Andrius Užkalnis. Raštai.

Daugiakalbystė, vakcina nuo provincialumo

2011-09-23T17:00:00.000+02:00

Pranešimas, skaitytas Lietuvių kalbos institute, 2011 m. rugsėjo 23 d., Kalbos ambasadoriaus apdovanojimuose

Manęs paprašė pakalbėti šia tema, ir aš negalėjau ir nenorėjau atsisakyti.

Ko gero, nėra temos, kuri man būtų artimesnė. Daugiakalbystė, kalbų gausa, kultūrų maišymasis man yra ne šiaip spalvingas priedas prie normalios tėkmės, ne vien gyvenimo prieskonis. Tai būtina stiprybė ir keliantis vėjas po sparnais.

Dar daugiau – tai vakcina nuo provincialumo. Taip aš ir pavadinau savo pranešimą.

Ekonominiai daugiakalbystės privalumai yra tokie akivaizdūs, kad net gėda apie juos kalbėti ir kažką įtikinėti. Čia būtų lygiai tas pats, kas įtikinėti, kad sutvarkytas ir asfaltuotas kelias turi ekonominių privalumų prieš duobėtą žvyrkelį. Skaityti toliau...

Visas tekstas skelbiamas protokolai.com

airBaltic paskelbė bankrotą, bet Lietuvoje niekam neįdomu

2011-09-23T16:58:00.000+02:00

Kai rašau apie tai, kad provincialumas mūsų šalyje gali būti užmušantis, aš pats galvoju, kad jau mačiau viską.

Bet ne viską. Latvijoje bankrutavo airBaltic, bet kadangi užims kelias dienas, kol pasekmės palies keleivius Vilniuje, todėl žmonėms, kurie turi kurmio regėjimą ir sraigės atmintį (juk kam įdomu, kad viskas jau buvo – ir flyLAL, ir Star1 atveju) tiesiog neįmanoma priversti runkelių nerimauti, kol neateis toks laikas, kai jiems fiziškai neleis laipintis į lėktuvą ir pasakys (ir pakartos), kad jų bilietas bevertis.

Tada jie pradės bliauti ir reikalauti, kad valstybė turi jiems kompensuoti, o štai nesužiūrėjo. Būna dar geresnis variantas: “aš neprivalau rūpintis oro bendrovės mokumu”. “Man neturi rūpėti.” Ne jo darbas rūpintis. Jo darbas laukti, kad pasirūpintų kiti, o kai neišeina – piktintis valdžia. Skaityti toliau...

Visas tekstas spausdinamas protokolai.com

Aš myliu Kauną. Ir ką jūs man padarysit?

2011-09-21T14:19:00.000+02:00

Lietuvos rytas, 2011 m. rugsėjo 21 d.

Aš tikrai myliu Kauną, ir nebijau apie savo meilę kalbėti.

Myliu Kauną juo labiau, nes žinau, kad mano gimtojo miesto yra madinga nemėgti ir visaip iš jo šaipytis. Kauniečius reikia visaip pravardžiuoti ir kaunietišką kilmę pašaipiai svaidyti, kaip diagnozę.

„Kavenska“, vienas baisiausių apibūdinimų merginai, anksčiau reiškęs plastmasinius ryškių spalvų auskarus, dabar pirmiausia primena nežmoniško juodumo dažytus plaukus, kniaukiantį balso toną, rudmėsių atspalvio odą (ačiū soliariumui), vakarinį makiažą nuo pat ryto ir šiaip neišrankų skonį kiekvienoje gyvenimo sferoje.

Kai iš ko nors šaiposi minia, save laikanti rafinuota ir mananti, kad yra gero skonio, aš labai noriu šaipytis iš besišaipančiųjų. Aš niekada nepraleidžiu pro ausis, kai kas nors blogai kalba apie Kauną. Apie mane gali kalbėti kaip nori, bet Kauno apšnekinėjimas neliks nenubaustas.

Kaunas yra mano gimtasis miestas: gimiau Žaliakalnyje (tose pačiose A.Smetonos laikų Kauno Klinikose, projektuotose prancūzų architekto Urbain‘o Cassan‘o, kuris vėliau, jau po karo, Paryžių papuošė prieštaringiausiu sostinės dangoraižiu, Montparnasse‘o bokštu, nuo kurio ligi šiol spjaudosi architektūrinės tyrumos puoselėtojai). Pirmuosius gyvenimo metus leidau Žaliakalnyje (prie to namo Alantos gatvėje jau ruošiama memorialinė lenta – aktyviausius savo straipsnių komentatorius pakviesiu į atidarymą), tik į mokyklą mane leido jau Vilniuje. Išėjo taip, kad vilniečius mėgstu erzinti, sakydamas, kad esu kaunietis, o kauniečiai manęs irgi savu nelaiko, nes visgi aš kažkoks ne toks. Skaityti toliau…

Visas straipsnis yra išspausdintas tinklalapyje protokolai.com

Savaitgalis Dzūkijoje: kaimo turizmas ir vaikystės prisiminimai

2011-09-18T21:06:00.000+02:00

Kai ateina toks kaip ir brandos amžius, tai pradedi grežiotis vis daugiau ten į viską, ką prisimeni iš vaikystės. Viena mano svajonių daug metų buvo tokia, kaip aš grįšiu gyventi į Lietuvą ir apvažiuosiu visas tas vietas, kuriose būdavau visai mažas.

Mano a.a. tėvukas labai mėgo Dzūkiją, ir įvairiais būdais ten nuomojosi, pirko ir kitaip užėmė kambarius, namus ir kitokį nekilnojamąjį turtą.

Kai buvau ikimokyklinio amžiaus, pora vasarų praleidau girininkijos name (antrame aukšte) Zervynose: tai nuostabiai išsilaikiusi senoji Lietuva, gatvinis kaimas, kur civilizacija dar neatėjo (ir, kaip atrodo, niekad neateis). Pro Zervynas (mano vaikystėje sakydavo: Zervynus) teka Ūla, kuri man visam gyvenimui liko švarios upės standartas. Ūla šalta, srauni ir skaidri – už ją šaltesnis tik mažytis Skroblus (bus čia ir apie jį).

O dar buvo Valkininkų geležinkelio stotis ir du kaimai prie Spenglos, mažo upelio, kuris įteka į Merkį – Vaitakarčmis ir Pučkornės, ir prisiminimai apie Varėną kaip apie tuomet buvusį civilizacijos centrą. Skaityti toliau...

Visas straipsnis publikuotas tinklalapyje Protokolai

Apie TV laidą “Užkalnio 5″: mitai ir realybė

2011-09-17T16:37:00.001+02:00

Kaip jau buvo skelbta spaudoje, naujame BTV sezone, kuris prasideda rugsėjo 30 dieną, šioje televizijoje bus daug naujo, o naujausias ir labiausiai netikėtas dalykas yra pikto trolio Užkalnio debiutas televizijoje vedėjo vaidmenyje – laida Užkalnio 5. Apie ją šiek tiek jaupasakota, bet dabar galiu atskleisti daugiau, nes nekantri auditorija klausinėja ir nerimsta.

Garsus blogeris Zeppelinus parašė palinkėjimų, kuriuos verta perskaityti ne tik man, bet ir daugeliui žmonių, kurie ką nors nori daryti televizijoje arba kam televizija yra šiaip įdomu. Priešingai tiems, kas nepaliaudami kalba, kad Lietuvoje televizija yra labai baisi, aš manau, kad televizija yra lygiai tokia, kokios mes nedidelėje ir nelabai turtingoje šalyje nusipelnome, ir net šiek tiek geresnė. Užkalnio 5bus smarkiai geresnė – jei nežinočiau, kad tokia bus, tikrai nepradėčiau daryti. Viską, ką darydavau iki šiol, pasiekdavo kokį nors rodiklį – skaitomumą, perkamumą, komentarų skaitlingumą, įžeistųjų skaičių ir panašiai**. Tai ši laida irgi neturės būti vidutiniška. Skaityti toliau…

Visas straipsnis publikuotas adresu protokolai.com

Kodėl naujas adresas

2011-09-16T19:12:00.000+02:00

Daugelis skaitytojų domisi, kodėl vėl naujas adresas: protokolai.com?

Juk buvo uzkalnis.blogspot.com, paskui uzkalnis.popo.lt, ir štai dabar šitas. Norėjau, kad vardas būtų lengviau įsimenamas, ir kad būtų patogiau ir smagiau žiūrėti, kad geriau matyčiau komentuotojus, kad viskas greičiau jungtųsi. Blogofermoje popo.lt lieka veidrodėlis, ten bus straipsnių atspindžiai.

Nuo tų laikų, kai į Blogspot sudėjau savo rašymus pirmą kartą, praėjo labai daug laiko. Skaitytojų padidėjo nuo vienetų kasdien iki dešimčių iki šimtų unikalių (kaip dabar) kiekvieną dieną. Mane taip pat stebi interneto ir vadinamosios žurnalistikos* skaistykla su savo pamazgų kibirais, dundukais, "Bobute" etc., tik dabar jau nebededa nuorodų, pavardės nemini ir tik murma "fiksuoju"**.

Šiais laikais Protokolus skaito įtakingi žmonės nuo prezidentūros iki Vyriausybės ir kitokiose vietose, kur tik yra internetas. Vienu žodžiu, naujas domenas naujam sezonui.

--- --- ---
* Juokas salėje. Kalba netaisyta.
** F42

Sveikstanti aviacija Vilniuje ir Artūro Zuoko sumanymai apie bazinį vežėją

2011-09-16T18:36:00.000+02:00

Jeigu jau steigti lietuvišką aviaciją, tai su tokiais orlaiviais.

Straipsnis pirmą kartą buvo publikuotas tinklalapyje "Pinigų karta".

“Pinigų kartos” skaitytojai žino, kad apie aviaciją rašau daug ir noriai. Orlaiviai, oro uostai ir žemėlapiai patys savaime yra patrauklūs tiems, kas jauni širdimi (parodykite man besibjaurintį oro kelionėmis ir zyziantį dėl pamesto bagažo, ir aš jums parodysiu nuobodylą, kuris prieš laiką paseno).

Jau rašiau, kad Vilniaus oro uostas tikrai gyvena renesanso laikus: žinoma, naujų tradicinių oro bendrovių Vilniuje neatsirado, kaip ir didelių lėktuvų ir tolimųjų reisų, bet kelionių Europoje daug, jos vis įvairesnės ir – kas geriausia – plėtra ateina ne tik iš mano nemėgstamos bendrovės Ryanair*, bet ir iš sveikų oro bendrovių – tokių, kaip Wizz Air. Simonas Bartkus paskelbė, kad oro bendrovė ne tik atidaro naujas kryptis iš Vilniaus, bet ir dažnina jau esamas (pirmiausia reikia paminėti Londoną – nuo 5 iki 11 skrydžių per savaitę).

Besiskundžiantys dėl mūsų aviacijos mėgsta prikišti, girdi, kryptys iš mūsų daugiausia tos emigrantinės, gastarbaiterių nutiestos, o ne kokios nors egzotinės-pažintinės, kurių jiems galbūt norėtųsi. Štai ir naujasis Wizz Air skrydis į Bergeną ir skrydžiai į Oslą, kuriais prisidedama prie jau esančių “Norwegian” dažnių, yra pirmiausiai skirti ne fjordus žiūrintiems ir ne ekstremalios žūklės mėgėjams. Kaip ir reisas į Liverpulį. Bet aš nebūčiau linkęs dėl to krimstis. Darbo bičių maršrutai yra tvarūs ir žada išlikti ilgiau, nei egzotinės kryptys į kokį nors Tbilisį arba Kišiniovą, apie kurias forumuose kliedi svajotojai, projektuojantys neatrastas rinkas. Ten planuojama paklausa visuomet būna paremta priplaukusia, apsirūkiusia racionalizacija (“lietuviai galėtų vėl atrasti jiems mielus Kaukazo kurortus”), kurios neremia nei realūs numatomo segmento perkamosios galios skaičiavimai, nei patirtis.**

Todėl manau, kad nuobodus, konservatyvus, ultra-atsargus augimas (būtent toks) labai aiškiai pagrįstose kryptyse yra sveikos aviacijos paslaugų plėtros stuburkaulis. Jam susiformavus, galbūt ir atsiras prielaidos ir tolimesnėms kryptims.

Manęs dažnai klausia, ką aš galvoju apie Vilniaus mero Artūro Zuoko iniciatyvą kurti “bazinį vežėją” Vilniuje. Mano jausmai dvejopi. Iš esmės idealiame variante man norėtųsi, kad valstybė nesikištų ten, kur turėtų veikti vien privatus sektorius. Antra vertus, man patinka praktiškai visi Zuoko sumanymai*** – galbūt dar ir dėl to, kad užsiutins pavyduolių, cinikų ir lėtinių korupcijos ieškotojų minią, kuriems vaidensis “pinigų plovimas” ir kurie purkštauja todėl, kad jie yra iš esmės prieš kiekvieną naują sumanymą, statybą, projektą ir apskritai bet ką, kas trukdo jų letargo miegui. Skaityti toliau...

Andriaus Užkalnio pagrindinis tinklaraštis yra Protokolai.

Šykštumas – bjaurioji lietuviško taupumo pusė

2011-09-16T13:09:00.001+02:00

Pirmą kartą pasirodė laikrašytyje "Lietuvos rytas"

Pratarmė protokolų leidimui: straipsnis neliko be atgarsio. Šimtai komentarų, ir dauguma iš jų gana isteriškai bando pasiaiškinti, kodėl jų kiauliškas šykštumas iš tikrųjų yra norma. Nuo mokesčių politikos (arbatpinigiai juk neamokestinami! – tai yra, jų nedavėjai praktiškai rodo pilietiškumą) – iki jau girdėtų: blogas darbas, per mažos pajamos, nėra tokios tradicijos, ir paties geriausio – tegul moka godus darbdavys, rupūžė, čia ne mano reikalas.

Nes tam, kas nori kažką daryti ir pradėti, reikia priežasčių, o tam, kas nenori, visada atsiranda atsikalbinėjimų.

Man labiausiai patiko kažkokia komentatorė ar komentatorius, kurie mane matė gal prieš mėnesį Blyninėje Vilniuje, Pilies g., prisiminė, ką valgiau (Kijevo kotletą), prisiminė mano rudą krokodilo odos piniginę, ir parašė, kad aš pats tai arbatpinigių nepalikau ir ką čia dabar aiškinu. Tai aš ir galvoju, ar aš per mažai palikau (3,50 Lt., nes turiu gerą atmintį tokiai nenaudingai informacijai) ir čia rašo padavėja, kuri tikėjosi daugiau (nes nuo kito staliuko lankytojai čekio ir paliktos sumos negalėjo matyti), arba kitą karta tikrai reikia tikėtis, kaip kas nors parašys, kad matė mane pajūryje girtą šaudantį į benamius šunis iš pneumatinio šautuvo. Vienu žodžiu štai tokia viešumo kaina.

— — — — —

Jūs manote, kad dabar, kai jau pradėjau rašyti gerus dalykus apie Lietuvą ir lietuvius, tik taip ir suoksiu? Norėtumėt. Ne tam aš grįžau iš Britanijos ir ne tam įsitryniau į visą žiniasklaidą iš eilės, kad čia jus visus glostyčiau pagal plauką ir kasyčiau paausius. Taip nebus. Dabar paburbėsiu. Mes, lietuviai, esame daug kur geri, kai kur – puikūs ir fantastiški, bet yra sričių, kur mes esame visiškai nepakenčiami. Vienas iš tokių mūsų tautinių bruožų, nuo kurių mane neša į orą, yra lietuviškas šykštumas.

Kilęs iš pačių geriausių paskatų. Lietuviai yra taupūs, skolinasi nenoriai (mums atrodo, kad gerais laikais mes per daug prisiskolinome, bet iš tikrųjų skolinomės labai kukliai, daugiausia butui arba automobiliui, ir krizė mums tvojo anksčiau, nei spėjome įklimpti į tą balą iki kelių), o dabar, pasirodo, mes net po sunkmečio turime dar daugiau santaupų, negu prieš sunkmečiui užeinant.

Tai yra gerai. Tai kyla iš mūsų valstietiškos sąmonės ir vertybių, kurios yra teisingos. Jas suformavo klimatas ir istorija (nesugebėjęs atsidėti atsargų žiemai, pavasario nesulaukia), ir kas gali pasakyti, kad tai blogai: žiū, aš ir pats turiu ant kūno prisikaupęs atsarginį sluoksnį ir be jokio nerimo laukiu dar vienos krizės, jei tokia užgriūtų.

Tačiau su taupumu yra susijęs ir jo bjaurusis brolis. Šykštumas, kuris yra vienas nepatraukliausių mūsų bruožų. Lietuvių kalba be galo dosni ir išmoninga šykštumui aprašyti, ir mes juo slapčia didžiuojamės, o dosnus elgesys mums kelia įtarumą. Mes nejaukiai jaučiamės greta to, kas dosniau už mus palieka arbatpinigių, nes atsiranda krebždanti baimė, kad galbūt tas žmogus žino ir supranta kažką tokio, ko nesuprantame mes. Skaityti toliau...

Visas straipsnis yra tinklaraštyje Protokolai.

Rugsėjo 11 d. sukaktis: apie klinikinius idiotus ir jų diagnostiką

2011-09-11T10:39:00.000+02:00

Paprotestuosim ir eisim pūliuoti į internetą savo sąmokslo teorijomis

Apie Ameriką ir įvykius, kurie buvo prieš 10 metų, nieko naujo šiandien nepasakysiu.
Peržiūrėjau šiandien lietuviškus žinių portalus, ir irgi nieko naujo nepamačiau. Nedamušti išsigimėliai išlindo iš visų pakampių ir ruda srove pliūpsi į komentarus: nuo sąmokslo teorijų (kaip Twin Towers nugriovė žydų bombos) ir "Amerika patys didžiausi teroristai". Glitūs frontininkai, naujoji kairė, antiglobalistinės ir antikapitalistinės kirmėlės su savo smirdančiomis čegevarkėmis, Michael Moore filmų gerbėjai, akademinis elitas apsiskaravęs palestinkėmis ir pasikabinęs pacifistų ženklus ant raktų pakabukų, anarchistai, profsąjungų šantažuotojai ir kitokie orą gadinantys išgamos šiandien jaučiasi pakiliai: jiems šventė.

Prie jų šliejasi dar nykesnis sbrodas: tie, kas vapa "aukų gaila, bet gal čia ir pačios Amerikos kaltės esama, čia kaip iš kurios pusės pažiūrėsi, neskirstykime visko į juodą ir baltą", visokie eurofilorastai ir socialiūginės atrūgos, tie, kas laiko prezidentą Jimmy Carter geriausiu visų laikų Amerikos prezidentu ir moraliniu autoritetu (nes nepradėjo nė vieno karo ir nenumetė nė vienos bombos), Nobelio komitetas Osle, apdovanojęs Baraką Obamą už tai, kad jis ne George W. Bušas ir daugelis kitų daug gero norinčių, bet daug blogo padarančių teletabių. Skaityti toliau...

Automobiliai: nauji, pavažinėti ar dar kokie nors

2011-09-09T09:01:00.000+02:00

Pinigų karta, 2011 09 05

Perskaičiau žurnale “Time” statistiką, kad 80% milijonierių niekada gyvenime neturėjo lizinginio automobilio.

Sunku tiksliai pasakyti, kur čia priežastis ir kur – pasekmė: ar jie turtingi, nes nepakliuvo į lizingo spąstus, ar tiesiog visi turtingi žmonės turi tokius pačius įpročius. Galbūt čia abu tie dalykai, susilydę į vieną.

Dar yra ir kitas paaiškinimas: kai turi daug pinigų, tai nereikia skolintis, o tiesiog gali nusipirkti tai, kas patinka. Skaityti toliau…

Naujo gyvenimo lediniai vėjai: Užkalnio laida telike

2011-09-07T16:45:00.000+02:00

Tai, ko bijojo žmonės (kaip sakė “Lietuvos ryto” skaitytojas – “aš maniau, kad košmarai nesipildo“), panašu, visgi įvyks.

Į atsinaujinančią, tikrai įspūdingą tiklelį žadančią BTV (dar kitaip žinomą kaip Baltijos TV) ateina Užkalnis, ir žiūrėsim, kas čia jau iš to išeis. Naujame sezone (prasideda pačioje rugsėjo pabaigoje) bus savaitinė vakarinė pokalbių laida, vadinsis Užkalnio 5, kur pokalbiai ne vien apie aktualijas ir kur svečiai ne vien blizgantys – tačiau, kadangi esu iš Lietuvos ir dirbu Lietuvai ir stengiuosi dėl Lietuvos auditorijos, tai ir žmonės bus mano laidose tie, kurių daugelį jau pažįstate. Iš Lietuvos. Tik gal kalbėsiuos su jais kitaip, nei dažnai yra įprasta – nors velnias žino, kaip yra įprasta, laidų irgi yra visokių.

Skaityti toliau...

Pusryčiai mieste: Šekspyro viešbutis Vilniuje

2011-09-02T16:26:00.000+02:00

Nepabijokim to žodžio, pusryčiauti lietuviai restoranuose bei kavinėse, daineriuose ir kitur dar nenori. Nes jei norėtų, tai jiems pasirinkimo būtų žymiai daugiau.

Mokslo ir žinių dieną, po pirmojo skambučio Vilniaus Senamiestyje ėjom papusryčiauti mieste. Tai ką Jūs galvojate? 09:30 ryto apatinėj pusėj Pilies gatvės – faktiškai nieko, išskyrus blynus (nes dauguma kavinių apskritai atsidaro 10:00, kas yra mano knygoje kaip ir vėloka). Skaityti toliau…

Ryčio Zemkausko filmas, kur Užkalnį kandžiojo uodai

2010-11-23T12:15:00.000+02:00

Rugsėjo pabaigoje, atvykus Lietuvon į knygų turą, vieną iš šiltų vakarų netoli Kauno, prie Babtų, kur yra Mindaugo Šventoraičio užlaikomas Babtyno-Žemaitkiemio dvaras, kalbino ir filmavo Rytis Zemkauskas.

Rytis kantriai išlaukė knygos pristatymo, organizuoto Audros Kaušpėdienės, ir egzempliorių pasirašymo, ir mirštančios dienos šviesoje, pakilus į orą visiems paupio uodams, kalbėjosi, o operatoriai filmavo, net neturėdami laisvų rankų nuo kraujasiurbių parazitų apsiginti.

Televizija yra negailestinga, todėl kad viskas matyti iš pačios blogiausios pusės. Kiekvienas kalbėtojo Užkalnio nusišnekėjimas, ištęsti mekenimai, ieškant žodžio ir sakinio, elgesio manieros ir išvaizdos netobulumai bado akis ir nedžiugina: supranti, kaip gera rašyti arba kalbėti per radiją, kai visko šito nematyti.

Bet kalbėtis su Zemkausku buvo labai įdomu ir pažiūrėjus liko kokybiškos televizijos įspūdis.

Filmas čia.

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Studentams apie juos pačius ir jų rašymus

2010-11-23T12:11:00.000+02:00

Andrius Užkalnis: „Aš esu chuliganiškas rašytojas”

Karolis Vyšniauskas

Sekmadienis, 2010 lapkričio 07 06:16

Pusė Lietuvos jį kaltina arogancija ir visaip kaip kritikuoja interneto komentaruose, kita pusė išperka jo knygas taip, kad prireikia ketvirtojo leidimo. Ir šiai „meilės-neapykantos“ dramai sukurti jam nereikia net būti Lietuvoje – nuo 1995-ųjų rašytojas ir publicistas Andrius Užkalnis dienas ir naktis leidžia D. Britanijoje. Tiesa, žada grįžti, nes, anot jo paties, „Lietuvoje mano kuklūs sugebėjimai yra reikalingesni nei Britanijoje.

“Studijų laikotarpis – „plačios akys ir didelės viltys“

Pradėkime tradiciškai: kur studijavote, kokį išsilavinimą įgijote ir su kokiomis emocijomis prisimenate šį laikotarpį?

Baigęs aštuonias klases Vilniaus Salomėjos Nėries mokykloje, buvau įstojęs mokytis architektūros tuometiniame Vilniaus statybos technikume (dabar – Vilniaus technologijų ir dizaino kolegija – aut. past.). Nebaigiau, bet užtat išmokau gražiai rašyti ranka ir išsiaiškinau, kuo skiriasi kapitalinė siena nuo pertvaros. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Lietuvos žurnalistai ir politikai Didžiojoje Britanijoje badautų

2010-11-23T12:09:00.000+02:00

Žurnalas Valstybė, 2010 m. spalis.

Ko pasigesite, kai grįšite į Lietuvą? Kai apie tai klausia gyvenančių Britanijoje, daugelis atsako – Dieve mieliausias, taigi aišku: žiniasklaidos. Televizijos, radijo, laikraščių. Taip, visa tai rasi internete, bet jei persikeli į Lietuvą, tai norisi, kad tau kažkas pasakotų apie tai, kas vyksta ten, kur gyveni, ir pasakoti taip, kad perskaitęs sužinotum ką nors naujo. Arba suprastum tai, ką pastebėjai, bet nesupratai.

Tokia proga kalbama ir apie itin informuotus, kokybiškus leidinius Vakaruose, ir apie televizijos žinias, kur žurnalistai vis dar sugeba kur nors nueiti, pakalbinti žmones ir net kažką iš jų sužinoti. Labiausiai įtikinami – pavyzdžiai būna, kai kur nors Škotijoje įvykus garsiai nuskambėjusiam nusikaltimui (pavyzdžiui, kai pajūryje randa sukapotą į gabalus lietuvių darbininkės kūną), žuvusios giminės, draugai ir mokytojai Lietuvos provincijoje pirmiausiai pakalbinami atvykusių škotų reporterių, o jų straipsnius paskui perspausdina Lietuvos spauda. Anglai apie tokį nekompetencijos lygį sako: „negalėtų organizuoti išgertuvių alaus darykloje“. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į Andriaus Užkalnio Protokolus: uzkalnis.popo.lt

"Mad Men": tarpinė recenzija, įsiskverbianti tarp serijų žiūrėjimo

2010-10-25T20:25:00.000+02:00

Mad Men yra kritikos laikomas geriausiu JAV gamybos TV serialu nuo Sopranų laikų. Tai stiprūs žodžiai, kadangi Sopranai buvo kokybiškos, turtingos, sudėtingai parašytos ir gerai suvaidintos televizijos uola ir gigantas, išsikėlęs aukštais pečiais net virš tokių stipriai sukaltų produktų, kaip Desperate Housewives (Lietuvoje: "Nusivylusios namų šeimininkės") ir mažiau priimtino / visai nepriimtino (nereikalingą išbraukti) mano skoniui, bet labai jau gerai padaryto Sex and the City ("Seksas ir miestas").

Sopranai, savo ruožtu, buvo turbūt geriausia, ką Amerikos televizija sukūrė po The Simpsons (ypač pirmųjų penkių sezonų, nes paskui net ir branduolinės galios rašytojų komandos užtaisas pradėjo nebeišvengti formuliškumo ir nuspėjamumo), o Simpsonai buvo geriausia, kas buvo sukurta po Twin Peaks.

Tvin Pyksas nebuvo pasiektas, pralenktas ar pakartotas niekieno ir niekaip, ir tai sakau ne tik todėl, kad buvau labai jaunas, kai jį rodė, ir dabar, pasiekęs keturiasdešimtmečio slenkstį (taip - lygiai mėnuo liko būti thirtysomething) dūsaudamas žiūriu į praėjusius gerus metus; Tvin Pyksas kaip kreizi deimantas parodė, kokia televizija gali būti, bet daugiau niekada nebus.

Tai štai apie kokių gigantų seką mes čia kalbam, taigi ar gali Mad Men (ne "Išprotėję vyrai", o "Diedai iš Madison Avenue", jei kam reikia tikslaus vertimo) stovėti iškalti uoloje greta didžiųjų teliko dramos kūrinių? Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į Andriaus Užkalnio Protokolus: uzkalnis.popo.lt

Apie betikslį erzinimą ir audrų provokavimą

2010-10-25T20:23:00.000+02:00

Šią savaitę buvo du įvykiai iš panašios temos. Vienas - pasirodė mano straipsnis "Lietuvos ryte" apie nusitampiusį Rolandą Kazlą, per anksti pasijutusį Geros Valios Ambasadoriumi. Straipsnis sugeneravo audrą, apie kurią buvo perspėjęs mano redaktorius Rimvydas Valatka. Jis teisus: tauta neatleidžia, kai pašiepia šventas karves (o Kazlas yra ne šiaip šventa karvė, tai visa ištisa Princesė Diana, kaip sakė kažkuris įniršęs skaitytojas, Žmogus iš didžiosios raidės). Oy vey. Skaitytojai atsakė su dideliu entuziazmu, gindami Kazlą taip, lyg (a) jam labai skaudėtų nuo mano pasišaipymų ir (b) lyg jis jau būtų miręs, ir šaipytis iš jo būtų tolygu palaikų išniekinimui. Nors, antra vertus, jis taip tame "Ievos" interviu kalbėjo, kad galėjo as well jau būti atidavęs galus, nes jau toks liūdesys pulsavo iš menininko iškankintos dūšios, kad ką tu ką tu.

Antrasis įvykis buvo tas, kad seną, beveik lyg ir pamirštą straipsnį apie pretenzinguosius hipsterius su savo tašėmis per abudu pečius ir baskietkėmis bei aipodais ir aimakais ir kaip jie mane trina neteisinga kryptimi vėl prikėlė gyvybėn atsakymas, surašytas tokio Povilo Račo* savo tinklaraštyje. Turiu pasakyti, apie Povilą nieko nežinau, mane nukreipė ten garbusis mano kritikas ir oponentas Justinas Žilinskas, kuris dar prie Povilo Račo straipsnio prirašė tokią nuo savęs pastabą: "Šaunuolis, Povilai. Brandžiai, be pykčio, iš esmės", kuri jei ne turiniu, tai tikrai savo didaktiniu mokytojo poza ir tonu mane užveda iki kaulų smegenų. O gal Žilinskas to ir siekė?

Bet čia dabar ne apie tai. Noriu pakalbėti apie skaitytojų reakciją į abu straipsnius. Pirmiausia - apie Kazlą. Jei atmesime kokią pusę blevyzgų, kurios jokios vertės neprideda, nes kviečia mane pasikeisti nuotrauką, siūlo man naujas pavardes, siūlo palaukti kol užaugsiu ir panašiai, lieka pagrindinė masė, kurios pagrindinė mintis būtų tokia: Kazlas turi teisę į savo nuomonę, ir kam iš to šaipytis?

Kazlas, kaip ir visi kiti - nepriklausomai nuo nuopelnų, išminties ar statuso - turi teisę į savo nuomonę. O visi kiti turi teisę į nuomonę apie jo nuomonę. Skaityti daugiau...

Visas tinklaraštis jau seniai persikėlė į uzkalnis.popo.lt - Protokolai.

Tobulo kliedesio pavyzdys: aktorius R.Kazlas apie nesuprastą gyvenimo prasmę

2010-10-25T20:21:00.000+02:00

Lietuvos rytas, 2010.10.19.

Niekam ne paslaptis, kad kuo aukščiau aktoriai lipa populiarumo laiptais, tuo labiau jiems pradeda atrodyti, kad yra ne šiaip vaidmenų vaidintojai, bet filosofai ir tiesas pažinę Mokytojai, kurie gali ne tik vaidinti filmuose, bet dar ir apšviesti likusius.

Los Andžele ar Niujorke apskritai negali pasisukti, kad neužkliūtum ant kokio nors pražilusio guru iš Holivudo, atradusio ir kitiems siūlančio budizmą ar vegetarišką gyvenseną, prieš kameras glostančio dvasinių lyderių plikes ir garbanas (nuo mielo Dalai Lamos iki Venesuelos klouno Ugo Čaveso). Jei nėra jų, tai kokia nors žvaigždė ar žvaigždėtka jau kur buvus kur nebuvus, irgi prieš kameras, įvaikina vaikus iš alkanų šalelių, kur viduriavimas ir vėmimas yra ne gyvenimo būdo pasirinkimas ir ne kokia nors buliminė mada, o liūdna gyvenimo pamazgose dalis.

Lietuvoje, ačiū Dievui, nuo to kol kas buvom lyg ir apsaugoti: na, koks nors žilagalvis ir žilabarzdis aktorius pakalbėdavo apie besėlinančią ir iš visų kampų besisunkiančią dvasios ubagystę, dar kokia aktorienė papasakodavo apie tai, kaip puikiais anais laikais jos puikios kūno dalys buvo geriausios tos rūšies kūno dalys visoje Tarybų Sąjungoje, bet šiaip fronto liniją vienišas laikė vienas Donatas Banionis, kuris pastaraisiais metais vis nenuilsdamas pasakoja, kaip jo niekas Lietuvoje nebemyli ir nebefilmuoja, filmų nevertina, ir vienintelis, kas supranta meną, yra Vladimiras Putinas ir kiti draugiškos šalies premjerui artimi meno žinovai iš pervoprestolnajos sostinės, kur - aišku - menas visada buvo tinkamoje vietoje, ne tai kaip mūsų kaimų kaime.

Bet štai žurnale "Ieva" skaitau aktoriaus Rolando Kazlo interviu ir suprantu, kad progresas vietoje nestovi, ir nebesustabdysi upės bėgimo, ir jau kai kala į smeginis paslaptingoji įžvalgos jėga, tai tik laikykis. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Rudmėsės, neapdainuotas lietuviškas delikatesas

2010-10-25T20:19:00.000+02:00

Rudmėsių vėl paragavau šį rudenį Kaune, ačiū tetoms, kurios jų pririnko miškuose mano atvykimui.

Buvo net nedrąsu; ragavau su šventa pagarba. Nebuvau rudmėsių valgęs taip seniai, kad jos pleveno tik kaip vaikystės prisiminimas iš labai, labai tolimos praeities. Paskutinį kartą jas skanavau tarp 1977 ir 1980 m. (žinau metus ne todėl, kad būčiau frykas, o todėl, kad prisimenu, kurių namų virtuvėje jas kepė tėvas, ir žinau, kur tuo metu gyvenom).

Rudmėses visada kepdavo tėvelis, nes buvo didelis grybų mėgėjas ir žinovas. Ir, skirtingai nuo baravykų, žaliuokių, gruzdų, skėtinių žvynabūdžių, voveraičių, ūmėdžių - rudmėsės visuomet buvo ypatingas, retas grybas. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Naratyvas: rugsėjo pabaigos Lietuva pro automobilio langą

2010-10-12T10:26:00.000+02:00

Tapo jau tokia tradicija, kad reikia pasipasakoti apie tai, kaip praeina kelionės po Lietuvą. Rugsėjo pabaigos turas turėjo būti – ir buvo – didžiausias mano kelionių po Lietuvą istorijoje. Devyniolika vietų per devynias dienas, ir dar stengiantis pagal galimybes nepasikartoti, keli filmavimai ir labai mažai miego.

Rezultatas? Pamačiau šimtus naujų veidų ir daug vietų, kuriose anksčiau nebuvau buvęs. Knyga Anglija grįžo į perkamiausiųjų dešimtuką.

Nuvairuoti 2800 km, išleista virš tūkstančio litų benzinui ir surinkta dešimtys Statoilo lipdukų. Skaityti toliau...

Mano Raštai dabar tapo Protokolais: uzkalnis.popo.lt

Kalba netaisyta: daeina, dašyla, dašunta

2010-10-12T10:24:00.000+02:00

Po to, kai Davainės knygos recenziją perspausdino populiarusis portalas Diena.lt, turėjau įprastinės laimės paskaityti komentarus. Kai žmonės rašo tiesiai čia į Protokolus, jie elgiasi santūriau (juolab kad ir IP adresiukai matyti, ha ha), bet štai žiniasklaidos aikštėse stabdžių nebūna.

Skaitytojams užkliuvo šis sakinys “matyt, irgi Lietuvos valdžia kalta, kad jai sunkiai daeina įvairūs dalykai” ir ten tūnantis žodis daeina. Skaityti toliau...

Naiviųjų budulių piktos gyvenimo kertės

2010-10-12T09:43:00.000+02:00

Elvyra Davainė. “Airija: tolima artima sala”. Vilnius, “Baltos lankos”, 2010.

Kiek keista rašyti apie šią knygą, nes girti neišeina, reikia rašyti kaip yra, bet vistiek atsiras protingų, kuriems susišvies, kad čia jau popso rašytojas ir ciniškas marketingistas Užkalnis, išleidęs apie Angliją vieną knygą ir parašęs antrą, bijo bijo bijo konkurencijos ir todėl štai varo.

Elvyros Davainės knygos privalumai yra du, ir jie nedideli. Pirmas: knyga trumpa, ir nemalonus skaitymo potyris nesitęsia ilgai. Antras: knyga autentiška, jau kaip iš gyvenimo, tai iš gyvenimo, ir kad maža nepasirodytų.

Tai apie ką man čia dabar pradėti, apie stilių ar apie turinį? Gal apie stilių. Jis klaikus, pradedant nuo pavadinimo: “tolima artima sala”, a la “Vilnius – pažįstamas ir nepažįstamas miestas”. Retai būna, kad jau iš pavadinimo gali nujausti, kokia knyga žada būti, bet čia tai yra įmanoma. Atvertęs randu kažką tarp delfio komentarų ir provincijos laikraščio kultūros rubrikos verkšlenimų. Pasakysiu taip: net vidutinio kalibro blizgusis žurnalas su 25 patarimais kaip suvilioti vyrą pasiraukytų nuo tokios parūgusios ir negudrios kalbos sklaidos. Tik kartkartėmis prasiveržia koks gyvesnis žodis ar palyginimas (ir tai, įtariu, gal daugiau redaktorės nuopelnas), bet šiaip tai tarybinės žurnalistikos klišių, banalių metaforų ir pionieriško rašinėlio sąmojo jūra. Autorė mokykloje turbūt gaudavo vien penketus už rašinėlius ir buvo liet. k. ir. lit. mokytojos numylėtinė. Skaityti toliau...

Mano Raštai dabar yra Protokolai. Persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Kvepalai oro uoste

2010-09-25T06:02:00.000+02:00

Iškišęs liežuvį važinėju po knygų turą, rašyti nėra kada, todėl Protokolai pasipildo straipsniu iš Tiesa.com, parašytu prieš savaitę ir dabar pasirodžiusiu.

Tema ne nauja, bet mėgstama.

Pastabos apie kvapus iš oro uosto

Rašysiu apie vyriškus kvepalus kaip kolekcininkas, o ne kaip parfumerijos specialistas (tiesa, man dažnai priekaištaujama, kad lendu rašyti visais iš eilės klausimais – čia apie vynus, čia apie kiną, čia apie maistą, čia apie aviaciją, bet toks jau žurnalisto darbas – po truputį išmanyti daug ką). Toliau skaityti čia.

Tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Kodėl nereikia atsakinėti “The Guardian”

2010-09-16T18:24:00.000+02:00

Apie šį straipsnį Lietuvoje žino jau visi, kas negyvena po akmeniu ir pažįsta raides. Jonathan Freedland iš The Guardian piktinasi, kad Lietuvoje nacių nusikaltimai prilyginti komunistų nusikaltimams.

Delfyje tokia Šarūnė parašė prie straipsnio apie mano numatomą knygos pristatymą Londone:

Lietuvos Ambasada arba Užkalnis turėtų duoti atsaką Freedlandui – yra laikraštyje “The Guardian” speciali skiltis atsiliepimams į kaltinimus ir kritiką. Jis “Response” vadinasi. Tai yra ne pirmas kartas, kai Freedlandas užsipuola Lietuvą, tačiau Užkalnis tyli, nors gal jisai The Guardian neskaito. Kai užgaunamas koks Rusijos jautrus nervas – koks nors atstovas duoda atsaką kaip mat. Ei, Užkalni, gal nustotum apie viralus rašyti, o ką nors padarytum dėl Lietuvos, kad toks gudrus?

Nesiruošiu nieko sakyti tuo klausimu. Po The Guardian straipsniu yra daugybė įvairių atsakymų, ir kas nori parašyti, terašo pats. Skaityti toliau...

Visas tinklaraštis persikėlė į http://uzkalnis.popo.lt

Marijono Mikutavičiaus redempcija

2010-09-16T18:21:00.001+02:00

(Redempcija, kaltės išpirkimas.)

Nuo šiol geriau galvosiu apie Marijoną Mikutavičių. Pripažinsiu, labai ilgai mano nuomonė apie jį labai blaškėsi. Jis rašo puikiai. Jis nebanalus. Jis kabutėm neužgožtos lietuviškos raiškos, kas taip reta. Jis talentingas.

Kartu jis yra blogiausias aktorius, kurį man teko matyti. Jo daina, laimėjusi patriotinės dainos konkursą, Aš tikrai myliu Lietuvą yra klaikus Juozo Erlicko lygio stenėjimas ir uždrožto, pagaidinto, apie valdžią besiskundžiančio niščebrodo himnas. Skaityti toliau...

Tinklaraštis persikėlė į uzkalnis.popo.lt

Vertelgų užsakytas straipsnis: Užkalnis stoja į kovą su maisto Talibanu

2010-09-15T10:42:00.000+02:00

“Lietuvos ryte” šiandien pasirodė seniai augintas ir brandintas straipsnis – atsakas karingųjų supermamų sveikuolių ideologinei brigadai (piktulinis straipsniuliukas, lotuliukas, autoriukui šmaukšt per nagučius ir per uodegytę už tokį šiukšliną rašliaviuką). Džiaugiuosi straipsniu, džiaugiuosi komentarais.

Man itin patinka tas pastebėjimas, kad (pasirodo) tarybiniais laikais jokios Vegetos nebuvo, ir apskritai visi papildai atsirado po nepriklausomybės (tuo metu, kai Vagnorius draskė kolūkius, Landsbergis iš Izraelio vežė nuodus tautai trūčyti). Skaityti toliau...

Visi Užkalnio rašymai persikėlė į popo.lt: Andrius Užkalnis. Protokolai.

Pagauti Solomoną

2010-09-14T12:26:00.000+02:00

Algis Ramanauskas sugalvojo iniciatyvą: surinkti pinigų prizo fondui, kad kas nors susigundytų ir priduotų policijai “Solomoną”, tai yra, tą laisvą menininką, kuris ant Vilniaus sienų šika savo išsigimėlišką grafiti. Skaityti toliau.

Visi Užkalnio rašymai persikėlė į popo.lt: Andrius Užkalnis. Protokolai.

Filmas: “The girl with the Dragon Tatoo” (Mergina su drakono tatuiruote), Švedija, 2009

2010-09-11T16:18:00.000+02:00

Nežiūriu filmų taip dažnai, kaip galėčiau ir turėčiau. Televizorius visą laiką groja žinias, kompiuterio ausinėse žinios, o filmams nebelieka vientiso laiko masyvo.

Vakar supratau, kaip daug praradu. “The Girl with the Dragon Tatoo” (švediškai Män som hatar kvinnor, “Vyrai, nekenčiantys moterų”), yra pagal Lietuvoje išverstą, gerai žinomą ir dešimtukuose esančią Stieg Larsson knygą tuo pačiu pavadinimu. Knygos, be jokios abejonės, neskaičiau, nes niekam ne paslaptis, kokių autorių ir kokiais būdais knygos patenka į dešimtukus Lietuvoje. Tai knygų iš dešimtukų neskaitau, kitiems nedovanoju, nepatariu skaityti, o jei dukros atsineša iš bibliotekos – deginu. Skaityti toliau...

Visi Užkalnio rašymai persikėlė į popo.lt: Andrius Užkalnis. Protokolai.

Persikraustymas

2010-09-10T14:59:00.000+02:00

Daug čia kalbėti nėra ką: blog'as persikraustė į popo.lt, naują, gražią, pažangią lietuvišką tinklaraščių fermą, pastatytą ant Wordpresso.

Ta pačia proga tinklaraščiui suteiktas naujas pavadinimas: "Protokolai".

Daugiau niekas nesikeičia. Kurį laiką įrašai bus publikuojami ir ten, ir ten.

Nesakyk, kad toli, nesakyk - pamiršai. Užkalnio rudeninė ataskaita skaitytojams.

2010-09-01T21:38:00.001+02:00

Šiandien rudens pradžios ir rugsėjo pirmosios proga pakeičiau tinklaraščio išvaizdą ir pagalvojau, kad reikia ne tik dažniau rašyti (juolab kad šis tinklaraštis jau turi kelis šimtus apsilankymų kasdien), bet ir pasipasakoti, kas darosi gyvenime ir ko laukti ir tikėtis. Juo labiau, kad kiti tinklaraštininkai pasakojasi dažniau ir išsamiau.

Be to, retesnis rašymas "Lietuvos ryte" sušvelnino paskalų ir spekuliacijų upelius: kas mane ir kur matė, ką girdėjo, ar mane išmetė iš darbo ar jau tuoj išmes, su kuo gyvenu, ką valgau, sustorėjęs ar sukūdęs, kas už mane rašo knygas. Nesinorėtų, kad visai niekam nebebūtų įdomu. Tiesa, kartais pasirodo keisti komentatoriai ir pralinksmina (apie juos vėliau).

Vasara buvo tikrai karšta ir krizinė: pinigų mažiau, rūpesčių daugiau, aplink daug neigiamų nuotaikų ir susirūpinusių veidų. Vistiek spėjom išsikrapštyti į Lietuvos pajūrį ir dvi su puse savaitės gyventi Nidoje (neskaitant priverstinių važinėjimų į Klaipėdą - jaučiuosi gerokai parėmęs Smiltynės perkėlą ir ekologinius mokesčius, o taip pat Statoilą - rugsėjo pabaigoje laukia daug prizų už lipdukų kolekciją). Daug važinėjau dviračiu ir dar daugiau plaukiojau jūroje, bepigu kad orai buvo karšti.

Nidos oro uostas.

Pajūryje turėjau kelis susitikimus su skaitytojais: Palangoje (bet buvo siaubingai karšta ir labai lijo), Klaipėdoje buvo plačiai išreklamuotas ir daug žmonių surinkęs susitikimas "Akropolio" Baltų lankų knygyne, o Klaipėdos biblioteka apie renginį paprasčiausiai pamiršo, ir net nematė reikalo atsiprašyti nors trumpu laišku. Paskambinau iš ryto prieš renginį - niekas nieko nežino. Pasirodo, su kažkuo buvo kalbėta, paskui dar kartą tikrinta ir patvirtinta, o paskui tas kažkas vistiek pamiršo apie tai kam nors pranešti, ir viso gero. Užtat Nidos kultūros centras "Agila" pasistengė ir surinko pilną salę žmonių. Žinojau, kad Nida nenuvils, ir nenuvylė.

Tinklaraščio skaitytojai matė, kad pasirodė pora mano rašytų restoranų apžvalgų - kažkada (labai labai seniai, jaunystėje) esu dirbęs tą darbą, tiesa, tada rašydamas angliškai. Pažiūrėjus į skaitytojų susidomėjimą šia tema ir įspūdingus lankytojų skaičius, pasidarė aišku, kad šitos vagos ignoruoti nereikėtų. Paskui pakilusį ir suvešėjusį gaminimo renesansą seka ir geresnis valgymas ne namie. Ir, svarbiausia, daugiau susimastančių ir suprantančių ką valgo, kodėl, kuo užgerinėja ir ką norėtų matyti lėkštėse.

Profesionalios kritikos kol kas nedaug (nepabijokim to žodžio - beveik visai nėra); o viskas, kas yra internete, tai tik neįdomūs supermamų (ir supertėtukų) lygio komentarai: "gerulis", "myyyyliu šitą vietąąąąąą" arba "labai brangu ir porcijos mažos". Savo atnaujintame tinklalapyje restoranų kritiką pradėjo Beata Nicholson (restoranas Felicie), iš kur sužinojau, be kita ko, kad Lietuvoje nemaža svarba priskiriama galimybei gerti vandenį iš čiaupo. Pats ypatingos nuomonės apie tai neturiu (nors vanduo Vilniuje yra itin geras ir skanus, tokį negėda ir stiklinėn), bet žinau, kad buteliuotas vanduo yra restoranui galimybė užsidirbti, ir jei neteks tos galimybės, antkainį pridės prie ko nors kito.

Šios rašymo sferos nepaliksiu ir, jei viskas bus gerai, ji bus išplėtota taip, kad nustebins ir pradžiugins (žinoma, ne visus). Žmonės jau pasamdyti, darbai prasidėjo.

Žuvys Preiloje.

O tuo tarpu mano restoranų kritika susilaukė spalvingos counter-kritikos: siauruose ratuose žinomas "Rudenėlis" iš LiveJournal (anksčiau kitur LJ platybėse žadėjęs man "primyžti į sriubą", jei ateičiau į jo restoraną) pasipiktinęs parašė atsakymą. Jo kritika pasirodė įdomi, nes jis nepaaiškino nieko, kas jam nepatiko, tik pritraukė citatų ir išdėjo, imkit ir skaitykit. Nebuvo paminėta nei iš kur, nei kaip, ir tik akylo Grumlino iš Kauno dėka sužinojau apie šį urinoterapijos entuziastą. Jis - kaip buvo proga sužinoti, pavarčius tinklalapį - pasirodo, garsėja savo išsamiai aprašomu ir reklamuojamu susirūpinimu lytiniais dalykais. Tapatybę "Rudenėlis" kruopščiai slepia, bet kadangi Lietuva maža ir daug ko nepakavosi, nebuvo didelio vargo pramušti, kas ta(s) asmuo yra, kodėl taip slepiasi ir nuo ko; ir kokiame restorane laukiama manęs ir šlapinamasi į sriubą (hint: ten sriubas mažai kas valgo). Kadangi čia ne paskalų blog'as, tai daugiau ir nesiplėsiu ta tema.

Iš naujienų skrynelės štai kas dar: kai Lufthansa sugadino taškų rinkimą, o tolimais maršrutais kurį laiką neskraidžiau, visus metus kruopščiai, it voverė riešutus rinkdamas, skraidžiau Czech Airlines, kad užsidirbčiau nors sidabrinę kortelę ir galėčiau vėl daugiau bagažo vežiotis ir kitokiomis privelegijomis naudotis. Kentėjau persėdinėjimus Prahoje, visaip vargau. Ir ką tu galvoji? Tik susirinkau, ir jie paima ir pabrangina bilietą iš Londono į Vilnių ir atgal iki 1700 litų. Todėl mano nauji draugai dabar yra Star1.

Galiausiai turiu priminti, kad rugsėjo pabaigoje laukia turas po Lietuvą, kuris prasidės rugsėjo 24 dieną Raseiniuose, eis per 17 miestų ir miestelių, o Babtų dvare vyks netgi tokie Užkalnio skaitymai, kaip ir Poezijos pavasaris, tik kad rudenį ir proza, o ne poezija. Pagal aprėptį ir susitikimų skaičių minėtasis turas bus didžiausias kada nors organizuotas vieno autoriaus renginių ciklas ir žada būti nominuotas į rekordų knygą. Visi tvarkaraščiai, kaip visuomet, yra tinkalalapyje andrius.com.

Mėnesio citata: Nida Vasiliauskaitė apie Užkalnį

2010-08-26T00:26:00.001+02:00

Svajonė išsipildė: visada maniau, kad socialinės atsakomybės, pažangiojo feminizmo ir laukinio antikapitalizmo vėliavnešė ("Laisvė ant barikadų", nuotraukoje su vėliava) Nida Vasiliauskaitė savo intelektiniame įkarštyje net negali pagalvoti apie tokią smulkmę, kaip literatūros ir publicistikos (žurnalistu vadintis man neleidžia Mokytojas) chuliganą Užkalnį.

Nebeturint noro daugiau cackintis su Naujosios Kairės moralistais, su vienu iš jų buvo pasikalbėta atviriau, ir jis mane patraukė iš savo FB friendų rato.

Maniau, tuo ir baigėsi. Bet ne - šustri FB sekėjai iš supermama.lt serverių man pranešė, kad ten - pasirodo - ta tema buvo visas plenarinis posėdis, kuriame žodį tarė, apsimokėdama už visas obidas, pati Nida Vasiliauskaitė.

Beveik aristokratiško skonio? :) Na jau, na jau... Liumpeniško pačia blogiausia prasme, kuomet prakutęs liumpenas glosto žandenas prieš veidrodį, džiaugiasi "šlipsiuku" ir blizgiom sagom ant susolidėjusio pilvo, čepsi pilnais žabtais"riabči...kus", o tada apsigręžia, nutaiso pilną rūsčios paniekos fizionomiją savo buvusiems gentainiams, gliaudantiems "siemkas", ir ima spaudytis. Plius nuoširdžiai tiki, kad VISI aplinkiniai - būtent jo mokytiniai-gentainiai, tik mažiau laimingi (nes mažiau gudrūs) :). Nors tas tipas ne be tam tikrų gabumų ir pastabumo.

Jaučiuosi nugyvenęs ne veltui.

Vyninė „In Vino“ Nidoje – nuglostyta bohemos, bet vistiek verta dėmesio

2010-08-20T15:45:00.000+02:00

Iš leidinio www.tiesa.com

Nida – tokia vieta, kur, gerai pasistengus, galima nesunkiai išbandyti visus restoranus, kavines beigi kitokias maitinimo įstaigas, ką ir stengiuosi daryti.

Tačiau „In Vino“ man visuomet likdavo už borto. Tai vyninė toli nuo turistinio tako, nudrožtame ir nudaužytame rašytnamyje (kažkada šie klaikūs pastatai aptrupėjusiomis plytomis, apsilupusiais balkonais ir stačiai kvėpuojantys Tarybų Lietuvos nomenklatūrine „kūrybinių darbuotojų“ praeitimi, buvo Rašytojų Sąjungos poilsio namai; dabar ankstesni gyventojai subsidijuotų kelialapių nebegauna ir pragėrinėja smegenis Vilniuje, o viešbutyje glaudžiasi materialiai skystesnis Nidos vasarotojų sluoksnis).

Kodėl „In Vino“ likdavo už borto? Priežasčių daug. Pirmiausia, apdainuota Vilniaus boheminės publikos ir panelyčių medinėmis apyrankėmis ir savo darbo moliniais auskarais, ai ai ai, kokia faina, kokia nekomercinė vieta.

Antra, interjeras būtent į tokią publiką ir taiko – visokie šmaikštūs užrašai kreida ant sienų ir virš baro (vynas sielai, vynas širdžiai) beigi pasirašymai ant sienų flomasteriais, meniu iš susegtų teatro programėlės formos lapelių ir skalbinių knybtukas, laikantis servetėlę aplink butelio kaklelį - atrodo baisiai faini, kai tau dvidešimt metų ir kai vienas didžiausių gyvenimo malonumų yra didžiuotis, kad neprisijungei prie biurgeriškos pilkosios masės, skubančios į darbą ir mokančios už automobilio lizingą.

Būtent tokius baisiai stilingus interjero ir aplinkos prikolus ir įsivaizduoja savo svajonėse tie, kas norėtų kada nors atidaryti restoraną (tiesa, jie vadina jį „restoranėlis“ arba „kavinukė“ ir įsivaizduoja, kad viskas atrodys kaip prancūziškame filme). Niekam, žinoma, nekenkia, bet man nekeldavo pasitikėjimo, kaip ir pati kategorija „vyninė“ – jau gana kad pilnas Vilnius vyninių, pusėje kurių priežioplės padavėjos nežino nė trijų vynuogių rūšių.

Čia publika irgi buvo visokia – vienai fyfai prie gretimo stalo įskrido musė į vyno taurę, ir panelė padarė nuostabią dramą: susiėmusi už kaklo ir žiaukčiodama išbėgo į balkoną, kur kankinės veidu gaudė orą, kol jos draugė keitė vyno taurę. Gerai, kad nenumirė nuo tokios nelaimės. Va tokios publikos šiaip restoranuose norisi mažiausiai: dėmesio stokojančių socialiai nepritapusiųjų, kaip ir be galo savim patenkintų bobelių iš televizijos, besisklaidančių savo įžymiais veidais, kuriuose pasitenkinimo ir subtilumo trūkumo mišinys. Tokių šioje vyninėje netrūksta.

Kalbant apie patį maistą ir gėrimus, turiu pasakyti, viskas išėjo geriau, nei maniau. Nuojauta kuždėjo, kad mūsų didelė kompanija valgius rinksis ilgai (taip ir buvo), todėl nusprendžiau iš pradžių pasirinkti vyną, prie nieko baisiai nederindamas, o tiesiog pagal savo asmeninį skonį. Vynas ne baisiai patogiai išrikiuotas virš baro, o artyn prieiti padavėja neleido („jūs čia neikit“) – matyt, visokių klientų būta praeityje. Tačiau prie baro sėdintis dėdė (gal savininkas, gal šiaip restorano draugas), labai ūkiškai paklausė, ar mėgstu „drūtesnį“, ir pasiūlė tą, kas ir taip man iš etiketės patiko: Herdade dos Grous, 2006 – raudonas regioninis Portugalijos vynas, įvairių vynuogių rūšių - čia parduodamas už 59 Lt (parduotuvėje 36 Lt, pagarba už kultūringą, ne per riebų antkainį). Vynas kalė tiesiai dešimtukan: raumeningas, tamsus, tirštas (kaip koks nors pietų Prancūzijos Pigassou, bet subtilesnis), uogingas ir stipriais kedro ir cigarų dėžės kvapais – tokio performanso anksčiau tikėdavausi iš sultingiausių basket pressed Australijos bombonešių, bet nieku gyvu ne iš Portugalijos. Visi svečiai laižėsi ir linkčiojo galvas.

(Antrasis butelis, Argentinos Familia Bianchi 2007 malbekas iš San Rafael, Medoza, kainavo tiek pat bet išsiskyrė nebent tvirtais ir beveik įkyriais taninais, jautėsi, kad jam galbūt reikėtų kokius du tris metus pailsėti ir pasenti.)

Meniu džiugino ir trumpumu, ir puikiais vertimais į anglų kalbą (gerus vertimus į anglų kalbą Lietuvoje labai mažai kur rasi, daugiausia pasitaiko niūrūs, kapoti ir dirbtiniai stiliai, primenantys apie V.M.Kapsuko Universitetą ir „Inturisto“ brošiūras). Draugai gyrė coq au vin, burgundiškame vyne keptą vištieną.

Triušieną valgiusi žmona (kol šnairavo vaikai prie stalo: koks siaubas, nudobti ir valgyti tokį mielą padarėlį) irgi liko patenkinta, nors man paragavus mėsa pasirodė per sausa – tačiau Užkalnienė geriau išmano ir sakė, kad antraip būtų per riebu.

Aš pats valgiau antį ir likau patenkintas, bet ne priblokštas: bulvių košė buvo puiki, švelni ir ne pliurzė (ir kartu be gumulėlių), o anties konsistencija nors ir buvo gera, bet skonis gal buvo truputį per neutralus, ir gelbėjo tik saldaus, uogieningo padažo siūlai, kurie gerai derėjo prie vyno uogieninių natų ir galiausiai leido man įvertinti patiekalą teigiamai (gal, sakyčiau 7/10).

Visiems baisiai patiko užkandžiams paimtos alyvuogės – su tokiu fantastišku saldumu, lyg medum ar klevų sirupu pagardintos. O sūriai, pateikti rinkiniu, tai buvo nuobodoki ir sausoki, be meilės, o gal tiesiog per ilgai gyvenę šaldytuve. Prie vyno norėjosi kažko labiau aromatingo ir goslaus.

Desertai: nesveiko, pramoninio dydžio ledų kibirai (kiti sakė – gėlių vazonai) buvo neblogi ir vaikams padarė neišdildomą įspūdį. Po kavos (espresso buvo turbūt antras pagal gerumą Nidoje) paimti kokteiliai (kaipirinjos) buvo sumaišyti kompetentingai, nors man gal būtų norėjęsi, kad už 25 Lt būtų kiek stipresnis, o ne toks vandeningas, kaip kokiam naktiniame klube.

Vienu žodžiu, viskas buvo gerai. Vienintelė problema turbūt būtų be galo lėtas aptarnavimas – mes niekur neskubėjome, bet jei būtume skubėję, vakarienė būtų patampiusi nervus, kaip ir ne ypač įtikinantis dėmesys klientui. Kadangi valgėme su labai gerais, šimtą metų nematytais draugais, su kuriais galėjome kalbėtis daug valandų, labai norėjau, kad viskas būtų puiku, ir pats dariau tuos darbus, kuriuos šiaipjau turėtų dirbti padavėja: papilstyti vyną ir net nurinkti tuščias taures. Man nesunku, bet darbas kaip ir ne mano, kaip ir vaikščiojimas prie baro prašinėjant vieno ar kito, nes padavėjos neprisišauksi („kai mūsų padavėja turės minutę, gal galite jai pasakyti, kad mes jau seniai viską išsirinkome ir galime užsisakinėti desertus“). Taip, žinau, restorane buvo daug žmonių, bet padidėjusio srauto situacijos nevaldymas buvo akivaizdus: klientas gali laukti, bet jam neturi atrodyti, kad jį pamiršo.

Supratau: „In Vino“ yra papigintas ir truputį labiau pretenzingas „St Germain“ Vilniuje variantas, ir tai ne toks jau menkas pagyrimas. Ar eisiu vėl? Be jokios abejonės.

Septyniese (keturi suaugę, trys vaikai) sumokėjome 360 Lt, įskaitant vyną ir arbatpinigius.

„In Vino“, Taikos 23, Nida.

Tel. 8 655 77997

Nuo 10:00 iki 24:00

http://www.invino.lt/

Restoranas „Nerija“ Nidoje: labai arti tobulybės

2010-08-14T15:30:00.000+02:00

Pradėsiu nuo to, kad Nidoje tikėtis labai gero maisto nėra rekomenduojama. Miestelio kulinarija, žinoma, pagerėjo nuo tų laikų, kai visur buvo tik taukini karbonadai ir žuvis, aplieta puskilogramiu sūrio (žuvies kepsnys „Skenduolės vilionė“) bei žuvis tešloje ir kepta duona su česnako užuomina; dabar yra ir gero maisto, ir šiokios tokios jo įvairovės. Atsidaręs prieš kelerius metus didelio maisto parduotuvių tinklo padalinys (nevadinsime vardu, bet tai „Maxima“) dar kilstelėjo kartelę, pasiūlęs gerų vynų ir šio bei to labiau tinkamo Vilniaus ponams, ir Nida nebėra kulinarinės nelaimės zona.

Tačiau kankorėžių, spyglių ir balto smėlio pasaulis visgi netapo valgio Olimpu, ir ponai iš sostinės su savo dideliais visureigiais ir plonomis žmonomis ir toliau gali teisėtai bumbėti, kad čia tas pats per tą patį: jei pavalgai vidutiniškai, tai ir puiku. Restoranas „Nerija“ yra išimtis, ir tokia ryški, kad kartais tiesiog atrodo per gera.

Į restoraną „Nerija“ šįkart nuėjome neplanavę (kitais kartas užsisakydavom staliuką iš anksto, tą pačią dieną, bet dabar krizė net ir Nidoje kiek paretino lankytojų gretas brangesnėse vietose ir užsisakinėti nebūtina) – ėjome „Nerijon“ impulsyviai, nes negavome valgyti kitur, kur pralaukėme pusantros valandos kaip paskutinės aukos ir iš mūsų net nepriėmė užsakymo. Ta vieta prie marių, kur negavome valgyti ir kur su lankytojais elgiasi, kaip su tuščia vieta, vadinasi „Pastogė“, ji apsodinta labai gražiomis gėlėmis, bet be tų gėlių, vaizdo ir poros draugiškų padavėjų ten nebeliko nieko, dėl ko ten reikėtų eiti (40 minučių lauki, kol atneš meniu, paskui dar 40 minučių niekas neprieina ir neaišku, ar kada nors prieis, prie gretimo stalo prarūkytais balsais kvatoja apygirčiai nuoperdos vokiečiai, dar prie kito trailer trash išvaizdos rusai, kaip iš „Jerry Springer Show“, apsivilkę wife-beater maikėmis ir su dideliu psichu šuniu po stalu, kuris loja ant visų, o dar prie vieno stalo vėl apsibezdėjusių vokiečių pulkelis, kaip ir kiekvieną kartą, aiškinasi dėl kiekvieno lito savo sąskaitoje).

Vienu žodžiu, nusprendėm išeiti, Užkalnis garsiai išsikoliojo, vartodamas nenorminę leksiką, ir pasirinkom jau kelis metus žinomą ir mylimą beigi brangią (visomis prasmėmis) „Neriją“. Ką čia tie pinigai, sutaupysim kitą kartą kur nors kitur.

„Nerijos“ virtuvė yra gana eklektiška ir vienu žodžiu neapibrėši, bet dėmesys grybams, jūros gėrybėms, paukštienai ir avienai man sako, kad jei reikėtų greitai ją apibudinti, tarčiau taip: šiuolaikinės interpretacijos šiaurės Italijos maisto tema.

Meniu nestovi vietoje, ir iš naujų patiekalų (nematytų prieš metus) pradžiugino lasagne su voveraitėmis ir baravykais: švelnu (nors ir gana riebu, bet tiek, kiek reikia) ir subtilu.

Kitas naujas patiekalas, atrodantis gana prancūziškai, buvo keptas ožkos sūris su burokėliais, gosliai blizgančiais lyg kokios baugios jūros gėrybės, o ne kaip banali daržovė iš lietuviško daržo.

Iš senų ir pamėgtų patiekalų absoliučiai nenuvylė ėriena, o antis su sirupu glaistytais pakeptais obuoliais ir plonu tarkuotų bulvių blyneliu tiesiog kalė į dešimtuką.

Labai didžiavausi, kad pavyko parinkti vyną, kuris ir neprivertė palikti visų pinigų, ir gerai derėjo ir prie tų grybų ir prie anties: švelniai vaisiškas, labai vasariškas ir gaivus, bet kiek nuodėminga salduma glostantis Austrijos rizlingas (Weingut Wimmer - Czerny Weelfel Riesling Wagram 2007) kvepėjo kompotiniais persikais ir kriaušėmis, vasariškai džiugino ir neužmušė maisto, kurio skoniai buvo pasteliniai, neįkyrūs, kaip ir pati Nida ir jos smėlio ir samanų spalvos.

Šį kartą rinkau vyną pats, bet iš ankstesnės patirties žinau, kad „Nerija“ – absoliučiai vienintelis Nidos restoranas, kur dirba padavėjai, kvalifikuotai padedantys išsirinkti vyną, ir ne tik pasakyti, kad „prie žuvies geriau gal baltas“. Vynų meniu restorane stiprus, labiau europietiškas nei Naujojo Pasaulio, ir nors daug tikrai įspūdingų pavyzdžių kainuojančių apie pusantro šimto litų už butelį, laisvai galima rasti tinkamą gėrimą ir neišleidus nė šimto.

Krizės laikais skaičiuojančius pinigus džiugino ir neįtikėtinai kuklus vyno antkainis: „Vyno klubo“ parduotuvėje mažmeninė minėtojo rizlingo kaina 56 Lt, restorane – 70 Lt. Kai beveik visur kitur įprasta už šimtą litų pardavinėti restorane tai, kas parduotuvėje kainuoja 30 Lt, čia tiesiog toks jausmas, kad tavo vakarienę kažkas subsidijuoja.

Kas retai būna, čia nenuvilia net ir desertai: namų gamybos ledai, stiprių skonių ir ryškių spalvų – nuo serbentų iki kivių su mėtomis – yra ne tik įsimintini, bet ir jų atneša tiek rutuliukų, kiek nori (visa porcija – keturi rutuliukai, bet gali įdėti ir vieną, ir du, ir tris), ir paskaičiuoja tik už tiek, kiek užsisakei. Apskritai, „Nerijoje“ yra tokie seno gero serviso puikumai, beveik neįsivaizduojami kitur, kaip vienos porcijos padalinimas į dvi lėkštes (paskaičiuojant tik už vieną patiekalą). Skirtingai nuo daugelio kitų restoranų – Nidoje, Vilniuje ar Londone – padavėja ar padavėjas žino, ką daro, ir vaišina svečius, o ne bėga atsiklausti, ar galima jam atnešti antrą lėkštę.

Man labai sunku prie ko nors „Nerijoje“ prisikabinti: paprasti patogūs staliukai su staltiesėmis, geri įrankiai ir indai, didžiuliai langai (tiesa, žvelgiantys ne į marias, bet į medžius ir aplinkines vilas), nepopierinės servetėlės ir tobulai švarūs beigi erdvūs tualetai. Jei būtinai reikėtų ką nors kritikuoti, sakyčiau, kad mineralinis vanduo galėtų būti atvėsintas, o ne kambario temperatūros, bet tai smulkmena.

Trumpai pasakysiu: tai absoliučiai geriausias Nidos restoranas; jei būtų Vilniuje, būtų vienas geriausių Vilniaus restoranų, o jei būtų Niujorke ar Milane, pagal savo maisto kokybę būtų labai sunkiai įperkamas bet kam, išskyrus turtuolius. Jei kada nors pasidarysiu labai turtingas, apsigyvensiu Nidoje ir man iš ausų lys banknotai, turbūt eisiu ten beveik kasdien.

Vakarienė aštuoniems žmonėms, keturiems vaikams, keturiems suaugusiems (ir vienai lėliukei, kuri tačiau beveik nieko nevalgė) kainavo 420 Lt, įskaitant ir arbatpinigius – bet reikia pridėti, kad labai alkani nebuvome, todėl kai kurie mūsų dalinosi dviese vieną patiekalą, o mano jauniausioji lepūnėlė dukrelė tiesiog apvalgė mamą. Ankstesniais atvejais, kai nestabdydavom su vynu, išmušdavo 500 Lt ir daugiau, bet su tuo vynu taip jau yra: kiek turi, tiek ir gali išleisti.

Restoranas veikia vasaros sezono metu ir Kalėdų ir Naujųjų Metų laikotarpiu.

Viešbutis ir restoranas „Nerija“, Pamario g. 13, Nida.

Tel. +370 682 38948, Tel./Fax. +370 469 52777
El. paštas: info@neringahotels.lt

Tinklalapis: http://www.neringahotels.lt/nerija_lt.html

Lietuvos pajūris 2010 metais

2010-08-09T21:57:00.001+02:00

Pastaba: buvę netikslumai suredaguoti pagal gerų kontributorių pastabas.

Skaitytoja, atėjusi į vieną iš susitikimų, sakė: atnaujinkit tankiau blog’ą, o tai vis einu, žiūriu, atsiplėšiu nuo darbų, o ten nėra atnaujinimų. Manau, tai ir reikia padaryti. Keli įrašai buvo, bet kai kuriuos skaitytojus užkabino, kad ten daugiausiai skirta debilų auklėjimui, o ne pagrindiniam kontingentui linksminti, džiuginti ir informuoti.

Kaip ir kiekvieną vasarą, su šeima atostogauju Nidoje, kur bandau daug pasivėžinti dviračiu, pasimaudyti jūroje ir šiek tiek nudirbti darbų bei susitikti su interesantais restorane "Seklyčia" (čia tas, kur prie minigolfo aikštyno prie marių, pakeliui į jachtklubą Lotmiškio gatvės gale). Šįkart taip jau papuolė, kad pirmas keturias dienas teko praleisti Šventojoje ir Palangoje, kur jau seniai nebuvau mynęs savo koja – Palangoje paskutinį sykį buvau prieš dešimt metų, o Šventojoje bent jau trisdešimt metų nebuvau buvęs.

Apie Šventąją daug papasakoti negaliu, kadangi buvau apsistojęs dosniai mums pasiūlytame namelyje ant paties paplūdimio (pliažo) ir miestelyje buvau tik apie trisdešimt minučių, su tikslu apsipirkti būtiniausiomis maisto prekėmis vietos nepriklausomame prekybos taške (Maximų tenai, sako, nėra, išrankesnė klientūra važiuoja Palangon, bet išrankesnės, taip sakant, ten nėra taip jau labai ir daug).

Iš pusvalandinio apsilankymo supratau, kad legendos buvo tikros: keisti tarybiniai namai, vieni ne iki galo pastatyti, kiti jau apgriuvę, skaitlingi lariokai su čeburekais beigi kebabais, ir visas vaizdas, kaip atrodytų dišoviausias Turkijos kurortas, jei jį pabandytų sukurti Lietuvoje. Gatvėmis špacyruoja gopnikai su savo damomis, elegantiškai kramtančiomis į taukiną popieriuką pamėlusio skenduolio spalvos čeburekus.

Pradžiuginio bei nustebino vintažinis prekybcentris, o tiksliau, kaimo promtovarų parduotuvė su keistai paslaugiomis pardavėjomis ir labai vykusiu pietų Italijos Puglia Primitivo vynu (24.00 Lietuvos litai už nol septympenki litro talpos butelį), bet kiti dalykai buvo nuostabūs: nė vienas bent kiek geriau žinomas kitur prekyženklis išskyrus Coca-Cola nebuvo pristatytas, aber buvo sočiai jaunystę primenančios egzotikos, kaip antai daniškas aliukas Faxe skarbonkėse. Faksas, neutralaus vakarietiško skonio lageriukas, nei geras nei blogas, ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės eroje skynėsi kelią ne blogiau, nei cigaretės Prince, ir pakėlė ant kojų ne vieną komercinį kioską mano jaunystės laikais (paskui, žinia, daugelis tų kioskų sprogo ir liepsnojo, bet tai jau ne daniško alaus kaltė).

Užtat Palanga vienareikšmiškai vertė iš koto. Mama ne goriuj būtų tiksliausias įspūdžio aprašymas, jei reikėtų apsieti be necenzūrinių ekspletyvų, ir Palangos centras, Basanavkė beigi Vytauto gatvė, pasišovė įrodyti, kad istorinio teisingumo nėra ir nereikia tikėtis, o viska, kas galėjo atsitikti blogiausia, sėkmingai atsitiko.

Sugriuvę ir užkaltais langais seni, XX amžiaus pradžios arba XIX a. pabaigos namai, apaugę pelėsiais ir kerpėm, aptverti faneros tvorom ir apstatyti begaliniais šlykščiais lariokais su visu proletariniu asortimentu: cukraus vata, kebabai, beliašai, čeburekai, o tarp jų bjauriai vaizdeliais nuteplioti atrakcionai, pripučiami ir nepripučiami, ir kioskeliai su kitajskais flip-flopais ir kitokiu šlamštu; dauguma medžių nupjauta velniop ir pastatyti kažkokie baisūs šviestuvai kaip iš srednej ruki rusiško kurorto. Tiesa, publika irgi tokia pat, rusiškos provincijos išvaizdos bet kalbanti lietuviškai: išsinešusios ciocios išpešiotais ir juodu paišeliu nubrauktais antakais, jaunos laibos mergos naglais žiurkių išraiškos snukiais, dažytais juodai plaukais ir jų kavalieriai su „Verseisos“ mados namų akiniais nuo saulės. Nemėgstu angliškų kurortų dišovos vulgarščinos, bet Palanga yra daug, daug kartų blogiau, supratau šią vasarą.

Negelbsti net parkas, kuriame kiek smagiau, bet aplūžęs ir Gintaro muziejus (balkonų turėklai nugriuvę), ir vos gyvi apibyrėję lenkti balti kiniški tiltukai per prūdus, Birutės kalne Vaidilučių ola apstatyta kokiomis tai plastmasinėmis Dievo motinos imitacijomis, o iš vaikystės prisimenami pastatai – guess what, aplūžę ir damušti, kaip ir viskas ten kitur tame mieste. Nėra pinigų, sakys visi: o tai kaipgi bus, visi pinigai jau seniai tikriausiai Valdovų Rūmuose ir "Vilniaus Chaltūros Sostinės" projektuose. Tfu.

Vienintelis nepavedęs ir vertas pagyros dalykas – Sabonio viešbučio „Pušų paunksmėje“ restoranas. Gyvenau ir valgiau ten prieš dešimt metų, ir aš jums sakau, vis dar taip pat gerai – nors ir nepigu (bet ne daugiau nei 10% brangiau, nei panašaus lygio ekvivalente toje miesto pusėje, kur prie parko), bet nebūtina rinktis brangiausius patiekalus, ir ką užsisakėm, viskas buvo išmoninga, įdomu ir skanu. Jei ne ta Palanga aplinkui, atvažiuočiau ten kada nors savaitgaliui.

Nida

Nidoje beveik niekas nepasikeitė. Kažkada rašiau, kad 4 asmenų šeimai, kad galėtų nestabdyti ir patogiai gyventi ir sau daug negaminti maisto, su būsto nuoma beigi visais ledais, dviračiais, skėčiais, restoranais ir kt. reikėtų apie štukos dienai (puristams: viena štuka = 1000 Lt). Skaitytojai tada sakė, kad ką tu čia aiškini, taigi nėra būtina tiek leisti. Aš ir nesakiau, kad būtina; ką jūs lendat ginčytis su tuo, kas jums nepasakyta. Aš tik sakiau, kad jei nestabdai, tai vidutiniškai tiek išsileidžia.

Mes kiek pristabdom, apsieinam su mažiau, bet daugiausia dėka rūpestingo planavimo, išankstinių apmokėjimų, įskaičiuotų į būsto kainą dviračių ir nevengimo apsitavarinti Maximoje ir šį bei tą kartais sau pasigaminti, nes pinigai ant medžių neauga. Bet vistiek norėdamas šiokio tokio patogumo, niekur nesidėsi be kokių šešių ar septynių šimtų per dieną, įskaitant būstą.

Didžiausias pasikeitimas: garsioji Nidos valgykla "Raudonasis žvejys", labiausiai nudrožtas visos Lietuvos abščepitas, apsistatė staliukais lauke, skėčiais, rodos, viduje įsirengė barą, kur prabangūs gėrimai stovi lentynoje, bet kiek teko matyti, padavėjos stovi lauke ir šnekasi, nes niekas ten valgyti nesustoja. Reputacija, matyt, didesnė už juos pačius. Sudaužyta iškaba, rodos, ne sutaisyta, o užstatyta ambrelomis su užrašu "Kalnapilis", bet nuo langų nukrapštyti pokraupiai virėjai, kurie savo gudriai primerktais žvilgsniais sako "Milosti prosim".

Pakeliui prie Gelbėjimo stoties, kaip visada, yra ledų-vaiduoklių fenomenas: šaldytuvų su brangiais keturličiais ledais daug, bet tų mergaičių, kurios turėtų prekiauti, niekada neprisišauksi: jos arba siuntinėja SMS žinutes, arba šnekasi tarpusavyje, arba išbėgusios naudotis tualetu (matyt, prekyba lauke pramuša ant šlapinimosi). Toje pusėje, kur mažo turgelio prekystalis, yra viena prekyvietė, kur parduoda ledus moteriškė, kuri visada darbo vietoje, bet visada nemaloni, visada rodo nepasitenkinimą, kad jai reikia dirbti, visada raukosi ir liepia vaikams staigiau rinktis, ir niekada neturi grąžos, tai aš ten niekada neinu ir neleidžiu eiti dukroms.

Buvome nuėję alaus, keptos duonos ir žuvytės tešloje į „Ešerinę“, kurios paskutiniuosius dešimt metų vengdavome, nes šiaipjau visada reikia nežmoniškai ilgai laukti. Taip buvo ir šį kartą, kažkaip jie sugeba užtikrinti lėtą aptarnavimą visais gyvenimo atvejais. Tik tiek, kad arti prie mūsų namelio. O šiaip, kaip ir anksčiau, geriausias maistas, vynas ir aptarnavimas „Nerijoje“, buvusiame Prekybos ministerijos poilsianamyje, tarp „Jūratės“ ir „Vilnelės“ (bet ten baisiai brangu, tai jau čia tokiam pasimaloninimui); visi pižonai ir į juos taikantys mėgsta eiti į „Nidusą“, kur buvusioje „Rūtoje“ (ten geri kepsniai, ir daug vietos lauke, o vakarais gali susisukti į pledukus, kaip senelių namų auklėtiniai, ir vieni šnairuoti į kitų žilstančias tobulai apkirptas makaules ir barzdeles bei jaunesnes žmonas, lakstančias tarp Lexusų ir kitokių Audi tankečių paskui neklusnius bamblius iš antros santuokos, aprengtus iš Benetono ir vis įsistatančius po gumbą).

Demokratiškesnių kainų, aber labai gražioje lokacijoje ant marių kranto, prie vežimo, kur prisodinta nuostabių kaimiškų gėlių tagečių, galima rasti „Pastogėje“, kuri anksčiau vadinosi „Pašiūrė“ (bet dabar „Pašiūrė“ – tai cepelinais garsėjantis kabakas su fontanu centre ir stiklinėm sienom, prie autobusų stoties). „Pastogė“ yra vis dar labai smagi vieta. Ten dažnai gali matyti pusamžes lietuves tetas, su vaikučiais kalbančias kapota vokiečių kalba, ir atsivedusias ten valgyti savo žymiai vyresnius vokiečius diedus, bei tuos vokiečius, kurie nesimaitina grupėmis (grupinių ten neaptarnauja).

Tikriesiems gurmanams kava ir bulkutės yra Nidos bulkutinėje (p/n „Jūratė“ patalpose), ten visuomet švieži kibiniecai ir net, jei pasiseka, bandelės su sasyskomis, kurios yra vertos nuodėmės.

Nidoje praūžė Kuršių marių regata (mėgstantys trumpinti vadina negražiu žodžiu Kuršmarės, kas yra taip pat nepatrauklu, kaip visokie „libdemai“, „socdemai“ ir kitokie tingūs sutrumpinimai, kaip antai „gimdienis“, „vaisvandenis“; ot nepernešu): šį kartą ~~buriuotojams neleido~~ buriuotojai pasirinko sklaidytis nebe pievoje priešais prieplauką ir ~~nugrūdo~~ persikėlė į pačią prieplaukos teritoriją, kad visiems būtų truputį ramiau. Kaip ir kasmet, ilgiau negu pačios varžybos užėmė awordsų ceremonija (net jei neužėmė, tai taip pasirodė) ir nerealiai ilgas jachtų, kapitonų, rungčių, rėmėjų ir visko kito vardinimas (itin dažnai minima jachta pavadinimu „Džigi Džigi“, kaip suprantu, jie visada viską laimi [nors ir ne viską, bet taip atrodo - autoriaus pastaba]), dėl kurių žadėtas užbaigos koncertas, kaip visada, vėlavo bent pusantros valandos (šiaip ne dėl jų, o dėl škvalo, bet jei ne ceremonija, tai koncertas tikrai būtų prasidėjęs anksčiau; panaši valakita buvo ir praėjusiais metais - autoriaus pastaba).

Šiandien mieste jau laisviau kvėpuoti, ir visi laukia Žolinių (kai išlepusiems Nidos poilsistams suvežami drožinėti šaukštai, arbatos, duonos ir kiti dalykai ir parduodami už didelius pinigus, ir visi jaučiasi parėmę Tautos gyvastį irgi beigi natūralius kaimo verslus). Man liko ilsėtis beveik dvi savaitės, su kuo pats save ir sveikinu.

Apie knygą: Paulius Jurkevičius, "Staltiesės ritmu"

2010-08-08T21:58:00.000+02:00

Didelis žingsnis teisinga kryptimi

Verdančioms blogą kavą bukoms fyfoms knyga tikrai nepatiks.

Paulius Jurkevičius, „Staltiesės ritmu“. Tyto Alba, Vilnius, 2010.

Man šioje knygoje pažįstamas ir autorius, ir aprašoma tema. Paulius Jurkevičius kažkada Vytauto Didžiojo Universitete man dėstė italų kalbą. Jis rašo į tą patį internetinį “Lietuvos rytą”, kaip ir aš: nekenčiamą visos šutvės ideologinių fariziejų, susirinkusių kur nors “Livejournal” bloguose, po vieno tokio savim patenkinto, trumpais sakiniais bylojančio išminčiaus sparnu, pasipuošusio renesanso menininko portretėliu, ir užrietusių savo snobiškas nosis, kai kalba apie ‚Lietuvos ryto‘ autorius: jie rašo ‘Komsomolkėje’. Suprask, galutinai niekingi padugnės.

Italų virtuvę, apie kurią yra ši Pauliaus Jurkevičiaus knyga, kaip bent pats manau, žinau ne iš nuogirdų, ir man ne paslaptis, kad mozzarella neturi būti vadinama “itališkas sūris”, kaip anuomet siūlė viena kalbininkų stribų nuovados, VLKK-NKVD debilė, nes nenumanė, kad vienoje šalyje gali būti daugiau nei viena sūrio rūšis.

Bet čia kalba ne apie tai: rašysiu ne apie faktus (jie knygoje, rodos, yra nepriekaištingi, suredaguota kruopščiai ir sudėta tvarkingai, be didelių kalbos Talibano prievartos požymių – išskyrus „Ryanair“ bendrovės pavadinimą, neteisingai parašytą 270 psl.).

Knygoje, pasakysiu iš karto, yra kelios silpnos pusės. Struktūra chaotiška ir besiblaškanti, labiau panaši į esė kratinį, o ne vientisą kūrinį. Gal tai ir neblogai: nėra tėkmės, bet galima skaityti nuo bet kurios vietos. Kai kurie autoriaus stiliaus aspektai patiks ne visiems: dažnai pekrauta mandrų pavadinimų, rodos, bandant priminti, kad autorius juos žino; dažnos metaforos yra pritrauktos už ausų ir atrodo dirbtinės ir nerangios. Man pačiam patinka paprastesnis rašymas, bet čia tik mano skonis; gal kitiems smagiau gėlėtas ir puošmenomis apkaišytas barokinis stilius.

Nepaisant visų šių dalykų, knyga atlieka labai svarbią funkciją: autorius nebijo pasakyti ir paaiškinti debilams (kai kur nekantriai ir dažnai piktai – bet tai ne trūkumas, o privalumas), kad jie debilai, skonio neturintys provincialūs mulkiai, savo tamsumą slepiantys už tarybinės publicistikos šedevro: dėl skonio nesiginčijama. Tas posakis teisingas tik ta prasme, kad protingi žmonės tikrai su glušais neišmanėliais neturėtų ginčytis, o tik pasakyti jiems, kad jie yra buki mėšlaugraužiai, ir turėtų užsikimšti ir nesikišti su savo durnom nuomonėm. „Dėl skonio nesiginčijama“ dažnai yra suprantama ta prasme, kad visų nuomonė vienodai teisėta ir vienodai vertinga. Girdi, jei kam nors patinka dantimis atsidarinėti alaus butelius, tai čia tiek pat vertingas ir individualus įprotis, kaip prie espresso kavos gerti vandenį.

Taip, nuomones gali turėti ir neišmanėliai, tai jų teisė, bet išmanančiųjų teisė (ir pareiga) yra jiems pranešti, ir, jei reikia, prieinama forma, kad jie yra durni ir turėtų apsikasti lapais.

Nes antraip išeina taip, kad net tie aukos, kurie kavą vadina „ekspreso“, kažkuriuo momentu susigalvoja, kad ir jų tarimas turi teisę gyventi. „Kaip aš noriu, taip ir sakau.“ Tu teisus. Aš irgi kaip noriu, taip ir sakau, ir tau dabar sakau, kad tu esi mažaraštis debilas, kuris nemoka taisyklingai kalbėti.

Paulius Jurkevičius knygoje tai paaiškina – nenuilstamai, gal kai kur pasikartojančiai, bet ką tu žmogau padarysi, jei tupoms fyfoms ilgais lakuotais nagais, Lietuvoje blogai verdančioms kavą ir parduodančioms ją kaip gerą daiktą, reikia aiškinti ir aiškinti ir aiškinti, kuolą ant galvos tašyti, nes kitaip nesupras. O net jei nesupras, tai vistiek reikia tą kuolą tašyti, nes tašymas yra reikalingas kaip sakralinis veiksmas, kaip apsivalymas, kaip piktų dvasių išvarymas.

Literatūriniu požiūriu, knygoje Jurkevičius rašo stipriausiai, kai žeria faktus apie gamybos technologiją, rūšis ir kategorijas, apie makaronus ir grybus, vynus ir žuvis: ten prikibti nėra prie ko. Autoriaus moralizavimai, nors ir ideologiškai teisingi, bet nėra pakankamai įvairūs, ironija ir sarkazmas ne iki galo išgaląsti ir ne visur įtikinantys – publicisto kalbos dovana ne visuomet adekvati teisingam ir šventam pykčiui, kurio Jurkevičius turi daug ir kurį galima tik pagirti.

Knygą verta nusipirkti, skaityti ją nebus nuobodu, o gausiai pažerti informacijos grynuoliai ilgam pagyvins santykį su italų maistu, kuris Lietuvoje žinomas, bet nepakankamai, mylimas, bet neinformuotai, ir kol kas nebeveik neaprašomas kvalifikuota ranka.

Atsakymas durnai skaitytojai

2010-07-26T21:03:00.000+02:00

Pykčio - ne per daug. Jo per mažai. Nes pyktis - vienintelis vaistas dideliam kiekiui žmonių, kurie mums nuodija gyvenimą savo bukumu, savo pamokslaujančiu tonu, savo nebranda ir lėkštomis, pavėpusiomis įžvalgomis, kurių nereikia toleruoti (skirtingai nuo to, kaip jums pasakys jau apkartę iki užtėmimo akyse tolerastijos baltieji balandžiai, kuriems kažkas papasakojo, kad jų vapantis, mikčiojantis "duok durniui kelią" požiūris yra taurus ir visuotinai priimtas).

Štai tinkalalapyje "Londonietė" buvo perspausdinta mano recenzija iš šio blogo, apie japonišką lakštinių restoraną.

Ir ką tu pagalvosi, kažkokia varliagalvė skaitytoja parašė štai tokį komentarą:

"Nepykit, bet "straipsnio" (jeigu sita rasini galima tokiu pavadinti) stilius - tragiskas. Kazkoks minciu kratinys. Jokio rislumo. Man labiau panasu i kazkoki plana, fraziu rinkini, negu tvarkinga rasini. Baisu... Rasytojui turetu buti nors truputi geda toki pateikti spaudai, tuo labiau, kad savo svetaineje reklamuoja keleta savo knygu..."

Ignoruoti? Ne, ne šiandien, pagalvojau aš. Štai mano atsakymas:

Nepykstu, nėra už ką pykti. O kodėl turėtų būti gėda ("nors truputį")? Kad kažkokiai mažaraštei pusblondinei vištai, neturinčiai supratimo nei apie rašymą, nei apie skaitymą, NEPATIKO? Big deal. Prašom varyti atgal pas savo supermamas ir ten skaityti tvarkingus rašinius, prieinamus jūsų vaikiškam intelektui, su šypsniukais ir lotuliukais. Tarpausinės masės augyba - daugeliui jūsų socialinės kilmės supermamų yra lėtas procesas, o jums plaštakų kontrolė, leidžianti pirštagaliais maigyti sausainių trupiniais apibarstytą klaviatūrą, akivaizdžiai išsivystė anksčiau, nei kognityvinės funkcijos. Ar pakankamai rišliai išaiškinau?

Jei kvankai nepaaiškinsiu, kad ji kvanka, liksiu neatlikęs savo pareigos. Kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad nereikia tylėti, kai nepatinka: reikia sakyti, ir sakyti aiškiai, kad suprastų, ir žinotų. Net jei nepasikeis, kad būtų užsiregistravę ir prisimintų, ką apie juos galvoja.

Nes durniui ne kelią reikia duoti. Durniui reikia virtualiai duoti į galvą, arba mažų mažiausiai leisti suprasti, kokią vietą kitų žmonių pasaulyje užima jis ir jo kvaili vapesiai.

Debilų generacijos ženklai. Yahoo avatarai: subtilus kvietimas smurtauti.

2010-07-01T16:32:00.001+02:00

Tie skaitytojai, katrie mane seka ant Feisbuko beigi Tviterio, žino, kad šiek tiek dažniau nei labai dažnai aš prapliumpu neapykanta, kuri atsiranda beveik iš niekur ir sukibirkščiuoja taip, kad paskui neišvengiamai būrys geradarių, taikdarių, tolerastų, balanso ieškotojų, "to be fair" harmonijos optimizatorių ir neapykantos nepriėmėjų puola mane raminti. (Prieš kelias dienas, pasidžiaugus ministrės Šimonytės drąsiu ir nedviprasmišku paaiškinimu runkeliams, kad jie buki runkeliai ir turėtų baigti vapėti apie ką nesupranta, buvo daug pasipiktinusių jos "nepriimtinu tonu", o Arkadijus Vinokuras lryte surašė tokį zyziantį ir zanudnai graudų paaimanavimą, kad norisi pakviesti kokį nors ministrą paburnoti dar, kad būtų vėl apie ką rašyti).

Šį kartą man užkliuvo Yahoo avatarai, tie debiliški piešinukai, kuriuose skystapročiai interneto naudotojai vaizduoja save taip, kaip jie save įsivaizduoja, ir taip, kaip nori, kad juos matytų kiti. Kartais už jų užkliūnu, kai ieškau internete ko nors, ir Yahoo Answers išmeta atsakymą.

Šiaip tai yra, žinoma, verkšlenančių debilų susirinkimas, papuoštas išsigimusios kalbos - be gramatikos, be skyrybos, be didžiųjų raidžių, ir pamargintas idiotiškais sutrumpinimais, liudijančiais apie rašančiųjų intelektą, prilygstantį smulkaus graužiko protui. Šis plakatas labai gerai iliustruoja:

Bet baisiau už viską yra naudotojų avatarai. Šlykštūs, savimi patenkinti išpopinto jaunimo veideliai - visokių rasių, visokių odos spalvų ir šukuosenų, bet vienodai pretenzingi, pabrėžiantys savo šiknavertę "individualybę" sušiauštais plaukais, ožio barzdelėmis, ausinėmis (nes jie klausosi savo debiliškų iPodų net ir avataruose), wrap-around akiniais, auskarais antakiuose ir stud'ais nosyse.

Dar jie labai daugelis mėgsta šlykščius "messenger bags", bet avataruose nesimato, išskyrus kartais diržą, kuris eina skersai krūtinės. Toks krepšys geriausia jei būna su kokiu idiotišku užrašu.

Dar jie mėgsta be galo stilingą apavą, tokias smirdančias baskietkes purvinais šniūreliais, jos irgi išreiškia jų individualybę ir kokie jie yra stylish.

Nekenčiu visos šios giminės. Visos išlepintos kartos, įsitikinusios savo teise ne tik į mokslą ir maistą, bet ir iPhonus, nemokamus skaipo skambučius, nemokamą WiFi, keliones su nuolaida miesto transportu, atpigintus bilietus į kiną, tėvų perkamus laptopus, "gap year" dyką gastroliavimą po pasaulį; jie visi yra pirmieji vartotojai viso "FairTrade" smegenų plovimo, "žmogaus sukeltos klimato kaitos" bulšito, jie visi yra įsitikinę, kad darbas jiems turi būti creative, inspiring ir promoutinti jų personal growth. Jie nebenori dirbti burgerinėse ir degalinėse, nes tai jiems yra McJobs: jie nusipelno kai ko geresnio.

Jie visą laiką kalba apie tai, ko jie nusipelno. Įkyrūs, buki, pretenzingi aukos. Štai vienas jų (courtesy Flickr).

Pamačius jų snukelius, kyla nenumaldomas noras jų atžvilgiu taikyti prievartą. Daužyti jiems per makaules jų dievinamais baltais Apple Mac kompiuteriais, o paskui paskutinį kartą trinktelti į tarpuragį iPhone'u ir apraizgius baltu iPod'o laidu palikti voliotis prie organinio maisto parduotuvės.

Išdžiūvusios smegenys barsto nuodais gimtąją kalbą

2010-06-24T18:05:00.002+02:00

Nuotraukoje: kalbos normintojai pasirengę Jums padėti, jei turite problemų ar klausimų.

Kartais nėra vietos jokiam pakantumui ar supratimui. Šįkart tolerancijos nebus.

Skaitau antraštę iš Delfi:

L.Donskis: jei Š.Korėjos futbolininkų „neprižiūrėtų“ saugumas, jie visi išsilakstytų

ir toliau tekste: "Europos Parlamento narys profesorius Leonidas Donskis yra įsitikinęs, kad kiekvieną šios šalies futbolininką „prižiūri“ saugumiečiai, nes antraip visa rinktinė pasiprašytų politinio prieglobsčio."

Šitas įrašas nėra profesoriaus Donskio kritika. Aš netikiu, kad jis taip galėjo parašyti.

Kas nusprendė, kad tuos žodžius, pažymėtus raudonai, reikia dėti į kabutes?

Tai yra mano nevilties staugimas. Šitas įrašas yra apie rašytinio žodžio amebas, pribaugintos smegenų žievės invalidus, trūkčiojančius iš baimės, paralyžiuotus savo baudžiauninko sąmonės, įsitikinusios, kad kalbą jiems paskolino pasinaudoti pasmirdę unteriai iš kalbos gestapo kabinetų.

Jie drebančiais ir šlapiais iš baimės delnais negrabiai čiupinėja savo kalbą, bijodami jos, kaip senmergė užtaisyto pistoleto, jie taip sustingę iš baimės ir iš drebulio prieš valdžią, iš savo apsišikusios, iškišusios liežuvį meilės načalnikams ir taisyklėms, kad net savo tėvų kalba savo mintis bando surašyti apsisaugodami kabučių prezervatyvais, mat gali atsitikti, kad kažkuris žodis galės būti panaudotas ne tiesiogine, ne pirmąja prasme, taukuotais nuo lašękų pirštais ištepliotame tarybinių pseudomokslo nuokrušų prieš keturiasdešimt metų surašytame žodyne. Tie, kas tuos žodynus rašė, dabar kikena savo karstuose, skrepliuotai kosčiodami machorka ir Belomor-Kanalu.

Mokytojos, kurios išmokėt šiuos žmonės dėti į kabutes, tuometinės žurnalo "Moksleivis" korektorės ir visokios filologinės metodininkės - jūs turėtumėt atsakyti už tai, ką padariusios. Jūsų švelnios rankos ir tušinukai po 35 kapeikas prisidėjo prie lietuvių kalbos naikinimo daugiau, nei tarybų valdžia. Pragaro liepsnos ir smalos kubilai nebus jums gailestingi.

Indų restoranas angliškoje provincijoje: ar verta?

2010-06-24T13:12:00.000+02:00

Laikraštis tiesa.com

Mano pažintis su indų virtuve prasidėjo paprastuose restoranėliuose, anglų meiliai vadinamuose „curry houses“, arba tiesiog „my local Indian“, kurie seniai nebepriskiriami egzotinio maisto kategorijai. Tai tiesiog penktadienio vakarienė ir daug alaus, kaip vilniečiams kokia „Čili pica“.

Turbūt reikėtų sakyti: susipažinau su indų ir bengalų virtuve, nes, kaip sako patys indai, tai, kas Anglijoje vadinama indų virtuve, yra greičiau Bangladešo patiekalai. Bet kadangi pats Bangladešas yra sąlyginai naujas dalykas žemėlapyje, paprastumo dėlei vadinkime tai indų virtuve.

Vietinės užeigos mielesnės

Prabangus indiškas restoranas, kaip koncepcija, man visada kėlė įtarimą. Atrodo, kad tai tie patys padažai ir patiekalai, kaip ir kitur, tik patiekti gražesnėse lėkštėse. Visada vertinau „vietines“ užeigas, neaprašytas kritikų, ir kaimų indiškus restoranėlius, nes į juos turistai neužeina vien dėl jų vietos. Ir nors nieko nepaprasto ten nėra (kažkas jau rašė, kad visi Anglijos indiški restoranai panašūs maistu, kaip McDonald’s mėsaininės), bet juose visada maloniai aptarnaujama ir jauku.

Yra kažkoks malonus prasidedančio savaitgalio jausmas: sėsti į minkštą kėdę, siurbti šaltą alų ir traškinti popadamus (paplotėlius, patiekiamus prieš maistą), vartant meniu ir sprendžiant, kokio aštrumo ir agresyvumo padažais kankinsime skrandį šįvakar.

Princes Risborough – senas ir gražus miestelis Bakingemšyro grafystėje, valanda automobiliu nuo Londono centro. „Radhuni Restaurant“ tame miestelyje rado 550 metų senumo pastatą ir, kaip patys sako, ten įrengė skoningą ir prabangų restoraną. Kalstyti įmantrūs indiški žalvario šviestuvai tinka prie senovinių sijų, o plačiaekranis televizorius, laukiamajame tylomis rodantis Bolivudo filmus, irgi negadina vaizdo.

Meniu patvirtina pirmąsias abejones, kad uniformuoti padavėjai ir prašmatnus interjeras, o ne maistas yra pagrindinė priežastis brangesniam meniu. Valgiaraštyje – tie patys patiekalai, kaip ir visuose indų restoranuose. Galbūt jie kiek rafinuočiau aprašyti, bet iš esmės tas pats: Indija, Pakistanas, Bangladešas – iš visų regionų po truputį. Iš šiaurės – daugiau žolių, iš pietų – daugiau pipirų, pomidorų ir visokių, kad ir mango, vaisių.

Blanku

Šatkaros vištiena su pomidorais („Shatkara Chiken“) buvo tipiškas aštrokas Pietų Indijos patiekalas. Bet pati vištiena – nepakankamai marinuota, viduje blyški ir primenanti neįdegusias miestietės studentės kojas pirmą atostogų dieną. Galėjai numanyti, kad vištiena dideliais kiekiais perkama iš didmenininkų ir pasirinkta pagal pigumą.

Ryžiai irgi nebuvo išskirtiniai. Ne, atsiprašau, išskirtiniai, nes dubenėliai (gana stilingi, keturkampiai) buvo reto mažumo ir labiau priminė sojų padažo indelius japonų restoranuose. Tokio mažo ryžių kiekio porcijoje dar nebuvau matęs. Matyt, pagal verslo planą kiekvienas lankytojas turi užsisakyti po du dubenėlius, ir taip restoranas užsikala sau pelną, nes kito pagrindinio pelno generatoriaus (gėrimų) antro stiklo prisišaukti sunku, kiek teko spręsti iš mojuojančių rankomis lankytojų.

Vištiena su mangais irgi buvo blanki, labiausiai buvo juntamas cukrus. Šis patiekalas dažniausiai užsakomas vaikams (kaip ir garsioji kokosinė Kormos vištiena, „Chicken Korma“), todėl jiems patiko. Bet taip pat būtų patikęs ir cukraus vatos gniutulas.

Padavėjų arba per daug, arba per mažai

Krosnyje kepta duona naan buvo tik vidutiniška. Kol atnešė, dar neataušo, bet sukrito ir neteko fantastinio purumo, kai, karštai garuojanti iš vidaus, ji plėšoma lengvai ir maloniai.Beje, iš virtuvės tą duoną mums nešė ilgokai, nes restoranas pasirodė bejėgis išspręsti daugelio brangių ir pobrangių restoranų problemą Didžiojoje Britanijoje: padavėjų pasamdoma daug, bet jų laikas ir energija nukeliauja ne ten, kur reikia. Jei jūs – vienas pirmųjų klientų, padavėjai kone lipa ant galvos ir neduoda kvėpuoti savo svetingumu. Kas 30 sekundžių klausia, ar ko nors netrūksta, vis bando pilti vandenį į dar visai pilnas stiklines.

Paskui restoranas prisipildo žmonių, ir tada padavėjų neprisišauksi. Jie laksto, vienas kitam trukdydami, o klientai kilnoja rankas, bandydami paprašyti dar vieno bokalo alaus. Beviltiškai.

Mirtinai sušalę desertai

Tą kartą vairavau, todėl alaus neužsisakiau. Užtat pasirinkome butelį vyno, kuris buvo egzotiškiausias dalykas visame meniu: „Sauvignon Blanc“ iš Indijos, Nandi Hill Grover Vineyards, 12,95 svaro. Vynas iš Indijos – skamba taip pat nenatūraliai, kaip jachta iš Mongolijos. Jo ir skonis buvo keistokas: nebuvo citrusinės gaivos ir tropinių vaisių, kuriais džiugina ši vynuogių rūšis Australijos ir Naujosios Zelandijos vynuose. Bet paragauti buvo verta – bent galima bus pasakyti, kad esi gėręs indiško vyno.

O jau kas visiškai nesiskyrė nuo kitų indų restoranų, tai amžinasis desertų meniu. Tas pats laminuotas lankstinys su tais pačiais ledais „suvenyriniuose“ plastikiniuose indeliuose. Jie užšaldyti iki Marso paviršiaus temperatūros ir kainuoja 0,35 svaro didmenos bazėje, o restorane parduodami už 3,50 svaro. Užtat vaikai gali pusvalandį daužyti sušalusius į akmenį ledus šaukštais, bandydami atsignybti gabalėlį, ir nors trumpam palieka tėvus ramybėje.

Negaliu pasakyti, kad vakaras buvo blogas. Tiesiog kainos ir kokybės santykis nenudžiugino – vakarieniavome 4 suaugę ir 4 vaikai, už patiekalus ir butelį vyno sumokėjome 160 svarų, įskaitant arbatpinigius. Bet pastatas įspūdingas, ir „senoji biblioteka“ yra gera vieta paganyti akis. Laiko tam tikrai turėsite pakankamai, ypač laukdami padavėjų.

Kur: „Radhuni Restaurant“, The Old Library, Church Street, Princes Risborough, Bucks HP27 9AA.

Kada: dirba kasdien 12:00–14:30 ir 18:00–23:00.

Daugiau informacijos www.radhunirestaurant.co.uk

Nauji vėjai restoranuose: kai valgytojai tampa buhalteriais

2010-06-20T18:05:00.009+02:00

Vyno žurnalas, Nr. 19

Sakyti, kad ekonomikos krizė užkabino restoranų verslą – tas pats, kas sakyti, kad cunamis, nušlavęs pajūrio kurortą, sukėlė nepatogumų turizmui. Nors daugelis restoranų dar atvėrę duris, bet jiems teko visiškai pertvarkyti savo verslą. Klientai, atrodantys lygiai taip pat, kaip ir prieš porą metų ne tik ateina rečiau: jie ateina su visai kitomis viltimis ir kitokiais planais.

Paprasčiausia (ir neteisinga) prognozė buvo tokia: restoranams ir kavinėms ateina galas, nes, girdi, žmonės, prispausti sunkumų ir suplonėjusia pinigine, pradės valgyti tik namie.

Ne visai taip, arba, tiksliau, visai ne taip. Visiškai atsisakyti valgyti mieste gali tik nedaugelis: psichologiškai lengviau yra mesti gerti, rūkyti ar nustoti pirkti naujus drabužius. Žinoma, čia nekalbama apie tą kartą, kurią ekonominė padėtis dar devintajame dešimtmetyje atpratino nuo restoranų, prieinamų tik naujiesiems gyvenimo šeimininkams: tiems, kas galėjo lakstyti automobiliais tamsintais langais, pirkti virtus džinsus iš „komercinių parduotuvių“ ir už didelius pinigus net smaguriauti tikro šokolado saldainiais, kai visi kiti valgė sojų pupelių masės pakaitalą ir „marmeladinius saldainius“, apibarstytus baltu cukrumi, kurių konsistencija bei spalva priminė sutirštėjusio pramoninio tepalo gumulus, matytus ant lokomotyvų ašių.

Tai kartai, kurios atstovams dabar šešiasdešimt, septyniasdešimt metų, krizė užsitęsė labai ilgai – daugiau nei dešimtmetį – ir pakeitė jų įpročius visiems laikams.

Tiems, kas brendo ir gyveno laimingesniu laiku, yra kitaip. Valgymas prie staliuko, valgių pasirinkimas iš meniu ir pokalbis su padavėja žmogui yra svarbus ar malonus ne tik pats savaime: tai nuramina ir patvirtina, kad gyvenime dar liko šiokio tokio normalumo, kad dar yra gero gyvenimo prošvaisčių, nepaisant viso vargo – baimės netekti darbo, sumažinto atlyginimo ir nemažėjančios būsto paskolos įmokos.

Teko skaityti vieno rašytojo prisiminimus apie jo vaikystę ir atostogas, praleistas keliaujant automobiliu po gimtąją Ameriką: jo tėvas, nors ir ne varguolis, bet užaugęs Didžiosios depresijos laikais, nenorėjo leisti pinigų niekur ir niekam, todėl rinkdavosi labiausiai apšepusius motelius ir tik kartais nusileisdavo – tuomet šeima atsidurdavo restorane prie stalų su staltiesėmis, o stiklinėse su kola ir vandeniu cinguliavo ledo gabaliukai. Tada tas vaikas žinojo, kad gyvenimas yra geras, ir viskas bus gerai. Tą patį jaučiame ir kiekvienas iš mūsų, kai atsisėdame ant patogios kėdės prie švaraus stalo, ištiesiame kojas priešais save ir neskubėdami skaitome valgiaraštį.

Be šių teigiamų emocijų visiškai apsieiti būtų labai sunku. Todėl restorano neatsisakoma, tiesiog einama į jį rečiau, o kai einama – išsirenkamas kitas. Sunkmetis apsisuko gerais pinigais ne tik bankroto administratoriams ar batų remontininkams bei siuvėjams, keičiantiems paltų ir švarkų pamušalus (nuėjus į vieną tokią siuvyklą Vilniuje, įdomu matyti ant pakabų toli gražu ne varguolių apdarus: apsiaustai ir striukės, už kuriuos buvo mokėti tūkstančiai ir kurių savininkai dar visai neseniai nė neketino rūbų taisyti).

Per krizę verslas kaip ant mielių (arba – kaip ant kepimo miltelių) augo picerijose ir pigiuose kiniško maisto restoranuose: jie nusiurbė daugelį klientų, kurie anksčiau eidavo kitur. Pakito ir pačių valgytojų elgesys: klientai dažnai ateina tik tada, kai turi kokį nuolaidos kuponą ar kai galioja ypatingas pasiūlymas (anksčiau restoranų nuolaidų kuponus karpydavo tik paskutiniai šykštuoliai: nors nuolaidos kuponą skalbimo milteliams arba naujoms padangoms nesibodėdavo išsikirpti niekas, restoranuose kapeikauti absoliučiai daugumai atrodė nesolidu ir netauru). Atsivertę valgiaraštį, jie atsisako tų dalykų, kurie anksčiau sunešdavo restoranui visą pelną – užkandžių, desertų ir kavos.

Taip pat elgiamasi ir prabangesnėse vietose: ten, kur baltos staltiesės, kur servetėlės ne popierinės ir prie kiekvienos lėkštės guli daugiau nei viena šakutė. Restoranų savininkai nuo Los Andželo iki Stokholmo tvirtina, kad pagrindiniai pasikeitusio elgesio požymiai yra trys: atsisakoma užkandžių, atsisakoma desertų ir pasirenkamas paprastesnis vynas. Nuosavas restorano vynas (house wine) iš butelių be etiketės, ne bjaurus, bet ir ne įdomus: atrodo kaip geras, alkoholio irgi turi tiek, kiek priklauso, tačiau beveidis ir neįsimenantis. Valdiškas.

Pastaroji naujiena savininkams muša skaudžiausiai: vieno butelio vyno antkainis dažnai atneša savininkui daugiau pinigų, nei jis sugeba uždirbti iš pagrindinių patiekalų, ruošiamų brangiai mokamo virėjo iš daug kainuojančių ir greitai gendančių produktų. Restoranų savininkai apie tai kalba nenoriai, bet šis aspektas jų stilingas sales ir įmantrius meniu jungia su pigiausiomis mėsainių ir kebabų užkandinėmis: ten iš šnypščiančios kolos popieriniame puodelyje taip pat uždirbama triskart daugiau, nei iš paties maisto.

Taigi prabangesnėse vietose lankytojų elgesys pasikeitė labiausiai: picerijose ir anksčiau buvo įprasta, kad klientas paiso patiekalo kainos, pirštu iš lėto braukia meniu ieškodamas „ypatingų pasiūlymų“ ir atsargiai žiūri į alkoholinius gėrimus, o į brangius restoranus žmonės eidavo ne sutaupyti, o todėl, kad gali sau leisti daug mokėti. Didelė sąskaita būdavo ne tik logiška vakaro pabaiga, bet ir svarbus visos patirties akcentas; jos nebuvo purtomasi. Dabar dažnai esama atvirkščiai: nueiti, skaniai pavakarieniauti ir daug neišleisti – štai kur maloni užsklandėlė. Iš to dabar gaunamas papildomas malonumas.

Visi klientai ėmė mąstyti kaip įstaigų buhalteriai, per akinių stiklus priekabiai žiūrintys į darbuotojo prašymą kompensuoti išlaidas viešbučiui ir maistui dalykinėje kelionėje ir linguojantys galva.

Keičiasi patys patiekalai, kuriuos žmogus linkęs užsisakyti: nepaisant to, kad į restoraną dažniausiai einama ne sočiai ir pigiai pavalgyti, tai yra prisikimšti kalorijų, pasirinkimo skalė šiuo metu klientai linksta prie jaukumo maisto, šilumos virtuvės (comfort food): jie pageidauja ne kepsnių, o pyragų, varškėčių ir vištienos sparnelių tirštame, saldžiame padaže, ne austrių ir krevečių, o šiltos, pieno prisisunkusios bulvių košės bei miltinių patiekalų su tirštais ir riebiais sviestiniais užpilais, ne tuno kepsnių ir švelniai pakepintos jūros lydekos, o daugiaryžio su grybais ir švelnių pertrintų sriubų, ne sušių, žalios žuvies ir jūros gėrybių (sašimių), o storų ir švelnių lakštinių (udon) sultinyje, su žuvies gabalėliais ir vos pavirtu kiaušiniu, išleidžiančiu geltoną, kaip saulėlydis, trynį į karštą sultinį.

Visi šie valgiai ne tik užlieja šiluma: jie primena namuose paruoštą maistą, vadinasi – nebrangius patiekalus, dėl kurių nepasmerktų ir jūsų mama, pati į restoranus nevaikštanti ir kitiems nepatarianti, todėl nuo jos slepiate, kai kirpykloje išleidžiate 50 litų: sužinotų – pasmerktų.

Vis dėlto vienas dalykas lieka nepakitęs – arbatpinigiai. Dar daugiau, restorane gudravęs ir visaip nepastebimai sutaupyti bandęs klientas dėl to širdies gilumoje jaučiasi mažumėlę nepatogiai, todėl arbatpinigių nepamiršta ir pažeria netgi truputį dosniau, nei prieš dvejus metus.

Birželio kamandyruotė į Lietuvą: optimistiška ataskaita irgi beigi pastebėjimai

2010-06-18T18:45:00.000+02:00

Nuotraukoje: mano laikinasis biuras Vilniuje.

Beveik savaitę buvau Lietuvoje, galima sakyti, priešatostoginio pasiruošimo ir leidybinės komercijos darbų. Buvau pristatinėti savo naujosios knygos, Kelionių istorijos, apie kurią jau gana prirašyta, tai nebepasakosiu.

Pirmą kartą susitikimuose pamačiau daug žmonių, anksčiau matytų tik feisbuke, ir mano naujojo tinklapio autorių dizainerį Andrių Pekarską, kuris priedo prie dizaino ir programavimo darbų, net sugebėjo sužvejoti iš mano daugybinių interviu citatą "Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės", kurią padarė tinklalapio ašimi. Citata yra straipsnio antraštė online leidinyje londonietė.lt, kurio redaktorė Dovilė Ilevičiūtė sutiko pravesti mano pristatymą Londone, Lietuvos ambasadoje, birželio 29 dieną. Štai kaip viskas susiję ir susipynę tarpusavyje.

Kaune sutikau legendinį Grumliną - Gintarą Rumšą - kuris su ponia atėjo į Kauno Akropolį patikryti mano pristatymo ir apie tai parašė (ten parašyta ir apie kitus įdomius dalykus, pvz., rusų kalbą mūsų gyvenime - todėl nereik bijoti, kad įrašas bus vien tik apie mane). Jaučiausi pagerbtas ir sukuklintas - ir kartu nusiminęs, kad negalėjau pasišnekėti su juo ilgiau, o laksčiau kaip pasiutęs po knygynus ir bibliotekas. Gal kitą kartą.

Trakų rajone buvau Rūdiškėse, ko gero, mažiausiame miestelyje iš visų, kur yra vykę mano susitikimai su skaitytojais - kaip visada, šilti žmonės ir geri klausimai - dėl tokių susitikimų nieko negaila, nei laiko, nei benzino. Ten biblioteka glaudžiasi lentpjūvės administracijos patalpose, ir apkaltos medžiu sienos bei besisukantys laiptai iš vidaus primena senus aristokratų namus kur nors Vienos pakraštyje. Dar buvau Kaune, Šiauliuose ir Birštone.

Pakeliui iš Kauno, važiuodamas į Prienus, pravažiavau pro mamos gimtąją Garliavą, kuri dabar įgavusi visokių keistų skambesių ir konotacijų tautos sąmonėje, o man vaikystės prisiminimas - prie Garliavos yra Pažėrai, o ten bažnyčia, kapinėse prie kurių palaidotas mano diedukas, Juozas Marčiulionis. Garliavoje susitikinėsiu su skaitytojais rugsėjo mėnesį - dabar jau yra visi aiškūs mano turų ir garstrolių tvarkaraščiai, kuriuos sudarė nenuilstantys žmonės leidykloje "Baltos lankos".

Apskritai, kalbant apie visokius sentimentalius dalykus, tai pavyko man su mano teta pasivažinėti po Kauną, kur aplankiau seniai nebūtas vietas: ir Kauno klinikas, kur gimiau, ir netoliu nuo suremontuoto geležinkelio tunelio pravažiuoti, ir aišku buvo dar vienas pristatymas mano mylimoje Mažojo Ąžuolyno bibliotekoje Radastų gatvėje (oficialiai ji vadinama Kauno Apskrities Viešąja Biblioteka), kurion jau buvau sugrįžęs žiemą, bet noriu grįžti dar ir dar. Ir, pagaliau, nakvojau savo gimtąjame name Aluntos gatvėje, kur viskas likę nuo mano studijų laikų antrame aukšte, kaip memorialiniame muziejuje: ir mano darbo stalas, ir užuolaidos tos pačios.

Vilniuje, ant MG Baltic dangoraižio stogo, buvo pagrindinis ir didysis knygos pristatymas, vedamas Algio Ramanausko-Greitai: buvo šilta ir gražu, Vilniaus stogais tikrai lakstė basakojė vasara, o kadangi viskas vyko dviem valandom anksčiau, nei Rod Stewarto koncertas Vingio parke, sumirkęs po tropiniu taifūnu, visi sėkmingai išvengė lietaus ir iki valiai pasidairė į Vilnių iš paukščio skrydžio. Geriau, nei parašė dalyvavęs superblogeris ir Lietuvos partizaninės-chuliganinės rinkodaros krikštatėvis Rokiškis, neparašysiu. Skaitykit čia. Apie kalbų bei svarstymų turinius ir literatūrinius planus parašė ir Eglė Digrytė Delfyje - straipsnis išėjo intriguojantis ir kiek avansinis, nes sumanymas, kuris išsprūdo į straipsnio antraštę (būsima knyga apie tai, kaip Užkalnis mokys anglus apie rytų europiečius) yra dar labai žalias. Bet tiek terminas "rytų Europa", pritaikytas Lietuvai, tiek pažadas papasakoti užsieniečiams apie lietuvius sugeneravo neeilinį komentarų pliūpsnį.

Kaip visada per tokias trumpas gastroles, buvo maža miego ir trūko laiko. Bet sugebėjau nuvažiuoti į Ukmergės rajoną pas Artūrą į sodybą prie ežero, išsiperti pirtyje, ežere išsimaudyti ir užkąsti. Mėsa, beje, vėl kepta toje pačioje kepsninėje, kuri paveiksluota "Kelionių istorijų" 165 psl. Štai ji - kitu kampu. Tai kas, kad kitą rytą reikėjo jau šeštą keltis.

O dar buvau pakviestas į teliką ir kartu su Martynu Starkumi prieš futbolo čempionato rungtynes, per pertrauką ir po jų komentuoti žaidimą beigi visokius pletkus ir prognozes (žaidė Anglija su JAV) - maikutę buvau prisiderinęs prie naujosios knygos viršelio.

Net sunku viską paminėti, todėl labai bijau, kad ko nors nenuskriausčiau aplenkęs dėmesiu. O grįžęs iš Lietuvos dar spėjau tapti Lietuvos tinklaraštininkų susitikimo Blogout 2010 rėmėju, kur prisijungti pakvietė garbusis Andrius Kleiva, jauniausias iš Lietuvos interneto autoritetų ir autoritetingiausias iš internetinio jaunimo.

O dabar - liko tik šešios savaitės iki kito užvažiavimo, tąsyk jau atostoginio.Rugpjūtyje susitikimai Palangoje, Klaipėdoje ir Nidoje ir šiek tiek poilsio beigi įdegio prieš rugsėjį, kai bus priduodama nauja knyga - "Prijaukintoji Anglija", ir rugsėjo pabaigoje laukia neregėtų apimčių turas po Lietuvą.

Studentai, nenusiminkite: ne visi žurnalistai yra neurotiški egomaniakai

2010-05-26T15:26:00.001+02:00

Šio tinklaraščio redakciją pasiekė pranešimai, kad studentai, rašantys kursinius, bakalaurinius ir kitokius darbus ir kreipęsi su klausimais į plačiai žinomo Dundukų Spa ir Leprozoriumo tinklaraščio (dar žinomo kaip Račo blogas) vadovą, buvo ne vieną sykį, bet dukart išskalbti Tautos Mokytojo Nr. 1.

Jo Šviesybė, pasirodo, yra ne juokais suerzintas jaunimo, kuris, išlepęs nemokamo mokslo, dabar galvoja, kad gali imti ir šiaip sau prašyti kad Ekselencija atsakinėtų į klausimus, ir dar iki tam tikro dedlaino. Savo pastabose Mokytojas primena, kad jis ne šiaip sau koks susiraukęs bambeklis nuobodyla, 10 valandų per dieną kompulsyviai dundenantis pavargusius neva ironiškus atsikirtinėjimus kiekvienam jį suerzinusiam dundukui (pvz, "gerbiamasis ***, jūsų pastabos labai vertingos, bet pirma išmokite rašyti, paskui galėsite diskutuoti"). Studentai turėtų nepamiršti, kad jis yra Atsakingas Darbuotojas (vadovauja žinių agentūrai) ir yra politikos apžvalgininkas, todėl jo laikas, galima sakyti, aukso vertės.

Studentai, pasiskaitę išsipūtusio ego baliono bumbėjimo, gali klaidingai pagalvoti, kad toks elgesys yra būdingas žurnalistams. Tai nėra tiesa.

Šalyje yra daug sveikų, nesusireikšminusių žmonių, kurie sugeba kalbėti su studentais ir kitais, nepalydėdami to bendravimo pasipūtusiais vaitojimais ir užuominomis apie tai, koks brangus jų laikas ir kaip jiems reikia bučiuoti rankas.

Pastaba: studentai, besimokantys apie požymius, primenančius F22.0 (kliedesinį sutrikimą), gali, atvirkščiai, rasti panašiuose tekstuose daug medžiagos savo darbui.

Sušių mokykloje. Štai kaip reikia mokyti. Štai kaip reikia dirbti.

2010-05-23T23:51:00.002+02:00

Nuotraukoje: Lina Užkalnienė ir Andrius Užkalnis šypsosi neapsimestinai.

Seniai norėjau ką nors naujo išmokti, o jau japoniško maisto gamybos mudu su žmona norėjom mokytis užvis labiausiai. Prisiruošėme: Nari & Yoshie sušių mokykla Londone daro privačias pamokas savo namie, Londono šiaurėje.

Mokyklą rekomendavo Beata Nicholson ir daugybė laimingų studentų, mokyklos tinklalapyje fotografuotų su didžiuliais bliūdais savo pagamintų sušių, ir negalinčių atsidžiaugti, kaip buvo smagu. Kursas nepigus (dviese už nepilnas tris valandas sumoki £230, taigi, beveik tūkstantį litų), bet išmoksti nepalyginamai daugiau, nei grupiniame užsiėmime, iš mokslų dviese išėjome su sušių rinkiniu, pakankamu šešiems žmonėms (pirkti išsinešimui tokios kokybės sušiai bet kurioje padorioje vietoje Londone kainuotų mažų mažiausia £60, o gal ir £80). Be to, ir dar dviem „starter kits“, būtiniausių priemonių rinkiniu: bambuko kilimukai ritinėlių vyniojimui, mentelės (lopetėlės?) ryžių maišymui, ryžių vynas, jūržolių lakštai, wasabi (žaliųjų krienų) miltelių.

Noriu dar kartą pateisinti tą didelę kainą. Grupiniame užsiėmime tokią sumą išleistum galbūt per penkias ar septynias pamokas, bet čia nuolatos mokaisi, o ne žiūri, kaip vargsta kiti mokiniai.

Kursas fantastiškai organizuotas. Net ir organizuotoje šalyje, kokioje Vokietijoje ar Šveicarijoje, jis darytų įspūdį tuo, kaip apgalvota kiekvienas žingsnis, išdėliotas kiekvienas įrankis ir padėta kiekviena sudėtinė dalis, o jau pavėpusioje šių laikų Anglijoje tai išvis atrodo kaip stebuklas. Anglijoje, primisiu, trečdalis tautos išvis nebesiruošia dirbti, nes bet ką daryti jiems per sunku ir nuo visko patiria stresą (užuot dirbus galima normaliai krapštytis nosį ir imti pašalpas), o likusieji beveik permanentiškai yra „ant ty breiko“ (tea break) arba „ant sik lyvo“ (sick leave). Tiesa, yra dar tie, kurie negali dirbti, nes tuo metu yra "elf and seifečio" (health and safety) kursuose arba atendina "įvairovės mokymus" (diversity training). Todėl ir tenka masiškai importuotis lenkus ir lietuvius, kuriems dar arbatos puodukai nepriaugo prie letenų.

Mokykla savo organizavimu primena tvarką bet kuriame Japonijos oro uoste arba geležinkelio stotyje. Kur veikia kiekviena kasa, nesugedęs nė vienas bilietų pardavimo automatas, visi ateina į darbą laiku, o ne 15 minučių vėliau, nei reikia pradėti dirbti. Ir tai yra, mano nuomone, puiku.

Mokytojai - Harihito ir Yoshi Matsunaga - ne tik rodo, liepia daryti patiems, bet ir atlieka svarbiausią bet kurio kulinarinio mokslo dalį: paaiškina, kam yra kiekviena sudėtinė dalis, kaip ji veikia ir kaip keičiasi patiekalas, ją panaudojus ar pateikus kitaip. Nes receptų knygos neturi būti sudėtinių dalių sąrašas. Skaitytojas turi suprasti, ką daro ir kodėl. Čia mokytojai aiškina, negailėdami laiko. Jie atsako į visus klausimus, o kadangi mokslas - individualus, jautiesi, kad visas dėmesys yra skirtas tau.

Aš nerašysiu, kur ir ką man mokykloje parodė: apie tai yra daug knygų, YouTube instrukcijų ir internetinių step-by-step vadovų. Pasakysiu tik tiek: likau sužavėtas, kad tai yra griežtas ir konkretus kursas apie tai, kaip daryti tokius sušius, kaip juos daro Japonijoje, kokios sudėtinės dalys Europoje tiksliausiai atitinka japoniškas, ir kaip su jomis elgtis pagal visas taisykles. PAGAL VISAS TAISYKLES. Tai labai švelniai dėstoma, bet KARINĖ tvarka - kokia kryptim pjauti peiliu, kokia seka užlenkti pirštus, delne formuojant ryžių gumulėlį. Ant kurios piršto vietos - TIKSLIAI - jis turi būti padėtas. Ir paskui pasukti pagal laikrodžio rodyklę. Tai disciplina ir sunkus mokslas (tikrieji sušio meistrai mokosi 5 metus, sakė šefas Narihito), o ne nuobodžiaujančių bezdielnikų liurbiškas krapštinėjimasis. Jei disciplina nepatinka, tai jums ir sušius gaminti nepatiks.

Negaliu to nepabrėžti: tai labai nepatiks belekokią chaltūrą iš ryžių vyniojantiems ir vyniojančioms entuziastams, kurie eksperimentuoja vyniodami burokus ir daktarišką dešrą su Panevėžio file į grikių košę, aplipintą lašiniais, ir paskui sako "čia mano sušiai tokie". Aišku, niekam neuždrausi, gali nors "Paukščių pieną" vynioti į batvinių lapus, persmeigti meduje išmirkytu dantų krapštuku ir pavadinti "Čia mano suši, vadinasi 'Fantazija' ", bet man irgi niekas neuždraus galvoti tai, ką apie juos galvoju.

Ir, žinoma, jei anksčiau kada nors pirkote sušius supermarkete (nesvarbu, ar lietuviškam, ar angliškam), po normalios sušių mokyklos to daryti fiziškai nebegalėsite: ir dėl kainos, ir dėl to, kad suzmekusius, mašinkoje suspaustus lievų ryžių briketus su nudvėsusios žuvies nuopjovomis pardavinėti kaip sušius gali nebent didelis Japonijos ir jos maisto priešas.

O čia štai vienas lietuviškas pasididžiavimas. Šefas Narihito Matsunaga, mokyklos savininkas, iš visų krabų lazdelių, kurias galima nusipirkti Britanijoje, kaip geriausias išrinko lietuviškas Vičiūnų Royal Surimi - jas pardavinėja Waitrose, didelis Britanijos supermarketų tinklas. Radęs jas parduotuvėje, Narihito išsiuntinėjo žinutę visiems buvusiems ir esamiems mokyklos mokiniams, kad šitos krabų lazdelės valdo ir yra geriausios.

Vienu žodžiu, kursas yra absoliutus pasisekimas. Rekomenduoju kiekvienam japoniško maisto mėgėjui. Jei leidžia finansai, vien dėl jo galima savaitgaliui atskristi į Londoną.

www.sushischool.co.uk
33 Woodstock Road
London, NW11 8ES
TEL: +44 20 8458 0477
FAX: +44 20 8458 2092

Pigus ir geras japoniškas valgymas Londone: Ramen Seto

2010-05-16T19:23:00.000+02:00

Pagalvojau, kodėl man nepradėjus rašyti restoranų apžvalgų? Valgyti mėgstu, raides pažįstu.

Su japonų maistu yra taip: brangius japonų restoranus pasaulyje rasti labai lengva, gerus - žymiai sunkiau, o kad būtų nebrangūs ir geri, tai jau visai keblu. Japonų virtuvė neturi būti brangi (pačioje Japonijoje skanus valgymas yra visiems, o ne tik turtingiesiems). Tačiau į užsienį ji pirmiausiai prasiskverbia kaip brangi egzotika.

Aš daug laiko praleidau, Londone ieškodamas gero ir nebrangaus japonų maisto, ir iki šiol geriausias radinys buvo Asakusa Camden'e (265 Eversholt Street, NW1 1BA, metro: Mornington Crescent, tel. 020 7388 8533), ne pigiausias, bet tikrai nebrangus didelio asortimento apsilupęs ir susigrūdęs, bet labai autentiškas restoranas. Jis žavėjo geriausia udon lakštinių (nūdlų) sriuba Londone ir puikiu unguriu (unagi) bei labai gerais sušiais. Tačiau jis - ne atsitiktiniam svečiui: sekmadieniais uždarytas, ir toks populiarus, kad staliuką užsakinėti reikia prieš savaitę.

Pigios japonų virtuvės ramstis - nūdlai (arba lakštiniai, arba makaronai): ramen, soba. udon. Kaip ir daug kas Japonijoje, išmokta iš Kinijos, fantastiškai pigu, sveika ir šildo šaltą dieną. Japoniškų nūdlų sostinė yra Sapporo - šiaurinės salos Hokkaido sostinė, o Britanijoje ligi šiol populiariausios nūdlinės yra Wagamama tinklas (jų yra ir kitur Europoje, prie Lietuvos arčiausiai - Danijoje; taip pat JAV, Artimuosiuose Rytuose ir Australijoje). Wagamamoje viskas tvarkoje, gerai organizuota, greita, tik brangoka, ypač jei užsisakinėsi visokius užkandžius.

Nari ir Yoshie sušių mokykla Londone (kur ritinėlius lipino ir lietuviško kulinarinio supertinklaraščio autorė Beata Nicholson) neseniai rekomendavo Seto Ramen. Nuėjom patikrinti.

Restoranas mažytis, ir vieta tokia, kur gero maisto nesitikėtum rasti - už Hamleys žaislų parduotuvės nugaros. Hamleys of London - viena didžiausių pasaulio žaislų parduotuvių. Aplink ją Regent Street'e - turistų minios, kišenvagiai ir grūstis. Reikia nerti į šoninę gatvelę, ir Seto Ramen rasite ten.

Vietos maža (Londone - nieko naujo), bet iš anksto užsisakinėti nereikia. Pradžiai paėmėm sušių - pasirinkimas labai nedidelis, nigiri su skumbre, lašiša, tunu, už du: £2.40 - £2.80. Viskas labai gerai, matyt, daug ir įvairios žalios žuvies nelaiko, kad negadintų ir nereikėtų išmesti, čia žmonės ne dėl sušių ateina.

Kepti koldūnai - gyoza - su lašiša buvo absoliučiai fantastiški: dideli, kvapnūs, £4.80 už šešis (lyginant svorį su Wagamamos gyoza, čia gal dvigubai labiau apsimoka). Labai priminė lašišos koldūnus, kuriuos kažkada Vilniuje, Radisson SAS viešbutyje, duodavo su grietine ir raudonais ikrais.

Marinuotos daržovės, tsukemono, kainavo tik £2.00 ir buvo geresnės, nei vidutiniškai pasitaiko Londone.

Dukra valgė vištienos teryaki don'ą (dubens apačioje ryžiai, viršuje papildas, šiuo atveju, vištiena). Teryaki padaže kepta vištiena, Japonijos girdyklų-užkandinių (jakitorijų) standartinė užkanda, mėgstama europiečių ir dažnai už japonijos ribų sugadinama, padaroma per riebi ar per saldi. Čia - nieko panašaus, kondicija puiki, ploni lakšteliai, malonu griebti ir skanu kramtyti.

Ramen lakštinių sriuba su jūros gėrybėmis, seafood ramen (£6.80 už nežmoniško dydžio dubenį) paliudijo, kad ši vieta specializuojasi lakštinių srityje ir ne veltui yra rekomenduojama. Rameno sriubą iš priedų pažinsi: čia jų buvo nepagailėta. Ne, ne tik nepagailėta: pridėta taip, lyg krevetės, šukutės ar žuvies šlapianka (japoniškas "fishcake", suraikomas ir dedamas į sriubas) būtų nemokami. Vienintelis persergėjimas: jei nori suvalgyti sriubą, visko kito reikia atsisakyti, nes netelpa. Aš pusę sriubos turėjau palikti.

Gėrimai - standartiniai, arbata, sakė ir alus. Yra importuoto (t.y., ne Europoje gaminto) Sapporo, 650 ml skardinėse. Anksčiau jis Anglijoje būdavo importuotas iš Japonijos, dabar - iš Kanados, bet vistiek geriau, nei visa europietiška japonų alaus imitacija (Anglijoje virtas Asahi yra gana liūdnas dalykas). Japonų alus - dažniausiai nuo ryžių prieskonio salstelėjes, kiek primena Švyturys Ekstra Draught, kurį Lietuvoje kai kas vadina "bobišku". Man jis patinka, gal dėl to, kad primena Japoniją.

Servisas restorane - vidutiniškas, dalis padavėjų - kinietės, ir, deja ne nuovokumo konkursų nugalėtojos. Tačiau nėra ko norėti, kai taip pigu ir kai daugelis klientų nepalieka arbatpinigių.

Ramen Seto - mano didžiausias restoraninis atradimas Londone 2010 metais. Drąsiai rekomenduoju.

Ramen Seto, 19 Kingly Street, London W1B 5PY. Tel. 020 7434 0309. Artimiausios metro stotelės: Piccadilly Circus, Oxford Circus. Kasdien nuo vidurdienio iki vėlyvo vakaro, sekmadieniais iki 20:00.

Pirmoji naujos knygos, "Kelionių istorijų", recenzija

2010-05-12T17:32:00.001+02:00

Pasirodė pirmoji naujos knygos, "Kelionių istorijos", recenzija. Parašė Sigita Šimkutė. Labai gerai atsiliepta ir nekritiškai, tai perspausdinu su pasimėgavimu.

Pati knyga trenks per knygynus kitą savaitę, sužibės suspinduliuos naujas tinklalapis, ir bus paskelbti susitikimų su skaitytojais grafikai, kurie nustebins net pačius beprotiškiausius svajotojus. Tiek po Lietuvą nebus važinėjęs niekas.

---
Auksinės kelio dulkės: apie Andriaus Užkalnio knygą "Kelionių istorijos"

Sigita Šimkutė

Mielas skaitytojau, ši recenzija yra labai bloga. Jos skaityti tikrai „neapsimoka“. Kodėl? Todėl kad prirašiau komplimentų ir visiškai nekritiškų pastabų. Taip norėjau parašyti ką nors aštraus, neigiamo ir kandaus, tačiau įpusėjusi Andriaus Užkalnio knygą „Kelionų istorijos“ supratau, kad nieko gero iš to nebus – vien tik cukraus vatos debesėliai.

„Keliauti mėgsta tie, kurie neturi fantazijos“ (Sigitas Parulskis, „Trys sekundės dangaus“).

Žurnalistas Andrius Užkalnis mėgsta keliauti. Negali sakyti, kad jis neturi fantazijos – tiek „prifantazavo“ savo pirmojoje knygoje „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“, kad pirmasis leidimas skaitytojų buvo iššluotas beveik per dvi savaites. Šiuo metu knygynuose – ketvirtoji laida.
Nenustebsiu, jei antroji rašytojo knyga „Kelionių istorijos“ susilauks ne ką mažesnės šlovės. Vieni ją pirks iš inercijos, kiti – iš smalsumo. Buvę žurnalo „Istorijos“ skaitytojai pirmiausia nepatikliai pavartys – kam pirkti knygą su tekstais, kuriuos jau skaitei? Jie dar nežino, kad į „Kelionių istorijas“ sugulė keli nauji pasakojimai, o senieji – naujai suredaguoti ir gerokai praplėsti. Tai – lyg ir tos pačios kelionės, bet skirtingos jų istorijos. Jas galima skaityti ne vieną ir ne du kartus. Aš skaičiau pirmą kartą.

„Kelionių istorijos“, kaip ir visos įdomios knygos, turi didelį minusą – ją norisi skaityti. „Du skyreliai prieš miegą“ ima ir pavirsta keturiasdešimčia neplanuotų puslapių. Knyga įtraukia: užbaigi vieną skyrių ir norisi sužinoti, o kas toliau – kuo ypatinga kita šalis, kas slepiasi už naujo skyriaus pavadinimo. Laimei, „Kelionių istorijos“ tėra 328 puslapių apimties. Vienos nakties turėtų pakakti. Tačiau turint omenyje, kiek daug liko nepasakyta, kiek šalių neapžvelgta – na, ar galima taip be proto mylimai Italijai skirti tik du skyrius apie Siciliją ir Veneciją – knyga galėjo būti ir storesnė. Nebūčiau supykusi.

Pervertus „Kelionių istorijas“ į akis krenta, kad knygoje mažokai nuotraukų. Jos nedidelės ir šykščios. Mėgėjiškos, bet tikros, paimtos iš autoriaus asmeninio archyvo. Tokių nuotraukų turime mes visi, jos įrodo, kad tikrai Ten buvome ir tikrai Tai matėme. Ir vis dėlto jos tokios neįdomios kitiems žmonėms... Andrius Užkalnis tą puikiai supranta, viename interviu neseniai tarstelėjo: „...tas bjauriausias lietuviško keliautojo kūdikis: kelionių fotografija“. Tai nėra ta knyga, kurioje reikėtų fotografijų – viskas papasakojama žodžiais. Nežiūrėkite į tas nuotraukas, nieko neprarasite – skaitykite.

Knygoje man labai patiko, kad pro visažinio toną (kas pačiam Užkalniui kažin ar patinka) išlenda ir nuoširdumas – jei kažko nesuprantama, tai ir nesistengiama suprasti per prievartą. „..Tadž Mahalis, kaip ir visa Indija, – per didelis ir per sudėtingas, kad greitai perprastum“, rašo autorius ir prisipažįsta, kad nesupranta šios šalies, neranda už ką ją dievinti ir kelti į aukštumas. Bet tikrai norėtų dar kartą ten sugrįžti. Pabandyti iš naujo.

„Kelionių istorijos“ nėra kelionių vadovas, bet rašoma ir apie juos. Autorius viską pasakoja iš asmeninės patirties – nepriimkite to rimtai, gal kai kurios šalys jums ilgą laiką atrodė visai kitokios, nei kaip apie jas parašė Andrius Užkalnis. Aš pati sužinojau nemažai naujų dalykų: kad gruzinų virtuvė geriausia ne Gruzijoje, o už jos ribų, kas nulėmė, kad Amerikoje mėgstamos itin didelės maisto porcijos, kodėl lietuviai nėra entuziastingi keliautojai.

Andrius Užkalnis be gailesčio baksnoja į kompleksus ir trūkumus – tiek mūsų, tiek svetur gyvenančių žmonių ir jų šalių. „Esu į kitą dirvą persodintas lietuvis, todėl dažnai pasinaudoju tuo, kad į daug ką galiu pažiūrėti iš šalies“, – tvirtina jis. Turbūt jis teisus. Kai kurie dalykai vis dėlto lieka grynai asmenine nuomone ir pasirinkimu – na, nemėgstu aš mėsainių, o Užkalnis juos dievina. Skaitydami „Kelionių istorijas“ nusiteikite, kad asmeninės autoriaus nuomonės knygoje bus labai daug. Be jos, tiesą sakant, nebūtų taip įdomu.

Knygoje nėra epų apie kojas trinančius batus, pečius slegiančią kuprinę. Nerasite patarimų, kaip susikrauti lagaminą, pigiai pragyventi svetimame mieste. Andrius Užkalnis neslepia, kad kai kurie kelionių malonumai kainuoja, jie turi kainuoti. Tad jeigu esate taupus, ar net šykštus žmogus, jums šios knygos skaityti „neapsimoka“ – susierzinsite ir tiek. Kur tai matyta, išleisti 1 500 litų už naktį viešbutyje? Kur rasti tokius apartamentus, sužinosite knygoje.

Tie, kurie pažįsta Andriaus Užkalnio rašymo manierą, jo kritiškus vertinimus ir pašiepiantį toną, šioje knygoje jie susidurs su dviem skirtingais žmonėmis. Taip, knygos autorius yra vienas ir tas pats asmuo, tačiau dauguma mūsų neįsivaizduoja, kad Užkalnis galėtų pasakoti nepašiepdamas, nepeikdamas – visiškai ramiai ir jaukiai. Jis gali.

Du pavyzdžiai. Pirmas:„Amerika: mėsainių, dešrainių ir picų kraštas, konservuoto ir šaldyto maisto dykumos. Nutukusių ir bukų čiaumotojų žemė. Aš šiandien jums apie visa tai pasakosiu visai kitaip. Aš nesišaipysiu. Aš garbinsiu <...> Tačiau jei norite dar kartą pakrapštyti europiečių ir trečiojo pasaulio gyventojų liežuviais nuskalbtus įkyrius poterius apie didelės šalies didelius ir kvailus žmones, toliau šio straipsnio nebeskaitykite, geriau atsiverskite kokį interneto puslapį, kur burnojami „pindosai“, „amerikosai“ ir „jankiai“, ir smaginkitės ten iki valiai“. Tai buvo Andrius Užkalnis.

Antras: „Kaip Venecija, plevenantis miestas-sapnas, kur namai tirpsta rūke, susiliejusiame su vandeniu, kaip Niujorko ir Tokijo dangoraižių kvartalai, kur natūralios gulsčios gamtos linijos pastatytos vertikaliai ir ištemptos į dangų, ir atrodo, lyg viskas būtų nukreipta kitaip nei priklausytų būti, taip pat ir Nida yra keistai pasuktas pasaulis, perkreipta erdvė ir sukeistos vietos: kitur vandens upės sruvena tarp smėlėtų krantų, o čia smėlio ir pušų upė teka tarp dviejų vandenų, kurie sudaro skystus ošiančių kopų tėkmės krantus“. Tai irgi buvo Andrius Užkalnis. Ir šis žmogus man nė kiek nepanašus į tą pirmąjį.

„Kelionių istorijose“ sugulė ne tik pasakojimai iš kelionių po užsienio šalis, bet ir Lietuvą – greta Niujorko ir Tokijo sau vietos rado Vilnius ir Nida. Pastarajai autorius knygoje skiria nemažai dėmesio, pripažindamas, kad pajūrio kraštas dažnai atrodo kaip kita valstybė, ne Lietuva. Iš tiesų, atostogos Nidoje savo kaina prilygsta kelionei į užsienį. Šioje vietoje kas antras lietuvis atsidūsta, o pagiežingi skaitytojai pradeda autorių vadinti „buože“. Tuo tarpu Užkalnis šypsosi.

Knyga man patiko. „Kelionių istorijos“ yra iš tų, kurias galima skaityti dar ir dar kartą. Kai kurie dalykai, minimi knygoje, su laiku pasens, pasikeis, bet vis tiek išliks įdomūs. Kaip kad pasakojimas apie Rusiją – kelerių metų senumo tekstas šiandien yra istorijos metraštis, kurį ir šiandien smagu skaityti. Nesvarbu, kad tai, kas buvo tada, nebeatitinka tos realybės, kuri yra dabar. Vieno žmogaus kelionės, jų prisiminimai ir įspūdžiai nekinta – tik nusigludina laiko tėkmėje. Nereikšmingos smulkmenos pasimiršta, o tai, kas svarbiausia – lieka. „Kelionių istorijos“ yra nugludintos, todėl ir vertos skaityti. Kaip rašo Andrius Užkalnis, „...pasaulis vis dėlto didesnis nei kartais atrodo“ – ši knyga tai Jums įrodys.

http://ashtroka.livejournal.com

Lengvesnis žanras: kai virtuvėje prasideda kruvinos muštynės

2010-04-23T17:25:00.000+02:00

Savaitgaliui kai kas lengvesnio.

Kolegė rašytoja, UK gyventoja, celebrity ir kulinarė Beata Nicholson turi valgių tinklaraštį ir didelį Facebook puslapį, kur yra virš 9000 gerbėjų (palyginimui: "Užkalnio skaitytojų klubas" turi 32 gerbėjus, tai štai Jums ir prašom).

Paprastai ten kalbamasi apie maistą bei gamybą, bet štai aną dieną viena skaitytoja uždavė klausimą apie šafraną, kuris nepaliko kitos skaitytojos abejinga (ir ji apie tai nurodė pirmajai).

Sakyti, kad užvirė mūšis, būtų per silpnas pasakymas: tikros skerdynės ir viduramžių kova, kokios seniai nemačiau interneto platybėse.

Kadangi vertinu gerą realybės šou, leidžiu sau perspausdinti dialogą žemiau. (Puslapis yra visiems atviras, viešas ir jokių paslapčių čia neatskleisiu). Įsipilkit kavos, atsisėskit patogiau ir skaitykit. Raudonai ir riebiai pažymėjau geresnius dvikovos momentus.

---

Ugne Rupsyte Sveikos visos mielos kulinares ;) turiu labai klausimeli didziuli :) gavau to brangiojo ir labai vertinamojo (nezinau kieno) prieskonio Šafrano, ir ka man su juo veikt gal kas zinot :)?

Wed at 8:22am · Comment ·LikeUnlike · Report

Ieva Jatulytea :) tai o savo nuomonę galima turėti prieskonių klausimu ar jau nebe?..

Wed at 8:45am · Ugne Rupsyte ka cia situ norejot pasakyt? siaip tai specifinis prieskonis ir belekur jo nepanaudosi, man rods nelb zinot kas tai per daiktas is vis...

Wed at 9:04am · Ieva Jatulytea 'nežinau kieno' vertinamas šafranas toks ir yra :).. ar nesu girdėjusi apie jį?.. na, ne miške gyvenu, - girdėjau.. o ką privalau viską išbandžiusi būti? - įvairovė milžiniška, - neįmanoma -- tiesiog, piktina visa gauja kvaištelėjusių paauglių, negalinčių užsičiaupti nei minutei ir dėl smulkmenų kvaršinančių galvą Beatai ir normalioms moterims ... duoti jums, mielosios, pylos reiktų kaip reikiant..

Wed at 9:09am · Ugne Rupsyte atsiprasau kad recepto paklausiau, nes tikrai nezinau, o cia sventos anabeles galit nevaidint, ir aciu kad stipriai pajauninot..jei jums diena nekokia, nereik ant kitu issiliet, geros dienos, ir nevaidinkit pasaulio gelbetojos - "normali moteris"

Wed at 9:18am · Ieva Jatulytea tai kiek jums metų?.. (iš viso draudimas turėtų būti, nes tikrai metų skirtumo nepaisot visiškai).. man 34, o jums kiek?..

Wed at 9:21am · Ugne Rupsyte koks jums skirtumas? tikrai pakankamai kad atsakyciau uz savo veiksmus, o jei jums kas nepatinka, tai jusu metu moterys nesiardo, tiesiog protingai patyli...ir geros dienos, jus man nei autoritetas nei gimine. jei neturit ka patart - galit nesirodyt su savo erudicija "ispudinga".

Wed at 9:25am · Renata Pilikauskienė na ir razborkes prasidėjio:) mielosios nesipykit. Ugne man irgi šafranas tik matytas girdėtas bet nė karto dėl savo brangumo nenaudotas. Žinau tik kad jis dera su ryžiais ir aplamai rytų virtuvei lygtais:)

Wed at 9:35am · Ugne Rupsyte Renata, aciu ;) nieks nesipyksta, tik kazkam dienele matyt ne ta is geruju :)o kalbant apie Safrana tai tiesiog nenoriu sugadint gero daikto :)

Wed at 9:37am · Renata Pilikauskienė pagal kaina tai tikrai labai labai prieskonis. esu per "planet food" maciusi kaip ji deda į troškinius egzotiškus visokius:) o šeip net arbata skaninama su šafranu.

Wed at 9:42am · Ugne Rupsyte tai del to labai labai ir nesinori sugadint :) aciu labai uz info :) dar internete paieskosiu ko nors idomaus, bet kol kas tik visa istorija jo :)

Wed at 9:45am · Ieva Jatulytea pakankamai, bet ne man pakankamai.. mieloji.. Ugnyte.. nenoriu bartis čia su tavimi, bet atsiimsi ir be mano dalyvavimo..

Wed at 9:53am · Ugne Rupsyte cia priimt kaip grasinimus? jei neturit i tema ko pasakyt, tai eikit pabegiot ar pasivaiksciot, gal aprimsit, ir kas per zvaigzde kad cia man vadovaut ir aiskint kaip su jumis, jusu ekselencija, bendraut. senmerges sindromai prie zmoniu kabinetis ar kas jums?

Wed at 9:57am · Ieva Jatulytea :)) kur čia tau pavadovausi??

Wed at 10:04am · Ugne Rupsyte na tikrai ne jums man vadovaut, atsirado pasaulio tvarkytoja...geros dienos!

Wed at 10:13am · Loreta Dzelekaute Labuka,Ugne, LRyte buvo mieliniu bandeliu su safranu receptas kazkada.Kiek girdejusi, tai ji deda visur,nes jis ne priduoda skonio,o naudojamas,kaip skonio stipriklis ar kazkas panasaus. O ponele Ieva J. tai gal girta?! Nekreipk demesio, Ugne. Geros dieneles!

Wed at 11:31am · Ieva Jatulytea kam tai Ugnytei to šafrano?.. mieloji Loreta.. a? tegul gal ji dar pasimoko kur nors ir pavalgo normalaus maisto be prieskonių.. (...) o po keliolikos metų galės ir tuo domėtis.. rytietiškais prieskoniais..

Wed at 11:37am · Vaida Bielskytė Rimkūnė Ieva, jums tikrai bloga diena, nes užsipuolėt kitą žmogų dėl nieko. Taip atrodo iš šono objektyviai vertinant.. Neberašykit, nes ir pati pykstat vis labiau ir kitiems nuotaiką gadinat.. linkėjimai

Wed at 12:31pm · Ieva Jatulytea bet kodėl gi, Ramune?.. man tai nėra labai sunku, ir darosi vis įdomiau, - kas dar bent kiek reaguoja į situaciją.. ir kaip reaguoja.. taip, Jums iš šalies tikrai gerai matosi :), nes , kaip suprantu, ne Lietuvoje esat, o aš čia, deja, sėdžiu ir pykstu, kad negaliu niekur išvykti.. turbūt, tai tiesa, - linkėjimai...

Wed at 12:46pm · Ieva Jatulytea oi, Vaida :)) --- tikrai girta, jau vardų nebematau.. :)

Wed at 12:50pm · Beatos Virtuvė oi cirkininkes:)) labai cia smagiai pasibaret, ir dar del ko del safrano!!! shiaip as jei ko nors nezinau tai einu i wikipedia, paskaitau ir tada zinau :))) o shaip as turiu irgi safrano bet nenaudoju jo taip daznai kaip kokiu kmynu...safranui pagrindinis dalykas yra tas kad jis turi issitirpti kame nors tai yra buti naudojamas su kokiu nors ... See Moreskysciu...pvz bandelem tai reikia ji piene shiltame palaikyti...ryziam ir rytietishkam prieskoniams...bet siaip ne visada tas safranas buna tikras, kartais ten ne to augalo ziedelius nuskabo...zodziu taikomes moterys!!! o shiaip tai tikrai kartais taip smagu pasibarti...sakyciau netgi sveika...kraujas uzverda, medziagu apykaita greiteja...negali gi visada but romatishkas ir taikus...

Wed at 1:09pm · Ugne Rupsyte Aciu visoms uz patarimus, nusprendziau plova pagardint situo prieskoniu, ziuresiu kas gausis :) o del Ievos kuo toliau tuo labiau atrodo kad cia fake'as, lai smaginas,a gaila?

Wed at 1:22pm · Ieva Jatulytea mieloji, Ugnyte, aš nežinau, ką reiškia tavo žargonas.. fake' as.. :) (...) bet ko gi tu dar nori?.. :) turėtų būti draudimas asmenims iiki 30 metų brautis į vyresniųjų pokalbius (...).- aš nenoriu su tavimi aiškintis santykių - per jauna esi, - jau sakiau.. sėkmės tau, mieloji, ir nusiramink..

Wed at 1:37pm · Ugne Rupsyte aciu dievui kad jauna, bet ne tokia kiaura ir priekabiaujanti kaip 34 metu normali moteris...jei noresit - susizinosit ka tas fake reiskia, erudite matai...pyktis nenori, matyt matai kad uzkliedejai...cia supykai kad safrano neturi ar kas? jau risliai rasyt nebeina kai nuo kitu pylos gavai uz savo amziaus moteriai "tinkama" elgesi :)

Wed at 1:42pm · Ieva Jatulytea eruditė, čia tavo žodis.. na, susižinojau - tai yra apsimetėlis, nerealus asmuo - pirmą kartą girdžiu, beje.. nea, aš tikrai reali, ir jokios pylos negavau - tik perskaičiau, ką Beata tau (ir man) parašė.. na, jai, Beatai, kaip žinai, berods, jau virš 30, - taigi, ji į tavo amžiaus merginų gretas jau nebepatenka.. - su ja ir kalba kita.. o tau - apie 24, manau, (taigi, dar 10 metų pagyventi turėtum, kad susikalbėtume kaip lygios)..

Wed at 2:09pm · Ugne Rupsyte nelabai ir noriu su tavim susikalbet, jei netiko kaip zodzius sudeliojau tai kaip normali moteris galejai patylet, pati prikibai o dabar atmaskiu nemetyk...ne ant tos uztaikei kad su zemem maisyt galetum, nepatinka - laisva...poniute matai neitiko zodziai, eik geriau ko nors skanaus pasidaryk nesiputojus ar gera filma paziurek.erelis erelis siknoj surelis.

Wed at 2:29pm · Ieva Jatulytea 2006 m. baigei mokyklą, aš - 1994 m. - taigi 12 metų skirtumas.. sakau, keliolika metų mus skiria, mieloji.. aš dirbau mokykloje, mokiau tokias, kaip tu.. turiu aukštąjį išsilavinimą, Ugnyte.. ir laikausi nuomonės, kad šafranu domėtis tokio amžiaus dar anksti.. :) nes tikrai nežinai, ką su juo reikia daryti, - pati juk sakei.. gerai, kad Beata gali duoti patarimų, bet ar tikrai jie bus tinkamai suvokti???

Wed at 2:30pm · Ugne Rupsyte cia savo isprusimo lygio gali nedemonstruot, ka man dabar daryt kad jaunesne, gimdytojams priekaistus pareikst? kad ir skirtumas bet cia nei kiek gudresne nepasirodei...o ne tau sprest kuom man dometis kuom ne, vieni 50ties gamint nemegsta kiti nepamena nuo kada tai daro...tad ne tau cia aiskint, nezinojimas nenuodeme, tik noras nezinot kas kita...... See Moreo kaip matai as domiuos ir klausiu...tikiuos 34 nebusiu tokia pilna pagiezos ir noro vadovaut kitu gyvenimams, nepamirskit kad ne mokykla cia.kuo toliau tuo labiau atrodo kad bandot kompensuot kompleksus internetinej erdvej tokiu savo elgesiu.

Wed at 2:41pm · Ausra Marcinkeviciute Nebesuprantu, kas cia vyksta...???

Wed at 3:41pm · Ugne Rupsyte Ausra, jei zinociau pasakyciau :) matyt dabar tam tikro amziaus reik sulaukt, kad gamint butu galima :)

Wed at 3:45pm · Ieva Jatulytea va va, paauk dar šiek tiek, o tada jau reikšk savo mintis.. su visais necenzūriniais žodžiais iš kalinių žodyno.. ir keisk toną.. nes taip 'putodama', kaip čia 'pasirodei', tikrai pašnekovų neturėsi.. atrodo, supratai esmę.. - tam tikro amžiaus reikia sulaukt.. linkėjimai Beatai iš vaikų darželio..

Wed at 4:52pm · Ieva Jatulytea o kas čia, Ugnyte, yra?.. kuo mokykla tau neįtiko? ("nepamirškit, kad ne mokykla čia, o internetinė erdvė?")...?

Wed at 5:56pm · Ugne Rupsyte ne mokykla kad vadovautum...o keiksmu niekur cia nematau ir siaip jei keikiuos tai tik lietuviskai (asilo nuotrauka, kad sketis pilve issikleistu, ir panasiai), atsirado mat aiskintoja, ir kazi kuri cia putoja, nepatinka - atsijungi, poniute ant zirnio...blem 34 metai moterai, o ardos kaip piemenka, smagumelis, buciau norejus tokia mokytoja turet, bent butu is ko pasijuokt ir per danti patraukt...

Lietuviams užsienyje nebeužtenka tik bendros tautybės, kad bendrautų vieni su kitais

2010-04-23T15:00:00.001+02:00

"Pinigų karta" (antradieniais 21:20 per LTV) paprašė, kad pakomentuočiau jų temą apie tai, kodėl lietuviai yra emigracijoje vis labiau patys savaime, ir mažai dalyvauja visuomeninėje veikloje.

"Paskutinio tyrimo apie visuomeninę lietuvių veiklą rezultatai buvo labai iškalbingi. Jokia visuomenine ar socialine veikla neužsiima net septyni iš dešimties gyventojų ir tik kas dešimtas apklaustasis teigia randantys laiko papildomam užsiėmimui po darbo," rašo "Pinigų karta".

Štai ką parašiau:

Andrius Užkalnis: Emigrantai vieni kitų nevengia, bet ir nebendrauja tik dėl lietuviškumo

Man rodos, lietuviai yra labiau individualistai, o ne bendruomeniniai padarai. Žinoma, kiekvienoje visuomenėje yra visokių žmonių, bet tarp lietuvių daugiau tų, kurie yra laimingiausi patys su savimi ir su savo šeima, o ne kolektyve. Aš turiu prisipažinti, kad pats esu labai individualus žmogus, ir todėl man natūraliai priimtinesni ar mielesni tokie, kurie yra panašūs į mane.

Žmonės, nesijungiantys į bendruomenes, nebūtinai tik žiūri televizorių. Galbūt jie skaito, galbūt važinėja, galbūt fotografuoja, gal gamina valgyti, bet nebūtinai organizuotoje bendruomenėje. Yra dar tokia aplinkybė, kad žmonės, kurie yra natūralūs bendruomenės organizatoriai, aktyvistai, dažnai iš aplinkinių išsiskiria ne tik savo energija, bet ir garsesniu elgesiu. Tai retai priimtina lietuviško mentaliteto vidurkiui. Gerklingi individai su polinkiu komanduoti ir rūpintis, kad visiems būtų linksma, daugeliui lietuvių nėra patys geidžiamiausi pašnekovai.

Tačiau šiaip lietuviai šiais laikais aktyviai nevengia tautiečių – ši padėtis pasikeitė. Prieš Lietuvai įstojant į Europos Sąjungą, tokiose šalyse, kaip Didžioji Britanija, buvo daug tų, kurie dirbo nelegaliai. Todėl pati "lietuvio užsienyje" sąvoka turėjo kažką neteisėto. Kai kurie, atvykę dirbti, bijojo, kad kiti lietuviai jų nenureketuotų arba neįduotų valdžiai. Tie, kas mokėsi, dirbo ir gyveno teisėtai, nenorėjo būti matomi greta tų, kieno reputacija buvo neaiški. O kieno reputacija buvo aiški? Todėl daugelis žmonių verčiau sėdėjo tyliai ir užsisklendę. Senosios bendruomenės buvo sutrikusios dėl naujų tautiečių antplūdžio, senbuviai buvo išgąsdinti, ir ta reakcija virsdavo arogancija ar įkyriai pamokomu tonu.

Dabar padėtis pasikeitė. Žmonės laisviau renkasi savo draugų ir pažįstamų ratą – tiesa, nebūtinai organizuotą, nebūtinai formalios bendruomenės rėmuose.

Esama dar ir kito aspekto: anksčiau (sakykim, prieš pusę amžiaus ir daugiau), kai kelionės buvo retos ir brangios, bendruomenes jungdavo pats buvimo užsienyje faktas. Žmonės atsidurdavo užsienyje, dažnai beveik nemokėdami kalbos; jiems apskritai tai buvo pirmasis išvykimas į užsienį, kultūrinis šokas ir jausmas, kad reikia paramos. Buvo daugiau priežasčių burtis. Aš lietuvis, tu lietuvis – vadinasi, natūraliai turime būti kartu.

Dabar emigracijoje esantys tautiečiai nėra vienintelis būrys žmonių, su kuriais kiti emigrantai gali bendrauti. Ryšius su senais draugais galima palaikyti lengvai ir pigiai elektroniniais kanalais, per socialinius interneto tinklus, pagaliau galima dažnai keliauti į "senąją šalį" ir nenutraukti su ja ryšių. Tokiu atveju žmogus pradeda reikliau dairytis, su kuo jis bendrauja emigracijoje. Jis nesiruošia leisti laiko su bet kuo, vien tik todėl, kad jis lietuvis: kruopščiau žiūri, kad pažįstami būtų iš panašaus socialinio rato. Tai ne snobizmas ir ne "pasikėlimas": žmonėms reikia bendrų temų, apie ką kalbėtis, o tam reikia bendrų patirčių. Pats buvimas svetimoje šalyje vis rečiau yra pakankama priežastis bičiuliautis.

Labiausia sujungia bendri interesai: kelionės, žvejyba, sportas – ir šiuo požiūriu lietuviai emigracijoje nėra iš esmės kitokie nei lietuviai Lietuvoje. Dar labai suvienija bendri vaikų poreikiai – man rodos, bendruomenės greičiausia formuojasi aplink kokias nors mokyklėles arba net vaikų bendravimą savaitgaliais. Pagaliau, juk ir Lietuvoje tvirčiausios šeimų draugystės atsiranda, kai esama panašaus amžiaus vaikų, kurie leidžia laiką kartu savaitgaliais ir per atostogas.

"Išskirtiniai" ir ekologiniai kvepalai - pinigų melžimas iš durnelių, sako Užkalnis

2010-04-13T12:17:00.000+02:00

Straipsnis išspausdintas popieriniame leidinyje, Lietuvos Ryto "Vartuose". Nuoroda į internetinę versiją čia, bet reikia registruotis.

Patirtis – iš oro uostų

Andrius UŽKALNIS

Specialiai LR iš Londono

2010-04-13

Išskirtinis pirkėjas, o ne kvapas. Beveik vienodi buteliukai. Mažos parduotuvėlės, draugiški pardavėjai. Ir visada nemaža kaina. Už ką moka išskirtinių kvepalų pirkėjai? Ape tai svarsto penkiolika metų Didžiojoje Britanijoje gyvenantis žurnalistas A.Užkalnis. Jis daug keliauja po pasaulį ir veltui laiko oro uostuose neleidžia – uosto dešimtis kvepalų. Per ilgą laiką tai virto domėjimusi kvepalų istorija ir jų mada.

Jie įsitikinę, kad moka už išskirtinumą, už tai, kad kvepia ne taip, kaip visi. Ne už minios, o už subtilų ir išskirtinį kvapą.

Būtų puiku, jei taip ir būtų. Tačiau išskirtinių kvepalų gerbėjai moka už norą ištrūkti iš minios.

Juk be galo malonu ne tapti paklusnia reklamos auka, paskui piemenį bėgančia avimi, o tariamai sužinoti tiesą, kuri pašnibždomis perduodama tik išrinktiesiems.

Talentingų kūrėjų – nedaug

Gamintojai žino, kad yra dvi stereotipinės pirkėjų grupės: vieni perka kvepalus, nes jų gamintojai garsūs, kiti perka tokius, kurių neperka tie, kurie perka pirmuosius.

Ir vieniems, ir kitiems galima sėkmingai parduoti kvepalus, tik reikia žinoti, kaip tai padaryti.

Taip pat itin populiarūs šiuo metu ekologinių produktų turgūs didmiesčių centruose. Tai ne šiaip vieta nusipirkti skanesnių lašinių ar kvapesnės duonos. Tai proga pasidžiaugti, kad neini su banda į prekybos centrą.

Tačiau jei nebūtų tų prekybos centrų, tie ekologiniai turgeliai prarastų dalį patrauklumo, mat daugelis čia ateina ne dešros ar riestainio nusipirkti. Tai – naujoji bažnyčia. Kas savaitę čia ateinama atnaujinti savo moralinių įžadų.
Išskirtinius, retus kvepalus dažnai kuria tie patys parfumerininkai, kurie savo darbus siūlo ir didiesiems gamintojams.

Kvepalų kūrėjų pasaulyje nėra daug, jie dirba su tomis pačiomis medžiagomis. Tiesa, ekologiškų kvepalų gamintojas tikina viską darantis išskirtinai iš natūralių žaliavų.

Tačiau jo, kaip ir visų kitų gamintojų, buteliuke yra kvapiosios medžiagos, ištirpintos etilo alkoholyje su dažikliais (natūraliais ar sintetiniais).

Kvepalai brangesni, nes naudojamos tik natūralios medžiagos, – pasaka lengvatikiams.

Garsaus tapytojo paveikslo kaina skiriasi nuo paprasto tepliotojo šimtą kartų ne todėl, kad garsus dailininkas naudoja brangią drobę ar storiau tepa dažus. Medžiagos kainuoja tiek pat.

Kvapų formulės – panašios

Pats kvapas visuomet yra viena pigiausių kvepalų sudedamųjų dalių (pakuotė dažnai kainuoja brangiau nei kvapnioji esencija – jau nekalbant apie reklamą, kuri sudaro didžiąją kvepalų kainos dalį).

Kvapas ruošiamas laikantis tų pačių principų: viršuje (tai yra tas kvapas, kuris jaučiamas tik papurškus) yra lengvos, greitai išnykstančios, citrusinių vaisių ir gėlių natos; apačioje (tas aromatas, kuris išlieka ilgiausiai) – santalmedis, muskusas, oda, tabakas. Tokią pat formulę naudoja ir retų, ir masinių kvepalų kūrėjai.

Taisyklės vienodos, produktai iš esmės tie patys, tik vieni puikuojasi ant visų populiariausių žurnalų viršelių, o kiti parduodami patyliukais, ne kiekvienam žinomose parduotuvėse. Ak, tas mitas apie mažą restoranėlį ir mažą parduotuvėlę, kuriuos aplenkia turistai, – visų pasaulio snobų repertuaras.
Tas, kuris ieško retų kvapų, jų gali rasti ir oro uosto parduotuvėlėse, ir Europos bei JAV didmiesčių senose universalinėse parduotuvėse, ir nukainotų kvepalų lentynose.
Išskirtiniai tapo kaip visi
Pačius kvepalus – ryškius, originalius, įsimenančius – greičiau pasiūlys didieji gamintojai. Ir tik todėl, kad jie apskritai siūlo didesnį kvepalų pasirinkimą. Mažieji rinkos atstovai dažniausiai siūlo nuspėjamas kombinacijas, nes negali sau leisti rizikuoti.
O garsi kompanija rizikuoja, mat žino, jog nesėkmės atveju visada pagelbės vidutinis gaminys. Tokio masinio skonio sinonimu yra tapę „Aqua di Gio Pour Homme“. Šie Giorgio Armani sukurti kvepalai tapo patys sau priešais. Visi pradėjo juos kopijuoti, mat jie buvo išskirtiniai, visus žavėję. Taigi buvo reti, bet tapo kaip visi.
Būtent didieji gamintojai yra sukūrę daug išskirtinių, retų kvapų, kurie greitai išpopuliarėja, tačiau netrukus ta banga nuslūgsta.
To kvapo nebelieka kiekviename biure ir koncertų salėje. Tada jis vėl tampa retas.
Išskirtiniai kvapai vyrams
* Kvepalai „XS Black“, kuriuos prieš kelerius metus pasiūlė Paco Rabanne, yra lyg sirupas, kvepiantis karamele ir braškių uogiene. 100 ml – 160 Lt.
* Christiano Dioro 1988 metais sukurtus vyriškus kvepalus „Fahrenheit“, kurie apstulbino santalmedžio ir smalos bei degančios gumos kvapu, šiandien kvapų gurmanai atranda iš naujo. 100 ml – 319 Lt.
* Mados namai „Hermes“ 2006-aisiais išplėtojo automobilinių aromatų temą. Jie pasiūlė kvepalus „Terre d'Hermes“, kurių viršutinė nata yra apelsinai, o apatinė – sunkus, niekaip nepranykstantis dyzelinių degalų tvaikas. 100 ml – 250 Lt.
* Šokiruoja saldūs kvepalai „Pi by Givenchy“, kuriuose stipriausiai jaučiama vanilė. 100 ml – 230 Lt.
* Tiesiog nepadoriai prieskoniniai Calvino Kleino mados namų kvepalai „Obsession“, kur mandarinai, jazminai ir kalendros susipina į keistą kvapą, primenantį meduolį. 100 ml – 180 Lt.
* Begėdiškai trenkiantys tabaku ir balno oda – jau kelis dešimtmečius parduodami Antonio Puigo kvepalai „Quorum“. 100 ml – 180 Lt.
* Ko gero, geriausias drąsaus kvapo pavyzdys yra 2007 metais Gucci sukurtas „Pour Homme“. Aprašomos kvapo natos – baltieji pipirai, imbieras, papirusas, gintaras ir oda – mažai ką pasako. Tik papurškus paaiškėja sumanymas: šis vyriškas tualetinis vanduo kvepia ką tik nudrožtais pieštukais. 100 ml – 170 Lt.

"Vartai", 2010 m. balandžio 13 d.

Enciklopedija apie sutrikimą, kuris vadinasi "Supermama.lt"

2010-04-06T15:02:00.000+02:00

"Pipedija", garsiausia Lietuvos durnysčių enciklopedija, kartais ne vien nesąmones rašo, o paduoda medžiagos apmastymams. Pasirodė straipsnis apie garsiojo superforumo www.supermama.lt nuolatines gyventojas.

Straipsnis, kaip ir didelė Pipedijos dalis, ne silpnų nervų skaitytojams: štai tik viena citata (arba, kaip pasakytų supermamos, citačiukas): "Dalyvių vardai demonstruoja ne tik infantilų spelingą, bet ir užslėptas ambicijas ir kompleksus: valdinga66, mylima-mylima, angeliuxxx, katycia5000, valdovė80, spygliukas, ežiukė, drakoniuxx. Tikslesni vardai būtų KompleksųMaišas55, AmžinasPMS, zyzlė45, zanuda9 ir viršsvoriuxx."

Nuorodų sekimo statistika rodo, kad straipsnis žada būti mega-populiarus (anais metais, pačios Pipedijos teigimu, enciklopedijos reitingų viršuje buvo Kedys), o nebrendylos žiniasklaidos atstovai, tokie kaip mes, su susidomėjimu seksim, kokia bus reakcija, kai tą straipsniuką atras pačios Supermamos.

Baltos lankos, juodos avys miesto skruzdėlyne

2010-04-05T16:49:00.000+02:00

Prisimenant lietuvišką mįslę apie baltas lankas ir juodas avis, visuomet dingčiojo, kad mįslė nėra itin vykusi, nors ir labai graži. Kaip ir „šarangė varangė po stalu susirangė“ – iš penkių žodžių du nieko nereiškia, o visa mįslė gali būti įmenama kaip tik nori: po stalu gali susirangyti ir nukritęs nuo kėdės megztinis, ir dulkių siurblio vamzdis. Bet aš ne apie tai.

Kuo miestas panašus į knygos lapą, o jo gyventojas – į raidelę?

Raidės popieriuje yra tikrai lyg daugybė juodų padarėlių. Kaip skruzdėlytės ant smėlio – arba kaip žmonių minios didmiesčių sankryžose, į kurias galima iš viršaus žiūrėti pro dangoraižių langus ir galvoti, kaip visos tos skruzdėlytės galų gale nusigauna ten, kur joms reikia. Jos nuskuba ten, kur jų darbas, ten, kur jos kiekvieną dieną kuria, ir skruzdėlynas toliau auga. Tie žmonės, panašūs į skruzdėlytes, yra kone ryškiausias, regimiausias miesto gyvenimo vaizdas.

Kai kuriose Tokijo sankryžose (jų sistemą vėliau nusižiūrėjo ir Londonas) pėstiesiems į kitą gatvės pusę galima eiti ne tik skersai ir išilgai, bet ir įstrižai. Dar daugiau, minios ten plūsta vienu metu ne dvejomis kryptimis, o aštuoniomis, tad chaoso ir atsitiktinio judesio įspūdis dar didesnis.

Bet atsitiktinumas tik vaidenasi. Kiekvienas taškelis, kiekvienas minios vabalėlis juda sąmoningai (juo labiau minioje didmiesčio centre: čia nebūna be reikalo vaikštinėjančių). Lygiai taip pat ir popieriaus lape nė vienos raidės nėra atsitiktinės, kiekviena eina po tos, prie kurios yra prikabinta, ir po tos, kuri yra prisikabinusi prie jos, ir virtinių virtinės dėliojasi į daiktus, veiksmus, savybes, o iš jų dėliojasi istorijos ir jausmai.

SKAITYMAS – LYG ŽIŪRĖJIMAS Į MIESTĄ

Jei manai, kad čia parašiau kažin kokią banalybę apie žodžių karolius, pagalvok dar kartą apie juos: jų sekos yra neįtikėtinos. Kiekviena raidelė – tai kažkieno pirštu paspaustas klavišas; tai tūkstančiai, milijonai tokių paspaudimų. Vien šiame straipsnyje jų – keliolika tūkstančių. Vienoje knygoje – šimtai tūkstančių. Knygyno lentynoje – dešimtys milijonų. O dar yra bibliotekos, kur tų knygų – nepaprasta daugybė, ir vėl reikia dauginti iš skaičiaus su daug nulių. Kokia protingos pastangos koncentracija! Juk nė viena tų raidelių neatsirado atsitiktinai (žinia, klaidų būna, bet jos kyla iš netikslaus, o ne iš atsitiktinio veiksmo).

Beje, apie skaičius su nuliais. Kažkada pirmą kartą nuvykęs į Indiją paėmiau laikraštį ir, skaitydamas ekonomikos naujienas, nustebau, kad ten dideli skaičiai grupuojami ne po tris skaitmenis (10 000 000, 5 688 300 arba angliškame užrašyme su kableliais 10,000, 000), o po pirmųjų trijų skaitmenų pradeda grupuotis grupėmis po du (dešimt milijonų rašoma taip 1,00,00,000). Iš pradžių galvojau, jog tai korektūros klaida – tas grupavimas buvo toks neįprastas ir keistas, lyg būtų kelios raidės žemyn galva.

Maža to, didelius kiekius indai skaičiuoja ne tūkstančiais ir milijonais, bet „lakais“ (lakh), šimtais tūkstančių, ir „krorėmis“ (crore) – dešimtimis milijonų. Tai dešimtainė sistema (ir ne kokia nors pragariška angliška imperinė tvarka, kuri, rodos, buvo sumanyta tam, kad išbandytų žmonių kantrybę - iki 1973 m. decimalizacijos Didžiojoje Britanijoje vienas svaras būdavo dalinamas į 20 šilingų, o šilingas – į 12 pensų. Taigi svare būdavo 240 pensų. Atvykelius painiodavo ne tik visiškas anachronizmas, ginėja, kuri buvo „pagerintas“ svaras iš 21 šilingo - jomis skaičiuodavo kainas ir atlyginimus aristokratai ir aukštos kvalifikacijos darbuotojai - bet ir puskronė, aštuntadalis svaro, prilygstanti dviems šilingams ir šešiems pensams.), Atrodytų, Indijoje neturėtų būti didelių problemų, bet iš vėžių išmuša akimirksniu, kaip žiemos ir vasaros laiko keitimas, jei namie daug laikrodžių, ir ne visi iš jų yra persukti.

Visa tai mane privertė sužinoti vietos laikraštis, atsiverstas prie pusryčių Delyje. Tai vienas geriausių būdų greitai prisiliesti prie šalies: atsiverskite vietos laikraštį (jei skaitote angliškai, tai bus nesunku padaryti ir ne angliškai kalbančioje šalyje – nors anglų kalba parašytas leidinys, nuo Japonijos ir Filipinų iki Turkijos ir Rusijos, gal ir nebus tobulas atspindys, nes rašytas užsieniečiams, kuriame problemos bei naujienos artimesnės pastariesiems, o ne vietiniams).

Jei šalis kalba Jums suprantama kalba, tada būtinai imkite laikraštį, bet ne nacionalinį, o to miesto, kuriame esate. Jei esate mažame miestelyje – dar geriau, ten naujienos dar labiau koncentruotai provincialios, vietinės, tik saviems rūpimos. Pasijusite lyg patekę pas to miesto gyventojus prie pusryčių stalo.

Anoniminis viešbučio restoranas, su kaitinančių lempų spindesiu (kad neatauštų maistas), blizgančiais chromuotais dangčiais, dengiančiais dešreles, šoninę ir kiaušinienę, su ąsočiais, pilnais apelsinų ir greipfrutų sulčių ir su kavos aparatų užimu, taps erdvia Jūsų virtuve, o vietos laikraštis neskubėdamas pasakos vietos gyventojų istoriją.

Vietos gyvenimas pinasi iš transporto kamščių, perstatomų tiltų ir estakadų, miesto autobusų tvarkaraščių keitimo, vietos valdininkų korupcijos kaltinimų ir pažadų geriau tvarkytis po rinkimų, naujų parduotuvių atidarymo ir mažų vietos džiaugsmų, kurie arogantiškiems sostinių gyventojams atrodo apgailėtinai. Yra geras šiam reiškiniui apibūdinti angliškas būdvardis, neturintis lietuviško atitikmens – parochial, tai reiškia „parapijos masto“. Naudojamas perkeltine prasme (o beveik tik perkeltine prasme ir naudojamas) jis – visada neigiamo tono, visada iš aukšto žvelgiantis.

Bet iš tikrųjų parapijos masto naujienos yra tiksliausias vietos gyvenimo atspindys, ir pamatęs jį, lengviausiai gausi peno vaizduotei ir supratimui apie lankomą vietą.

Gyvendamas Ganoje, vakarų Afrikoje, skaitydavau vietos spaudą kiekvieną rytą: be skelbimų apie vardų keitimus, siekiant didesnės sėkmės gyvenime, ten buvo keisčiausių dalykų, kokių nesitikėtum ir tarptautinėje žiniasklaidoje nerastum. Kai kuriose Afrikos šalyse, esančiose į pietus nuo Sacharos, kur daug dėmesio skiriama mistikai ir kur gyvena keisti ir archajiški tikėjimai, manoma, kad pakeitus vardą, galima pakeisti nesėkmingą gyvenimo tėkmę. Todėl suaugę žmonės keičia vardus į tuos, kurie jiems, kaip jie galvoja, atneš laimę, o apie keitimą praneša vietos spaudoje, klasifikuotuose skelbimuose

Štai, pavyzdžiui, sukčiai nugvelbė iš Italijos avialinijos biuro Ganos sostinėje Akroje visą knygelę tuščių bilietų blankų, išsinuomojo prie turgaus kelioms dienoms kioskelį, ir iš jo prekiavo bilietais į Italiją (suprantama, apie jų galiojimą net kalba nėjo, ir kioskas nebuvo panašus į oro bendrovės biurą, bet pirkėjai gundėsi „patrauklia kaina“, prekyba vyko kaip iš pypkės, kol nesibaigė bilietų blankai). Apie tai, kad jų neskraidins, keleiviai sužinojo tik po mėnesio, oro uoste. Straipsnyje buvo neigiamai atsiliepiama apie bendrovę, „beširdiškai atsisakiusią“ gabenti apgautuosius. (Tokio požiūrio atgarsius buvo įdomu stebėti Lietuvoje, kai prieš metus bankrutavus didžiausiai šalies aviacijos bendrovei, tuščiomis rankomis likę keleiviai, supratę, kad neatgaus pinigų, bandė gėdinti užsienio aviacijos bendroves, kad šios nesutinka „suprasti situacijos“ ir nemokamai skraidinti.)

O dar kitoje istorijoje, primenančioje viduramžių pasaką (bet istorija tikra, iš kriminalinės kronikos), du nedorėliai pagrobė miesto lūšnynuose nekaltą mergaitę ir ketino vežti į kaimo vietovę, parduoti garsiam žyniui, nuovirais ir užkalbėjimais gydančiam nuo impotencijos ir kitų negalių.

Pinigų gydymui neturintiems vyriškiams buvo pasiūlytą atgabenti mergaitę, kurią (tiksliau, jos kūno dalis) galėtų panaudoti magiškiems gydomiesiems tepalams ir užpilams gaminti. Nevykėliai pacientai nesugebėjo nugabenti aukos į kaimą, nes nesukrapštė pinigų transportui. Kol jie ieškojo finansavimo, mergaitė buvo užrakinta sandėliuke. Iš jo ji išsivadavo, o grįžę savo grobio patikrinti, nusikaltėliai rado laukiančią policiją. Šiuos makabriškus dalykus skaičiau prie pusryčių, kramsnodamas kukurūzų dribsnius ir gerdamas kavą. Afrikos laikraštis pasakojo viską taip, kaip mūsų laikraštis pasakotų apie automobilio vagystę ar buitinį ginčą: ne kaip egzotiką, o kaip gyvenimo dalį.

Laikraštis, žurnalas ar knyga – keliautojo draugai, ir ne tik todėl, kad sutrumpina ir praskaidrina ilgą sėdėjimą lėktuve ar traukinyje (būtent dėl jo žmonės, valandų valandas praleidžiantys darbo kelionėse, yra geriausia laikraščių auditorija, jie niekur nepabėgs, jiems reikia skaitymo medžiagos, nes protas, neužimtas veikla, pradeda maištauti, jį užima nemalonios mintys, nuobodulys ir galvojimas apie tai, kaip bėga laikas, dunksint viešojo transporto ratams).

Skaitomas tekstas sudaro vienišam keliautojui kompaniją. Turint rankoje knygą arba laikraštį, nereikia prie pietų ar vakarienės stalo sėdėti vienam, liūdnai žvelgiant pro langą (tiksliau, sėdi vienas, bet vienišas nesi).

Vienišas keliautojas – kas gali būti liūdniau? Viešbučių restoranuose juos lengva pastebėti. Juos sodina prie mažiausio staliuko, jei jie nebando protestuoti – o aš visada nepažįstamo miesto viešbutyje atėjęs vienas valgyti, bandau įžūliai susirasti didelį, platų stalą, kad turėčiau kur pasidėti visą skaitymą medžiagą, kuri yra taip pat svarbi kaip ir tai, ką deduosi į skrandį.

BIBLIOTEKA – LAIKE SUŠALĘS SENOVĖS ATSPINDYS

Biblioteka miesto dvasiai reikalinga ne mažiau nei ligoninė ar policijos nuovada, bet apie ją vis mažiau žmonių prisimena. Nors bibliotekos stengiasi suspėti su laiku, daug kur jos tampa vieta, kur galima nebrangiai arba nemokamai naudotis interneto ryšiu arba rasti seną periodiką, kurios kompiuterių laikmenose nėra.

Kuo toliau, tuo labiau į bibliotekas žiūrima, kaip į keistus anachronizmus: kam, girdi, reikia surištų popieriaus lapų, kai namie visi turi kompiuterius, kai netrukus (rodos) galima bus elektronines knygas parsisiųsti į kišeninius kompiuterius ir baltos plastmasės skaitykles, kuriuose rymos šimtai tomų.

Tik ne viskas taip paprasta. Žadantiems, kad elektroninės knygos išstums spausdintas, kaip patogesnės ir malonesnės, patarčiau prisiminti pažadus, girdėtus prieš trisdešimt metų, kad natūralios vilnos ir medvilnės audinių, sunkiai ir brangiai išgaunamų, besiglamžančių, nepatvarių, jau greitai nebereikės – juos pakeis „patogūs, ryškūs, ilgaamžiai, praktiški“ audiniai iš neilono ir kitokio sintetinio pluošto.

Žmogui patinka knygą ar žurnalą laikyti rankoje, perversti puslapius, jausti popieriaus plonumą, čiupinėti pirštais viršelio blizgesį arba rupų audinį. Bet yra dar ir kita aplinkybė: knygų lentynos, jų nugarėlių šilta marguma yra ne tik geriausias jaukumo atributas, tai pats jaukumas, tai jo esencija.

Tai jau anksčiau žinojo didelių dvarų savininkai, kur biblioteka - ne viešoji, o asmeninė - buvo vizualiai šilčiausias ir maloniausias kambarys. Jis ir jaukus, ir kartu lengvai atveriamas svečiams ir menkai pažįstamiems: į miegamąjį juk bet ko nesikviesi. Būtent čia, o ne puošniose, bet šaltose menėse, anksčiau mėgta pozuoti portretams, prie knygų nugarėlių, atverstų atlasų, gaublių ir žiūronų. Dar buvo menė su medžioklės trofėjais, tik jis tiko ne visiems dėl prikišamo vyriško brutalumo, o bibliotekos nevengdavo niekas.

Šiandien tai suprato daugelis dizainerių, projektuojančių viešbučių ir barų interjerus. Knygų lentynos jaukumą patalpai padovanoja ne blogiau, nei kitas tradicinis būdas, apkalimas tamsiu medžiu. Prisimindamas viešąsias erdves, kur tekdavo vakaroti pasaulio miestuose, kiekvienąsyk pripažįstu, kad smagiausias jausmas – geru oru ar blogu, žiemą ir vasarą, pavargus ar pailsėjus – būdavo ten, kur sienomis bėgo knygų lentynos.

SKAITYMO GAUSA, KAIP MIESTO ALEGORIJA

Kaip bare vyno buteliais nukrautos sienos dažniausiai žada daugiau įvairovės, daugiau kvapų ir atradimų nei mirtingasis gali išragauti per visus apsilankymus toje užeigoje iki gyvenimo galo, taip ir knygų gausos grožis yra pertekliuje.

Perteklius, perviršis, per kraštus bėganti gausa yra ne tik gerovės simbolis (ne veltui rytietiškuose turguose kraunamos kuo aukštesnės įvairiaspalvių vaisių stirtos).

Knygų gausa didelio miesto bibliotekoje - tai priminimas skaitytojui apie jo vietą bendrame kontekste (jis yra tik vienas iš daugelio, vienas iš minios, tų knygų yra daugiau, nei jam gali prireikti per visą gyvenimą būtent todėl, kad jos yra ne vien jam). Toji gausa – ir labai vaizdus paveikslas apie visą aplinkinio pasaulio įvairovę. Lentynos su knygų nugarėlėmis – lyg žemėlapis į žmonijos supratimą, į tai, kas sudėta jos protuose.

Tai supratau (ir labai staigiai, šoko būdu) pirmą kartą Japonijoje, Osakoje, nuėjęs į didelį knygyną. Iki tol jau metro stotyse ir gatvėse stebino, kad visi pavadinimai gali būti užrašyti keistais hieroglifų paveikslėliais: žmonės skaitė laikraščius ir komiksus, o aš nesupratau nė žodžio, tik atskiri ženklai buvo vizualiai pažįstami.

Užėjęs į knygyną ir beieškodamas nedidelio skyriaus, kur buvo knygos anglų kalba, ėjau per sales, žingsniuodamas tarp lentynų, pilnų prikrautų knygų su hieroglifais, nesuprantamais man. Kulinarija, inžinerija, menas, interjerai, mezgimas, komiksai, knygos apie meilę ir apie nusikaltimus, verslininkų ir biznio vadovų saviauklos literatūra, finansų sėkmės ir lieknėjimo vadovėliai, lentyna po lentynos, aukštas po aukšto, milijonai puslapių – ir viskas kita kalba, viskas man nesuprantama, bet prieinama milijonams žmonių, vaikštančių aplink mane.

Ten kelioms akimirkoms skausmingai suvokiau, kaip turi jaustis beraščiai žmonės (jų daugiau, negu mums atrodo, tik mes su jais beveik niekad bendraujame, jie neturi laikraščių ir žurnalų, jie neparašo laiškų ir komentarų interneto portaluose, jie nematomi ir neįtakoja mūsų gyvenimo, nes negali turėti gerų darbų ir priimti jokių sprendimų šiuolaikinėje visuomenėje).

Vaikščiojau po tą Osakos knygyną, vos ne fiziškai, kažkur viduriuose jausdamas, kad turiu, privalau, išmokti tą kalbą (to dar nepadariau), kad dingtų tas baisus jausmas, jog štai esu greta žinojimo, kuris nuo manęs uždarytas nematoma siena, galiu knygą paimti nuo lentynos ir paliesti, galiu atsiversti, bet jos turinys mano atžvilgiu hermetiškai uždaras.

Panašų jausmą – tik ne tokį aštrų – galima patirti, paėmus į rankas gausiai iliustruotą žurnalą, parašytą visai nepažįstama kalba (arba dar geriau – nepažįstamais rašmenimis): vaizdai kalba, bet tekstas prie jų yra nebylus, matyti tik jo kiekis, akivaizdžiai galima įvertinti tik tai, kiek teksto ten yra, bet tau nepasiekiama.

Miesto IQ, 2010 m. vasaris-kovas

Dvi dienos Užkalnio perauklėjimo A.Račo profilaktoriume

2010-04-03T13:32:00.000+02:00

Dvi dienas praleidau intensyvioje terapijoje: Artūro Račo gimnazijoje-šventykloje www.racas.lt buvo maloniai įdėta nuoroda į mano straipsnį Mediaforume apie lietuvišką žiniasklaidą, juos nuobodulius, niūruolius ir davatkas. Publikacija neliko be dėmesio: virš 170 komentarų (tiesa, ne visi jų buvo apie pagrindinę temą, bet vistiek malonu).

Vienas iš komentatorių siūlė visą komentarų srauta įsidėti į savo blog'ą, bet to nedarysiu - kas norės, nueis as Račą ir pasiskaitys.

Patirtis buvo labai naudinga, kaip ir kiekvienas susidūrimas su bendruomene, su kuria paprastai nesusikerta keliai. Reikia pasakyti, yra tam tikri panašumai su LiveJournal lietuviškąja bendruomene, tik ten Mokytojas ir Ganytojas užduoda toną ir nustato aukštą pasitenkinimo savimi kartelę (sekėjai-apaštalai tik bando jį imituoti, bet nė vienam neišeina taip šustrai vaikščioti vandens paviršiumi), o www.racas.lt bendruomenė gyvena pati savaime, ir Šeimininkas įsikiša tik kartkarčiais, kai reikia kam nors nurodyti, kad jie neteisūs.

Šeimininkas teisus yra visada, o jei kas nors to dar nesupranta, tai tik todėl, kad dar išklausė ne visas paskaitas - tą žaidimo taisyklę, rodos, yra perpratę beveik visi www.racas.lt gyventojai. Reikia pripažinti, kad Šeimininko kantrybė, aiškinant visiems, kad teisus yra tik jis, yra išties įspūdinga.

Apie patį komentarų turinį daug kalbėti nėra ką: mažiau nei 10% komentarų buvo apie pačią temą - apie nuobodybės, rimtumo, misijos suvokimo ir vertės tarpusavio priklausomybę žurnalistikoje.

Pagrindinis klausimas, kuris neramino auditoriją, buvo tai, kuo gali ir kuo negali būti vadinamas apsišaukėlis Užkalnis (žurnalistu? rašytoju? apžvalgininku? gal net signataru?), "Bobute" save vadinanti lankytoja padainavo privalomą šviesuomenės raudą apie bevertės literatūros įsigalėjimą, buvo pasidomėta, kokių diplomų turiu ir kokių ne, ir pagaliau man asmeniškai didelis prizas buvo frazė, kad "praleidau progą patylėti" (nes spausdinuosi "pas Valatką" - kaip žinia, tuo viskas pasakyta), pavadinimas "vaikėzu" ir patarimas kitiems nesiginčyti su klounu.

Ypač didelio malonumo nepatyriau, bet man, kaip savamoksliui lietuviškos žiniasklaidos ir internetinio gyvenimo tyrinėtojui, tai nebuvo bergždžiai praleistas laikas.

Kūrybinėms davatkoms ir žurnalistikos nuoboduoliams - pagal nuopelnus

2010-03-30T15:03:00.000+02:00

Išspausdino "Mediaforumas", pakalbino kolegė Goda Juocevičiūtė. Eina kalbos, kad norėjo perspausdinti vienas be galo garbus portalas, bet, sako, apsigalvojo (manyčiau, pabijojęs šimtais eilučių besitesiančių razborkių, kurios neišvengiamai prasideda su vienu iš čia aprašytų personažų - kaip, pavyzdžiui, čia - kai apie jį kas nors ką nors parašo; dabar laukiu, kada man bus penkiolikoje puslapių argumentuotai įrodyta, kad aš neteisus). Kaip rašė Pipedija, su tuo personažu visos diskusijos baigiasi tuo, kad "oponentas atsiduria komoje".

Bet čia ne apie Račą straipsnis: jis yra tik simptomas.

Kalba apie klinikinį, piktybinį, šlykštų NUOBODYBĖS ir BYLOJIMO kultą tautinėje žurnalistikoje.

----

Andrius Užkalnis: „Lietuvos žurnalistikoje toną diktuoja kūrybinės davatkos“

Žurnaluose ir interneto portaluose pasirodantys Didžiojoje Britanijoje gyvenančio Andriaus Užkalnio tekstai, persmelkti tiesmukai reiškiamos asmeninės nuomonės ir ironijos, gali būti vertinami kaip žurnalistinio įžūlumo ir subjektyvumo pavyzdys. Tačiau žurnalistikos mokslų nekrimtęs publicistas ir nesiekia savo komentaruose į globalius reiškinius bei pasaulį žvelgti neutraliai.

Pirmosios savo knygos „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ ir baigiamos rengti antrosios – „Kelionių istorijos“ autorius A. Užkalnis skaitytojus paskatina suabejoti autoritetais save Lietuvoje laikančių apžvalgininkų bei lietuvių kalbos ir mūsų žemdirbiškos literatūros puoselėtojų skleidžiamomis idėjomis – jose įžvelgia provincialumą ir bailumą. Skirtingose šalyse BBC monitoringo skyriuose dirbęs, daugybę pasaulio šalių aplankęs A. Užkalnis siūlo verčiau įkvėpimo semtis ir žurnalistikos sektinų pavyzdžių ieškoti Vakaruose.

Iš darbo skirtingose šalyse patirties ir gimė jūsų straipsniai kelionių temomis? Kokią nišą Lietuvoje jaučiatės užimantis rašydamas apie pasaulį, kitas tautas?

Apie keliones daugiausia pradėjau rašyti iš protesto ir beviltybės. Negaliu ramiai žiūrėti į beviltišką lietuvišką rašymo tradiciją. Atsiverti lietuvišką žurnalą, kur aprašytas koks nors kitas kraštas, ir gniaužiasi kumščiai iš beviltiško pykčio. Tiesiog privalėjau parodyti ir įrodyti, kad galima pasakoti ir kitaip.

Iš visos lietuviškos publicistikos rašymai apie keliones yra liūdniausioje padėtyje – karaliauja nuobodybė ir provincialumas. Kalbu ne tik apie straipsnių iliustracijas, kai patys keliautojai muilinėmis fotografuojasi: atsistoja prie kokio nors paminklo ir pozuoja, o paskui tas nuotraukas deda į spaudą. Tų rašinių stilius yra dar skurdesnis, negu nuotraukos. Tai mokyklinio rašinėlio stilius, iš kurio, deja, neišaugama: banalios metaforos, nuvalkioti palyginimai, minties bailumas.

Čia galima įžvelgti paradoksą: lietuviai (ypač – jaunesnės kartos) mėgsta keliauti, yra išsibarstę po pasaulį...

Mūsų lietuvių kalbos pedagogės ir tie, kas jas rengė, turi jausti didelę gėdos naštą. Užuot mokęsi vartoti kalbą, buvome mokomi tarnauti kalbai. Mes Lietuvoje tiesiog išveisėme visą kalbos mokyklą, smaugiančią kūrybiškumą ir fantaziją. Lietuvių kalba supančiota ir išniekinta vidutinybės kulto. Nei teatre, nei architektūroje, nei tapyboje, nei grafikoje, nei skulptūroje to nebuvo: ten Lietuvos meistrai buvo ugdomi, remiantis geriausia pasaulio praktika ir žiūrint aukštyn, į žvaigždes. Deja, literatūroje žiūrėjome į savo mėšlinas klumpes. Ir dar tuo didžiavomės. Ir didžiuojamės iki šiol. Turime iškrypėlišką polinkį atsilikimą pateikinėti kaip bravūrinį šaunumą: „Štai mes kokie! Jei jums smirda, neuostykit!“ Ne veltui daugelis lietuvių mėgsta pasigirti, kad jiems labai patinka rusų poetas Vladimiras Majakovskis, kurio chamizmą ir priešiškumą civilizacijai lietuviai suvokia kaip brutalų, netašytą žavesį.

Literatūroje beveik nebuvo sektinų pavyzdžių. Jei mums rašytojos pavyzdys buvo provinciali ir lėkšta Žemaitė, tai kelionių rašymo idealas yra bobelė, išvažiavusi poilsinės kelionės į Tunisą ir surašiusi tai, ką ji vadino „įspūdžiais“: „Pamatėme puošnius čiabuvių drabužius, pakerėjo ugningi liaudies šokiai, akyse raibuliavo ryškios turgaus spalvos“. Kai sakau „bobelė“, nenoriu įžeisti moterų. Tos moteriškės vyriukas po kelionės apskritai nieko nerašė ir nieko negalvojo. Todėl ji nors tiek už jį pranašesnė, kad išvis pasistengė bent ką nors parašyti.

Beje, dar XX a. pirmoje pusėje intelektualas Juozapas Albinas Herbačiauskas, švietęsis to meto Vakarų Europos elito aplinkoje, kritikavo lietuvių autorius dėl valstietiškos literatūros. Bet kaip atsikratyti tų mąstymo ir rašymo šablonų, įkalamų, kaip pastebėjote, dar mokyklos suole?

Valstietiškas pradas ir konservatyvumas padarė daug gero. Jis išsaugojo ir užkonservavo mentalitetą per okupacijos metus. Jis lyg tvora aptvėrė nuo rusiškos įtakos. Šiek tiek jos prasisunkė, bet labai mažai. Valstietiškas mąstymas tuo metu maitino tokius didžius kūrėjus kaip Justinas Marcinkevičius, kurį aš laikau, ko gero, reikšmingiausiu iš žmonių, kada nors rašiusių lietuviškai. Tačiau laikas bėgo, ir dabar aukšta mūrinė tvora, kuri yra smegenyse, daugiau kenkia, o ne padeda. Tie patys sakraliniai dalykai, kuriuos mokėjo pajusti ir atskleisti Marcinkevičius, tampa koktūs ir iš esmės antikultūriniai, kai juos propaguoja karingas, menkai išsilavinęs tautiškumo isteblišmentas. Gimtoji kalba ir viskas, kas su ja susiję, tapo ideologija. Lietuvių kalba dėl istorinių priežasčių buvo atskirta nuo mokslinės, techninės ir administracinės minties sklaidos. Todėl ji liko pritaikyta tik akėčių, karvašūdžių ir smilgų prie ežero raiškai. Kadangi kalba, kaip ką tik paminėjau, tapo ideologija, tai ir tas valstietiškas mąstymas tapo ideologijos pagrindu.
O keisti tai nėra kito būdo, kaip per kontaktų gausą, kalbų mokymąsi, filmų žiūrėjimą, knygų skaitymą. Esu sakęs, kad gausi emigracija mums yra lyg Dievo dovana. Kiekvienas salotas skinantis, grybus raunantis ir skiedinį maišantis žmogus Anglijoje ar Airijoje yra lyg mažytė orlaidė. Per ją išeina pristovėtas senas tvaikas.
Lietuvai reikia vakarėti. Tai mano nuomonė, ne visi su ja sutiks. Man atrodo, kad Lietuvą reikia varyti prie vakarietiškų vertybių geležine ranka, kaip kažkada Turkiją varė Mustafa Kemalis Atatiurkas, nepaisydamas natūralių savo tautos polinkių ir per daug neklausdamas tautos nuomonės. Jei ne jis ir jo politinė nuostata, šiandien vietoj gana civilizuotos šalies ten turėtume kažką panašaus į Iraną.Vienas iš švietimo atributų – didžiojo Švietimo, (aš čia ne apie vidurinę mokyklą kalbu) – yra ta, kad šviečiamieji patys nesuvokia jo būtinybės. Kažkada Henris Fordas, pirmasis pradėjęs masiškai gaminti automobilius, pasakė, kad jei būtų klausęs žmonių, ko jie nori, jie būtų paprašę greitesnio arklio. Tas pats yra su mentalitetu. Paklausk lietuvio, ko jam reikia, pradės kalbėti ką nors apie tai, kad reikia būti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, kad būtinai reikia mokytis rusiškai, nes kuo daugiau moki kalbų, tuo esi turtingesnis, kad mums reikia draugauti ir prekiauti su visais, o ne Vakarams aklai lįsti į subinę. Todėl nemanau, kad čia reikia didelio konsensuso.
Taigi, jūs be užuolankų griaunate lietuvių sąmonėje susiformavusius stereotipus apie mūsų nacionalines vertybes, bet grįžkime prie Lietuvos žiniasklaidos. Kaip manote, kodėl vis dėlto vyrauja vienodos temos, trūksta požiūrių bei idėjų įvairovės, tarsi bijoma ar nemokama pajudinti šventų karvių, peržengti tabu?

Ir trūksta, ir bijoma, nes žiniasklaidos kadrus augina tie patys, kas profesionaliai užsiima kalbos smaugimu. O pavyzdžiai yra tragiški. Rimtais rašytojais, apžvalgininkais ir autoritetais laikomi susitaurinę, save įsimylėję ir dar savo misija įsitikinę asmenys: Artūras Račas, Rūta Grinevičiūtė, Nida Vasiliauskaitė. Jie visi yra pasiekę aukštumas: nuobodaus, nykaus graudenimo, lėkšto moralizavimo, visiško banalumo. Račas apskritai laikomas Lietuvos žurnalistikos sąžine. Žurnalistikoje toną diktuoja kūrybinės davatkos. Įdomiausia, kad ir blog‘uose dažnai vyrauja tokios pačios nuotaikos. Labiausiai gerbiamais laikomi didžiausi nuoboduliai ir moralizuotojai. Jie norėtų rašyti taip pat nykiai kaip Račas, tik dar neišmoko. Tai įrodo, kad numirusios minties užkratas yra giliai. Jis – ne išorinių jėgų padarinys. Jis – giliai viduje.
O dar yra problema, kad rašymas atskirtas nuo išmanymo. Išmanantysis, savo srities specialistas, dažnai nemoka rašyti, o mokantis rašyti nesidomi specializuotais dalykais, o jei juos ir perpranta, tai nemoka sudominti. Rašyti įdomiai yra ne privalumas, o būtina sąlyga – ir rašytojui, ir žurnalistui. Jei rašytojas neišmoko rašyti įdomiai, patraukliai ir suprantamai, jis yra tinginys ir netikėlis. Jis turi kuo skubiau išmokti savo amato arba susirasti kitą darbą. Jei žurnalistas nemoka surasti įdomių temų, jų ištirti ir papasakoti taip, kad būtų įdomu, jis yra veltėdis apsimetėlis, o ne žurnalistas.
Kas jums yra nuobodybės priešingybė? Juk ir net tie autoriai, kurie yra įsitikinę, kad jiems priklauso tiesos monopolis, nors rašo nykiai, turi ganėtinai didelę auditoriją gerbėjų, kurie, jei tik galėtų, mus ištremtų į negyvenamą salą vien už tai, kad mąstome ir mintis dėstome kitaip nei jų autoritetai.

Jei žmogus yra pastabus, jei gali įsidėmėti įvykių detales ir atsekti priežastis, dėsningumus, jam visi keliai bus atviri. Tada belieka išmokti aiškiai papasakoti apie tai kitiems. Mano nuomone, profesionalumas žurnalistikoje prasideda nuo užduoties suvokimo. Jei žmogus tiesiog pasakoja aplinkiniams tai, ko jie nežino, apie tai, ką jis pats jau sužinojo ir perprato, viskas pasidaro labai aišku. Deja, labai daugeliui susisuka galva: jie galvoja, kad jie turi misiją – kažkokio tiesos bylojimo, moralinio aplinkinių pakylėjimo, gėdinimo. Nuo šito jiems užsiblokuoja smegenys, ir jie nebegali atlikti savo tiesioginės funkcijos. Įsivaizduokite, jei taksi vairuotojas sugalvotų, kad jis turi misiją, ir nebenorėtų vežioti keleivių ten, kur jie nori važiuoti, o vietoje to visus vežiotų tik prie Katedros arba Aušros Vartų. Daugelis mūsų žurnalistų šiandien atrodo būtent taip.
Yra dar viena priežastis, kodėl mūsų žurnalistikoje taip daug teisuoliškumo. Kodėl tiek daug norinčių ne kalbėti ir ne pasakoti, bet byloti. Kiekvienoje visuomenėje yra tam tikras procentas tokių, kam maištavimas, protestas ir geismas būti Mesiju yra gyvenimo būdas ir prasmė. Čia Lietuva nėra unikali. Brandžiose Vakarų visuomenėse daug tokių elementų natūraliai susiurbia įvairios nevyriausybinės organizacijos, spaudimo ir lobizmo grupės, pagaliau angažuoti universitetai, kur jie sau randa prieglaudą. O Lietuvoje jiems didžiausia prieglauda yra žiniasklaida (anksčiau dar buvo ir literatūra, bet šiais laikais ten išties tik mikroskopinės galimybės užsidirbti pragyvenimui). Žiniasklaidos organizacijos tokiu būdu atlieka lyg ir kokią socialinę funkciją, surinkdamos tuos, kam neduoda ramiai miegoti „pašaukimas sakyti tiesą“. Jos sugeria tokius ir neutralizuoja jų energiją. Dar kažkiek užsilikusių mesijų sugeria tinklaraščiai ir koks nors „Livejournal“.
Manote, kad socialinė funkcija ir tam tikra misija neturėtų būti žiniasklaidos tikroji paskirtis?

Žiniasklaidos taip atliekama socialinė funkcija savaime nėra blogai. Tačiau žiniasklaida, vaidindama tokio buferio arba kempinės vaidmenį, pati susiteršia, ir ilgainiui nebegali atlikti kai kurių labai svarbių funkcijų. Kai bylotojai ir „tautos sąžinės“ įsikūnijimai tampa ne tik žurnalistinių kadrų kritine mase, bet dažnai ir leidinių vadovais, susidaro tokia padėtis, kai jaunimas, atėjęs dirbti į žiniasklaidą, rizikuoja persisunkti jų iškrypusiu, ideologizuotu supratimu apie savo darbą.
Tie, kas išvyksta mokytis į užsienį, ir dargi ten įgyja praktikos dirbdami, būna apsaugoti ir dažnai įgyja imunitetą. Grįžusius į Lietuvą juos nebe taip lengva perlaužti. Jie rašo ir pasakoja taip, kaip galvoja esant reikalinga, ir nesiruošia klausyti susireikšminusių autoritetų, jų bijoti arba jiems pataikauti. Manęs paklausite, ką noriu pasakyti, ar jau lietuviai tokie netikę, o vakariečiai tokie puikūs? Ne, noriu pasakyti tik tai, kad šiandien Lietuvos žiniasklaidai labai svarbu turėti kuo daugiau žmonių, kurie mokėsi rašyti iš bet kokio vakarietiško leidinio – angliško, prancūziško, amerikietiško – o ne iš nacionalinių gyvųjų klasikų kietai sučiauptomis lūpomis.
Jungtinėje Karalystėje gyvenate 15 metų, tad galite pažvelgti iš šalies ir į „juos“, ir į „mus“? Ko pasigendate senas žurnalistikos tradicijas turinčioje britų žiniasklaidoje?

Britų žiniasklaidoje pasigendu to, ką ji turėjo, ir ką vis labiau praranda – išsamumo. Visi suprantame, kad temos išgvildenimas ir supratimas reikalauja laiko. Žurnalisto laikas kainuoja pinigus. Išsamus straipsnis užima žymiai daugiau laiko, nei greitomis sustumta bendrybė. Todėl ir kainuoja žymiai daugiau. Šiuo metu tai panašu į nenumaldomą degradavimą.
Britanijos žiniasklaida buvo užkopusi labai aukštai, bet pamažu šliuožia žemyn – taip yra dėl ekonominių faktorių. Bet net šliuožiant žemyn, jai dar tolimas kelias, kol pasieks dugną. Todėl ji vis dar geresnė už lietuvišką. Bet tendencija yra neišvengiama. Gera žiniasklaida kainuoja labai brangiai, ir vis dažniau vietoje jos yra greitas ir pigus pakaitalas.
Lietuvos žiniasklaidoje pasiilgstu to paties, tik situacija žymiai sunkesnė.

Beje, knygoje pateikiate pavyzdžių, liudijančių, kad Anglijos žiniasklaida nėra tokia tyra ir padori, kaip kad pas mus madinga manyti. Tačiau kodėl tautiečiai mėgsta kartoti: „Va, ten tai tokio straipsnio niekas nespausdintų“, „Ten tai visai kitas lygis...“?
Taip sako, nes labai lengva tikėti iliuzijomis. Taip aiškina visada tie, kas tos užsienio žiniasklaidos nėra skaitę. Tie, kas nebuvę Anglijos ligoninėje, irgi mano, kad angliška sveikatos apsauga yra fantastiškai puiki, palyginti su lietuviška, ir kad „tik pas mus, Lietuvoje“ žmonės būna nugydomi, blogai diagnozuoti, apleisti arba ignoruojami.
O kokios įtakos Britanijos spaudai turi nepalyginamai didesnė rinka nei Lietuvos?

Didesnė rinka visų pirma reiškia didesnius pinigus. Britanijos laikraščiai, televizija ir radijas vis dar gali sau leisti siųsti į užsienį korespondentus, nors ir rečiau, nei anksčiau. Žurnalistikoje kokybė tiesiogiai priklauso nuo pinigų. Kiek moki, tą ir gauni.
Kitas dalykas – Anglijoje yra labai daug žmonių, baigusių geras mokyklas ir mokančių puikiai rašyti nepriklausomai nuo to, kokią profesiją jie vėliau pasirinko: gydytojo, advokato, architekto ar chemiko. Atsiranda savotiška kokybiško rašymo pasiūla. Tai automatiškai kelia kartelę. Anglijoje gebėjimas dėstyti mintis ir žodžiu, ir raštu yra privalomas elito atributas. Beveik visi jie sugeba atsisėsti ir surašyti nuomonę arba komentarą jiems rūpima tema geriau, nei bet kuris Lietuvos žurnalistas. Ne todėl, kad jie būtų protingesni. Todėl, kad juos nuo vaikystės mokė tai daryti, ir mokė tie, kas išminties sėmėsi iš antikos ir klasikos autoritetų, o ne iš drumzlinos tautinės kūdros.
Jūs, neturėdamas žurnalistinio išsilavinimo, ir radijuje dirbote, ir straipsnius rašote, ir knygas leidžiate.

Manau, kad nebūtina baigti tų informacijos ar komunikacijos mokslų, juo labiau kad Lietuvoje jie rašančius gadina, o ne tobulina. Net keista, bet vis dėlto yra tokių, kurie baigia žurnalistikos mokslus Vilniuje, ir lieka nesugadinti. Manau, kad žurnalistui svarbiausia išmokti pasakoti. Vieniems tai šiaip pavyksta, kitiems tenka mokytis iš teigiamų pavyzdžių, kaip teko mokytis man. Lengviausia yra, kai išmoksti užsienio kalbą, tada gali žiūrėti, kaip tai daroma pasaulyje, ir stengtis pačiam. Čia nieko gudraus nėra, tik mokytis iš geriausių.

Kalbėjosi Goda JUOCEVIČIŪTĖ

http://www.mediaforumas.lt/index.php?s=357&m=1&t=

Vilniaus knygų mugė: džiaugsmo ir gausos atsakas niurgzliams ir pesimistams

2010-02-21T16:06:00.001+02:00

Vilniaus Knygų Mugėje buvau pirmą kartą, nes šiaip nemėgstu jokių mugių ir kolektyvinių renginių, bet šį kartą nebuvo įmanoma nedalyvauti: pristatinėjau dar kartą sostinės publikai ir pasirašinėjau skaitytojams savo knygą, kurios niekas nevadina pilnu vardu, o tik "Anglija".

Knygų ir laukytojų gausa nežmoniška, ir geras atsakymas visiems tiems, kas sako, kad kultūros nebeliko, o liko tik Džordana Butkutė ir Zvonkė bei Minedas. Nesąmonė visai tai. Ir smalsūs lankytojai nuo pačių vyriausių iki jaunų, stebinančių savo įžvalgą ir žiniomis (pavyzdžiui, lietuviškos blogosferos vunderkindas ir tviterio virtuozas Andrius Kleiva, nepatingėjęs atvykti iš Palangos, ir pagerbęs mane savo apsilankymu bei dar aprašęs ir nupaveikslavęs).

Galėjau būti tik dvi dienas iš keturių - bet, nors pavargo kojos stovėti, su skaitytojais bendrauti, pasirašinėti ir visiems dėkoti ir šypsotis man buvo labai smagu. Kitą kartą norėsiu būti visas dienas. Sutikau net keturis klasiokus ir klasiokes: trijų iš kurių nebuvau matęs jau apie 20 metų (viena iš jų, Jūratė Daunoravičiūtė, net pakliuvo į Žilvino Beliausko darytą nuotrauką).

Mugėje teko pasirodyti ir naujame vaidmenyje: pristatinėjau Beatos Nicholson kulinarinę knygą ir man net buvo leista prisidėti pamaišant cibulius ir cukinijas kartu vykusiame šou, kur bandžiau Beatai uždavinėti gudrius klausimus ir valandą juokinti gausiai susirinkusius žiūrovus. Visur suspėjanti Enciklopedija Pipedija aprašė visą tiesą apie tai, kas ten vyko dar užkulisiuose, su gausiomis nuotraukomis ne spaudai.

Mačiau dar štai ką: kelis be galo savim patenkintus ir nuo vynelio suminkštėjusius senosios kartos literatūros veikėjus, kurie nesižemina stovėdami stenduose ir pasirašinėdami bei bendraudami su skaitytojais, o verčiau siurbia gėrimus su laipsniais visur, kur tik jiems įpila, ir (tikriausiai) tarpusavyje bamba apie tai, kad komercija nugalėjo jų tikrąjį meną. Rašytnamio kavinės įpročiai, išvilkti į dienos šviesą.

Iš keistokų dalykų, kurie galėjo būti kitokie: šiame didžiausiame šalies renginyje, kur iš esmės 95% visų operacijų vyksta grynais, nebuvo nė vieno bankomato. Bufete eilės pavalgyti buvo tokios, kokių nebuvau matęs nuo tarybinių laikų. Galėjo būti nors kokių bandelių su dešrelėmis ar ko nors panašaus. O gal literatūros mėgėjai yra aukščiau pilvo malonumų?

Buvo oportunistų, nelabai pažįstamų su gėdos jausmu: viena moteriškė šaltu veidu siūlė ir kaišiojo laukiantiems mano parašo "tuo tarpu" įsigyti savo knygas. Buvo rašytojų, bandžiusių iš manęs išgauti informaciją, kokiu būdu aš savo knygą "prastūmiau" ir "prasisukau su leidykla, kad išleido" - nes "buvau nunešęs rankraštį, tai jie nenorėjo". Kai paaiškindavau, kad jokių paslapčių nežinau, nueidavo nepatenkinti: "matau, kad nenorit sakyti"; jie buvo įsitikinę, kad žinau magišką būdą, tik nenoriu su jais dalintis.

Lietuviškame internete šios knygų mugės proga labai daug kalbama apie e-knygas. Prisiskaičiau daugybę egzaltuotų straipsnių, postų ir tvytų apie tai, kad popieriui atėjo galas, bet aš per dvi dienas pamačiau šimtus skaitytojų ir gerai žinau, kad lietuviškai popierinei knygai elektroniniai formatai kol kas negresia. Pirkti "skaityklę" už 600 ar 800 litų, kad paskui turėti galimybę joje persiskaityti gal 1% (o gal 0,1%) to, ką galima nusipirkti lietuviškai popieriniame variante, norės tik mažytė dalis skaitytojų. Su angliškomis knygomis turbūt yra kitaip, bet sakyti, kad elektroninė knyga prieš popierinę - tas pats, kas skaitmeninė kamera prieš juostinę - būtų netikslu.

Apie knygas ir skaitytojus: mintys po kelionių

2010-02-03T00:17:00.015+02:00

Savaitę gastroliavau po Lietuvą, pristatinėdamas knygą. Panevėžys, Utena, Kaunas, Druskininkai, paskui vėl Kaunas. Per sniegus, per vėją ir šaltį, bet gerai, kad nuomota mašina - visureigis, tai niekur neįstrigau.

Negaliu išskirti nei vieno miesto ar susitikimo, nes visur buvo puiki publika: smalsi ir įdėmi. Kalbėti buvo lengva, net ir ten, kur reikėjo mikrofono, kurį nešiojausi rankoje kaip "stand-up" komikas. Be abejo, man pačiam ypatinga atmosfera buvo Kauno bibliotekoje Radastų gatvėje, nes ten vaikščiodavau, kai buvau VDU studentas. Ir apskritai aš juk kaunietis, iš Žaliakalnio. Ir dar ten žmonės prisiminė iš mano rašymų, kad man labai patinka Kauno Žaliakalnio funikulierius.

Buvo proga pagalvoti apie knygos finansinę pusę. Trumpai pasakius, jei nori knygą gerai prasukti, autorius turi pats leisti savo pinigus. Aš išleidau bilietams, benzinui, automobilio nuomai visą pirmojo leidimo honorarą. Kadangi SCANIA GTI bloge kaip tik buvo kalbama apie knygas bei pinigus, parašiau ten komentarą.

Tiesa pasakius, buvo labai gera važinėti po Lietuvą: sniegas ant asfalto žibintų šviesoje sukosi ir šoko, kaip vaiduoklių pėdos. Kaune važinėjau po nenukastas Žaliakalnio gatveles, ir švietė geltoni žibintai, ir visa mano vaikystė man buvo prieš akis: Alantos gatvė (ta, kur gimiau), Utenos gatvė, Kapsų gatvė, Molėtų gatvė, Kalniečių, Širvintų, Zanavykų. Man visada ten buvo ramu ir gera. Man nebuvo geresnės ir ramesnės vietos visą mano vaikystę, ir dabar lygiai taip pat pasijutau ten.

Pakeliui į Druskininkus užsukau į Valkininkų geležinkelio stotį ir nuvažiavau prie sanatorijos "Pušelė", kur kažkada mano a.a. tėvas dirbo dailininku apipavidalintoju. Man tuomet buvo 14 metų. Ten buvo viskas užsnigta, o sanatorijoje - remontas, deda naujus langus.

Pasirodė naujų "Anglijos" recenzijų: Kultūrpolyje knygą pavadino "popsu". To ne tik tikėjausi, to laukiau ir geidžiau. Kaip ir priklauso susilaukti tam tikro kultūros žmonių įvertinimo, kai knyga yra Nr. 1 iškart trijuose čartuose: "Vagos", BLK ir "Pegaso". Aš nepykstu, kad kažkam šiek tiek pavydu. Jau anksčiau esu sakęs, kad jei "tikrosios kultūros" žmones laiko save pranašesniais už "masinę kultūrą" ir "popsą", bet varvindami seilę ir springdami tik su popsu tesilygina, ir alkanomis akis žiūri, kaip parduodama Butkutės arba Radžio biografija, tai neįkvepia manyti, kad jie labai pasitiki savo pačių talentu, savo jėgomis ir tuo, ką jie daro.

Jei jie tikrai tokie jau aukštesni ir tauresni už pinigus, komerciją ir popkultūrą, tai į ją gal ir neturėtų visai kreipti į ją dėmesio, galėtų ignoruoti ir gyventi savo gyvenimą, ale bet labai jau glamūras, blizgieji žurnalai ir komercinė sekmė visgi jiems rūpi ir neramina.

O CityOut parašė neregėtai šiltai ir teigiamai. Ir dar paklausinėjo žmonių nuomonės, tikras žurnalistinis darbas, koks jis turi būti.

O dabar paskutinė naujiena: jau pavasarį pasirodys mano nauja knyga "Kelionių istorijos": čia bus mano seni rašymai iš amžinatilsio "Istorijų" žurnalo bei kelios naujos ir nemažos dalys, apie Afriką ir apie Kaukazą, niekur dar nepublikuotos.

Užkalnio keistos knygos 2-asis leidimas: po miestus ir rajonus

2010-01-21T00:28:00.000+02:00

Čia daugiau informacija ir datos, o įdomių minčių nelabai daug.

Ketvirtadienį, sausio 20 d., 1900 val. Lietuvos ambasadoje Londone - knygos pristatymas ir susitikimas su skaitytojais. Žinau, kad esu prasikaltęs Lietuvos bendruomenei Didžiojoje Britanijoje: bendravau mažai, į renginius nevaikščiodavau, buvau turbūt pasipūtęs.

Bet ambasada vistiek priėmė ir gražiai anonsavo, o knygą pristatyti sutiko garsioji Beata Nicholson (Beata yra aprašyta net Pipedijoje, kur daugelis taikosi, bet ne visi pakliūna), kuri jungia lietuvišką skonį maistui su angliška jo įvairove. Aš savo knygoje irgi jungiu lietuviškus supratimus su angliška realybe, todėl Beatos pristatymas buvo natūralus pasirinkimas.

Sausio 25-31 d. būsiu Lietuvoje ir susitikinėsiu su rinkėjais (t.y., skaitytojais): Kaune, Panevėžyje, Utenoje, Druskininkuose ir, žinoma, Vilniuje. Tvarkaraščiai čia.

O kas nenori žiūrėti nuorodos, tai ir žemiau:

Sausio 21 d. ketvirtadieni, 19 val. LONDONAS
susitikimas LR ambasadoje, 84 Gloucester Place, W1U 6AU

Sausio 25 d. pirmadienį, 13 val. VILNIUS
autografai knygyne „Vaga“ („Knygų namai“), Gedimino pr. 50

Sausio 25 d., pirmadienį, 17.30 val. VILNIUS
susitikimas Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje, Trakų g. 10

Sausio 26 d., antradienį, 17 val. PANEVEŽYS
susitikimas Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešojoje bibliotekoje, Respublikos g. 14

Sausio 27 d., trečiadienį, 17 val. UTENA
susitikimas Utenos A. ir M. Miškinių viešojoje bibliotekoje, Maironio g. 12

Sausio 28 d., ketvirtadienį, 17 val. KAUNAS
susitikimas Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Radastų g. 2

Sausio 28 d., ketvirtadienį, 19 val. KAUNAS
autografai knygyne „Baltos lankos“ (PC „Akropolis“), Karaliaus Mindaugo pr. 49

Sausio 29 d., penktadienį, 18 val. DRUSKININKAI
susitikimas Druskininkų miesto muziejuje, M. K. Čiurlionio g. 59

Sausio 30 d., šeštadienį, 13 val. KAUNAS
autografai knygyne „Vaga“ (PC „Mega“), Islandijos pl. 32

Galiausiai, stilingas Londono lietuvių portalas "Londonietė" išspausdino ir paskelbė su manimi interviu.

Jo tekstas čia, žemiau:

Andrius Užkalnis: Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės

DOVILĖ ILEVIČIŪTĖ, londoniete.lt

'Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį'. Dar visai neseniai išleistas kūrinys jau puikuojasi perkamiausių Lietuvoje knygų sąraše. Jos autorius Andrius Užkalnis penkiolika metų gyvena JK. Itin kandžiais pasisakymais garsėjantis rašytojas Lodonietei pripažino, kad svajonėse vis dėlto mato Vilniaus Senamiestį.

- Jūsų knyga „Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį“ iššluota nuo prekystalių. Džiaugiatės sėkme? Tikėjotės?

- Kur nesidžiaugsi: knygynuose jau antrasis leidimas, atsiliepimai kol kas teigiami.

Sunku pasakyti, ar tikėjausi: bijau, kad nenuskambėtų arogantiškai, girdi, kitaip nė būti negalėjo. Galėjo. Bet dėl tos sėkmės labai stengiausi – rašiau galvodamas apie skaitytoją kiekvieną minutę, o paskui negailėjau nei laiko, nei pastangų reklamai.

Būčiau nusiminęs, jei knyga būtų buvusi nepastebėta. Bet kad pirmąjį leidimą išpirks per dvi savaites ir kad jau pirmąją savaitę knyga bus pačiame „Vagos“ dešimtuko viršuje, tikrai nemaniau.

- Susilaukiate daug kandžių replikų, kažkas net yra Jus pavadinęs žurnalistikos Minedu. Tačiau atrodo, kad tuo mėgaujatės. Savo interneto puslapiuose esate įdėjęs daug pašaipių frazių apie knygą, apie save. Visiškai nebijote kritikos?

- Aš jos nebijau, bet ją labai įdėmiai skaitau. Dažniausiai būna taip, kad jei kam nors labai patinka, tai atsiras ir tokių, kam labai nepatinka. Tikiuosi, kad pirmųjų bus daugiau, nei antrųjų.

Bet visuomet rašau skaitytojui. Skirtingai nei kai kas galvoja, rašau ne dėl tų, kuriuos mano rašymai nervina, o dėl tų, kam jie patinka. Tačiau neigiama reakcija padeda suprasti, kokias stygas užkliudžiau. Čia kaip fotografija: šviesa ir šešėlis abu reikalingi, kad sukurtų vaizdą.

Neigiami atsiliepimai yra geriau, nei ignoravimas. Net tas, kas mane išvadino nesubrendusiu, nesusitupėjusiu, beraščiu – net tas žmogus perskaitė, ką aš parašiau, ir skyrė man dėmesio. Tai tokia didelė privilegija. Mes, rašantieji ir kalbantieji žiniasklaidoje, dažnai nepagalvojame apie tai, kiek daug mums skirta: auditorijos dėmesys. Todėl, kai matau penkis šimtus komentarų prie savo straipsnio, žinau, kad jį skaitė mažiausiai dešimt tūkstančių žmonių. Kaip galima skųstis? Tai geriausias darbas pasaulyje.

O kalbant apie tuos, kam nepatinka tai, ką aš rašau, visuomet prisimenu, kad iš tų knygų ir straipsnių, kuriuos skaičiau, mokiausi ir sėmiausi kažko vertingo net ir tada, kai rašymas absoliučiai nepatiko. Todėl viliuosi, kad kažką iš manęs pasisemia net ir tie, kam esu bjaurus. Jie bent jau aiškiau sužino, kas jiems nepriimtina. Tai irgi neblogai.

- Esate labai kandus rašytojas. Savo straipsniuose kritikuojate Juozo Erlicko humorą, buvusio klasioko pasisakymus. Ar yra žmogus, kurio nedrįstumėte kritikuoti?

- Nekritikuoju tuomet, kai nemanau, kad išmanau aptariamą temą. Pavyzdžiui, apie savo klasioko Daumanto Matulio pasisakymą rašiau, nes su jo nuomone apie „valstybinį“ požiūrį į savo šalies piliečius nesutinku. Nelįsčiau ginčytis su Daumantu biochemijos klausimais: jis biochemikas, o aš – ne. Juozo Erlicko humoras man tikrai nepatinka. Tai, kad jo kūryba yra šventa karvė Lietuvoje, mane tik paskatina pasišaipyti. O jau jei dar kas nors pasako „tau iki jo reikia priaugti, kad galėtum aiškinti“, tai man būna kaip raudonas skuduras jaučiui.

- Viename Jūsų kūrybos tinklapyje radau kukulių receptą. Galbūt tai ženklas, kad kita Jūsų knyga bus kulinarijos? Juk jos šiuo metu gan populiarios.

Iki kulinarijos knygos dar reikėtų priaugti. Kukulius ilgai tobulinau, pasiimdamas po truputį iš kelių tradicinių itališkų-amerikietiškų receptų. Dar gana skaniai (man taip atrodo) gaminu mėsainius ir kepu mėsą ant grotelių, su daug kvapnių dūmų, daug kaitros ir alaus, laistomo ant žarijų. Bet to knygai tikrai nepakaktų.

Kulinarijos knygos tikrai labai populiarios, ir kartelė labai aukšta. Padaryti kažką nematyto ir įdomaus būtų labai nelengva. Beata Nicholson parašė puikią knygą, interpretavusi modernios angliškos virtuvės – savo ruožtu labai paveiktos Italijos virtuvės idėjų – požiūrį ir pateikusi jį lietuviams. Gera kulinarijos knyga – tai ne receptai su gramais ir mililitrais, tai virtuvės ideologijos išdėstymas: ne kas ir ne kiek, o pirmiausia – kodėl ir kam.

- Girdėjau, kad NEpasiilgstate lietuviškos duonutės. Ko pasiilgstate, gyvendamas Anglijoje?

- Galėčiau ilgai vardinti. Vilniaus Senamiesčio grožio. Estetikos ir mistikos, kuri Vilniuje lenda per visas kiaurymes. Anglija yra labiau utilitarinė, ir dvasia pajungta funkcijai, o moderni angliška architektūra – išskyrus kai kuriuos įsimintinus viešuosius pastatus – yra buhalterių, o ne menininkų įkvėpta. Kai grįšiu į Lietuvą, stengsiuosi gyventi Senamiestyje – tai mano svajonė.

Ilgiuosi Kuršių Nerijos ir ypač Nidos. Kai ten nuvažiuoju, man tarsi sustoja laikas. Kaip Venecija, kuri yra stebuklų miestas, kurio neturėtų būti, taip ir Kuršių Nerija yra keistas žemės ruoželis, kur gamta ir žmogus pasiekė tobulybės, kuri yra pernelyg išgryninta, kad tiktų normaliam pasauliui.

Pasiilgstu Lietuvos žmonių rimto požiūrio į savo aprangą ir išvaizdą. Apdribusios, susivėlusios, be makiažo ir seniai odontologo ir dantų higienisto nemačiusios Anglijos moterys – ne visos, bet tokių daug - turėtų žeisti visą tautą. Angliškas polinkis į kūrybišką apsileidimą yra neestetiškas. Pažiūrėkite, kaip atrodo daugelis anglų – net ir turtingų – paspaudus šiems neįprastiems šalčiams ir pasnigus. Tuojau velkasi baisiausias sermėgas, dedasi apsmukusias kepures ir rišasi ištampytus šalikus, aunasi guminius batus ir atrodo, kaip persenę Glastonbury festivalio lankytojai arba kaip kokie karo laikų pabėgėliai.

- Jau penkiolika metų gyvenate Anglijoje. Planuojate grįžti į Lietuvą?

- Noriu grįžti į Lietuvą todėl, kad jaučiuosi per 15 metų labai daug išsėmęs galimybių Britanijoje, ir šiuo metu jos man didesnės Lietuvoje. Bent jau man taip atrodo. Žmonės į tai žiūri labai skirtingai. Kai kas perspėja, kad Lietuvoje krizė ir labai nelengva. Bet nelengva šiais laikais ir Britanijoje. Šalis nustekenta ir nudrožta daugiau nei dešimtmečio leiboristų vyriausybės, nuotaikos itin liūdnos. Jausmas ir nuotaikos čia šiandien lyg bankrutuojančioje parduotuvėje. Lietuvoje man atrodo smagiau.

Kada grįšiu - priklausys nuo įvairių finansinių ir organizacinių aplinkybių, bet norėčiau tai padaryti per artimiausius 18 mėnesių.

- Kiek žinau, darbuojatės BBC. Papasakokite apie savo darbo dieną.

Keliuosi be žadintuvo, išskyrus tuos atvejus, kai reikia kažką pakalbėti Lietuvos Radijui. Dėl laiko skirtumo tomis dienomis kėlimasis būna labai ankstyvas: kartais net ir penktą valandą.

Į darbą stengiuosi eiti pėsčiomis. Tai užima pusvalandį. Caversham‘as – senas miestukas, Reading‘o dalis į šiaurę nuo Temzės.

Darbe mano diena yra paprasta, kaip ir daugelio biuruose. Dirbu su žmonėmis, kurie užsiima Europos ir Pietų Amerikos žiniasklaidos stebėjimu. Kalbuosi, skaitau mano ir kitų skyrių žinias, einu į pasitarimus, atsakinėju į begales elektroninio pašto laiškų. Mano pareigos – administracinio, ne žurnalistinio, pobūdžio. Nors pagrindinė duona, žinoma, viso pasaulio žinios. Yra tekę daug keliauti, lankyti bendradarbius įvairiose šalyse, nuo Rusijos tolimųjų rytų iki Afrikos. Šiuo metu mano darbas - gana sėslus.

Vakarai ir naktys lieka kūrybai: rašymams, vertimams ir retkarčiais televizoriaus žiūrėjimui su taure vyno. Nepaprastai mėgstu žinias. Tai turbūt profesinis įprotis.

- Gyvenate Reading'e moterų apsuptyje (žmona Lina, dvi dukrelės – Monika ir Milda Marija). Ar esate kandus moterų atžvilgiu? Kokios yra lietuvaitės Andriaus Užkalnio akimis?

- Na ne, čia jau jos kandžios mano atžvilgiu. Aš gyvenu jų namuose, mano tik kabinetas trečiame aukšte, bet net ir ten ne viskas mano: be mano stalo ir kompiuterio kabinete dar yra ir žmonos, ir vyresnės dukros darbo stalai.

Lietuvaitės, man rodos, yra rūpestingos ir rimtos. Ir ambicingos. Bent jau iš to, ką matau aš, daugelis stengiasi turėti tikslą ir svajones, o ne plaukti pasroviui. Galėčiau pasakyti dar, kad jos – išvaizdžios ir susitvarkiusios, bet apie tai jau kalbėjome.

- Mėgstamiausios Jūsų vietelės:

a) Anglijoje:

- Londone, Brewer Street. Čia mano visi mėgstamiausi japonų restoranai. Ir Heathrow oro uostas – nesvarbu, kad purvinas, nudrožtas, gėdingai apsilupęs. Oro uostas – visuomet kelionės pažadas.

b) Lietuvoje:

- Nida. Lietuvoje man niekur nebūna geriau. Paskui – Vilnius, kur praleidau jaunystę, ir Kaunas, kur gimiau ir prabėgo mano ankstyvoji vaikystė ir beveik visos vasaros.

c) pasaulyje:

- Pasaulyje tiek daug nuostabaus. Kiotas Japonijoje – į kalnus kylančios šventyklos, apsamanoję akmenys. Čikaga – senieji dangoraižiai ir ankstyvi pusryčiai kur nors bevardėje užkandinėje. Mohavės dykuma Kalifornijoje. Sicilija, maži miesteliai kalnuose, kur tuščios akmeninės gatvelės. Ir Šveicarijos kalnai. Kai pirmą kartą nuvažiavau į Zermatt, kalnų kurortą prie sienos su Italija, man buvo taip gražu, kad vos tramdžiau ašaras.

- Kokią knygą patartumėte paskaityti visiems ir ką skaitote šiuo metu?

- Labai patarčiau visiems pasiimti geriausią pasaulio atlasą, kokį tik gali surasti, ir vartyti, ir skaityti miestų ir salų ir jūrų pavadinimus. Iš to gimsta svajonės.

Ką skaitau? Šį kartą dar kartą paėmiau E.T.A. Hoffmann‘o pasakas. Vokiška niūri mistika yra ne kiekvienam, bet man nepaprastai gražu.

- Apie muziką, kurią mėgstate, klausote, pagal kurią šokate.

- Labai mėgstu delta blues, seniausią ir labiausiai nenušlifuotą pietinių JAV valstijų bliuzą. Galiu be galo klausytis Bob Dylan‘o. Ir dar man labai patinka labiausiai begėdiškas, cukrinis, rausvas popsas, kokį tik galima įsivaizduoti: nuo Kylie Minogue iki „Mango“ ir „Aliukų“.

- Kino filmas.

- Nieko turbūt nenustebinsiu. „Krikštatėvis“, „Goodfellas“ ir „Amerikietiškas pyragas“ – nuo pastarojo taip gerėja nuotaika. „Kietas riešutėlis“ su Bruce Willis. Ir dar „Pasiklydę vertime“ (Lost In Translation); kiekvieną kartą nuvažiavęs į Tokiją, einu į tą viešbutį, tegu tik vieno kokteilio išgerti to viešbučio bare.

- Gyvenimo credo/posakis/filosofija.

- Aš linkęs tikėti, kad didžiausia nuodėmė ir didžiausias pažangos stabdis yra tinginystė. Tai nuodas, ėduonis, tai bet kokios kūrybos ir bet kokio pasiekimo priešas. Todėl tingėjimu bjauriuosi ir jo neatleidžiu niekam ir pirmiausia pačiam sau. Tarp žmonių, daug pasiekusių gyvenime, yra visokių: silpnų ir stiprių, šiurkščių ir malonių, tik nėra tarp jų tų, kas tingi rytais keltis.

Ir dar neatleidžiu ambicijų ir svajonių neturėjimo. Tai didžiausi pančiai, kuriuos tik galima įsivaizduoti. Gyvenime viskas prasideda nuo svajonės, ir jos neturėjimas yra tolygus savižudybei. Gyvenimas baigiasi dar neprasidėjęs.

O dar yra posakis: „Būk atsargus su troškimais: jie gali išsipildyti“. Kuo toliau, tuo labiau stebiuosi, kaip tai teisinga.

- Kuo save lepinate?

- Galėčiau neleisti tiek pinigų geram vynui. Aš nesu didelis jos žinovas, vos skiriu vynuogių veisles ir pagrindinius būdingus skonius ir aromatus, bet vynas yra tokia begalinė įdomybė.

Kiekviena kelionė man yra kaip likimo dovana, bet daugumą jų tenka pirkti už pinigus. Labai daug pinigų esu išleidęs kelionėms. Ar tai lepinimasis? Turbūt. Bet to nesigailiu.

Ir dar turiu didelę vyriškų kvepalų kolekciją. Keliasdešimt buteliukų, kai kurie jų – labai reti, nebegaminami, pirkti iš specializuotų prekiautojų JAV. Man labai įdomu, kaip statomas ir kuriamas kvapas, nuo pirmųjų, “viršutinių” natų, atsiskleidžiančių vos papurškus ir greitai išgaruojančių, iki “žemutinių”, pasiliekančių ant odos dar ilgai.

- Ką patartumėte, ko palinkėtumėte lietuvaičiams.

- Palinkėčiau niekada neužsibrėžti virš savęs „stiklo lubų“ ir neatsisakyti svajonių, nes kažkas kitas Jums pasakys, kad tai neįmanoma. Gyvenime man teko sutikti kelis žmones, pasiekusius žemiškame gyvenime itin daug – karjeros, pinigų, šlovės. Jie dažniausiai išsiskyrė ne tik ir ne tiek talentu ir protu – nors nebuvo nei kvailiai, nei vidutinybės – bet nenustygstamu sugebėjimu atsikelti po nesėkmės ir kovoti toliau.

Apie runkelių ir aukų humorą, lūzerių paguodą

2010-01-09T20:16:00.000+02:00

"Lietuvos Ryte" kur buvęs, kur nebuvęs pasirodė mano komentaras apie Erlicko humorą ir apie tai, kodėl jis patinka tam tikrai gyventojų daliai.

Užkruštų, nelaimingų, iš valdžios delno laukiančių malonės žmonelių vergiškas smaginimasis, krizenant į kumštį "iš valdžios", "iš pono" yra senas, kaip pasaulis, taip pat senas yra ciniškas, šlykštus šito durnumo eksploatavimas.

Komentaruose, kaip visad, smaguma. Įdomu pastebėti, kad labiau už Erlicką žmonės myli nebent tik Alyaksandrą Ryhoravičių Lukašenką, kurį stojo ginti mūru po vieno mano straipsnio. Kažkuo jie man panašūs, iš tiesų: a, tikrai, abu linksmina liaudį "liaudišku" humoru ir arkliškomis "filosofijomis".

Straipsnis žemiau.

------

Nuskriaustųjų humoras, opiumas liaudžiai

Nemaniau, kad dar kartą grįšiu prie šios temos, bet štai draugas nusiuntė internete sužvejotas naujas Juozo Erlicko įžvalgas apie krizę. Prirašė: „žinau, kad Andriui nepatiks“ - nes pažįsta mane ir yra girdėjęs, ką galvoju apie Gyvojo Klasiko kūrybą, o ypač apie jo neva gilias trumpas sentencijas, kurias išgirdęs lietuvis kur buvęs, kur nebuvęs, kone apsiašaroja iš juoko.

Ėmiausi skaityti, kas parašyta (dabar niekas nepasakys, kad neskaitęs metu šiukšlių kibiran). „Pagerėjimai: Sakau: tik džiaugtis reiktų, kad kainos kyla. Valgom vis brangesnį maistą, brangesni mūsų rūbai, daiktai… Argi tai ne gyvenimo kokybės ženklai?“

„Horizontai: Anava mažas senelis kad strykčioja didelėj parduotuvėj: kainos per aukštai! Aš gėdinu: pasiekem Europą! NATO pasiekėm! Pasieksim ir varškę!“

Ir tada supratau - Erlickas yra tik simptomas, tik ženklas, tik požymis. Pats rašytojas ir jo sąmojis nieko nereiškia, jis tik garsiakalbis, mėgstantis ir siekiantis prisikišti prie labiausiai sovietinės, labiausiai runkelinės, labiausiai įsižeidusios burnos, ir garsinantis iš tos burnos sklindančius atodūsius ir aimanas (būtent atodūsius - ne šūksnius, šūksniams ta burna neturi nei energijos, nei noro, nei motyvacijos; ji net ir piktinasi puse jėgos).

Jis paslaugiai tuos apgailėtinus vapesius perleidžia per save, raštinga ranka išguldęs, ir pateikia juos ant lėkštelės tai pačiai miniai. Bevardžiai autoriai džiaugiasi, matydami savo pačių mintis, meistro ranka ištašytas, ir krizena laimingi.

Nesipiktinkite tie, kas savęs nelaikote nei sovietinio ilgesio kamuojamais, nei runkeliais, bet vis tiek mėgstantys Erlicko kūrybą ir to nesigėdijantys. Pirmkiausia jūs neprivalote su manimi sutikti. Antra, mano vertinimai dar nieko apie jus nepasako. Tepatinka jums ši kūryba ir tejuokina - jei juokiatės su runkeliais, patys jais netampate. Bet su jais juokiatės, ir iš jų juokų juokiatės.

Nuskriaustojo krizenimas, šaipantis iš skriaudėjo, to nuskriaustojo nesutaurina ir sparnų jam nesuteikia. Jis tebelieka nuskriaustuoju.

Aukos sindromas - sunkiai išgydomas, ir vaistų nuo jo nėra. Iš jo ir juoktis nevalia. Panašiai kaip paranoja (kai iliuzija apie persekiojimą tampa svarbiausia žmogaus gyvenimo dalimi), taip ir savęs įsivaizdavimas esant auka, maža bejėge skiedrele, kurią blaško gyvenimo audros, įsijautimas į aukos vaidmenį yra liūdnas ir dažniausiai negrįžtamas - kuo toliau, tuo labiau klampinantis.

Kai „valdžios“ kaltinimas (lyg stichinės nelaimės, lyg Dievo paskirtos bausmės, kurios nepasirinksi, kaip nepasirinksi tėvų arba odos spalvos) perauga į gailestį pačiam sau, į pasidavimą likimui, nuleidus rankas, į primušto šuns išraiška veide, tada jau žinau, kad paprasčiausia prasta nuotaika ir nusivylimas pavirto negalia.

Tą ligą, aukos ir nuskriaustojo sindromą, savo tikslams panaudojantis ir įgarsinantis žmogus yra garbus ir moralus ne daugiau ir ne mažiau, nei tas, kas pirmas sugalvojo pavėpusius bebalsius ekstravertus (nemačiusius veidrodžio, bet nebijančius nei kamerų anei auditorijos) sukviesti į „talentų šou“. Toks pat ciniškas eksploatavimas.

Mano kartos žmonės ir vyresni atsimena dar ir „liliputų cirką“, itin žemo ūgio žmonių panaudojimą publikai juokinti. XIX amžiuje po muges buvo tampomi luošiai ir išsigimėliai, į kuriuos spoksodavo minia: ligos ir nelaimės panaudojimas pajuokai ir uždarbiui - senas, kaip pasaulis.

Neteisingai anksčiau vadinau Gyvąjį Klasiką taksistų ir turgaus moterėlių išminties ir sąmojo dainiumi - įžeidžiau taksi vairuotojus ir prekiautojus po atviru dangumi, dar ir nevykusiai paaiškinau problemą. Lėkštas humoras čia niekuo dėtas. Humoras normalus, tik jo kilmė ir tikslai - neskanūs.

Skaitau toliau Erlicką. „Stebuklų žemė: Sniego tai nėr… O besmegenių tiek, kad net koalicijas galima lipdyt.“ Supranti, skaitytojau? Gyvasis Klasikas siūlo Tau paaiškinimą. Šalyje blogai, bet TU dėl to, žmogau, nekaltas, kalti JIE, kiti; tai JI, valdžia - kvaila, korumpuota, trumparegiška - bet ji ne tavo kaltė, o reiškia, ir ne tavo problema.

Ją, tą valdžią, turbūt kažkas KITAS išrinko, tie visi besmegeniai, agitbrigadų vedėjai, Valdovų Rūmų sumanytojai, pagaliau, net nevykėlis aktorius, nesugebantis net ministro žmoniškai suvaidinti - visi jie iš kažkur kitur, visi jie ne mūsų sūnūs, dukros, marčios, žentai ir anūkai, o visiškai svetimi, ir todėl mes į juos žvilgt, žvilgt, šypt pro ūsą, ir juokiamės iš jų kartu su Klasiku. O juokdamiesi jaučiamės lyg susitaurinę, lyg apsivalę, lyg kokį gerą darbą atlikę.

Psichologai pasakytų - o jei ir nepasakytų, bala nematė - pasakysiu aš: tai „perkėlimo veikla“, psichologinės gynybos mechanizmas, kai suvokiama, kad esama rimtos bėdos ir kažką reikia daryti, bet konstruktyviai veikti nesugebama ar nenorima.

Tuomet daroma kažkas kito, nuo ko pasijuntama geriau - bet problemos tai nepašalina. Pašalina tik kaltės jausmą: žmogus nebesijaučia esąs slunkius, kurį valdžia - kurią jis pats išsirinko per nesupratimą ir patiklumą - apgaudinėja kaip norėdama, ir dar į akis juokiasi: „Aš - tavo nacionalinė vertybė“. Jis nebe pastumdėlis, jis valdžiai atkeršijo. Jis ją pamokė, suvarė ir pastatė į vietą. Dabar gali vaikščioti, aukštai iškėlęs galvą.

Taip žmogelis mano, ir Gyvasis Klasikas jam padeda puoselėti šią iliuziją. Lygiai taip pat anksčiau padėdavo ciniški juokdariai, kandidatuojantys į aukščiausius postus: atidavei balsą už aktorėlį-šposininką, gali būti patenkintas: pamokei valdžią, kitąsyk žinos, kaip su paprastu žmogum nesiskaityti.

Iliuzija naudinga abiem pusėms: žmogelis gali išleisti garą, o tikrasis jėgų balansas nesikeičia. Tos pačios nacionalinės vertybės gali patenkintais, sočiais snukiais gali toliau gyventi, kur gyvenusios. Žmogelis džiaugiasi ir nesupranta, kad šaipymasis iš valdžios nėra laisvės rodiklis (Sovietų Sąjungoje anekdotai apie generalinius sekretorius per ausis lindo).

Laisva ne ta visuomenė, kur netrukdomai šaipomasi iš valdžios: tikroji laisvė yra ten, kur piliečiai į valdžią mažai kreipia dėmesio, kur nesėdi iškišę liežuvį ir varvindami seilę, slapčia svajodami apie „ponų gyvenimą“.

Lietuvoje tikroji pilietinė visuomenė bus ne tuomet, kai kiekvienas pilietis iki smulkenų žinos, kaip kiekvienas ministras ar Seimo narys leidžia valdiškus pinigus, kiek kainuoja jo automobilis ir už kiek litų jis šiemet prisipirko rašiklių.

Pilietinė visuomenė ateis tada, kai daugumai žmonių valdžios gyvenimas bus neįdomu ir nesvarbu, nes jie jausis už ją svarbesni ir gyvens savo protu, bei stengsis ne dėl valdžios malonės, o dėl savo šeimos, savo ūkio ar savo verslo.

Todėl nesidžiauk, kai Gyvasis Klasikas kviečia sėstis su juo prie stalo ir pasijuokti iš valdžios. Tu manai, kad juokiesi su juo, bet jis paslapčia šaiposi iš tavęs.

Negaišk laiko, mokykis atmintinai jo lėkštus sąmojus ir kartok juos, vaizduodamas, kad taip pareiški savo nepriklausomybę - tavo nekenčiami seimūnai ir valdžiūnai kaip tik to iš tavęs ir tikisi.

Užkalnio knyga: sunku paaiškinti, bet tikrai pasisekė

2009-12-22T22:31:00.000+02:00

Tai štai, knygos "Anglija: apie tuos žmones ir jų šalį" pirmasis leidimas iššluotas (rašymo metu dar buvo Vilniaus Akropolyje, bet Vilniaus centre jau nebe). Teko atšaukti papildomą pristatymą Vilniuje ir renginius Kaune, Klaipėdoje ir Nidoje gruodžio mėnesį. Spaustuvė spausdina antrą leidimą, kuris bus sausio pradžioje, ir renginius teks organizuoti iš naujo.

Skųstis būtų gėda, tik gaila skaitytojų, kurie norėjo ateiti į susitikimą su manimi, ir iš to nieko neišėjo. Aš labai atsiprašau, bet nei leidykla, nei autorius nenumatė tokio pardavimo greičio.

Man sunku paaiškinti, kodėl taip išėjo. Tikriausiai aktualios temos, patrauklios kainos ir ryškaus viršelio derinys. Ačiū visiems, kas skaito.

Užkalnio knyga apie Angliją - jau online prekyboje, pristatoma visame pasaulyje

2009-12-12T13:43:00.001+02:00

Tai štai pagaliau, knygą galima nusipirkti visame pasaulyje.

Daugiau nieko nesakysiu, ką čia kalbėti, pirkit tiktai.

Spauskit čia.