Mėnesio citata: Nida Vasiliauskaitė apie Užkalnį

Svajonė išsipildė: visada maniau, kad socialinės atsakomybės, pažangiojo feminizmo ir laukinio antikapitalizmo vėliavnešė ("Laisvė ant barikadų", nuotraukoje su vėliava) Nida Vasiliauskaitė savo intelektiniame įkarštyje net negali pagalvoti apie tokią smulkmę, kaip literatūros ir publicistikos (žurnalistu vadintis man neleidžia Mokytojas) chuliganą Užkalnį.

Nebeturint noro daugiau cackintis su Naujosios Kairės moralistais, su vienu iš jų buvo pasikalbėta atviriau, ir jis mane patraukė iš savo FB friendų rato.

Maniau, tuo ir baigėsi. Bet ne - šustri FB sekėjai iš supermama.lt serverių man pranešė, kad ten - pasirodo - ta tema buvo visas plenarinis posėdis, kuriame žodį tarė, apsimokėdama už visas obidas, pati Nida Vasiliauskaitė.

Beveik aristokratiško skonio? :) Na jau, na jau... Liumpeniško pačia blogiausia prasme, kuomet prakutęs liumpenas glosto žandenas prieš veidrodį, džiaugiasi "šlipsiuku" ir blizgiom sagom ant susolidėjusio pilvo, čepsi pilnais žabtais"riabči...kus", o tada apsigręžia, nutaiso pilną rūsčios paniekos fizionomiją savo buvusiems gentainiams, gliaudantiems "siemkas", ir ima spaudytis. Plius nuoširdžiai tiki, kad VISI aplinkiniai - būtent jo mokytiniai-gentainiai, tik mažiau laimingi (nes mažiau gudrūs) :). Nors tas tipas ne be tam tikrų gabumų ir pastabumo.

Jaučiuosi nugyvenęs ne veltui.

Vyninė „In Vino“ Nidoje – nuglostyta bohemos, bet vistiek verta dėmesio

Iš leidinio www.tiesa.com

Nida – tokia vieta, kur, gerai pasistengus, galima nesunkiai išbandyti visus restoranus, kavines beigi kitokias maitinimo įstaigas, ką ir stengiuosi daryti.

Tačiau „In Vino“ man visuomet likdavo už borto. Tai vyninė toli nuo turistinio tako, nudrožtame ir nudaužytame rašytnamyje (kažkada šie klaikūs pastatai aptrupėjusiomis plytomis, apsilupusiais balkonais ir stačiai kvėpuojantys Tarybų Lietuvos nomenklatūrine „kūrybinių darbuotojų“ praeitimi, buvo Rašytojų Sąjungos poilsio namai; dabar ankstesni gyventojai subsidijuotų kelialapių nebegauna ir pragėrinėja smegenis Vilniuje, o viešbutyje glaudžiasi materialiai skystesnis Nidos vasarotojų sluoksnis).

Kodėl „In Vino“ likdavo už borto? Priežasčių daug. Pirmiausia, apdainuota Vilniaus boheminės publikos ir panelyčių medinėmis apyrankėmis ir savo darbo moliniais auskarais, ai ai ai, kokia faina, kokia nekomercinė vieta.

Antra, interjeras būtent į tokią publiką ir taiko – visokie šmaikštūs užrašai kreida ant sienų ir virš baro (vynas sielai, vynas širdžiai) beigi pasirašymai ant sienų flomasteriais, meniu iš susegtų teatro programėlės formos lapelių ir skalbinių knybtukas, laikantis servetėlę aplink butelio kaklelį - atrodo baisiai faini, kai tau dvidešimt metų ir kai vienas didžiausių gyvenimo malonumų yra didžiuotis, kad neprisijungei prie biurgeriškos pilkosios masės, skubančios į darbą ir mokančios už automobilio lizingą.

Būtent tokius baisiai stilingus interjero ir aplinkos prikolus ir įsivaizduoja savo svajonėse tie, kas norėtų kada nors atidaryti restoraną (tiesa, jie vadina jį „restoranėlis“ arba „kavinukė“ ir įsivaizduoja, kad viskas atrodys kaip prancūziškame filme). Niekam, žinoma, nekenkia, bet man nekeldavo pasitikėjimo, kaip ir pati kategorija „vyninė“ – jau gana kad pilnas Vilnius vyninių, pusėje kurių priežioplės padavėjos nežino nė trijų vynuogių rūšių.

Čia publika irgi buvo visokia – vienai fyfai prie gretimo stalo įskrido musė į vyno taurę, ir panelė padarė nuostabią dramą: susiėmusi už kaklo ir žiaukčiodama išbėgo į balkoną, kur kankinės veidu gaudė orą, kol jos draugė keitė vyno taurę. Gerai, kad nenumirė nuo tokios nelaimės. Va tokios publikos šiaip restoranuose norisi mažiausiai: dėmesio stokojančių socialiai nepritapusiųjų, kaip ir be galo savim patenkintų bobelių iš televizijos, besisklaidančių savo įžymiais veidais, kuriuose pasitenkinimo ir subtilumo trūkumo mišinys. Tokių šioje vyninėje netrūksta.

Kalbant apie patį maistą ir gėrimus, turiu pasakyti, viskas išėjo geriau, nei maniau. Nuojauta kuždėjo, kad mūsų didelė kompanija valgius rinksis ilgai (taip ir buvo), todėl nusprendžiau iš pradžių pasirinkti vyną, prie nieko baisiai nederindamas, o tiesiog pagal savo asmeninį skonį. Vynas ne baisiai patogiai išrikiuotas virš baro, o artyn prieiti padavėja neleido („jūs čia neikit“) – matyt, visokių klientų būta praeityje. Tačiau prie baro sėdintis dėdė (gal savininkas, gal šiaip restorano draugas), labai ūkiškai paklausė, ar mėgstu „drūtesnį“, ir pasiūlė tą, kas ir taip man iš etiketės patiko: Herdade dos Grous, 2006 – raudonas regioninis Portugalijos vynas, įvairių vynuogių rūšių - čia parduodamas už 59 Lt (parduotuvėje 36 Lt, pagarba už kultūringą, ne per riebų antkainį). Vynas kalė tiesiai dešimtukan: raumeningas, tamsus, tirštas (kaip koks nors pietų Prancūzijos Pigassou, bet subtilesnis), uogingas ir stipriais kedro ir cigarų dėžės kvapais – tokio performanso anksčiau tikėdavausi iš sultingiausių basket pressed Australijos bombonešių, bet nieku gyvu ne iš Portugalijos. Visi svečiai laižėsi ir linkčiojo galvas.

(Antrasis butelis, Argentinos Familia Bianchi 2007 malbekas iš San Rafael, Medoza, kainavo tiek pat bet išsiskyrė nebent tvirtais ir beveik įkyriais taninais, jautėsi, kad jam galbūt reikėtų kokius du tris metus pailsėti ir pasenti.)

Meniu džiugino ir trumpumu, ir puikiais vertimais į anglų kalbą (gerus vertimus į anglų kalbą Lietuvoje labai mažai kur rasi, daugiausia pasitaiko niūrūs, kapoti ir dirbtiniai stiliai, primenantys apie V.M.Kapsuko Universitetą ir „Inturisto“ brošiūras). Draugai gyrė coq au vin, burgundiškame vyne keptą vištieną. 

Triušieną valgiusi žmona (kol šnairavo vaikai prie stalo: koks siaubas, nudobti ir valgyti tokį mielą padarėlį) irgi liko patenkinta, nors man paragavus mėsa pasirodė per sausa – tačiau Užkalnienė geriau išmano ir sakė, kad antraip būtų per riebu.

Aš pats valgiau antį ir likau patenkintas, bet ne priblokštas: bulvių košė buvo puiki, švelni ir ne pliurzė (ir kartu be gumulėlių), o anties konsistencija nors ir buvo gera, bet skonis gal buvo truputį per neutralus, ir gelbėjo tik saldaus, uogieningo padažo siūlai, kurie gerai derėjo prie vyno uogieninių natų ir galiausiai leido man įvertinti patiekalą teigiamai (gal, sakyčiau 7/10).

Visiems baisiai patiko užkandžiams paimtos alyvuogės – su tokiu fantastišku saldumu, lyg medum ar klevų sirupu pagardintos. O sūriai, pateikti rinkiniu, tai buvo nuobodoki ir sausoki, be meilės, o gal tiesiog per ilgai gyvenę šaldytuve. Prie vyno norėjosi kažko labiau aromatingo ir goslaus.

Desertai: nesveiko, pramoninio dydžio ledų kibirai (kiti sakė – gėlių vazonai) buvo neblogi ir vaikams padarė neišdildomą įspūdį. Po kavos (espresso buvo turbūt antras pagal gerumą Nidoje) paimti kokteiliai (kaipirinjos) buvo sumaišyti kompetentingai, nors man gal būtų norėjęsi, kad už 25 Lt būtų kiek stipresnis, o ne toks vandeningas, kaip kokiam naktiniame klube.

Vienu žodžiu, viskas buvo gerai. Vienintelė problema turbūt būtų be galo lėtas aptarnavimas – mes niekur neskubėjome, bet jei būtume skubėję, vakarienė būtų patampiusi nervus, kaip ir ne ypač įtikinantis dėmesys klientui. Kadangi valgėme su labai gerais, šimtą metų nematytais draugais, su kuriais galėjome kalbėtis daug valandų, labai norėjau, kad viskas būtų puiku, ir pats dariau tuos darbus, kuriuos šiaipjau turėtų dirbti padavėja: papilstyti vyną ir net nurinkti tuščias taures. Man nesunku, bet darbas kaip ir ne mano, kaip ir vaikščiojimas prie baro prašinėjant vieno ar kito, nes padavėjos neprisišauksi („kai mūsų padavėja turės minutę, gal galite jai pasakyti, kad mes jau seniai viską išsirinkome ir galime užsisakinėti desertus“). Taip, žinau, restorane buvo daug žmonių, bet padidėjusio srauto situacijos nevaldymas buvo akivaizdus: klientas gali laukti, bet jam neturi atrodyti, kad jį pamiršo.

Supratau: „In Vino“ yra papigintas ir truputį labiau pretenzingas „St Germain“ Vilniuje variantas, ir tai ne toks jau menkas pagyrimas. Ar eisiu vėl? Be jokios abejonės.

Septyniese (keturi suaugę, trys vaikai) sumokėjome 360 Lt, įskaitant vyną ir arbatpinigius.

„In Vino“, Taikos 23, Nida.

Tel. 8 655 77997

Nuo 10:00 iki 24:00

http://www.invino.lt/

Restoranas „Nerija“ Nidoje: labai arti tobulybės

Pradėsiu nuo to, kad Nidoje tikėtis labai gero maisto nėra rekomenduojama. Miestelio kulinarija, žinoma, pagerėjo nuo tų laikų, kai visur buvo tik taukini karbonadai ir žuvis, aplieta puskilogramiu sūrio (žuvies kepsnys „Skenduolės vilionė“) bei žuvis tešloje ir kepta duona su česnako užuomina; dabar yra ir gero maisto, ir šiokios tokios jo įvairovės. Atsidaręs prieš kelerius metus didelio maisto parduotuvių tinklo padalinys (nevadinsime vardu, bet tai „Maxima“) dar kilstelėjo kartelę, pasiūlęs gerų vynų ir šio bei to labiau tinkamo Vilniaus ponams, ir Nida nebėra kulinarinės nelaimės zona.

Tačiau kankorėžių, spyglių ir balto smėlio pasaulis visgi netapo valgio Olimpu, ir ponai iš sostinės su savo dideliais visureigiais ir plonomis žmonomis ir toliau gali teisėtai bumbėti, kad čia tas pats per tą patį: jei pavalgai vidutiniškai, tai ir puiku. Restoranas „Nerija“ yra išimtis, ir tokia ryški, kad kartais tiesiog atrodo per gera.

Į restoraną „Nerija“ šįkart nuėjome neplanavę (kitais kartas užsisakydavom staliuką iš anksto, tą pačią dieną, bet dabar krizė net ir Nidoje kiek paretino lankytojų gretas brangesnėse vietose ir užsisakinėti nebūtina) – ėjome „Nerijon“ impulsyviai, nes negavome valgyti kitur, kur pralaukėme pusantros valandos kaip paskutinės aukos ir iš mūsų net nepriėmė užsakymo. Ta vieta prie marių, kur negavome valgyti ir kur su lankytojais elgiasi, kaip su tuščia vieta, vadinasi „Pastogė“, ji apsodinta labai gražiomis gėlėmis, bet be tų gėlių, vaizdo ir poros draugiškų padavėjų ten nebeliko nieko, dėl ko ten reikėtų eiti (40 minučių lauki, kol atneš meniu, paskui dar 40 minučių niekas neprieina ir neaišku, ar kada nors prieis, prie gretimo stalo prarūkytais balsais kvatoja apygirčiai nuoperdos vokiečiai, dar prie kito trailer trash išvaizdos rusai, kaip iš „Jerry Springer Show“, apsivilkę wife-beater maikėmis ir su dideliu psichu šuniu po stalu, kuris loja ant visų, o dar prie vieno stalo vėl apsibezdėjusių vokiečių pulkelis, kaip ir kiekvieną kartą, aiškinasi dėl kiekvieno lito savo sąskaitoje).

Vienu žodžiu, nusprendėm išeiti, Užkalnis garsiai išsikoliojo, vartodamas nenorminę leksiką, ir pasirinkom jau kelis metus žinomą ir mylimą beigi brangią (visomis prasmėmis) „Neriją“. Ką čia tie pinigai, sutaupysim kitą kartą kur nors kitur.

„Nerijos“ virtuvė yra gana eklektiška ir vienu žodžiu neapibrėši, bet dėmesys grybams, jūros gėrybėms, paukštienai ir avienai man sako, kad jei reikėtų greitai ją apibudinti, tarčiau taip: šiuolaikinės interpretacijos šiaurės Italijos maisto tema.

Meniu nestovi vietoje, ir iš naujų patiekalų (nematytų prieš metus) pradžiugino lasagne su voveraitėmis ir baravykais: švelnu (nors ir gana riebu, bet tiek, kiek reikia) ir subtilu.

Kitas naujas patiekalas, atrodantis gana prancūziškai, buvo keptas ožkos sūris su burokėliais, gosliai blizgančiais lyg kokios baugios jūros gėrybės, o ne kaip banali daržovė iš lietuviško daržo.

Iš senų ir pamėgtų patiekalų absoliučiai nenuvylė ėriena, o antis su sirupu glaistytais pakeptais obuoliais ir plonu tarkuotų bulvių blyneliu tiesiog kalė į dešimtuką.

Labai didžiavausi, kad pavyko parinkti vyną, kuris ir neprivertė palikti visų pinigų, ir gerai derėjo ir prie tų grybų ir prie anties: švelniai vaisiškas, labai vasariškas ir gaivus, bet kiek nuodėminga salduma glostantis Austrijos rizlingas (Weingut Wimmer - Czerny Weelfel Riesling Wagram 2007) kvepėjo kompotiniais persikais ir kriaušėmis, vasariškai džiugino ir neužmušė maisto, kurio skoniai buvo pasteliniai, neįkyrūs, kaip ir pati Nida ir jos smėlio ir samanų spalvos.

Šį kartą rinkau vyną pats, bet iš ankstesnės patirties žinau, kad „Nerija“ – absoliučiai vienintelis Nidos restoranas, kur dirba padavėjai, kvalifikuotai padedantys išsirinkti vyną, ir ne tik pasakyti, kad „prie žuvies geriau gal baltas“. Vynų meniu restorane stiprus, labiau europietiškas nei Naujojo Pasaulio, ir nors daug tikrai įspūdingų pavyzdžių kainuojančių apie pusantro šimto litų už butelį, laisvai galima rasti tinkamą gėrimą ir neišleidus nė šimto.

Krizės laikais skaičiuojančius pinigus džiugino ir neįtikėtinai kuklus vyno antkainis: „Vyno klubo“ parduotuvėje mažmeninė minėtojo rizlingo kaina 56 Lt, restorane – 70 Lt. Kai beveik visur kitur įprasta už šimtą litų pardavinėti restorane tai, kas parduotuvėje kainuoja 30 Lt, čia tiesiog toks jausmas, kad tavo vakarienę kažkas subsidijuoja.

Kas retai būna, čia nenuvilia net ir desertai: namų gamybos ledai, stiprių skonių ir ryškių spalvų – nuo serbentų iki kivių su mėtomis – yra ne tik įsimintini, bet ir jų atneša tiek rutuliukų, kiek nori (visa porcija – keturi rutuliukai, bet gali įdėti ir vieną, ir du, ir tris), ir paskaičiuoja tik už tiek, kiek užsisakei. Apskritai, „Nerijoje“ yra tokie seno gero serviso puikumai, beveik neįsivaizduojami kitur, kaip vienos porcijos padalinimas į dvi lėkštes (paskaičiuojant tik už vieną patiekalą). Skirtingai nuo daugelio kitų restoranų – Nidoje, Vilniuje ar Londone – padavėja ar padavėjas žino, ką daro, ir vaišina svečius, o ne bėga atsiklausti, ar galima jam atnešti antrą lėkštę.

Man labai sunku prie ko nors „Nerijoje“ prisikabinti: paprasti patogūs staliukai su staltiesėmis, geri įrankiai ir indai, didžiuliai langai (tiesa, žvelgiantys ne į marias, bet į medžius ir aplinkines vilas), nepopierinės servetėlės ir tobulai švarūs beigi erdvūs tualetai. Jei būtinai reikėtų ką nors kritikuoti, sakyčiau, kad mineralinis vanduo galėtų būti atvėsintas, o ne kambario temperatūros, bet tai smulkmena.

Trumpai pasakysiu: tai absoliučiai geriausias Nidos restoranas; jei būtų Vilniuje, būtų vienas geriausių Vilniaus restoranų, o jei būtų Niujorke ar Milane, pagal savo maisto kokybę būtų labai sunkiai įperkamas bet kam, išskyrus turtuolius. Jei kada nors pasidarysiu labai turtingas, apsigyvensiu Nidoje ir man iš ausų lys banknotai, turbūt eisiu ten beveik kasdien.

Vakarienė aštuoniems žmonėms, keturiems vaikams, keturiems suaugusiems (ir vienai lėliukei, kuri tačiau beveik nieko nevalgė) kainavo 420 Lt, įskaitant ir arbatpinigius – bet reikia pridėti, kad labai alkani nebuvome, todėl kai kurie mūsų dalinosi dviese vieną patiekalą, o mano jauniausioji lepūnėlė dukrelė tiesiog apvalgė mamą. Ankstesniais atvejais, kai nestabdydavom su vynu, išmušdavo 500 Lt ir daugiau, bet su tuo vynu taip jau yra: kiek turi, tiek ir gali išleisti.

Restoranas veikia vasaros sezono metu ir Kalėdų ir Naujųjų Metų laikotarpiu.

Viešbutis ir restoranas „Nerija“, Pamario g. 13, Nida.

Tel. +370 682 38948, Tel./Fax. +370 469 52777
El. paštas: info@neringahotels.lt

Tinklalapis: http://www.neringahotels.lt/nerija_lt.html

Lietuvos pajūris 2010 metais

Pastaba: buvę netikslumai suredaguoti pagal gerų kontributorių pastabas.

Skaitytoja, atėjusi į vieną iš susitikimų, sakė: atnaujinkit tankiau blog’ą, o tai vis einu, žiūriu, atsiplėšiu nuo darbų, o ten nėra atnaujinimų. Manau, tai ir reikia padaryti. Keli įrašai buvo, bet kai kuriuos skaitytojus užkabino, kad ten daugiausiai skirta debilų auklėjimui, o ne pagrindiniam kontingentui linksminti, džiuginti ir informuoti.

Kaip ir kiekvieną vasarą, su šeima atostogauju Nidoje, kur bandau daug pasivėžinti dviračiu, pasimaudyti jūroje ir šiek tiek nudirbti darbų bei susitikti su interesantais restorane "Seklyčia" (čia tas, kur prie minigolfo aikštyno prie marių, pakeliui į jachtklubą Lotmiškio gatvės gale). Šįkart taip jau papuolė, kad pirmas keturias dienas teko praleisti Šventojoje ir Palangoje, kur jau seniai nebuvau mynęs savo koja – Palangoje paskutinį sykį buvau prieš dešimt metų, o Šventojoje bent jau trisdešimt metų nebuvau buvęs.

Apie Šventąją daug papasakoti negaliu, kadangi buvau apsistojęs dosniai mums pasiūlytame namelyje ant paties paplūdimio (pliažo) ir miestelyje buvau tik apie trisdešimt minučių, su tikslu apsipirkti būtiniausiomis maisto prekėmis vietos nepriklausomame prekybos taške (Maximų tenai, sako, nėra, išrankesnė klientūra važiuoja Palangon, bet išrankesnės, taip sakant, ten nėra taip jau labai ir daug). 

Iš pusvalandinio apsilankymo supratau, kad legendos buvo tikros: keisti tarybiniai namai, vieni ne iki galo pastatyti, kiti jau apgriuvę, skaitlingi lariokai su čeburekais beigi kebabais, ir visas vaizdas, kaip atrodytų dišoviausias Turkijos kurortas, jei jį pabandytų sukurti Lietuvoje. Gatvėmis špacyruoja gopnikai su savo damomis, elegantiškai kramtančiomis į taukiną popieriuką pamėlusio skenduolio spalvos čeburekus.

Pradžiuginio bei nustebino vintažinis prekybcentris, o tiksliau, kaimo promtovarų parduotuvė su keistai paslaugiomis pardavėjomis ir labai vykusiu pietų Italijos Puglia Primitivo vynu (24.00 Lietuvos litai už nol septympenki litro talpos butelį), bet kiti dalykai buvo nuostabūs: nė vienas bent kiek geriau žinomas kitur prekyženklis išskyrus Coca-Cola nebuvo pristatytas, aber buvo sočiai jaunystę primenančios egzotikos, kaip antai daniškas aliukas Faxe skarbonkėse. Faksas, neutralaus vakarietiško skonio lageriukas, nei geras nei blogas, ankstyvos Lietuvos nepriklausomybės eroje skynėsi kelią ne blogiau, nei cigaretės Prince, ir pakėlė ant kojų ne vieną komercinį kioską mano jaunystės laikais (paskui, žinia, daugelis tų kioskų sprogo ir liepsnojo, bet tai jau ne daniško alaus kaltė).

Užtat Palanga vienareikšmiškai vertė iš koto. Mama ne goriuj būtų tiksliausias įspūdžio aprašymas, jei reikėtų apsieti be necenzūrinių ekspletyvų, ir Palangos centras, Basanavkė beigi Vytauto gatvė, pasišovė įrodyti, kad istorinio teisingumo nėra ir nereikia tikėtis, o viska, kas galėjo atsitikti blogiausia, sėkmingai atsitiko.

Sugriuvę ir užkaltais langais seni, XX amžiaus pradžios arba XIX a. pabaigos namai, apaugę pelėsiais ir kerpėm, aptverti faneros tvorom ir apstatyti begaliniais šlykščiais lariokais su visu proletariniu asortimentu: cukraus vata, kebabai, beliašai, čeburekai, o tarp jų bjauriai vaizdeliais nuteplioti atrakcionai, pripučiami ir nepripučiami, ir kioskeliai su kitajskais flip-flopais ir kitokiu šlamštu; dauguma medžių nupjauta velniop ir pastatyti kažkokie baisūs šviestuvai kaip iš srednej ruki rusiško kurorto. Tiesa, publika irgi tokia pat, rusiškos provincijos išvaizdos bet kalbanti lietuviškai: išsinešusios ciocios išpešiotais ir juodu paišeliu nubrauktais antakais, jaunos laibos mergos naglais žiurkių išraiškos snukiais, dažytais juodai plaukais ir jų kavalieriai su „Verseisos“ mados namų akiniais nuo saulės. Nemėgstu angliškų kurortų dišovos vulgarščinos, bet Palanga yra daug, daug kartų blogiau, supratau šią vasarą.

Negelbsti net parkas, kuriame kiek smagiau, bet aplūžęs ir Gintaro muziejus (balkonų turėklai nugriuvę), ir vos gyvi apibyrėję lenkti balti kiniški tiltukai per prūdus, Birutės kalne Vaidilučių ola apstatyta kokiomis tai plastmasinėmis Dievo motinos imitacijomis, o iš vaikystės prisimenami pastatai – guess what, aplūžę ir damušti, kaip ir viskas ten kitur tame mieste. Nėra pinigų, sakys visi: o tai kaipgi bus, visi pinigai jau seniai tikriausiai Valdovų Rūmuose ir "Vilniaus Chaltūros Sostinės" projektuose. Tfu.

Vienintelis nepavedęs ir vertas pagyros dalykas – Sabonio viešbučio „Pušų paunksmėje“ restoranas. Gyvenau ir valgiau ten prieš dešimt metų, ir aš jums sakau, vis dar taip pat gerai – nors ir nepigu (bet ne daugiau nei 10% brangiau, nei panašaus lygio ekvivalente toje miesto pusėje, kur prie parko), bet nebūtina rinktis brangiausius patiekalus, ir ką užsisakėm, viskas buvo išmoninga, įdomu ir skanu. Jei ne ta Palanga aplinkui, atvažiuočiau ten kada nors savaitgaliui.

Nida

Nidoje beveik niekas nepasikeitė. Kažkada rašiau, kad 4 asmenų šeimai, kad galėtų nestabdyti ir patogiai gyventi ir sau daug negaminti maisto, su būsto nuoma beigi visais ledais, dviračiais, skėčiais, restoranais ir kt. reikėtų apie štukos dienai (puristams: viena štuka = 1000 Lt). Skaitytojai tada sakė, kad ką tu čia aiškini, taigi nėra būtina tiek leisti. Aš ir nesakiau, kad būtina; ką jūs lendat ginčytis su tuo, kas jums nepasakyta. Aš tik sakiau, kad jei nestabdai, tai vidutiniškai tiek išsileidžia.

Mes kiek pristabdom, apsieinam su mažiau, bet daugiausia dėka rūpestingo planavimo, išankstinių apmokėjimų, įskaičiuotų į būsto kainą dviračių ir nevengimo apsitavarinti Maximoje ir šį bei tą kartais sau pasigaminti, nes pinigai ant medžių neauga. Bet vistiek norėdamas šiokio tokio patogumo, niekur nesidėsi be kokių šešių ar septynių šimtų per dieną, įskaitant būstą.

Didžiausias pasikeitimas: garsioji Nidos valgykla "Raudonasis žvejys", labiausiai nudrožtas visos Lietuvos abščepitas, apsistatė staliukais lauke, skėčiais, rodos, viduje įsirengė barą, kur prabangūs gėrimai stovi lentynoje, bet kiek teko matyti, padavėjos stovi lauke ir šnekasi, nes niekas ten valgyti nesustoja. Reputacija, matyt, didesnė už juos pačius. Sudaužyta iškaba, rodos, ne sutaisyta, o užstatyta ambrelomis su užrašu "Kalnapilis", bet nuo langų nukrapštyti pokraupiai virėjai, kurie savo gudriai primerktais žvilgsniais sako "Milosti prosim".

Pakeliui prie Gelbėjimo stoties, kaip visada, yra ledų-vaiduoklių fenomenas: šaldytuvų su brangiais keturličiais ledais daug, bet tų mergaičių, kurios turėtų prekiauti, niekada neprisišauksi: jos arba siuntinėja SMS žinutes, arba šnekasi tarpusavyje, arba išbėgusios naudotis tualetu (matyt, prekyba lauke pramuša ant šlapinimosi). Toje pusėje, kur mažo turgelio prekystalis, yra viena prekyvietė, kur parduoda ledus moteriškė, kuri visada darbo vietoje, bet visada nemaloni, visada rodo nepasitenkinimą, kad jai reikia dirbti, visada raukosi ir liepia vaikams staigiau rinktis, ir niekada neturi grąžos, tai aš ten niekada neinu ir neleidžiu eiti dukroms.

Buvome nuėję alaus, keptos duonos ir žuvytės tešloje į „Ešerinę“, kurios paskutiniuosius dešimt metų vengdavome, nes šiaipjau visada reikia nežmoniškai ilgai laukti. Taip buvo ir šį kartą, kažkaip jie sugeba užtikrinti lėtą aptarnavimą visais gyvenimo atvejais. Tik tiek, kad arti prie mūsų namelio. O šiaip, kaip ir anksčiau, geriausias maistas, vynas ir aptarnavimas „Nerijoje“, buvusiame Prekybos ministerijos poilsianamyje, tarp „Jūratės“ ir „Vilnelės“ (bet ten baisiai brangu, tai jau čia tokiam pasimaloninimui); visi pižonai ir į juos taikantys mėgsta eiti į „Nidusą“, kur buvusioje „Rūtoje“ (ten geri kepsniai, ir daug vietos lauke, o vakarais gali susisukti į pledukus, kaip senelių namų auklėtiniai, ir vieni šnairuoti į kitų žilstančias tobulai apkirptas makaules ir barzdeles bei jaunesnes žmonas, lakstančias tarp Lexusų ir kitokių Audi tankečių paskui neklusnius bamblius iš antros santuokos, aprengtus iš Benetono ir vis įsistatančius po gumbą). 

Demokratiškesnių kainų, aber labai gražioje lokacijoje ant marių kranto, prie vežimo, kur prisodinta nuostabių kaimiškų gėlių tagečių, galima rasti „Pastogėje“, kuri anksčiau vadinosi „Pašiūrė“ (bet dabar „Pašiūrė“ – tai cepelinais garsėjantis kabakas su fontanu centre ir stiklinėm sienom, prie autobusų stoties). „Pastogė“ yra vis dar labai smagi vieta. Ten dažnai gali matyti pusamžes lietuves tetas, su vaikučiais kalbančias kapota vokiečių kalba, ir atsivedusias ten valgyti savo žymiai vyresnius vokiečius diedus, bei tuos vokiečius, kurie nesimaitina grupėmis (grupinių ten neaptarnauja).

Tikriesiems gurmanams kava ir bulkutės yra Nidos bulkutinėje (p/n „Jūratė“ patalpose), ten visuomet švieži kibiniecai ir net, jei pasiseka, bandelės su sasyskomis, kurios yra vertos nuodėmės.

Nidoje praūžė Kuršių marių regata (mėgstantys trumpinti vadina negražiu žodžiu Kuršmarės, kas yra taip pat nepatrauklu, kaip visokie „libdemai“, „socdemai“ ir kitokie tingūs sutrumpinimai, kaip antai „gimdienis“, „vaisvandenis“; ot nepernešu): šį kartą buriuotojams neleido buriuotojai pasirinko sklaidytis nebe pievoje priešais prieplauką ir nugrūdo persikėlė į pačią prieplaukos teritoriją, kad visiems būtų truputį ramiau. Kaip ir kasmet, ilgiau negu pačios varžybos užėmė awordsų ceremonija (net jei neužėmė, tai taip pasirodė) ir nerealiai ilgas jachtų, kapitonų, rungčių, rėmėjų ir visko kito vardinimas (itin dažnai minima jachta pavadinimu „Džigi Džigi“, kaip suprantu, jie visada viską laimi [nors ir ne viską, bet taip atrodo - autoriaus pastaba]), dėl kurių žadėtas užbaigos koncertas, kaip visada, vėlavo bent pusantros valandos (šiaip ne dėl jų, o dėl škvalo, bet jei ne ceremonija, tai koncertas tikrai būtų prasidėjęs anksčiau; panaši valakita buvo ir praėjusiais metais - autoriaus pastaba).

Šiandien mieste jau laisviau kvėpuoti, ir visi laukia Žolinių (kai išlepusiems Nidos poilsistams suvežami drožinėti šaukštai, arbatos, duonos ir kiti dalykai ir parduodami už didelius pinigus, ir visi jaučiasi parėmę Tautos gyvastį irgi beigi natūralius kaimo verslus). Man liko ilsėtis beveik dvi savaitės, su kuo pats save ir sveikinu.

Apie knygą: Paulius Jurkevičius, "Staltiesės ritmu"

Didelis žingsnis teisinga kryptimi

Verdančioms blogą kavą bukoms fyfoms knyga tikrai nepatiks.

Paulius Jurkevičius, „Staltiesės ritmu“. Tyto Alba, Vilnius, 2010.

Man šioje knygoje pažįstamas ir autorius, ir aprašoma tema. Paulius Jurkevičius kažkada Vytauto Didžiojo Universitete man dėstė italų kalbą. Jis rašo į tą patį internetinį “Lietuvos rytą”, kaip ir aš: nekenčiamą visos šutvės ideologinių fariziejų, susirinkusių kur nors “Livejournal” bloguose, po vieno tokio savim patenkinto, trumpais sakiniais bylojančio išminčiaus sparnu, pasipuošusio renesanso menininko portretėliu, ir užrietusių savo snobiškas nosis, kai kalba apie ‚Lietuvos ryto‘ autorius: jie rašo ‘Komsomolkėje’. Suprask, galutinai niekingi padugnės.

Italų virtuvę, apie kurią yra ši Pauliaus Jurkevičiaus knyga, kaip bent pats manau, žinau ne iš nuogirdų, ir man ne paslaptis, kad mozzarella neturi būti vadinama “itališkas sūris”, kaip anuomet siūlė viena kalbininkų stribų nuovados, VLKK-NKVD debilė, nes nenumanė, kad vienoje šalyje gali būti daugiau nei viena sūrio rūšis.

Bet čia kalba ne apie tai: rašysiu ne apie faktus (jie knygoje, rodos, yra nepriekaištingi, suredaguota kruopščiai ir sudėta tvarkingai, be didelių kalbos Talibano prievartos požymių – išskyrus „Ryanair“ bendrovės pavadinimą, neteisingai parašytą 270 psl.).

Knygoje, pasakysiu iš karto, yra kelios silpnos pusės. Struktūra chaotiška ir besiblaškanti, labiau panaši į esė kratinį, o ne vientisą kūrinį. Gal tai ir neblogai: nėra tėkmės, bet galima skaityti nuo bet kurios vietos. Kai kurie autoriaus stiliaus aspektai patiks ne visiems: dažnai pekrauta mandrų pavadinimų, rodos, bandant priminti, kad autorius juos žino; dažnos metaforos yra pritrauktos už ausų ir atrodo dirbtinės ir nerangios. Man pačiam patinka paprastesnis rašymas, bet čia tik mano skonis; gal kitiems smagiau gėlėtas ir puošmenomis apkaišytas barokinis stilius.

Nepaisant visų šių dalykų, knyga atlieka labai svarbią funkciją: autorius nebijo pasakyti ir paaiškinti debilams (kai kur nekantriai ir dažnai piktai – bet tai ne trūkumas, o privalumas), kad jie debilai, skonio neturintys provincialūs mulkiai, savo tamsumą slepiantys už tarybinės publicistikos šedevro: dėl skonio nesiginčijama. Tas posakis teisingas tik ta prasme, kad protingi žmonės tikrai su glušais neišmanėliais neturėtų ginčytis, o tik pasakyti jiems, kad jie yra buki mėšlaugraužiai, ir turėtų užsikimšti ir nesikišti su savo durnom nuomonėm. „Dėl skonio nesiginčijama“ dažnai yra suprantama ta prasme, kad visų nuomonė vienodai teisėta ir vienodai vertinga. Girdi, jei kam nors patinka dantimis atsidarinėti alaus butelius, tai čia tiek pat vertingas ir individualus įprotis, kaip prie espresso kavos gerti vandenį.

Taip, nuomones gali turėti ir neišmanėliai, tai jų teisė, bet išmanančiųjų teisė (ir pareiga) yra jiems pranešti, ir, jei reikia, prieinama forma, kad jie yra durni ir turėtų apsikasti lapais.  

Nes antraip išeina taip, kad net tie aukos, kurie kavą vadina „ekspreso“, kažkuriuo momentu susigalvoja, kad ir jų tarimas turi teisę gyventi. „Kaip aš noriu, taip ir sakau.“ Tu teisus. Aš irgi kaip noriu, taip ir sakau, ir tau dabar sakau, kad tu esi mažaraštis debilas, kuris nemoka taisyklingai kalbėti.

Paulius Jurkevičius knygoje tai paaiškina – nenuilstamai, gal kai kur pasikartojančiai, bet ką tu žmogau padarysi, jei tupoms fyfoms ilgais lakuotais nagais, Lietuvoje blogai verdančioms kavą ir parduodančioms ją kaip gerą daiktą, reikia aiškinti ir aiškinti ir aiškinti, kuolą ant galvos tašyti, nes kitaip nesupras. O net jei nesupras, tai vistiek reikia tą kuolą tašyti, nes tašymas yra reikalingas kaip sakralinis veiksmas, kaip apsivalymas, kaip piktų dvasių išvarymas.

Literatūriniu požiūriu, knygoje Jurkevičius rašo stipriausiai, kai žeria faktus apie gamybos technologiją, rūšis ir kategorijas, apie makaronus ir grybus, vynus ir žuvis: ten prikibti nėra prie ko. Autoriaus moralizavimai, nors ir ideologiškai teisingi, bet nėra pakankamai įvairūs, ironija ir sarkazmas ne iki galo išgaląsti ir ne visur įtikinantys – publicisto kalbos dovana ne visuomet adekvati teisingam ir šventam pykčiui, kurio Jurkevičius turi daug ir kurį galima tik pagirti.

Knygą verta nusipirkti, skaityti ją nebus nuobodu, o gausiai pažerti informacijos grynuoliai ilgam pagyvins santykį su italų maistu, kuris Lietuvoje žinomas, bet nepakankamai, mylimas, bet neinformuotai, ir kol kas nebeveik neaprašomas kvalifikuota ranka.