Jau leidžiantis lėktuvui, tarp Japonijos laukų, kalnų ir miškų matyti beisbolo stadionai ir golfo aikštynai. Amerikiečių liaudies sportas ir Škotijoje gimęs viso pasaulio turtingųjų - ir norinčių jais būti arba bent jau atrodyti - laisvalaikio užsiėmimas. Jie abu Japonijoje atsirado ne vakar, ir yra daugiau nei vienadienės mados. Šios svetimos Azijai, bet dabar Japonijoje populiariausios, sporto šakos yra simboliai šalies, kuri lieka stebėtinai kitokia, nei visas aplinkinis pasaulis, tačiau kartu pasakiškai atvira viskam, kas ateina iš Vakarų.
Lietuviškam protui, iškankintam nuolatinių rypavimų dėl šen bei ten girdimo angliško žodžio ("pirma visi rusiškai mokėmės, dabar angliškai, greitai lietuviškai nebemokėsime"), iškabos, arba - apsaugok Viešpatie - kokio nors Halovyno, stačiai nesuvokiama toji ramybė, su kuria japonai ne tik pasitinka, bet ir apkabina ir išbučiuoja (tik mintyse, žinoma) kiekvieną atvežtinę Vakarų madą. Kiekvieną žodį. Kiekvieną vaizdą.
Kuo daugiau keliauju į Japoniją, tuo labiau galvoju, kad šalies tapatybę apgina ir išsaugoja visai ne nervingi pasibarimai ir verksmingi graudenimai dėl neva tirpstančios kalbos ir kultūros, bet vidinė drąsa ir pasitikėjimas savo jėgomis.
O prasidėjo viskas visiškai kitaip. Antroji pagal dydį pasaulio ekonomika, prieš pusę šimtmečio išlipusi iš karo griuvėsių, žeminančios okupacijos ir ligi šiol besinaudojanti tuomet amerikiečių surašyta Konstitucija (sako, dokumentas buvo sukurptas Vašingtone per kelias darbo dienos), o dabar vėl išsiropštusi iš ekonomikos nuosmukio, kažkada buvo kone uždariausia valstybė pasaulyje.
Dabar tik istorijos knygose ir privalomuose turistiniuose vadovų skyriuose, kur rašoma apie praeitį, prisimenama apie tai, kad JAV karo laivai XIX amžiuje prievarta ir grąsinimais atidarė Japoniją tarptautinei prekybai, o japonų neleistinas gyvenimas užsienyje kažkada buvo įstatymais baudžiamas nusikaltimas.
Šiandien Japonija alpsta nuo visko užsienietiško. Tokios įžymybės kaip futbolininkas Davidas Beckhamas parduoda savo atvaizdus ir vardą, atrodo, viskam, kas tik guli parduotuvių lentynose - net ir skutimosi peiliukams. Vakarietiškos sporto legendo mitas čia žymiai didesnis, negu ten, kur žaidžia ar gyvena pats Beckhamas.
Beveik visą kosmetiką plakatuose - nuo mažų, mirgančių metro vagonuose, iki didžiulių, miesto gatvėse, reklamuoja gražuolės, kurios tiesiog akivaizdžiai nepanašios į tikras japones, vaikštančias tarp tos reklamos. Idealus japonų akiai grožis šiandien - iš esmės vakarietiškas, prancūziškai-skandinaviškas, su vos pastebima užuomina į azijietišką akių formą, kuri tik formaliai pririša tą veidą prie vietos sąlygų.
Iš pirmo žvilgsnio, Japonija neturėtų labai žavėtis vakarais. Po jau minėto prievartinio šalies atidarymo buvo Antrasis Pasaulinis karas, kuris baigėsi dviem žinomiausiais pasaulyje bombų sprogimais virš Hirosimos ir Nagasakio, paskui - okupacija, atėmusi iš šalies ne tik mitą apie dieviškąją imperatoriaus ir tautos prigimtį, bet ir pretenzijas viešpatauti Ramiojo vandenyno regione. Ligi šiol šalyje, o ypač pietinėje saloje, Okinavoje, dešimtys tūkstančių amerikiečių karių ir Kadena, didžiausia pasaulyje už JAV ribų esanti karo bazė. Atrodytų, visa tai turėtų sudaryti skausmingą prisiminimų rūką. Atrodytų, tai turėtų nulemti ilgalaikį nedraugišką jausmą tiek visiems Vakarams, tiek Amerikai konkrečiai.
Bet japonai ne tokie. Šalis atvira kiekvienam vakarietiškos masinės kultūros pasireiškimui - nuo McDonald's burgerio iki amerikietiškos kavinės, tiek tikro Sietlo importo Starbucks, tiek ir didžiulio japoniško kaviniu tinklo, pavadinto japonams nieko nereiškiančiu, bet užsienietišku, žodžiu Doutor (portugalų kalba tai - daktaras, matyt, kažkokio rinkodaros pranašo sugalvota subtili užuomina į portugališkai kalbančią Braziliją), kuris, kaip ir amerikietiškas spurgas parduodantis Mr Donut, spraudžiasi ne tik tarp beprotiškai modernių pastatų, bet ir tarp mažų miestelių medinių namukų, kurių sienos padarytos iš popieriaus.
Japonijos susižavėjimas užsienietiška (beveik visada - anglų) kalba yra atskira, ir mano labai mėgstama, tema. Klajodamas po Japoniją, viešbučiuose, oro uostuose ir parduotuvėse visada skaitau visus angliškus užrašus, nes ten pilna tokių atradimų, kurie atrodo neįtikėtini, kol pamatai savo akimis.
Ant prekių - gėrimų, drabužių, saldainių, baterijų, santechnikos, ant visko, ką galima ir ko negalima įsivaizduoti - tiesiai, skersai ir išilgai užrašyti angliški šūkiai ir reklaminiai tekstai, neišverčiami ir nesuprantami nė viena kalba. Tai sunku išversti ar atkartoti, bet jei japonai rašytu lietuviškai, tekstas ant kokios nors kosmetikos parduotuvės būtų turbūt panašus į tokį: "Grožis yra nauja šviežumas ir praeityje. Sekmė išlįsk per grožio protą, kai visos žmogus švenčia." Pirmąsyk pakliuvęs į Japoniją angliškai kalbantis žmogus iš pradžių bando suprasti, kas ten pasakyta, ir kankinasi, manydamas, kad ne taip jau gerai moka angliškai. Galbūt tai kažkoks itin mokytas ir sofistikuotas, itin retas, sakinys? Tik paskui supranti - ne, nieko panašaus. Japonai juokiasi ne iš tavęs. Tiesiog jie panaudoja anglų kalbą taip, kaip jiems naudingiausia - beprasmiams sakiniams, sudarytiems iš paskirų užsienietiškų žodžių, pageidautina - teigiamos konotacijos žodžių, kurie šalyje, kur beveik niekas nekalba angliškai, sudaro teigiamą, dekoratyvinį "užsienietiškumo" vaizdą.
Norintys iki valiai pasiskaityti tokių tekstų pavyzdžių, gali pasižiūrėti tinklapį www. engrish.com (japonai neištaria „l“ raidės, ją taria kaip „r“ – iš ten ir „Engrish“, ir „Karifornia“, ir „Rituania“).
Galvodamas apie vakarietiškumo kultą, prisiminiau ne tokią seną praeitį: atsimenate, kai buvo nešiojamos „tikros“ suomiškos slidinės kepuraitės su užrašu „Karhu“, bei darbščių mamų ir močiučių rankomis numegztos, su užrašais „Toyota“ arba „TDK“? O ant rusiškų automobilių priekinio stiklo viršaus melynai-žalio skydelio „Michelin“? Tik japonai tokio paties požiūrio nė kiek nesigėdina. Kas mums yra geriausiu atveju blogas skonis, o blogiausiu – nusikaltimas tautinei tapatybei, ten yra tik nekaltas ir nieko nekeičiantis žaidimas. Jis, atrodo, niekam nekelia pasibaisėjimo ar kylančio pavojaus jausmo.
Nors atrodytų, japonams yra ko bijoti. Kultūrų dvikovoje jie, atrodytų, pasmerkti jei ne pralaimėti iškart, bet būti besiginančioje pozicijoje. Jų kultūra ir estetika paremta ne jėga, bet trapumu, nuolankiu ir pagarbiu atsidavimu gamtai ir pareigai; jų raštas – keistas, sunkiai išmokstamas, nepatogus. Kažkada, nukankintas ilgo, ir, rodos, beviltiško hieroglifų ir jų sudėtingų prasmių bei susikryžiuojančių asociacijų mokymosi (kuris taip ir nedavė norimų rezultatų – vis dar stumiu pradinės mokyklos pirmosios klasės mokinio lygį), pasidalinau tuo grauduliu su pažįstamais japonais. Sakau, mums, europiečiams, tai atrodo beprotiškai sunku. Jie atsakė – o mums lengva? Japonų vaikai mokosi rašto bene triskart ilgiau, nei tie, kurie naudoja raidžių abėcėlę. Kartais atrodo, tai yra panašu į automobilio vairavimą, laikant vairą kojomis – išmokti galima, bet sunku ir pavojinga. Kam to reikia?
Man, užsieniečiui, tai toks pat neracionalumas, kaip ir japoniškas šildymas. Vieną ankstų žiemos rytą kalnuose, Nagano (ten 1998 metais vyko Olimpinės žaidynės), labai anksti ryte, kaip ir visad Japonijoje - neišsimiegojęs ir varomas tik adrenalino, atėjau per tylų apsnigtą miestelį prie Zenko Dži šventyklos. Tikrai nesu iš tų, kurie ieško kelionėse atsakymų į gilius klausimus arba nori susišnekėti su savimi nepažįstamos religijos šventyklose. Garsią budistų šventyklą norėjau pamatyti ne tik todėl, kad jos požemiuose paslėptas seniausias Budos atvaizdas, kurio niekam nerodo ir kurio kopija išnešama žmonėms kas šešerius metus, bet ir todėl, kad po altoriumi vingiuoja visiškai tamsus medinis tunelis – lankytojai braukia ranka per jo sieną, ir pagaliau užčiuopę kažką metalinio – panašaus į apvalią durų rankeną, žino, kad surado laimę.
Mano vakarietiškai-amerikietiškų vertybių suformuotam protui tai buvo kaip tik tai, ko reikia: paprasta, aišku ir apibrėžta. Be to, tai buvo, ko gero, paprasčiausias laimės receptas mano gyvenime (net knygelės minkštais viršeliais, parduodamos Anglijos ir Amerikos stotyse bei oro uostuose ir siūlančios greitą išganymą, reikalauja perskaityti bent kelias dešimtis savo puslapių), todėl atėjau apie šeštą valandą ryto, kai lankytojų dar beveik nebuvo, ir nusileidau laipteliais eiti tuo tamsiu labirintu. Tik išėjęs atgal į viršų pastebėjau, kad dar įspūdingiau atrodo pati šventykla – iš esmės tik didžiulė pastogė ant medinių stulpų, kur vietoje sienos – medinės pertvaros, nelaikančios šilumos, o šventykloje sėdintys žmonės, gal tarnautojai, šildosi prie mažų krosnelių. Pro atviras sienas – matėsi ramus, švytintis Japonijos kalnų sniegu, šventyklos sodas; nukarusios nuo sniego svorio šakos. Tik paskui, jau važiuodamas traukiniu į Tokiją, galvojau – taip, pasakiška, bet kaip neracionalu: juk galima būtų (ir Europoje ar Amerikoje taip ir padarytume) įstiklinti didelę verandą, ir tą patį grožį matytume iš savo šilumos per didelius langus.
Taigi Japonai turi trapų ir neracionalų, emocijų ir vaizdų, o ne skaičių, tvarkomą pasaulį, bet, atrodo, jo visai nesaugo. Pasižiūrėkime iš savo pusės. Atrodo, kas gali būti lietuviškesnio, negu kasmetiniai intelektualų padūsavimai dėl Šv. Kalėdų komercinimo, tradicijų amerikonėjimo, tikrųjų šiaudinių ir medinių tradicijų užmiršimo? O japonai, kurių tarpe krikščionių itin maža, be jokio vargo kasmet švenčia Šv. Kalėdas – ir vitrinų skoningumu bei puošmenų subtilumu gerokai pralenkia beveik viską, ką teko matyti daugumoje didelių pasaulio miestų. Bet ką ten Kalėdos. Didžioji dalis Japonų, nors išpažįsta dviejų religijų – budizmo ir sintoizmo – kombinaciją (tai atskira tema – šalyje sugyvena dvi religijos, kurios abi yra išpažįstamos daugumos žmonių; suprasti sunku, paaiškinti dar sunkiau), vestuvėms švęsti pasirenka krikščionišką ceremoniją. Ne vienas ir ne du. Dauguma. Visai įtikinamą bažnyčios koplyčios versiją pasiūlys kiekvienas didelis viešbutis – o Japonijos viešbučiams iškilmės ir banketai yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių, nes dėl japoniško būsto mažumo namuose pokylių organizuoti negali beveik niekas.
Tačiau kuri detalė geriausiai atspindi Japonijos keistą santykį su vakarais? Gal japoniška pop muzika, kurios cukrinės „bumčiko“ melodijos toli nurungia bet kokį lietuvišką popsą savo sirupiniu rausvumu ir begėdiškai sintetiniu paauglių mergyčių cypavimu? Gal kaiten, japoniškas greito maisto baras (dažniausiai siūlantis suši, bet ne tik), įkinkęs vakarietišką laiko taupymo ir nebendravimo su kitais valgytojais koncepiją šviežiausių ir japoniškiausių maisto gėrybių patiekimui? O gal stačiai religinis vakarietiško (bet ne gimtojo japoniško) burando (prekės ženklo – žodis kilęs iš angliško brand) garbinimas parduotuvėse, mokant už firminį daiktą nežmoniškus pinigus, o neįperkant Tokijuje, skrendant į Singapūrą nusipirkti pigiau tų Louis Vuitton krepšių, kurios japonėms, atrodo, privalomos pagal įstatymą?
Ne. Man visų nuostabiausias ir pamokantis dalykas yra vakarietiškas viešbutis Japonijoje, ir ypač viešbučio baras. Keliautojai, garbinantys Lonely Planet knygų seriją, skirtą daugiausiai nepraustam jaunimui su didelėmis kuprinėmis, niekada nepamirš pabrėžti, kad tie, kas gyvena daugiažvaigždžiuose Sheraton‘uose, Hilton‘uose ir Mariott‘uose, niekada nepajus tikrosios šalies, o matys tik standartiškai įpakuotą turizmo ir verslo produktą. Nesutinku su tuo – o užvis labiau nesutinku su tuo Japonijoje. Iš to, kaip kiekviena šalis sukuria ir pateikia, rodos, standartinį turizmo pramonės gaminį, galima matyti ir suprasti jei ne viską, tai labai daug.
Vakarietiškas viešbutis Japonijoje – tai įgyvendinimas to, ką Vakarų visuomenė bandė padaryti, bet iki galo nesugebėjo. Kad tą suprastum, nebūtina (bet, jeigu bus galimybė, labai patartina) eiti į kultinį Tokyo Park Hyatt, visais aspektais parodytą lėtame, liūdname ir kartu šviesiame filme Lost In Translation (lietuviškai gana nevykusiai išversta „Pasiklydę vertime“, nors tiksliau būtų – „Prasmė, prarasta beverčiant“), kurio 52 aukšte yra nepakartojamas New York Bar, vieta, kurią niujorkiečiai vadina labiau niujorkiška negu pats Niujorkas, ir kur kasnakt groja džiazą amerikiečių muzikantai. Nors lauke reklamos nėra, ir rasti barą nėra taip lengva dangoraižyje, kur viešbutis prasideda nuo 41-ojo aukšto ir kur į liftą reikia žinoti kelią tarp viešbučio bibliotekos lentynų – bet kiekvieną kartą, kai ateidavau išgerti savo sausojo Martini, būdavo bent keli tokie kaip aš, sėdintys prie ilgo stalo su neryškiomis stalinėmis lempomis ir gaudantys kinematografijos susiliejimo su gyvenimu momentą.
Taigi, nebūtina eiti į Tokyo Park Hyatt. Beveik kiekvieno didelio viešbučio viršutiniame aukšte rasite ne barą, o tiesiog atkartotą ir realybėje atkurtą amerikietišką svajonę apie barą, begalės filmų įbrėžtą ir mūsų, ir jų sąmonėje ir išgrynintą iki logiškos pabaigos taip dėmesingai ir rafinuotai, kad pasijunti kaip kine, nes tikruosiuose Vakaruose jau, atrodo, tokios tobulos, lengvą svaigulį žadančios ir tarp vilties bei galimybių ir vėlaus vakaro liūdesio bei neišsipildžiusių svajonių pakibusios visuomeninio girdymo įstaigos, pastatytos ir apšviestos kaip teatro dekoracija, jau gal ir nebeliko. Todėl ten ir supratau, kad Japonija daug kur ne tik aplenkė Vakarus, bet ir pasiekė tokias vakarietiškumo viršūnes, kurias patys vakariečiai mato tik kine arba labai gražiuose sapnuose.
Lietuviškam protui, iškankintam nuolatinių rypavimų dėl šen bei ten girdimo angliško žodžio ("pirma visi rusiškai mokėmės, dabar angliškai, greitai lietuviškai nebemokėsime"), iškabos, arba - apsaugok Viešpatie - kokio nors Halovyno, stačiai nesuvokiama toji ramybė, su kuria japonai ne tik pasitinka, bet ir apkabina ir išbučiuoja (tik mintyse, žinoma) kiekvieną atvežtinę Vakarų madą. Kiekvieną žodį. Kiekvieną vaizdą.
Kuo daugiau keliauju į Japoniją, tuo labiau galvoju, kad šalies tapatybę apgina ir išsaugoja visai ne nervingi pasibarimai ir verksmingi graudenimai dėl neva tirpstančios kalbos ir kultūros, bet vidinė drąsa ir pasitikėjimas savo jėgomis.
O prasidėjo viskas visiškai kitaip. Antroji pagal dydį pasaulio ekonomika, prieš pusę šimtmečio išlipusi iš karo griuvėsių, žeminančios okupacijos ir ligi šiol besinaudojanti tuomet amerikiečių surašyta Konstitucija (sako, dokumentas buvo sukurptas Vašingtone per kelias darbo dienos), o dabar vėl išsiropštusi iš ekonomikos nuosmukio, kažkada buvo kone uždariausia valstybė pasaulyje.
Dabar tik istorijos knygose ir privalomuose turistiniuose vadovų skyriuose, kur rašoma apie praeitį, prisimenama apie tai, kad JAV karo laivai XIX amžiuje prievarta ir grąsinimais atidarė Japoniją tarptautinei prekybai, o japonų neleistinas gyvenimas užsienyje kažkada buvo įstatymais baudžiamas nusikaltimas.
Šiandien Japonija alpsta nuo visko užsienietiško. Tokios įžymybės kaip futbolininkas Davidas Beckhamas parduoda savo atvaizdus ir vardą, atrodo, viskam, kas tik guli parduotuvių lentynose - net ir skutimosi peiliukams. Vakarietiškos sporto legendo mitas čia žymiai didesnis, negu ten, kur žaidžia ar gyvena pats Beckhamas.
Beveik visą kosmetiką plakatuose - nuo mažų, mirgančių metro vagonuose, iki didžiulių, miesto gatvėse, reklamuoja gražuolės, kurios tiesiog akivaizdžiai nepanašios į tikras japones, vaikštančias tarp tos reklamos. Idealus japonų akiai grožis šiandien - iš esmės vakarietiškas, prancūziškai-skandinaviškas, su vos pastebima užuomina į azijietišką akių formą, kuri tik formaliai pririša tą veidą prie vietos sąlygų.
Iš pirmo žvilgsnio, Japonija neturėtų labai žavėtis vakarais. Po jau minėto prievartinio šalies atidarymo buvo Antrasis Pasaulinis karas, kuris baigėsi dviem žinomiausiais pasaulyje bombų sprogimais virš Hirosimos ir Nagasakio, paskui - okupacija, atėmusi iš šalies ne tik mitą apie dieviškąją imperatoriaus ir tautos prigimtį, bet ir pretenzijas viešpatauti Ramiojo vandenyno regione. Ligi šiol šalyje, o ypač pietinėje saloje, Okinavoje, dešimtys tūkstančių amerikiečių karių ir Kadena, didžiausia pasaulyje už JAV ribų esanti karo bazė. Atrodytų, visa tai turėtų sudaryti skausmingą prisiminimų rūką. Atrodytų, tai turėtų nulemti ilgalaikį nedraugišką jausmą tiek visiems Vakarams, tiek Amerikai konkrečiai.
Bet japonai ne tokie. Šalis atvira kiekvienam vakarietiškos masinės kultūros pasireiškimui - nuo McDonald's burgerio iki amerikietiškos kavinės, tiek tikro Sietlo importo Starbucks, tiek ir didžiulio japoniško kaviniu tinklo, pavadinto japonams nieko nereiškiančiu, bet užsienietišku, žodžiu Doutor (portugalų kalba tai - daktaras, matyt, kažkokio rinkodaros pranašo sugalvota subtili užuomina į portugališkai kalbančią Braziliją), kuris, kaip ir amerikietiškas spurgas parduodantis Mr Donut, spraudžiasi ne tik tarp beprotiškai modernių pastatų, bet ir tarp mažų miestelių medinių namukų, kurių sienos padarytos iš popieriaus.
Japonijos susižavėjimas užsienietiška (beveik visada - anglų) kalba yra atskira, ir mano labai mėgstama, tema. Klajodamas po Japoniją, viešbučiuose, oro uostuose ir parduotuvėse visada skaitau visus angliškus užrašus, nes ten pilna tokių atradimų, kurie atrodo neįtikėtini, kol pamatai savo akimis.
Ant prekių - gėrimų, drabužių, saldainių, baterijų, santechnikos, ant visko, ką galima ir ko negalima įsivaizduoti - tiesiai, skersai ir išilgai užrašyti angliški šūkiai ir reklaminiai tekstai, neišverčiami ir nesuprantami nė viena kalba. Tai sunku išversti ar atkartoti, bet jei japonai rašytu lietuviškai, tekstas ant kokios nors kosmetikos parduotuvės būtų turbūt panašus į tokį: "Grožis yra nauja šviežumas ir praeityje. Sekmė išlįsk per grožio protą, kai visos žmogus švenčia." Pirmąsyk pakliuvęs į Japoniją angliškai kalbantis žmogus iš pradžių bando suprasti, kas ten pasakyta, ir kankinasi, manydamas, kad ne taip jau gerai moka angliškai. Galbūt tai kažkoks itin mokytas ir sofistikuotas, itin retas, sakinys? Tik paskui supranti - ne, nieko panašaus. Japonai juokiasi ne iš tavęs. Tiesiog jie panaudoja anglų kalbą taip, kaip jiems naudingiausia - beprasmiams sakiniams, sudarytiems iš paskirų užsienietiškų žodžių, pageidautina - teigiamos konotacijos žodžių, kurie šalyje, kur beveik niekas nekalba angliškai, sudaro teigiamą, dekoratyvinį "užsienietiškumo" vaizdą.
Norintys iki valiai pasiskaityti tokių tekstų pavyzdžių, gali pasižiūrėti tinklapį www. engrish.com (japonai neištaria „l“ raidės, ją taria kaip „r“ – iš ten ir „Engrish“, ir „Karifornia“, ir „Rituania“).
Galvodamas apie vakarietiškumo kultą, prisiminiau ne tokią seną praeitį: atsimenate, kai buvo nešiojamos „tikros“ suomiškos slidinės kepuraitės su užrašu „Karhu“, bei darbščių mamų ir močiučių rankomis numegztos, su užrašais „Toyota“ arba „TDK“? O ant rusiškų automobilių priekinio stiklo viršaus melynai-žalio skydelio „Michelin“? Tik japonai tokio paties požiūrio nė kiek nesigėdina. Kas mums yra geriausiu atveju blogas skonis, o blogiausiu – nusikaltimas tautinei tapatybei, ten yra tik nekaltas ir nieko nekeičiantis žaidimas. Jis, atrodo, niekam nekelia pasibaisėjimo ar kylančio pavojaus jausmo.
Nors atrodytų, japonams yra ko bijoti. Kultūrų dvikovoje jie, atrodytų, pasmerkti jei ne pralaimėti iškart, bet būti besiginančioje pozicijoje. Jų kultūra ir estetika paremta ne jėga, bet trapumu, nuolankiu ir pagarbiu atsidavimu gamtai ir pareigai; jų raštas – keistas, sunkiai išmokstamas, nepatogus. Kažkada, nukankintas ilgo, ir, rodos, beviltiško hieroglifų ir jų sudėtingų prasmių bei susikryžiuojančių asociacijų mokymosi (kuris taip ir nedavė norimų rezultatų – vis dar stumiu pradinės mokyklos pirmosios klasės mokinio lygį), pasidalinau tuo grauduliu su pažįstamais japonais. Sakau, mums, europiečiams, tai atrodo beprotiškai sunku. Jie atsakė – o mums lengva? Japonų vaikai mokosi rašto bene triskart ilgiau, nei tie, kurie naudoja raidžių abėcėlę. Kartais atrodo, tai yra panašu į automobilio vairavimą, laikant vairą kojomis – išmokti galima, bet sunku ir pavojinga. Kam to reikia?
Man, užsieniečiui, tai toks pat neracionalumas, kaip ir japoniškas šildymas. Vieną ankstų žiemos rytą kalnuose, Nagano (ten 1998 metais vyko Olimpinės žaidynės), labai anksti ryte, kaip ir visad Japonijoje - neišsimiegojęs ir varomas tik adrenalino, atėjau per tylų apsnigtą miestelį prie Zenko Dži šventyklos. Tikrai nesu iš tų, kurie ieško kelionėse atsakymų į gilius klausimus arba nori susišnekėti su savimi nepažįstamos religijos šventyklose. Garsią budistų šventyklą norėjau pamatyti ne tik todėl, kad jos požemiuose paslėptas seniausias Budos atvaizdas, kurio niekam nerodo ir kurio kopija išnešama žmonėms kas šešerius metus, bet ir todėl, kad po altoriumi vingiuoja visiškai tamsus medinis tunelis – lankytojai braukia ranka per jo sieną, ir pagaliau užčiuopę kažką metalinio – panašaus į apvalią durų rankeną, žino, kad surado laimę.
Mano vakarietiškai-amerikietiškų vertybių suformuotam protui tai buvo kaip tik tai, ko reikia: paprasta, aišku ir apibrėžta. Be to, tai buvo, ko gero, paprasčiausias laimės receptas mano gyvenime (net knygelės minkštais viršeliais, parduodamos Anglijos ir Amerikos stotyse bei oro uostuose ir siūlančios greitą išganymą, reikalauja perskaityti bent kelias dešimtis savo puslapių), todėl atėjau apie šeštą valandą ryto, kai lankytojų dar beveik nebuvo, ir nusileidau laipteliais eiti tuo tamsiu labirintu. Tik išėjęs atgal į viršų pastebėjau, kad dar įspūdingiau atrodo pati šventykla – iš esmės tik didžiulė pastogė ant medinių stulpų, kur vietoje sienos – medinės pertvaros, nelaikančios šilumos, o šventykloje sėdintys žmonės, gal tarnautojai, šildosi prie mažų krosnelių. Pro atviras sienas – matėsi ramus, švytintis Japonijos kalnų sniegu, šventyklos sodas; nukarusios nuo sniego svorio šakos. Tik paskui, jau važiuodamas traukiniu į Tokiją, galvojau – taip, pasakiška, bet kaip neracionalu: juk galima būtų (ir Europoje ar Amerikoje taip ir padarytume) įstiklinti didelę verandą, ir tą patį grožį matytume iš savo šilumos per didelius langus.
Taigi Japonai turi trapų ir neracionalų, emocijų ir vaizdų, o ne skaičių, tvarkomą pasaulį, bet, atrodo, jo visai nesaugo. Pasižiūrėkime iš savo pusės. Atrodo, kas gali būti lietuviškesnio, negu kasmetiniai intelektualų padūsavimai dėl Šv. Kalėdų komercinimo, tradicijų amerikonėjimo, tikrųjų šiaudinių ir medinių tradicijų užmiršimo? O japonai, kurių tarpe krikščionių itin maža, be jokio vargo kasmet švenčia Šv. Kalėdas – ir vitrinų skoningumu bei puošmenų subtilumu gerokai pralenkia beveik viską, ką teko matyti daugumoje didelių pasaulio miestų. Bet ką ten Kalėdos. Didžioji dalis Japonų, nors išpažįsta dviejų religijų – budizmo ir sintoizmo – kombinaciją (tai atskira tema – šalyje sugyvena dvi religijos, kurios abi yra išpažįstamos daugumos žmonių; suprasti sunku, paaiškinti dar sunkiau), vestuvėms švęsti pasirenka krikščionišką ceremoniją. Ne vienas ir ne du. Dauguma. Visai įtikinamą bažnyčios koplyčios versiją pasiūlys kiekvienas didelis viešbutis – o Japonijos viešbučiams iškilmės ir banketai yra vienas pagrindinių pajamų šaltinių, nes dėl japoniško būsto mažumo namuose pokylių organizuoti negali beveik niekas.
Tačiau kuri detalė geriausiai atspindi Japonijos keistą santykį su vakarais? Gal japoniška pop muzika, kurios cukrinės „bumčiko“ melodijos toli nurungia bet kokį lietuvišką popsą savo sirupiniu rausvumu ir begėdiškai sintetiniu paauglių mergyčių cypavimu? Gal kaiten, japoniškas greito maisto baras (dažniausiai siūlantis suši, bet ne tik), įkinkęs vakarietišką laiko taupymo ir nebendravimo su kitais valgytojais koncepiją šviežiausių ir japoniškiausių maisto gėrybių patiekimui? O gal stačiai religinis vakarietiško (bet ne gimtojo japoniško) burando (prekės ženklo – žodis kilęs iš angliško brand) garbinimas parduotuvėse, mokant už firminį daiktą nežmoniškus pinigus, o neįperkant Tokijuje, skrendant į Singapūrą nusipirkti pigiau tų Louis Vuitton krepšių, kurios japonėms, atrodo, privalomos pagal įstatymą?
Ne. Man visų nuostabiausias ir pamokantis dalykas yra vakarietiškas viešbutis Japonijoje, ir ypač viešbučio baras. Keliautojai, garbinantys Lonely Planet knygų seriją, skirtą daugiausiai nepraustam jaunimui su didelėmis kuprinėmis, niekada nepamirš pabrėžti, kad tie, kas gyvena daugiažvaigždžiuose Sheraton‘uose, Hilton‘uose ir Mariott‘uose, niekada nepajus tikrosios šalies, o matys tik standartiškai įpakuotą turizmo ir verslo produktą. Nesutinku su tuo – o užvis labiau nesutinku su tuo Japonijoje. Iš to, kaip kiekviena šalis sukuria ir pateikia, rodos, standartinį turizmo pramonės gaminį, galima matyti ir suprasti jei ne viską, tai labai daug.
Vakarietiškas viešbutis Japonijoje – tai įgyvendinimas to, ką Vakarų visuomenė bandė padaryti, bet iki galo nesugebėjo. Kad tą suprastum, nebūtina (bet, jeigu bus galimybė, labai patartina) eiti į kultinį Tokyo Park Hyatt, visais aspektais parodytą lėtame, liūdname ir kartu šviesiame filme Lost In Translation (lietuviškai gana nevykusiai išversta „Pasiklydę vertime“, nors tiksliau būtų – „Prasmė, prarasta beverčiant“), kurio 52 aukšte yra nepakartojamas New York Bar, vieta, kurią niujorkiečiai vadina labiau niujorkiška negu pats Niujorkas, ir kur kasnakt groja džiazą amerikiečių muzikantai. Nors lauke reklamos nėra, ir rasti barą nėra taip lengva dangoraižyje, kur viešbutis prasideda nuo 41-ojo aukšto ir kur į liftą reikia žinoti kelią tarp viešbučio bibliotekos lentynų – bet kiekvieną kartą, kai ateidavau išgerti savo sausojo Martini, būdavo bent keli tokie kaip aš, sėdintys prie ilgo stalo su neryškiomis stalinėmis lempomis ir gaudantys kinematografijos susiliejimo su gyvenimu momentą.
Taigi, nebūtina eiti į Tokyo Park Hyatt. Beveik kiekvieno didelio viešbučio viršutiniame aukšte rasite ne barą, o tiesiog atkartotą ir realybėje atkurtą amerikietišką svajonę apie barą, begalės filmų įbrėžtą ir mūsų, ir jų sąmonėje ir išgrynintą iki logiškos pabaigos taip dėmesingai ir rafinuotai, kad pasijunti kaip kine, nes tikruosiuose Vakaruose jau, atrodo, tokios tobulos, lengvą svaigulį žadančios ir tarp vilties bei galimybių ir vėlaus vakaro liūdesio bei neišsipildžiusių svajonių pakibusios visuomeninio girdymo įstaigos, pastatytos ir apšviestos kaip teatro dekoracija, jau gal ir nebeliko. Todėl ten ir supratau, kad Japonija daug kur ne tik aplenkė Vakarus, bet ir pasiekė tokias vakarietiškumo viršūnes, kurias patys vakariečiai mato tik kine arba labai gražiuose sapnuose.
("Istorijos", 2005 m. gruodis)
1 komentarai (-ų):
nemanai, kad saldus vakarietiškos idilės atspindys šiandieninėje japonų "kultūroje" yra aukščiausia visuomenės raidos stadija? Na kaip XX a.pr. totalitarinių rėžimų smurto kulto atsvara?
Rašyti komentarą