per maža, kad galėtų gyventi pati sau. Mažos šalys ir mažos tautos visada turi rinktis, ir anglakalbės kultūrinės sferos pasirinkimas yra ne grėsmė, bet Lietuvos išlikimo užtikrinimas. Anglų kalbos įsigalėjimas gresia ne lietuvių kalbai (ar išnyko kalbėtojų skaičiumi panašios norvegų ar danų kalbos?) – jis baugina nebent tuos, kieno darbo vietos priklauso nuo niekam nereikalingos kalbinės „tvarkdarybos“.

Nieko nepadarysi – senais laikais šamanai, būgnais ir šokiais šaukiantys lietų, irgi visus įtikinėjo, kad be jų saulė rytoj nepatekės.

(www.lrytas.lt, 2008 m. gegužės 16 d.)